Paukščių apvaisinimo būdai ir sudėtingas reprodukcijos pasaulis

Paukščiai (Aves) - tai specializuota aukštesniųjų stuburinių klasė, išsiskirianti savo unikaliais prisitaikymais ir reprodukciniais ypatumais. Jie yra dvikojai, šiltakraujai, kiaušinius dedantys stuburiniai, kuriems būdingos plunksnos, sparnais virtusios priekinės galūnės, bedančiai snapai ir tuščiaviduriai kaulai. Genetiškai paukščiai yra artimi ropliams ir laikomi progresyvia pastarųjų atšaka.

Paukščiams būdinga sudėtinga nervų sistema, dėl kurios jie lengviau orientuojasi aplinkoje, taip pat pastovi ir aukšta (38-45 °C) kūno temperatūra, kuri atsirado dėl pagreitėjusios medžiagų apykaitos bei patobulėjus termoreguliacijai. Daugelis sugeba skraidyti panaudodami labai lengvas ir reguliariai keičiamas plasnojamąsias ir vairuojamąsias plunksnas. Veisimasis, palyginti su ropliais, taip pat tobulesnis: paukščiai peri kiaušinius, jauniklius maitina ir saugo. Paukščių klasė yra labai diferencijuota: vieni paukščiai minta nektaru, kiti sėklomis, vabzdžiais, žuvimis ar kitais paukščiais, smulkiais ar stambesniais žinduoliais.

Paukščių reprodukcinė anatomija

Paukščių ir žinduolių reprodukcinė anatomija gana smarkiai skiriasi. Abu turi sėklides ir kiaušides, tačiau skiriasi tai, kaip juda kiaušinėliai ir spermatozoidai.

Patinų reprodukciniai organai

Paukščių patinai turi porą panašių į pupelę sėklidžių, kurios ramybės būsenoje labai mažos, bet atėjus veisimosi periodui jų tūris stipriai padidėja (pvz., varnėno iki 1500 kartų). Prie sėklidžių yra po nedidelę prielipą (epididymis) - tai pirminių inkstų liekana. Nuo jų, lygiagrečiai su šlapimtakiais, tęsiasi pora sėklatakių, atsiveriančių į kloaką. Kai kurių paukščių sėklatakių galai praplatėję sudarydami maišelius, kuriuose kaupiasi sperma.

Dauguma paukščių patinų neturi kopuliacijos organų. Kopuliuojant sėkla perduodama tiesiog iš patino kloakos į patelės kloaką. Poravimosi metu paukščių patinų ir patelių kloakos angos išsipučia ir išsikiša iš jų kūno. Daugumos paukščių patinas ir patelė liečiasi vienas prie kito kloakomis, tai vadinama „kloakos bučiniu“. Išsivysčiusį vyrišką kopuliacijos organą (penis), susiformavusį iš kloakos dugno, turi strutis, kivis, žąsiniai paukščiai.

Patelių reprodukciniai organai ir kiaušinio sandara

Patelių funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis. Todėl patelei lengviau produkuoti stambius kietu kevalu kiaušinius, kurie ilgai būna kiaušintakyje.

Kiaušinio sandara yra sudėtinga ir pritaikyta gemalo vystymuisi. Kiaušinio sudėtinės dalys:

1. Kevalas
2. Išorinė pokevalinė plėvelė
3. Vidinė pokevalinė plėvelė
4. Vytulas
5. Skystas baltymas
6. Tirštas baltymas
7. Trynio dangalas
8. Trynys
9. Gemalinis diskas
10. Trynys su koncentriškai išsidėsčiusiu geltonuoju sluoksniu
11. Trynys su koncentriškai išsidėsčiusiu baltuoju sluoksniu
12. Trynio plėvė
13. Vytulas
14. Oro kamera

Poravimosi elgesys ir apvaisinimo strategijos

Paukščių poravimosi sezonų trukmė labai skiriasi. Veisimosi periodo pradžioje paukščiams būdingos tuoktuvės. Tuo metu patinai bando patraukti patelių dėmesį neįprastomis pozomis, judesiais bei skrydžiais, pašiauštomis plunksnomis, skleidžiamais ypatingais garsais. Ne visi paukščiai prieš kopuliaciją šoka poravimosi šokius ar demonstruoja save. Kiekvienos rūšies tuoktuvės yra specifinės, o sudėtingiausios būna poligaminių paukščių.

Paukščiai būna tiek poligamai, kai patinai susitinka su patelėmis tik kopuliacijai (tetervinai, naminės vištos, gaidukai), tiek monogamai, kai jungiasi į poras ir laikosi kartu bent iki perėjimo pradžios (dauguma ančių) arba kol pradeda skraidyti jaunikliai (daugelis paukščių). Daugumos paukščių patinas įsitaiso ant patelės, o ši pasislenka uodegos plunksnomis į šoną, kad atidengtų kloaką.

Spermos vertė ir patinų strategijos

Nors iki šiol visada manyta, kad sperma yra pigesnė investicija nei kiaušiniai, pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo suvokti, kad sperma taip pat yra labai brangi biologiniu atžvilgiu.

2003 metais T. Pizzari su kolegomis įrodė, kad gaidžiai savo neįkainojamą sėklą paskirsto atsižvelgdami į tikimybę susilaukti palikuonių. Nepažįstamos vištos visada gaudavo pilną spermos dozę, o tuo tarpu vištoms, su kuriomis tas gaidys jau buvo poravęsis keletą kartų, dažniau būdavo tik pakedenamos plunksnos. Tai verčia manyti, kad šitoks elgesys yra kažkas daugiau nei šiaip atsitiktinumas ar patinų spermos rezervų išnaudojimo požymis. Patinai šiuo spermos kiekio skaičiavimo būdu naudojasi ir verčia vištas manyti, kad jos turi sukaupusios pakankamus spermos rezervus.

Mokslininkai nusprendė patikrinti nevaisingo sekso įtaką vištų polinkiui į neištikimybę. Panaudoję protingai sukurtus apvalkalus, trukdančius gaidžiams perduoti sėklą į vištų reprodukcinį traktą, mokslininkai sugebėjo išskirti paukščius į dvi atskiras grupes: vištas, su kuriomis gaidžiai poravosi, bet neapvaisino, ir vištas, kurios poruodavosi su spermos perdavimu.

Paaiškėjo, kad vištos, ant kurių gaidžiai lipdavo nevaisingai, lygiai taip pat sėkmingai atsispirdavo kitų gaidžių vilionėms, kaip ir tos vištos, kurios gaudavo spermos. Iš tikrųjų išsiaiškinta, kad kuo dažniau ant vištos lipama, tuo ilgiau ji būna ištikima. Kontrolinės vištos, ant kurių gaidžiai nebuvo leidžiami, buvo linkusios poruotis su bet kuriuo patinu.

Autoriai mano, kad vištos į santykius reaguoja kaip į požymį, pagal kurį skaičiuoja, kiek spermos sutaupė savo organizme kasdieniniams kiaušinių apvaisinimams. O kadangi poravimasis biologiniu atžvilgiu yra brangus malonumas bei gali būti kenksmingas vištoms, tai jos poruojasi tik tiek, kiek joms reikalinga. Taip darydami gaidžiai „nusiperka“ brangias ištikimybės dienas ir garantuoja, kad kitame padėtame kiaušinyje bus jo, o ne kito gaidžio palikuonis.

Spermos varžybų ekspertas Timas Birkheadas iš Šefyldo universiteto sakė, kad šis tyrimas elegantiškai paaiškina stebinančius lytinių santykių ir spermos išnaudojimo poveikius. „Poveikis vištoms yra labai ryškus, o autorių pateiktas paaiškinimas, kad patinai taip adaptavosi prie spermos varžybų, yra prasmingas. Žinoma, lieka klausimas - kodėl patelės leidžiasi taip kvailinamos. Jei patelėms tokios apgavystės biologiniu atžvilgiu kainuoja brangiai, tai galima būtų tikėtis, kad jos turėtų turėti mechanizmą, kuriuo nustatytų, ar buvo apvaisintos, ar ne“, - sakė ekspertas.

Sunku pasakyti, kodėl vištos, puikiai mokančios išsirinkti geriausią gaidį ir pašalinti nepageidaujamų partnerių spermą, praėjus kelioms sekundėms po poravimosi leidžiasi apkvailinamos tokiu paprastu būdu, sakė T. Pizzari. Tačiau žiūrint iš patino pusės tokia strategija yra naudinga - tai reikalauja mažiau laiko ir pastangų nei kiti galimi tėvystės užtikrinimo metodai: vištų saugojimas nuo kitų gaidžių ar „brangių“ junginių, reguliuojančių patelių elgesį, sintezė. Ir nors kitos rūšys pasižymi tik sau būdingais ypatumais, šis atradimas padeda paaiškinti, kodėl seksas be apvaisinimo yra svarbus - galbūt netgi žmonių atžvilgiu. „Yra stebinantis panašumas tarp to, kas vyksta mūsų ir gyvūnų bendruomenėse - kai nevaisingi lytiniai santykiai taip pat yra svarbūs. Tačiau vienintelis dalykas, kurį galima sakyti užtikrintai - žmonėms seksas akivaizdžiai yra ne tik giminės pratęsimo būdas“, - sakė T. Pizzari.

Kiaušiniai, lizdai ir jaunikliai

Veisimasis gerokai sudėtingesnis nei roplių. Daugumos rūšių paukščiai suka lizdus. Paukščiai krauna lizdus, perėdami gina juos nuo gentainių ar įspėja juos čiulbėjimu. Lizdai būna labai įvairūs - nuo duobutės ant žemės iki didžiulio šakų raizginio medžio viršunėje. Menkiausi būna perinčių ant žemės paukščių lizdai. Lėlys lizdo visai nedaro, kiaušinius deda tiesiog ant žemės. Į nedidelę duobutę žemėje kiaušinius deda strutis, žuvėdros, įvairūs tilvikiniai paukščiai. Neįsiruošia lizdo ir perinčios uoksuose pelėdos bei žalvarniai.

Geniai išsikala uoksus, o urvinė kregždė ir tulžys šlaituose kasa gilius urvus. Dauguma paukščių lizdus įsirengia iš įvairių medžiagų. Tetervinai ir fazanai lizdą iškloja sausa žole. Gandrai panaudoja storokas šakas. Kregždės lizdus pastogėse bei langų kampuose lipdo iš sumaišytų su seilėmis žemių. Kai kurių paukščių seilės gali būti naudojamos statant lizdą. Pavyzdžiui, salanganos visą lizdą padaro iš seilių.

Perėjimas ir jauniklių tipai

Dėtyse būna nuo 1 iki 20 kiaušinių. Po vieną kiaušinį per metus deda kiviai, stambiausi pingvinai, albatrosai, dauguma alkų. Labiausiai dėslūs yra perintys ant žemės paukščiai - vištiniai ir antys. Kiaušinius šildo kūnu, todėl gemalai vystosi greitai. Perėjimo metu daugeliui paukščių atsiranda perimosios dėmės - plikoje odoje būna daugiau kraujo kapiliarų. Paprastai peri abiejų lyčių paukščiai. Dalis paukščių savo kiaušinių neperi. Didžiakojės vištos juos užkasa į karštą smėlį ar į patino paruoštą pūvančių lapų krūvą. Kai kurių rūšių patelės pakiša savo kiaušinius perėti kitiems paukščiams.

Paukščių jaunikliai būna dviejų tipų:

Dauginimosi periodu karvelių (patinų ir patelių) gūžio epitelis pastorėja, jo paviršinės ląstelės degeneruoja, virsta košele, vadinama „paukščių pienu“. Juo maitinami jaunikliai. Kartais paukščiai gali susiporuoti dar kartą, kai jų lizdas sugenda. Pavyzdžiui, varnų jaunikliai nuo tėvų priklauso nuo maisto maždaug pusantro mėnesio po to, kai palieka lizdą, ir dar ilgiau sekioja paskui tėvus. Kai kurių paukščių patinas kurį laiką maitina patelę, o ji maldauja kaip jaunas paukštis.

tags: #koks #apvaisinimo #budas #pauksciams

• Atraskite CYBEX kokybę, saugumą ir stilių
• Maksimo Galkino biografija
• Šukuosenų patarimai vaikams
• Kaip užtikrinti ramų vaikų miegą
• Apie vaikų studiją