Kristina Žmailaitė: Vandenė, gimusi sausio 22-ąją ir jos gyvenimo kelias
Operos solistė Kristina Žmailaitė, pasižyminti unikaliu talentu ir ryžtu, švenčia gimtadienį sausio 22-ąją. Šią dieną ji dalijasi su savo vyresniąja dukra Barbora, suteikdama šventei ypatingą šeimos ryšio prasmę.
Gimimo data ir astrologinės įžvalgos
„Matyt, iš 365 dienų metuose tik sausio 22-oji yra tinkama,“ - su šypsena sako Kristina Žmailaitė, kalbėdama apie savo ir dukros Barboros gimtadienį. Šią dieną kartu švenčiama ir Kristinos, ir jos pirmagimės Barboros gimimo diena, tapusi gražia šeimos tradicija. „Šiemet ji mane pasveikino net pirmiau nei aš ją! Ji priėjo ir pasakė: „Na, mama, su gimtadieniu, vis tik čia mūsų abiejų šventė“. Iki šiol abiejų šeimos moterų gimtadieniai būdavo švenčiami kartu, tradicija liko nepakitusi ir šiemet.“
Kristina sako: „Mudvi su Barboryte panašios - abi Vandeniai, gimusios tą patį mėnesį ir tą pačią dieną.“ Operos solistė taip pat atskleidžia savo astrologinį ir Rytų horoskopo ženklą: „Esu Tigro metais gimęs Vandenis, taigi, nors sakoma, kad viltis - durnių motina, labai tikiuosi, kad metai bus geri.“
Šeima ir Motinystė - Gyvenimo kertiniai akmenys
Kristina Žmailaitė tvirtai tiki, kad šeima ir profesija yra du kertiniai gyvenimo akmenys. „Aš netikiu moterimis, kurios sako, kad karjera yra svarbesnė nei vaikai, trukdantys siekti aukštumų. Tikrai žinau, kad viduje jos jaučiasi visai kitaip. Kažkada pati buvau tokia - maniau, kad pats svarbiausias dalykas yra dainuoti. Atrodė, jeigu nerealizuosiu galimybių, būsiu niekas. Bet atėjo momentas, kai supratau, kad gyvenimo vertybė - ne karjeroje“, - prisipažino operos solistė, akcentuodama, kad svarbiausia gyvenime - ne karjera, o vaikai.
Antrosios dukros, Elžbietos, gimimas buvo ilgai lauktas. „Prieš kokius penkerius metus mūsų vyresnėlė Barbora su ašaromis akyse prašydavo brolio ar sesės. Ir mane naktimis kamuodavo košmarai, kad kada nors ji liks viena. Mudu su Kristina užaugome didelėse šeimose, tad puikiai žinome, koks ryšys sieja brolius ir seseris. Labai norėjau, kad ir Barboros gyvenime jis būtų“, - juokiasi E. Seilius. Prabėgus dvejiems metams šis kalėdinis noras išsipildė - pora jau sūpuoja antrąją dukrą. Todėl mažosios Elžbietos gimimas jų šeimai buvo kaip Dievo dovana.
Elžbietos gimimas ir ankstyvieji metai
Nors antrojo kūdikio Kristina laukėsi būdama 43-ejų, jautėsi taip gerai, kad tempo nė trupučio nesumažino. Gruodžio 21-ąją moteris lipo į sceną tikėdamasi, kad mažylė gims po Naujųjų metų. „Esu labai praktiška mama. Iš karto pagalvojau, jei ūgtelėjusi dukra dalyvautų konkursuose, tos kelios dienos būtų labai svarbios, nes paprastai konkursantų grupės sudaromos pagal gimimo metus. Vadinasi, ji varžytųsi su jaunesniais konkurentais“, - juokiasi Kristina. Tačiau dar įsčiose karališkuoju Elžbietos vardu pavadinta mergytė turėjo savų planų. Elžbietos gimdymo data buvo numatyta metų sandūroje. „Norėjau pagimdyti šimtmečio vaiką, bet Elžbieta nusprendė ateiti tada, kada jai reikia, o ne kai aš noriu.“
Gruodžio 30-ąją Kristinos, Edmundo ir Barboros Seilių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Elžbieta labai greitai gimė. Šįkart dukros gimimą šventėme be šampano, bet su fejerverkais. „Vaikas man absoliučiai netrukdo užsiimti mėgstama veikla, tad gyvenu visavertį gyvenimą (juokiasi). Mažyle tik džiaugiamės!“
Nuo žolės pjovimo iki miegamojo: filipiniečių šeimos gyvenimas
Edmundas dalyvavo abiejuose gimdymuose. Kristina prisimena: „Tada buvo tokia tvarka, kad vyrai galėjo dalyvauti tik su specialia apranga, chalatais, kepurėmis. Jau ruošėmės važiuoti į gimdyklą, kai tarpduryje pamačiau Edmundą tarsi chirurgą su mėlynu chalatu, ant veido kaukė, jis toks pedantas, sąžiningai užsirišęs visus raištelius. Akys tik matyti. O jo akys didelės ir labai apvalios. Ir aš matau, kad jo tos akys tokio apvalumo, kokio niekada nebuvo, - aišku, kad labai bijo. Pradėjau juoktis. Net ir dabar matau tą vaizdą. O su Elžbieta situacija buvo kiek kitokia. Gydytoja lyg tarp kitko paklausė, ar vyras liks gimdyme. O jis pagalvojo, kad dabar jau pasikeitė tvarka, vyrų vėl nebeleidžia, nes niekas neduoda nei chalatų, nei kaukių. Taip jam besvarstant, ką čia daryti, ir užgimė dukrytė - pasirėmęs į sieną išgirdo, kad jau verkia vaikas.“
Gimus Elžbietai, abi močiutės atvažiuoja į pagalbą, jeigu reikia, - viena iš Šiaulių, kita iš Marijampolės. „Labai džiaugiuosi, kad abu su Edmundu dar turime mamas. Nors mano mama jau garbingo amžiaus, bet užsimeta ant pečių kuprinę, sėda į traukinį ir atvažiuoja, kada tik prireikia. Pirmą kartą Elžbietą palikau jai, kai mažajai buvo trys savaitės. Kad ir kaip būtų keista, auginant vyresnėlę Barborą, tokios močiučių pagalbos neturėjome.“
Nors specialiai ir neplanavo įsikurti atskiroje palatoje, tuo metu viena tokia buvo laisva, tad apsigyveno visa šeima tarsi viešbutyje - ir Edmundas, ir Barbora. Po dukrelės gimimo praėjo tik trys savaitės, o Kristina jau mielai pratęsė ankstesnius darbus. „Nesulėtėjo nei tempas, nei veiklų sumažėjo.“
Lyginant Barboros ir Elžbietos auginimo patirtis, Kristina dalijasi: „Kai gimė Barborytė, visų pirma mūsų buvo kita visuomeninė padėtis - dar daug blaškėmės po pasaulį, laukimo momentas buvo ne toks ramus. Tad ir pati Barborytė buvo „sudėtingesnis“ kūdikis: daugiau verkė, prasčiau miegojo naktį, reikėjo labiau prižiūrėti. O gal ir mes patys neturėjome tiek patirties prižiūrint vaikelį, nenuspėjome verkimo priežasčių - vis dėlto pirmas vaikelis. O štai Elžbieta yra absoliučiai prognozuojamas vaikas - visuomet aiškiai suprantu, ką verkimu ji nori pasakyti, ko šią konkrečią akimirką jai stinga. Jaunėlė puikiai miega, auga tiesiog akyse. Šįkart jaučiuosi daug užtikrintesnė, o kartu - ramesnė.“
Elžbietai tuoj aštuoni mėnesiai. Kristina prognozuoja: „Sunku būti užtikrintai dėl ateities, juk ji dar tokia mažai! Bet jaučiu, kad ji bus racionalesnė, mažiau imanti smulkmenas į širdį, lyginant su jos vyresne seserimi. Mūsų vyresnėlė Barborytė yra labai talentinga, bet tuo pačiu ir labai jautri. O štai Elžbieta bus linksmuolė, tad į rūpesčius greičiausiai žiūrės paprasčiau.“
Kalbant apie vaikų auginimą, Kristina pabrėžia: „Gimus Elžbietai nepasikeitė absoliučiai niekas, išskyrus tai, kad atsirado dar vienas šeimos narys (šypsosi). Tačiau, pripažinkime, jei tikrai norime ką nors nuveikti, laiko visada atrandame, o jei ko nors privengiame, prisidengiame laiko stoka. Ypatingų savęs lepinimo procedūrų niekada neturėjau, tačiau tikrai randu laiko nueiti į kosmetikos saloną, kirpyklą. Tikrai nesu už tai, kad reikia visu šimtu procentų atsiduoti tik vaiko auginimui - juk visi turime ir kitų poreikių. Žinoma, jeigu gyvenime susiklostė tokia situacija, kad kitaip negali, tuomet tenka elgtis kaip išeina.“
Elžbietos kambarys buvo perdažytas ir išklijuotas rausvais tapetais su juostelėmis. Edmundas pats restauravo Barborytės lovytę, perdažydamas ją baltais ekologiškais dažais. „Mūsų Elžbieta toje lovytėje su baldakimu miega nuo pusės metukų. Aš intuityviai jaučiau, kad vaikui taip bus gerai, o ir mums ramesnės naktys. Kai pradėjome pratinti miegoti atskirame kambaryje, pirmas naktis dar palakstydavau pas ją, bet paskui ji įprato giliai užmigti ir ramiai išmiega iki ryto. Ir migdymo procesas kur kas trumpesnis. Atsimenu, kaip migdydavau vyresnėlę, - tai trukdavo ilgai, užmigdavau ir pati, būdama šalia jos. Dabar, kai į svečius atvažiuoja močiutė, jos su Elžbieta miega kartu. Ir Elžbietos miegas trumpesnis, prabudusi ji nori bendrauti, žaisti.“
Dabar prasidėjęs kitas etapas - atpratinimas nuo sauskelnių. „Reikia pavargti, bet rezultatas yra - jau kokie 4 mėnesiai sauskelnių reikia tik naktį. Noriu į darželį išleisti jau be sauskelnių. Barbora irgi buvo 1 metų ir 8 mėnesių, kai išleidome į darželį su visais higienos įgūdžiais.“
Kristinos karjera ir motinystės derinimas
Nėštumas Kristinai nebuvo kliūtis profesinei veiklai. „Laukdamasi Elžbietos, dainavau iki paskutinių savaičių. Žinoma, viskas proto ribose, labai sunkių partijų nedainavau. Nėštumas nėra liga, jei gerai jautiesi ir normaliai atrodai, gali dainuoti visą nėštumą. Aš nebuvau priaugusi labai daug kilogramų. Laukdamasi Elžbietos, apskridau pusę Žemės rutulio. Pavyzdžiui, 7 nėštumo mėnesį skridau į Irkutską. Prieš skrydį pasiėmiau pažymą iš gydytojų, kad galiu skristi, juk po tam tikros savaitės oro kompanijos nerizikuoja skraidinti nėščiųjų. Bet lipant į lėktuvą niekas nė nesuprato, kad aš nėščia, neprašė jokių pažymų. Patogumo dėlei nešiojau specialų pilvuką prilaikantį nėščiųjų diržą. O daugiau savo būsenos nesureikšminau. Man nepriimtinas „inkubatorinis laikotarpis“, kai moterys stengiasi būti tarsi agurkėliai stiklainyje, reikalauti daug dėmesio.“
Šeimos gyvenimo būdas ir tempas beveik nepasikeitė. „Praėjusią vasarą su abiem dukromis išvažiavome automobiliu į stažuotę Vokietijoje. Elžbietai buvo pusė metų, bet ištvėrė tą 2000 kilometrų kelionę per kaitrą. Mūsų darbai dėl gimusio vaikelio nesustojo. Ir su Barbora buvo taip pat. Jai buvo 11 mėnesių, kai skridome į Ameriką stažuotis. Neišgąsdino nei ilgas skrydis, nei krūva lagaminų. Ilgų motinystės atostogų nesu patyrusi, galbūt tai lemia mūsų profesija. Menininkas negali keleriems metams iškristi iš rinkos.“
Santuoka ir Partnerystė su Edmundu Seiliumi
Kristina Žmailaitė ir Edmundas Seilius kartu yra jau beveik 30 metų. „Ne veltui pora savo programą pavadino būtent „Amžina meilė“ - juk jiedu jau beveik 30 metų kartu! Tai, juokauja Kristina, beveik nenormalu. „Kur jūs rasit tokius, esančius kartu beveik 30 metų? Visi arba jau išsiskyrę, arba dar nesusituokę.“
Apie ilgametę partnerystę Kristina sako: „Su Edmundu esate drauge dar nuo studijų laikų. Iš tikrųjų tai taip, bet turbūt mes esame protingi žmonės. Žmogus supranti, kad jeigu pradėsi ginčytis, su viskuo nesutikti arba neprisiderinti, tai viskas išaugs į stiprų konfliktą. Metai bėga ir tu supranti, kas yra ta tikroji vertybė. Taip, gyvenime būna visokių situacijų, tu dirbi su žmonėmis, turi galimybę kažkur ir kažką pamatyti arba sutikti, bet mes prieiname išvados, kad tai, kas yra šeima ir tai, kas yra tavo profesija - patys svarbiausi dalykai, du kertiniai gyvenimo akmenys.“
Edmundas yra puikus tėvas. „Jis labai labai geras tėvas. Jis tikras dukrų tėtis. Neįsivaizduoju, kaip jos susiras vyrus, nes juk visada mergaitės ieško vyro atitikmens, panašaus į tėtį. Man tiesiog sunku įsivaizduoti, kur tokių vyrų dar yra. Abi dukros - kaip jo prielipos. Galvojau, gal viena tokia prielipa, bet žiūriu - antroji lygiai tokia pati. Edmundas jaučia didžiulę atsakomybę už šeimą, jam vaikai nėra kančia, o džiaugsmas, Dievo dovana. Jam tai stebuklas.“
„Abi mano dukros yra absoliučios tėčio mylimukės, manipuliatorės, meilės ir kas tik nori. Gal ir nėra labai drąsu pripažinti, bet jaučiu, kad jų ryšys su tėčiu yra stipresnis net už mano ir jų. Tačiau ramiai leidžiu šiai trijulei dalytis pačiais šilčiausiais jausmais, nes tai visapusiška laimė jiems visiems“, - sako operos solistė. „Žinoma, mažajai manęs dar labai reikia, nes taip gamtos surėdyta, tačiau dažnai stebiu jos ir tėčio ypatingus santykius.“
Edmundas visa širdimi metasi į tėvystę. „Su pirmu vaiku buvo sunkiau, dažnai reikėjo išvažiuoti, jis graužėsi, kad negali būti kartu. O dabar jis kompensuoja viską kokiais 300 procentų. Edmundas nėra iš tų vyrų, kuris mirtų iš nuovargio, kaip čia pavargo augindamas vaikus. Pasidaliname rūpesčius, o jų vis mažiau.“
Vyresnėlė Barbora: talentinga ir jautri asmenybė
Vyresnėlė Barbora ilgai laukė sesutės. „Lauktas visų. Kai Barbora buvo mažesnė, kiekvienų Kalėdų proga Dievulio prašydavo sesutės. Pirma reakcija nebebuvo ta euforija, su kuria apie sesutę kalbėdavo vaikystėje. Matyt, įtakos padarė ir filmai apie tai, kaip įprastas šeimos gyvenimas sugriūva, gimus kūdikiui. Kai gimė Elžbieta, ji atvažiavo į ligoninę, paėmė sesę ant rankų, akys tik išsipūtė. Kaip tu gali nemylėti kūdikio, kurį tau leidžia ir pagloboti, ir panešioti. Neseniai ji gerą pusdienį pabuvo su Elžbietyte, paguldė pietų miegelio, nuprausė ir pavalgydino, pažaidė. Bet mes niekada nepiktnaudžiaujame, gal tik porą kartų ilgesniam laikui esame palikę pagloboti sesutę, o šiaip vaiko priežiūros jai neužkrauname.“
Šeimoje auga ir keturiolikmetė Barbora, kuri yra labai užimta. „Ji groja smuiku B. Dvariono muzikos mokykloje, nori pradėti dainuoti. Septynerius metus šoko, kol pamatėme, kad visur spėti neįmanoma, ir šokius teko palikti. Galbūt kitais metais pasirinks šokius kaip fizinę veiklą, bet be konkursinės programos. Barbora gabi kalboms, turi gerą klausą. Bandome spausti ir moksluose, kad būtų geri rezultatai. Paauglių krūvis labai didelis. Bet juk lygiai taip pat augome ir mes su Edmundu.“
„Vyresnėlei Barborai iš pradžių, matėme, buvo nedrąsu, baugu: kaip čia bus gimus kūdikiui, ar nesumažės mūsų dėmesys jai. Tačiau, manau, ji greitai įsitikino, kad tėvų požiūris į ją nepasikeitė. Dar daugiau - ji pasijuto labai svarbi, mat vis gauna užduočių prižiūrėti sesę ir labai tuo didžiuojasi. Barbora yra pelniusi tokį mūsų pasitikėjimą, kad kuriam laikui net galime jai palikti sesę.“
„Ne ką mažiau laimės suteikia ir sutuoktinių pirmagimė Barbora. Vis tik Kristina tikina, kad jų ir paauglės dukros santykius kartais sudrumsčia audros, kurios, ko gero, šiuo laikotarpiu yra neišvengiamos. „Tikriausiai taip gamtos surėdyta, kad hormonų šėlsmas ir savasties ieškojimas negali būti ramus. Tuo labiau, žinant mano ir Edmuno charakterius tai yra logiška ir visai nestebina. Aišku, tad tenka ir pagrūmoti, ir pasiiaiškinti, ir šiokių tokių nuobaudų skirti. Nepaisant visokių konfliktų ir nuomonių skirtumo, dukra mus išklauso. Nenuostabu, kad profesionalių muzikantų šeimoje augančios mergaitės taip pat domisi šia sritimi. Barbora yra baigusi muzikos mokyklą, šoka ir dainuoja. „Mes dažnai Barborai sakome, kad rinkis kitą veiklą, bet tikriausiai ji to net nesupranta. Ko gero, jai sunku įsivaizduoti, kaip gyvena šeimos, kuriose tėvai neužsiima menais.“
Nuo žolės pjovimo iki miegamojo: filipiniečių šeimos gyvenimas
Profesionalumas ir pedagoginė veikla
Kristina Žmailaitė pabrėžia profesionalumo svarbą mene: „Profesionalumas vis tik reikalauja daug įdirbio. Tarkime, M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai yra pasmerkti nuo mažų dienų. Retas kuris palinkėtų savo atžalai tokios vaikystės - vietoj žaidimų su draugais tu visą laiką praktikuojiesi. Vis tik tai tėra profesionalaus muzikinio kelio pradžia. Pavyzdžiui, po mokyklos manęs laukė ilgi ir brangūs mokslai: šešeri metai Muzikos ir teatro akademijoje, dveji užsienyje, po to - įvairios stažuotės. Studijų ilgis - tarsi medicinos rezidentūros. Kristina tikina, kad matydama jaunus atlikėjus ji neretai pagalvoja, ar jiems verta tiek stengtis.“
Pandemijos sustabdyta veikla Seilių šeimą galėjo palikti vos su kelių šimtų eurų išmoka menininkams. Vis tik netekti pragyvenimo šaltinio jiems neleido pedagoginis darbas, kurį Kristina vadina gyvenimo dovana. „Ateina toks laikas, kai šalia koncertų pradeda plaukti kvietimai dalintis savo patirtimi su jaunąja karta. Vis tik pradėjusi dirbti aš patyriau šoką - manęs visai nežavėjo kreipinys „tamsta mokytoja“. Jaučiausi tiesiog tokia vargšė pedagogė.“
„Nevadinčiau savęs didele geriete - esu reikli mokytoja. Man rūpi rezultatai, tad iš mokinių reikalauju nemažai. Nors iš pradžių buvo sunku - reikėjo įgyti autoritetą ir įtikinti, kad stengtis verta, dabar viskas sekasi geriau. Pedagogė džiaugiasi, kad visi juos ruošiami solistai nestokoja ryžto ir motyvacijos, yra žingeidūs ir darbštūs. „Jiems sakau: absoliučiai nesvarbu, ką ir kur gyvenime darai - verdi košę, mokaisi kūrinį ar pasirodai scenoje, tau reikia tai daryti gerai. Darbas turi būti atliktas kokybiškai. Pastebiu, kad tai supratę vaikai kokybės ima siekti visose gyvenimo srityse“, - Žmonės.lt sako Kristina ir priduria, kad reiklumu sau ir kitiems ji pasižymėjo nuo vaikystės. - Mano šeimoje ir mokykloje buvo skiepijamos būtent tokios vertybės bei reikalaujama darbus padaryti taip, kaip reikia. Aišku, aš jokiu būdu nebuvau žeminama ar kitaip verčiama, to netaikau ir su savo mokiniais. Kristina moko ne tik vaikus - profesinius vaisius ji skina ir dirbdama su suaugusiaisiais. Jai smagu, kad pas ją yra mokęsis ir konsultavęsis ne vienas žinomas žmogus.“
Kristina neslepia - dėl koronaviruso sustabdyti pasirodymai jai sukėlė nemenką šoką. Pasak operos solistės, investicija į save pasiteisino - sutuoktiniai jaučiasi gerokai sustiprėję kaip dainininkai. „Kristina sako, kad prasidėjus pandemijai ją nustebino valstybės požiūris į kultūros, meno atstovus ir jiems teikiamas socialines garantijas. „Pakalbėjusi su kolegomis iš Vokietijos supratau, kad tenykštis požiūris - ne ką geresnis. Tiek ten, tiek Lietuvoje meno supratimas yra ribotas: kai reikia ką nors pažymėti, reprezentuoti, palinksminti ar paliūdėti, esame reikalingi, o eilinėmis dienomis mes pamirštami. Mūsų, kultūrininkų, honorarai nėra stebuklingi. Daugybė žymiai geriau apmokamų darbų nereikalauja nei tiek žinių, nei mokslo, nei investicijų.“ „Dar studijų laikais girdėjau komentarų, kad dainavimo nereikia mokytis: atsisėdi prie stalo, išgeri ir jau dainuoji.“
„Man Edmundas sako - nežiūrėk atgal, žiūrėk tik į priekį. Dabar stengiuosi taip ir daryti. Tikiu, kad viskas pavyks, nes su išlaukta sėkme ateina laimė ir pasitenkinimas visomis gyvenimo sritimis.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
