Varlių apvaisinimo ypatumai ir jų reikšmė gamtoje
Varlės, priklausančios varliagyvių klasei, yra unikalūs gyvūnai, gyvenantys tiek sausumoje, tiek vandenyje. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime varlių apvaisinimo būdus, vystymosi ypatumus ir kitus svarbius aspektus, susijusius su šių gyvūnų gyvenimu. Nagrinėsime ne tik pačius apvaisinimo procesus, bet ir varlių buveines, mitybą, priežiūrą nelaisvėje bei apsaugos svarbą.
Apvaisinimo Būdai Varlių Pasaulyje
Apvaisinimas yra esminis gyvybės pradžios aktas, kurio metu susilieja vyriška ir moteriška lytinės ląstelės. Varlių pasaulyje apvaisinimas gali vykti dviem pagrindiniais būdais: išoriniu ir vidiniu.
Išorinis Apvaisinimas
Daugumai beuodegių ir uodegotųjų varliagyvių būdingas išorinis apvaisinimas. Šis procesas vyksta vandenyje, kur patelė išleidžia kiaušinėlius, o patinas - spermatozoidus. Apvaisinimas įvyksta, kai spermatozoidai susitinka su kiaušinėliais vandenyje.
Išorinis apvaisinimas vyksta ne patelės kūne. Patelė į vandenį išleidžia kiaušinėlius, o patinas - spermatozoidus. Apvaisinimas įvyksta išoriškai, kai lytinės ląstelės susitinka vandenyje. Šis būdas būdingas daugeliui vandens gyvūnų, pvz., žuvims ir varlėms. Apvaisinami ne visi kiaušinėliai, nes apvaisinimo tikimybė nedidelė ir priklauso nuo aplinkos sąlygų.
Varliagyvių patinėlių lipimas ant patelių nėra pats poravimasis, taip jie keliauja iki vandens ir užsitikrina, kad bus pirmieji, kurie apvaisins patelės išleistus ikriukus. Varliagyvių apvaisinimas yra išorinis. Tai reiškia, kad patelė keliauja iki vandens telkinio, dažniausiai nesraunaus (balos, kūdros, pelkės, užlietų pievų ir pan.), ir į vandenį išleidžia ikriukus, juos skuba apvaisinti patinas. Apvaisinti ikriukai vadinami kurkulais. Rupūžių kurkulai primena siūlus, o varlių yra vandenyje sudėti krūvelėmis.
Kiekvienas patelę, kuri yra gerokai didesnė, radęs patinas bando ant jos užsiropšti ir nustumti konkurentą. Dėl to kartais ir susidaro tokie skaitytojo užfiksuoti „rupūžių kamuoliai“. Patinėliai bando nuspirti vieni kitus, skleidžia įvairius garsus ir taikosi būti pirmieji, kuriuos patelė nuneš iki vandens. Kartais vandenį pasiekusios patelės išsigąsta ir bando nerti gilyn, tačiau patinėliai, kurie į ją įsikabinę, sulaiko orą ir neleidžia joms panerti.
Varliagyvių dauginimosi būdai Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Daugumai uodeguotųjų ir visoms bekojėms amfibijoms būdingas vidinis apvaisinimas. Tritonai veisiasi vandenyje: ilgą laiką patelei asistavęs patinas išskiria ilgą gleivinį spermatoforą su spermatozoidais. Priplaukusi patelė paima prilipusį prie grunto ar augalų paketą kloakos lūpomis ir įsideda į vidų. Dėmėtosios salamandros (Salamandra salamandra) poruojasi sausumoje netoli vandens. Patinas priekinėmis galūnėmis apkabina patelę ir perduoda spermatoforą tiesiog iš kloakos i kloaką. Apvaisinti vienu ar kitu būdu amfibijų kiaušinėliai dažniausiai vystosi be jokios priežiūros vandenyje, tačiau yra ir išimčių.
Varliagyviai veisiasi tik vandenyje, nes sausumoje jų kiaušinėliai išdžiūtų. Iš kiaušinėlių išsiritę buožgalviai labai panašūs į mažas žuvytes. Vėliau jiems išauga kojytės, išsivysto plaučiai, uodega pamažu trumpėja, ir jie persikelia į sausumą.
Beveik visų beuodegių ir daugumos uodegotųjų varliagyvių apvaisinimas yra išorinis. Patelė išleidžia ikrus į vandenį, o patinas apvaisina juos. Žiuželių pagalba, labai judrūs spermatozoidai priplaukia prie kiaušialąsčių ir abiejų ląstelių branduoliai susilieja. Varliagyvių patelių kiaušintakiais slinkdamos kiaušaląstės apsidengia drebutine danga, kuri vandenyje išbrinksta. Išnerštos kiaušinėlių krūvos vadinamos kurklais.
Varlių gyvenimo ciklas susideda iš kelių pagrindinių etapų: Poravimasis ir ikrų dėjimas. Varliagyviai yra skirtalytės. Tačiau nevisų rūšių lytiniai požymiai pakankamai ryškūs. Subrendusios kiaušidės patenka į celomą, iš ten - į išsiplėtusius porinių kiaušintakių piltuvus, o po to - kloaką. Varlės veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį, dažniausiai kovo mėnesį, kai sniegas dar tik tirpsta. Poravimasis vyksta sekliame vandenyje, tokiuose kaip tvenkiniai, ežerų pakrantės, grioviai ar laikinos balutės. Tupintis ant patelės patinas stipriai ją apkabina priekinėmis galūnėmis, išspaudžia porcijomis ikrus ir tuoj pat juos apvaisina. Patinas užšoka ant patelės nugaros ir laiko ją stipriai glėbyje, vadinamame ampleksu. Patelė deda ikrus į vandenį didelėmis masėmis, kuriose gali būti nuo 1000 iki 4000 ikrų. Ikrai atrodo kaip skaidrūs rutulėliai su juodu taškeliu centre, sujungti į storus „raištelius“ ar burbuliukus. Beuodegių amfibijų kiaušiniai išneršiami ir apvaisinami vandenyje (išorinis apvaisinimas).
Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas. Varlės yra šaltakraujai gyvūnai, todėl jų aktyvumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Orams atšilus iki 10 laipsnių Celsijaus, jos greitai reaguoja į temperatūros pokyčius.
Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4-5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia. Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, išneršia apie 1000 ikrelių. Ši varliagyvių grupė dar vadinama rudosiomis varlėmis.
Varlių Apvaisinimo Procesas Prasidėjus varliagyvių migracijai gyventojai ant takų, prie vandens telkinių gali pastebėti daugybę šių šaltakraujų ir net išgirsti neįprastų jų skleidžiamų garsų. Skaitytojas pasidalijo stebinančiais kadrais iš pasivaikščiojimo miške, kur užfiksavo tikrų tikriausią rupūžių kamuolį. Nuožmi kova dėl patelių.
Čia kaip vyksta kūmučių apvaisinimas: Patinui priviliojus patelę, pora kurį laiką plaukioja apsikabinusi. Vėliau sekliose, žolėmis apaugusiose vietose porcijomis išneršiami ikreliai. Jie pritvirtinami prie povandeninių augalų.
Vienos patelės padėtų ikrelių skaičius priklauso nuo jos amžiaus ir dydžio. Paprastai patelė tą pačią vasarą išneršia 2 - 3 kartus. Tokiu būdu padidinama tikimybė populiacijai išlikti, nes skirtingu metu išsivystę buožgalviai pergyvena kintančias vandens telkinių sąlygas. Nustatyta, kad per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 - 1236 kiaušinių. Esant palankioms sąlygoms kiaušiniai išsivysto per 5-7 dienas. Augantys buožgalviai didžiąją laiko dalį praleidžia besimaitindami. Prieš prasidedant metamorfozei jie užauga iki 3,8 - 4,8 cm.
Vidinio Apvaisinimas
Kai kurioms varlių rūšims, ypač bekojams varliagyviams, būdingas vidinis apvaisinimas. Šiuo atveju patinas suleidžia spermatozoidus tiesiai į patelės kūną, kur ir įvyksta apvaisinimas.
Vidinio apvaisinimo metu patinas suleidžia savo spermatozoidus tiesiai į patelės kūną. Tai užtikrina didesnę apvaisinimo tikimybę, ypač sausumos gyvūnams, kurių lytinės ląstelės atvirame ore greitai išdžiūtų. Organizmai, kuriem būdingas vidinis apvaisinimas, turi susirasti partnerį ir susiporuoti. Apvaisinimo tikimybė didelė, nes į patelės organizmą patenka daug spermatozoidų, o kiaušialąsčių subrandinama nedaug.
Vidinio apvaisinimo pavyzdžiai: žinduoliai, ropliai, paukščiai, kai kurie varliagyviai (pvz., bekojai). Kiaušialąstės apvaisinimas įvyksta patelės organizmo viduje (judrūs spermatozoidai keliauja lytiniais latakais, kol pasiekia kiaušialąstę).
Varlės Vystymosi Stadijos
Varlės gyvenimo ciklas susideda iš kelių pagrindinių etapų:
- Kiaušinėliai (Kurkulai): Patelė deda kiaušinėlius į vandenį, kurie yra apsupti drebučių masės.
- Lerva (Buožgalvis): Iš kiaušinėlio išsirita lerva, vadinama buožgalviu, kuri turi žiaunas ir uodegą.
- Maža Varlytė: Buožgalvis palaipsniui virsta maža varlyte, kuriai išauga kojos ir sumažėja uodega.
- Suaugusi Varlė: Galiausiai maža varlytė virsta suaugusia varle, kuri gali gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje.
Ikrai vystosi 2-4 savaites, priklausomai nuo vandens temperatūros. Šiltesniame vandenyje buožgalviai išsirita greičiau. Iš varlės ikrelio (kiaušinėlio) išsirita lerva su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Ji prikimba prie drebutinės kurkulų liekanos dviem galvos apačioje esančiais siurbtukais. Po kelių dienų varlės lerva susiformuoja (buožgalvis). Buožgalviai yra maži, juodi, su uodegomis ir gyvena tik vandenyje. Jie minta dumbliais, bakterijomis, augalų dalelėmis ir organinėmis nuosėdomis, filtruodami jas iš vandens. Buožgalvis - varliagyvių lervinė stadija. Tai vandens gyventojai. Buožgalvis turi organus, kurie svarbūs pristaikant prie aplinkos sąlygų.
Metamorfozė
Metamorfozė yra dramatiškas procesas, kurio metu buožgalvis virsta jauna varle. Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Šio proceso metu:
- Atsiranda galinės ir priekinės kojos.
- Uodega palaipsniui nyksta, nes organizmas ją rezorbuoja kaip energijos šaltinį. Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“.
- Plaučiai išsivysto, leidžiantys varlei kvėpuoti oru. Susidariusi odos raukšlė uždengia žiaunas ir kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais todėl atsiranda antrasis kraujotakos ratas ir pakinta kraujotakos organų sistema.
- Pasikeičia mitybos įpročiai: buožgalvis, kuris buvo augalėdis, tampa mėsėdžiu.
Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės (pirma galinės paskui priekinės), chordą pakeičia slanksteliai, oda pasidaro ne be tokia pralaidi, akys modifikuojasi geriau matyti atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis nes kinta maistas kuriuo minta, žandų ir visos kaukolės sandara. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis -0,5g svorio varlytė.
Metamorfozė paprastai trunka kelias savaites ar mėnesius, priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų. Skirtinai nuo vabzdžių varliagyviai neutri lėlkiukės stadijos. Su trumpa uodegėle varliukas jau maitinasi kaip suaugusi varlė.
Amerikos Žalioji Varlė: Apžvalga
Amerikos žalioji varlė (Hyla cinerea), priklausanti Hylidae šeimai, yra kilusi iš pietryčių Jungtinių Valstijų. Šios varlės pasižymi ryškiai žalia spalva, kuri padeda joms pasislėpti tarp lapų. Jų odos spalva gali kisti priklausomai nuo apšvietimo ir temperatūros. Jos turi ilgas ir plonas kojas su siurbtukais, leidžiančiais joms laipioti įvairiais paviršiais.
Buveinė ir Gyvenimo Būdas
Šios varlės gyvena ant žemės ir vandenyje, todėl jos vadinamos amfibijomis. Jos aptinkamos tvenkiniuose ir kituose vandens telkiniuose, taip pat nendrėse ir krūmuose netoli gyvenviečių. Amerikos žaliosios varlės yra medžiojančios ir mėgsta gyventi gausioje plūduriuojančioje augmenijoje, žolėje ir nendrėse.
Mityba
Žaliosios varlės yra geros valgytojos ir valgo kasdien. Jų mitybą sudaro vabzdžiai, tokie kaip svirpliai, vaisinės musės, naminės musės, naktiniai drugeliai ir kirminai.
Temperatūra ir Drėgmė
Amerikos žaliosioms varlėms reikalinga tokia pati temperatūra kaip ir žmonėms. Vidutinė temperatūra žiemą turėtų būti nuo 10 °C iki 20 °C, o vasarą - nuo 28 °C iki 30 °C. Taip pat svarbu užtikrinti drėgną aplinką, kurios drėgmės lygis dieną turėtų būti nuo 50 % iki 60 %, o naktį - nuo 80 % iki 100 %.
Priežiūra Nelaisvėje
Jei varlės auginamos namuose, joms reikalingas bent 38 litrų talpos terariumas. Svarbu užtikrinti tinkamą aukštį, nes varlės mėgsta laipioti. Terariume turėtų būti įvairių šakų, gyvų arba dirbtinių augalų, kad varlės galėtų laipioti ir slėptis. Taip pat reikalingas substratas, pavyzdžiui, reptilijų kilimėliai arba kokoso pluošto kilimėliai, kurie yra lengvai valomi ir saugesni.
Varlės Ypatybės
Varlės pasižymi įvairiomis unikaliomis savybėmis, kurios padeda joms išgyventi ir prisitaikyti prie aplinkos:
- Kvėpavimas per odą: Varlės gali kvėpuoti ne tik plaučiais, bet ir oda. Oda yra plona, jautri ir pralaidi, leidžianti orui ir vandeniui laisvai prasiskverbti į kūną. Tai ypač svarbu, kai varlės panyra į vandenį arba pereina į hibernacijos būseną.
- Lipnus liežuvis: Varlės turi ilgą, lipnų liežuvį, kurį naudoja grobiui gaudyti.
- Puikus regėjimas: Varlės turi puikų regėjimą ir gali pastebėti judantį grobį iš toli.
- Šuoliai: Varlės yra puikios šuolininkės ir gali šokti iki 20 kartų ilgiau nei jų kūno ilgis.
- Spalvos keitimas: Kai kurios varlės gali keisti savo spalvą, kad prisitaikytų prie aplinkos.
- Hibernacija: Varlės žiemą pereina į hibernacijos būseną, kad išgyventų šaltąjį metų laiką.
Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiuvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Paprastai tie nuodai nėra labai veiksmingi, tačiau medlaipinių (Dendrobatidae) kai kurios rūšys (pvz., Dendrobates azureus) yra labai nuodingos, ir vietos indėnai odos išskyromis tepa strėlių antgalius. Varliagyvių odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro. Jei sugeriamos visos spektro spalvos, gyvūnas būna tamsus, jei tik kai kurios - gyvūnas atrodo šviesus. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų - pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva. Kartais dėl pigmentų nevienodo pasiskirstymo chromatoforo spalva pakinta.
Suaugusios varlės maitinasi įvairiais vabzdžiais, tokiais kaip uodai, musės, vabalai, skruzdėlės ir drugių vikšrai. Jos medžioklės metodas yra unikalus: varlės sėdi nejudėdamos ir laukia, kol grobis prisiartins, tuomet žaibiškai iškiša lipnų liežuvį ir pagauna auką. lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa.
Suaugusios varlės aktyvios šiltuoju metų laiku, o žiemą pereina į hibernacijos būseną, kuri trunka nuo spalio iki kovo mėnesio. Žiemojimo vieta priklauso nuo varlės amžiaus ir buveinės. Suaugusios varlės dažniausiai žiemoja vandens telkinių dugne, kur temperatūra išlieka stabili ir neužšąla iki dugno.
Varliagyvių Apsaugos Svarba
Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis, tačiau net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių trūkumas. Svarbu nuosekliai saugoti šių gyvūnų esamas buveines ir įrengti naujus tvenkinius bei vandens telkinius, kad būtų galima padidinti varlių skaičių ir išvengti jų išnykimo.
Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai skiauterėtasis tritonas, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių trūkumas.
G. Paškevičius primena, kad šiuo metu varliagyvių migracija vyksta intensyviai, todėl jų galima aptikti ant takų, kelių, netoli įvairių vandens telkinių. Jis prašo tokiose vietose būti atsargesniems ir pasaugoti gyvūnus. Jis taip pat primena, kad paleidžiant varles, rupūžes ir tritonus svarbu juos nukreipti į tą pačią pusę, į kurią gyvūnai ėjo, antraip jie vėl grįš atgal.
Varlės ir Žmogus
Varlės yra naudingi gyvūnai, kurie atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje. Jos yra kenkėjų kontrolierės, maitindamosi įvairiais vabzdžiais, ir maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Varliagyviai - tai sekliuose vandens telkiniuose ir sausumoje prisitaikę gyventi stuburiniai gyvūnai, tokie kaip varlės, rupūžės ir uodeguotieji tritonai. Varliagyvių oda, kaip ir plaučiai, yra kvėpavimo organas.
Gamtos ekosistemoje varlės užima ypatingai svarbią vietą.
tags: #koks #apvaisinimo #budas #budingas #varlems
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
