„Vienos sielos istorija“ (pranc. Histoire d’une âme) yra Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės, dar žinomos kaip Šventoji Teresė iš Lizjė, autobiografinis kūrinys. Ši knyga laikoma vienu svarbiausių šiuolaikinės katalikų dvasinės literatūros tekstų. Jame Teresė pasakoja apie savo gyvenimą, dvasinę kelionę ir vidinį ryšį su Dievu. Knyga parašyta paprasta, bet labai giliai mistine kalba, atskleidžiant Teresės vidinius dvasinius išgyvenimus ir nuolankumą.
Šv. Teresė iš Lizjė (1873-1897) buvo prancūzų karmelitų vienuolė, žinoma dėl savo „mažojo kelio“ dvasinėje teologijoje - paprastumo, nuolankumo ir visiško pasitikėjimo Dievo gailestingumu. Ji gyveno labai trumpą gyvenimą, mirė būdama 24 metų, bet paliko gilų pėdsaką Katalikų Bažnyčioje dėl savo paprasto, bet galingo liudijimo apie Dievo meilę.
Teresė buvo paprašyta savo vienuolyno vyresniosios užrašyti savo gyvenimo prisiminimus. Šiuos tekstus ji rašė kaip laiškus, kurie vėliau buvo sudėti į vieną kūrinį - „Vienos sielos istoriją“. Knygoje ji kalba apie savo dvasinę kelionę, vaikystę, gyvenimą vienuolyne, išbandymus ir gilią meilę Dievui.

Kūrinį sudaro trys skirtingi rankraščiai, kuriuos Teresė rašė skirtingais gyvenimo etapais ir skyrė konkretiems asmenims. Pirmasis tekstas apima vaikystės atsiminimus ir ankstyvąją šeimos aplinką, kurioje formavosi jos būdas. Antrajame pasakojime autorė gilinasi į savo pašaukimą bei vidinę meilę, o paskutinis skyrius atspindi dvasinę brandą ir kovą su liga gyvenimo pabaigoje. Ši struktūra leidžia skaitytojui stebėti, kaip paprastas vaikiškas tikėjimas pamažu virto giliu, egzistenciniu pasitikėjimu Dievu.
Ankstyvuosiuose puslapiuose autorė atveria savo vaikystės pasaulį Alansone, kurį stipriai paženklino motinos mirtis bei vėlesnis persikėlimas į Lizjė. Ji nuoširdžiai aprašo savo jautrų būdą, vaikiškas baimes ir pirmąją dvasinę patirtį per pirmąją Komuniją. Šie skyriai atskleidžia šiltą šeimos atmosferą, tėvo meilę bei seserų palaikymą, kas tapo tvirtu pagrindu jos vėlesniam dvasiniam apsisprendimui. Teresė nebijo rodyti savo silpnumo, todėl jos pasakojimas tampa itin artimas kiekvienam, susiduriančiam su netektimi ar vidiniu nesaugumu.

Vėlesnėje turinio dalyje dėmesys sutelkiamas į gyvenimą Karmelio vienuolyne, kur Teresė įstojo būdama vos penkiolikos metų. Čia ji išplėtoja savo garsiąją „mažojo kelio“ koncepciją, aiškindama, kad šventumui nereikia didvyriškų žygių, o pakanka kasdienes užduotis atlikti su didžiausia meile. Paskutiniuose puslapiuose ji dalijasi sukrečiančiais išgyvenimais dėl ligos sukeltų kančių bei tikėjimo išbandymų, tačiau net mirties akivaizdoje išlaiko dvasinę ramybę. Tai pasakojimas apie tai, kaip paprasta siela pasiekia dvasines aukštumas per visišką pasidavimą Dievo valiai.
„Vienos sielos istorija“ buvo išleista po Teresės mirties ir greitai tapo itin populiari tarp katalikų visame pasaulyje. Jos paprastumas, nuoširdumas ir gilus tikėjimas palietė milijonus žmonių. Knyga turėjo didelę įtaką katalikų dvasingumui, ypač pabrėžiant pasitikėjimą Dievo gailestingumu ir šventumo siekimą per kasdienius veiksmus.
Šv. Teresė iš Lizjė buvo paskelbta Katalikų Bažnyčios šventąja 1925 m. ir vėliau buvo pripažinta Bažnyčios mokytoja - viena iš nedaugelio moterų, turinčių tokį titulą. „Vienos sielos istorija“ išlieka jos svarbiausiu kūriniu ir toliau įkvepia tikinčiuosius paprastai ir nuoširdžiai siekti vienybės su Dievu.
Knygos turinyje yra svarbių skyrių, tokių kaip:
Šv. Liudvikas Juozapas Stanislovas Martenas ir Zelija Geren, palaimintųjų sesers Teresės nuo Kūdikėlio Jėzaus tėvai, yra minimi kaip pavyzdys visiems krikščioniškiems tėvams. Jų gyvenimas, kupinas tikėjimo, paprastumo ir meilės, sudarė tvirtą pagrindą jų vaikų dvasiniam ugdymui.

Šventosios Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės autobiografinis veikalas „Vienos sielos istorija“ (pranc. L’Histoire d’une Âme) yra vertingas dvasinis lobis, atskleidžiantis paprastos sielos kelią į Dievo meilę ir šventumą. Jos „mažasis kelias“ ir nuolankus pasitikėjimas Dievo gailestingumu išlieka aktualūs ir įkvepiantys iki šių dienų.