Santuokos iššūkiai: lūkesčiai, realybė ir kaip juos įveikti
Santuoka nėra ritualas ar gyvenimo pabaiga. Tai ilgas, sudėtingas, intymus šokis kartu. Vestuvių metinių proga su antrąja puse nusprendėme vakarieniauti restorane. Žinoma, tokia neeiline proga tikiuosi, kad restorane jausimės kaip karalius ir karalienė: besišypsantys padavėjai apdovanos mus išskirtiniu dėmesiu ir nepriekaištingu aptarnavimu. Deja, atvykus į restoraną, karaliene buvau tik savo vyrui. Restorano padavėjams neatrodė, kad verta mus aptarnauti kaip karališkosios šeimos narius. Jei į nepriimtiną padavėjo elgesį galime numoti ranka, vos tik išėję iš restorano, tai lūkesčiai dėl sutuoktinio ir santuokos bus tarsi krislas akyje, kurį ne taip jau lengva iškrapštyti.
Mano pažįstami Rasa ir Martynas prieš santuoką nė neįtarė, kad jų gyvenimą apkartins nesutarimai dėl maisto gaminimo. Rasa užaugo šeimoje, kurioje tėtis - tikras virtuvės šefas. Jis labai mėgo gaminti maistą, todėl šeimą džiugindavo savo kulinariniais šedevrais. Mergina nesąmoningai to paties tikėjosi ir savo šeimoje su Martynu. Tačiau Martynas vaikystėje į virtuvę ateidavo tik tada, kai mama pašaukdavo maistui garuojant lėkštėje ant stalo. Taip jis įsivaizdavo ir savo šeimos buitį - moteris gamina maistą, vyras užsiima kitais darbais. Pradėjus gyventi kartu, juos pasitiko nusivylimas.
Lūkesčiai - tai mūsų planas, kurį pažeidus gyvenimas prisipildo nerimo dėl neaiškios ateities. Kai kas nors įvyksta ne pagal mūsų iš anksto primestą scenarijų, spontaniškai įsiveliame į konfliktus, norėdami priversti sutuoktinį elgtis pagal mūsų lūkesčius. Jeigu sutuoktiniai sutaria, atrodo, kad jų gyvenimo scenarijus vyksta pagal anksčiau susikurtą planą. Psichologė Terri Orbuch apie tokias laimingas poras pasakytų, kad jos turi realius lūkesčius dėl tarpusavio santykių ir bendro gyvenimo. Kitą vertus, tai, kas vienam partneriui atrodo realu ir įmanoma įgyvendinti, kitam gali pasirodyti tikras iššūkis. Priežastys gali būti pačios įvairiausios: skirtingos tradicijos, auklėjimas, asmenybė, įpročiai ir pan.
Atpažinti nerealius lūkesčius trukdo nepasitikėjimas savimi. Jei manome, kad savarankiškai gyvendami esame menkaverčiai, tikėtina, kad partneryje ieškosime mums trūkstamų savybių, nepatenkintų poreikių išpildymo. Deja, nėra kito žmogaus, kuris galėtų geriau pasirūpinti mumis už mus pačius. Lūkesčiai dėl santuokos ir sutuoktinio dažniausiai nėra įsisąmoninami. Su jais esame taip susigyvenę, kad atpažinti nerealius lūkesčius tampa sudėtinga. Jie mums atrodo reikalingi, o gal net būtini. Jei tikimės, kad sutuoktinis mus kiekvieną vakarą nustebins dovanomis, gali būti, kad mums tos dovanos yra reikalingos kaip neišblėsusios meilės įrodymas. Tačiau, jei sutuoktinis nenustebina dovanomis, jaučiame liūdesį, nusivylimą ir galiausiai pyktį, kad mūsų nemyli. Antroji pusė gali visiškai nesuprasti mūsų liūdesio ar pykčio priežasties, nes net neįtaria, kaip mūsų akimis turi atrodyti tikroji meilė.
Akivaizdu, kad reikėtų atskirti tai, apie ką mes prisisvajojame, ir tai, kas naudinga santuokos darnai bei gerovei. Pasakėje „Alisa stebuklų šalyje“ vikšras Alisai, kuri negalėjo pasakyti, nori būti didesnė ar mažesnė, atsakė: iš vienos pusės atsikandusi augsi, iš kitos - mažėsi. Jeremy E. Shermanas palygina šį pasakos epizodą su gebėjimu valdyti lūkesčius: didesni lūkesčiai, jei norime tobulėti, o mažesni lūkesčiai, jei norime pasitenkinimo. Taigi, norint tobulėti asmeniškai, naudinga sau išsikelti aukštesnius tikslus, o santuokoje įsivyravusį stresą reikėtų numalšinti sumažintais lūkesčiais sutuoktinio atžvilgiu, kad vėl įsivyrautų pasitenkinimas ir darna.
Mokslininkė iš Šiaurės Vakarų universiteto, lygindama santuokos modelį su paklausos ir pasiūlos principu, siūlo du sprendimo būdus. Pirmas būdas - sumažinti paklausą, t. y. mažiau reikalauti iš partnerio, antrasis - padidinti pasiūlą, t. y. ...
Apklausa ir jos rezultatai
Iš viso apklausoje dalyvavo 371 moteris ir 71 vyras, iš jų 223 oficialiai sukūrę santuoką. Šis nedidelis tyrimas pateikė įdomių rezultatų. Smagu, kad net 80 proc. apklaustųjų santuokoje jaučiasi laimingi. Įdomu, kad laimės lygis skiriasi skirtingu laikotarpiu. Pirmaisiais santuokos metais laimingi jaučiasi net 95 proc. sutuoktinių. Pavojingiausias santuokos laikotarpis - 5-10 vedybiniai metai. Gaila, bet šiuo laikotarpiu tik 61 proc. apklaustųjų jaučiasi laimingi.
Dažniausi lūkesčiai santuokoje
Bėgame nuo vienišumo
Dažniausiai žmonės tikisi, jog santuokoje nesijaus vieniši. Jei santuokoje visgi pradedame jaustis vieniši, mums atrodo, kad nėra skirtumo, gyventi poroje ar vieniems. Darome prielaidą, kad vienatvės jausmas priklauso nuo kito žmogaus, tačiau iš tikrųjų ir patys daug prie to prisidedame.
Neatleidžiame melo
Sunku rasti žmonių, kurie visą laiką kalbėtų tik tiesą, tačiau tyrimo dalyviai būtent tai nurodė kaip vieną svarbiausių lūkesčių. Tai galbūt atspindi žmonių norą kontroliuoti situaciją, o jeigu nesi tikras, kokia padėtis, tai nieko negalėsi ir padaryti. Kitą vertus, lūkestis, kad sutuoktinis visada sakys tiesą, gali būti glaudžiai susijęs su svarbiu santuokos tvarumo kriterijumi - ar sutuoktinis bus ištikimas, ar nepaliks manęs. Tikriausiai neatsitiktinai vyrai šį lūkestį žymėjo dažniau nei moterys. Remiantis evoliucijos teorija, vyrams labai svarbi moterų ištikimybė. Pirmykštėse bendruomenėse vyrai tikėdavosi, kad sunkiai pagautas grobis ir kitos gėrybės bus skirtos būtent jo šeimai ir palikuonims, tačiau jei partnerė nuėjo į šoną, tuomet neaišku, kieno yra vaikas.
Sutuoktinis - aiškiaregys
Sutuoktinis turi intuityviai suprasti, kaip aš jaučiuosi. Galbūt tai susiję su laiko ir nuoširdaus bendravimo trūkumu. Retas iš mūsų pasakys, kad laiko yra užtektinai. Skubame į darbą, lekiame pasiimti vaikų iš darželio, vežame į vieną, antrą būrelį ir naiviai manome, kad paaiškinti savo elgesio priežasčių nespėtume, net jei labai norėtume… Esant tokioms aplinkybėms, natūraliai atsiranda noras, kad sutuoktinis mus intuityviai suprastų ir nereikėtų mums įvardyti kiekvienos pykčio ar liūdesio priežasties. Tačiau tai gali būti pražūtinga - įlįsti į kito mintis ir jausmus visu 100 procentų neįmanoma, todėl galime prisigalvoti klaidingų hipotezių.
Lūkesčiai vyrų ir moterų akimis
Vedusiems vyrams nebuvo svarbu, ar sutuoktinė turi priešingos lyties draugų, tačiau net 13 proc. moterų pažymėjo, kad joms tai rūpi. Tai gali būti susiję su noru užkirsti kelią vyro neištikimybei. Suprantama, mes visada norime apsaugoti ir išsaugoti tai, kas mums brangu. Tačiau įvertinkime, ar ši mūsų įsivaizduojama prevencinė priemonė santykiams tinkama. Sąžiningas atsakymas sau į klausimą, ar tikrai tai padės mums suartėti, gali atvesti ir prie kitų alternatyvų. Pavyzdžiui, atviras pokalbis su vyru apie kankinančias baimes, nesaugumo jausmą padės suprasti ir išgirsti vienam kito poreikius bei norus.
Vedę vyrai dažniau nei moterys iš santuokos tikisi vien laimės, džiaugsmo bei paruoštos vakarienės. O ištekėjusios moterys dažniau nei vyrai išskiria namų ruošos, tvarkos svarbą - tikriausiai todėl, kad stereotipiškai moterys vis dar užsikrauna didžiąją buities darbų naštą.
Kaip įveikti nerealius lūkesčius?
Nėra tobulų žmonių. Visi tyrimo dalyviai sutiko, kad nėra namų be dūmų, nėra nė vienos santuokos, kurioje nekyla problemų. Todėl verta atsiminti Dave’o Meurerio žodžius, kad sėkminga santuoka yra ne tuomet, kai du tobuli žmonės randa vienas kitą, o kai du netobuli žmonės mokosi mėgautis tarpusavio skirtumais.
Norint santuokoje sumažinti stresą ir nusivylimą, pirmiausia reikia atpažinti, kokiais lūkesčiais patys vadovaujamės. O svarbiausia atskirti tuos lūkesčius, kurie mus nuveda į iliuzijas ir sukelia nusivylimo jausmą. Psichologė Selena C. Snow atkreipia dėmesį, kad nerealius lūkesčius galima atpažinti pagal šiuos bruožus: norime kontroliuoti situacijas, kurių negalime kontroliuoti, todėl nuolat jaučiame nusivylimą. Pavyzdžiui, Tomas nori, kad jo žmona Milda visuomet būtų pasitempusi ir graži. Todėl gimtadienio proga nupirko seksualius apatinius ir prabangius papuošalus. Tačiau Milda nesureikšmina išorinio grožio ir tiesiog nori jaustis patogiai, todėl ir namie, ir mieste vaikšto su treningais. Gavusi dovanų papuošalus, ji padėkojo, tačiau padėjo juos į stalčių ir beveik nenešiojo. O apatiniai jai pasirodė nepatogūs, todėl padovanojo juos sesei. Taigi Tomui teko nemaloniai nusivilti. Nusivylimo jausmą galime suvokti kaip nesąmoningų lūkesčių signalą. Jei jaučiate nusivylimą santuoka ar savo sutuoktiniu, stabtelėkite ir pergalvokite tai, ko jūs tikitės ir ar jūsų lūkesčiai realistiški. Jei abejojate, aptarkite su draugais, kurie jau turi didesnę santuokinio gyvenimo patirtį. Dažniausiai jie prislopins jūsų maksimalizmą ir pakoreguos lūkesčius.
Santykių ekspertas Johnas M. Gottmanas teigia, kad gebėjimas priimti save su visais trūkumais ir atleidimas sau už netobulumą skatina neįtikėtinas permainas. Būdami atlaidesni sau, būsime atlaidesni ir kitiems. Psichoterapeutas Albertas Ellisas yra pasakęs: „Kur parašyta, kad kiti turi elgtis taip, kaip to norime mes?“ Kito žmogaus galime paprašyti pagalbos, paramos, o ne reikalauti. Taigi pirmiausia turime pastangas nukreipti į savo požiūrio ir elgesio keitimą. Priimdami save ir kitą tokius netobulus, bet žmogiškus ir nuoširdžius, susigrąžiname įrankius, reikalingus pasiekti savo norams ir tikslams.
Lūkesčių rinkinius įsinešame į santykius taip, tarsi jų turinys būtų užrašytas mums ant veido ar savaime suprantamas visai žmonijai. Norint suformuoti savo lūkesčius dėl santuokos ir sutuoktinio taip, kad jie būtų realūs ir įgyvendinami ne tik mums, bet ir sutuoktiniui, verta šiais lūkesčiais pasidalyti su savo partneriu. Psichologė T. Orbuch pataria atlikti praktinę užduotį: abiem sutuoktiniams atskirai užrašyti du svarbiausius lūkesčius, ko tikitės iš tarpusavio santykių (pavyzdžiui, kaip partneris turėtų su jumis elgtis ir kokio elgesio jūs netoleruotumėte). Psichologės teigimu, ši užduotis padeda atskleisti, kokie tarpusavio santykių aspektai svarbūs abiem sutuoktiniams.
Kornelio universiteto gerontologas Karlas Pillemeras tiesiogiai apklausė 400 vyresnio amžiaus amerikiečių (nuo 65 m.), kaip rasti tinkamą partnerį, taip pat teiravosi kitų meilės, santykių palaikymo patarimų. Iš apklausos išsiskyrė pagrindinė įžvalga: norite darnos - bendraukite ir bendradarbiaukite. Vyresnieji teigia, kad daugumą santuokos problemų galima išspręsti bendraujant atvirai ir gyvenant kaip komandai. Problemos magiškai nedingsta, todėl svarbu gebėti priimti sprendimą. Mylėti ir žengti tolyn be nusivylimo ir apmaudo - tai raktas į ilgalaikę santuoką.
Santuoka, kaip ir filmas, nebus pastatyta per naktį, tam reikia laiko ir pastangų, pokyčių ir nuomonių derinimo. Norint, kad gyvenimo kūrybinis procesas netaptų siaubo filmu, verta atlikti išsamią santuokos inventorizaciją: pradedant nuo savęs ir pereinant prie partnerio pažinimo. Teofrastas yra parašęs: „Laikas - pati didžiausia iš visų brangenybių.“ Santuokoje, kaip ir darbe, reikia bendrauti, bendradarbiauti, o tam reikia skirti brangiausią investiciją - laiką. Verta įsiklausyti ir į vyresniųjų išmintį, kurią vainikuoja paprasta, bet vertinga mintis: „Nesituokite norėdami pakeisti partnerį.“
Emocinio atsiribojimo santuokoje įveikimas – Jimas Turneris
Prieš kelis dešimtmečius poros, kurioms užkibo netyčiukas, be jokių diskusijų ir alternatyvų skubėdavo susituokti. Vakarų pasaulyje pastaraisiais metais net apie 40-50 proc. gimdyvių nėra ištekėjusios. Palyginimui, prieš beveik 5 dešimtmečius santuokos nesudariusių gimdyvių buvo 13,2 proc., o 1940 m. - tik 3,8 proc. Santuoka prieš susilaukiant vaikų - tvirtas pagrindas, leidžiantis šeimai klestėti. Dažnai tokie žmonės netiki pačia santuoka ir neteikia reikšmės, kaip jie sako, „popierėliui“, kartais jie nėra 100 proc. Faktas, kad moteris pastojo, gali priversti porą tuoktis arba tiesiog paspartinti apsisprendimą dėl santuokos įregistravimo vaiko labui. Tačiau sprendimas susituokti neturi būti primestas, priimtas jaučiant spaudimą. Partneriai turėtų tuoktis dėl to, kad vienas kitą myli, o ne todėl, kad taip turėtų pasielgti. Vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, nėštumas dar prieš vestuves gali sukelti tam tikrų problemų. Kyla didesnė skurdo rizika bei didėja tikimybė, kad moteris dėl nėštumo mes mokslus ir neįgys tinkamo išsilavinimo. Dažnai moterims tenka pradėti dirbti tam, kad išlaikytų kūdikį ir išsilaikytų pačios. Dėl menko išsilavinimo sunkiau pretenduoti į gerai apmokamą darbą. Jokių lengvatų, bent jau Lietuvoje, nesusituokusios ir vaikus auginančios poros negauna. Santuokos su partneriu nesudariusi mama nėra laikoma vieniša, nebent vaiko gimimo liudijime ir duomenų bazėse nėra jokių duomenų apie vaiko tėvą. Mūsų šalies įstatymuose tiek susituokę, tiek ir nesusituokę tėvai yra visiškai lygiateisiai, t. y. ne tik mama, bet ir vaiko tėtis gali eiti tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų, imti nedarbingumo pažymėjimą vaikui susirgus, tėvadienius ir t. Visas santuokos metu įgytas turtas laikomas lygiaverte sutuoktinių nuosavybe. Susituokusių žmonių turtas yra bendras, išimtis - vedybų sutartis, kurioje gali būti kitaip paskirstomas iki ir po santuokos sudarymo įgytas turtas. Geriau apsaugomas tas sutuoktinis, kuris nėra šeimos maitintojas. Santuoka geriau apsaugo tą iš sutuoktinių, kuris nedirba ir prižiūri vaikus, rūpinasi namais ir t. t. Skyrybų atveju turtas dalijamas lygiomis dalimis net ir tuo atveju, jei vienas iš sutuoktinių nedirba. Įsigyjant nekilnojamojo turto racionalu sudaryti sutartį pas notarą.
Pamenate, pernai spalio mėnesį Marijos radijas - Radio Maria Lithuania rubrikoje „Šeimos židinys“ pradėjome laidų ciklą apie vaisingumo pažinimą ir kūno raštingumą. Akušerė, biologijos mokytoja ir entuziastinga jaunosios kartos ugdytoja - taip galima pristatyti Godą, kurią sutikau visiškai netikėtai. Džiaugiamės pristatydami mūsų FEMM ir teenFEMM komandos naują narę - mokytoją Toma Mackevičienę.
Saulius (42m.) ir Vita (40m.) santuokoje septyniolikti metai, augina 5 vaikus. Skaitytojams linki ir sako Nebijokite! Vytautas (39 m.) ir Agnė (30 m.), apie natūralų šeimos planavimą (NŠP) išsamiau išgirdo pasiruošimo santuokai kursuose. Mindaugas (32 m.) ir Kristina (32m.) augina ilgai lauktąją dukrytę. Kai kalbinau jaunavedžius Faustą (23 m.) ir Ievą (25 m.) jie buvo prieš 3 mėnesius susituokę. Kreitono metodo pradėjo mokytis prieš santuoką, kuomet susižadėjo. Augustinas (26 m.) ir Barbora (28 m.) santuokoje gyvena 2 m., maždaug tiek pat laiko taiko ir NŠP - Kreitono metodą. Skambučio sulaukiau iš Arūno (46), kuris su žmona Laima (35) augina keturis vaikus ir norėjo mokytis Kreitono metodo. Visada žaviuosi, kai vyras imasi iniciatyvos. Jokūbas (33 m.) ir Agnė (32 m.), augina 2,5 ir 4 metų sūnus. Aštuoni metai santuokoje. Vaiva (30 m.) ir Mantas (27 m.), santuokoje gyvena 4 metus ir augina dukrytę. Dar vienas vaikutis šeimą užtaria iš aukščiau. Monika ir Audrius Kazlauskai. Santuokoje gyvena tryliktus metus. Augina tris vaikus. Monika - šeimos gydytoja, Audrius - šeimos medicinos klinikos direktorius.
2024m. kovą Lietuvos šeimos centras išleido analogo Lietuvoje neturintį žurnalą „Vaisingumo pažinimas - sveikatos raštingumas“! Įvadinį žodį rengė krikščioniškųjų gimdymo namų gydytojas Virgilijus Rudzinskas. Pasakoja Justyna Volodko. Pusantrų metų, kurie išsitrynė iš atminties Kai susituokėme, man buvo 22-eji, vyrui 27-eri. Tinklalaidėje „Kalba mamos“, kurią kuria Marija Keršanskienė, mamos kalba apie motinystę ir pačius įvairiausius jos atspalvius kasdienybėje. NaProTechnologija ir Kreitono modelis mums pasirodė priimtinas, nes čia medicina koja kojon žygiuoja su dvasiniu pasauliu. Šių dienų nerimo kontekste visgi galime džiaugtis gyvybės dovanomis! Mūsų mažiukas vaikas vakar vakare pirmą kartą ištarė žodį „mama”. Iki tol buvo kitų žodžių „baba”, „papa”, „dada”, „buka”. Susana Schmitz Fotografia Laura (34 m.) ir Modestas (33 m.) su napriuke Maria susitiko 2018 m. lapkritį. Linas: Vaikų norėjome seniai - nuo pat tada, kai susituokėme. Vadinasi, šios akimirkos laukėme aštuonerius metus. Kurdami šeimą žinojome, kad planuodami šeimos pagausėjimą naudosimės NŠP metodais. Dar prieš santuoką susiradome NŠP mokytoją, kuri individualiai apmokė simptoterminio metodo. Kai paskutinį kartą Laura lankėsi poliklinikoje, gydytoja pasakė: „Pabandykite dar kartą.“ Laura pagalvojo - vėl tas pats scenarijus. Asta ir Tomas MACKEVIČIAI dalinasi savo nevaisingumo kelione. Laida apie Kreitono modelį, kuris yra moksliškai pagrįsta, standartizuota sistema, padedanti moterims ir poroms suprasti savo vaisingumo ciklus. Mūsų santuokai greitai bus 20 metų, dalinasi Jurgita. Tiek laiko esame atviri gyvybei ir natūraliam šeimos planavimui (NŠP). Jokių kontraceptinių priemonių nesame naudoję. Akvilės ir Justo namuose dienas nušviesdavo paauglys, o gausesnio šeimos papilnėjimo teko palaukti. Mums pastoti nepavyko maždaug 2,5 metų. Aiškios diagnozės įvardinta nebuvo. Gabrielė ir Karolis Macežinskai, neseniai susituokę - jauna šeima. Lina (37m.) dalinasi savo nevaisingumo kelione, atradimais bei sveikimo keliu. Karolina ir Martynas sūpuoja keturių mėnesių sūnelį. Jie susituokė 22 metų, vos baigę bakalauro studijas. Mokydamiesi magistrantūroje pradėjo dažniau galvoti apie vaikučius. Indrę ir Igną kalbina Krikščioniškųjų gimdymo namų psichologė Sigita Valevičienė. Atrodo, visi gimdymo namai džiūgavo ir bruzdėjo, kai moteris pagimdė taip ilgai lauktą vaikelį. Daug žmonių mokosi KrMS, nes patiria vaisingumo iššūkių. Vilnietei Vaivai (31) medikai teigė, kad ji nevaisinga, o jiedu su vyru nedera - vaikų lengviau susilauktų su kitais partneriais. Penkerius metus vilniečiai Renata ir Artūras Lekavičiai siekė susilaukti vaikų. Trylika metų kauniečiai Dalė ir Benas Ulevičiai laukė kūdikio ir jau buvo praradę viltį, kad kada nors sūpuos savo atžalą.
Anot jos, skatinant vaisingumą buvo laikomasi įvairių magiškų ritualų bei papročių (pavyzdžiui, per vestuves nepjaunamas iškastruotas gyvulys, o vietoj deserto atnešamos ožio arba lokio sėklidės), gydomasi vandeniu ir žolelėmis, laikomasi griežto pasninko ar net plakamasi. Nevaisingumas buvo laikomas luošumu ir didele nelaime.
XVI-XVIII a. visoje Europoje galimybė susilaukti vaikų buvo suprantama kaip pagrindinis sveikos susituokusios šeimos tikslas ir apskritai kaip esminis dalykas, dėl ko sudaroma santuoka. Vaisingumas, laikytas pačiu svarbiausiu sveikatos rodikliu, visų pirma siejamas su moterimi ir jos sveikata. Sudarant santuoką ne taip svarbu buvo grožis, meilė ar patrauklumas, kiek identifikuoti būsimos nuotakos fizinę sveikatą ir galimą vaisingumą. LDK išoriškai sveikas žmogus, tiek vyras, tiek moteris, turėjo būti tvirto ir stambaus sudėjimo, pasižymėti geru apetitu, o prigimtinis liesumas ar svorio netekimas, nevalgumas buvo prastos sveikatos, graužiančios ligos požymis. Vakarų Europoje šiuo laikotarpiu ypač pabrėžiami platūs moters klubai, storos šlaunys, apvalūs sėdmenys, signalizuojantys galimą vaisingumą. Apskritai galimybė gimdyti ir susilaukti vaikų, juos žindyti, auginti ir auklėti buvo svarbiausia moters misija, pagrindinis jos socialinis vaidmuo. Anot katalikiškų baroko laidotuvių pamokslų, teisingai gyvenanti moteris bus išganyta per vaikų gimdymą, jei pasiliks tikėjime, meilėje ir šventume drauge su prisiturėjimu. Panašiai šiuo klausimu pasisakė ir protestantai. Patys palikuonys suvokti kaip įprasminantys buvimą žemėje, be to, suaugę vaikai buvo garantas, kad senatvėje, pasiligojus bei nusilpus turėsi, kas tavimi pasirūpins ir išlaikys.
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nėštumas ir vaikai buvo pageidaujami tik tuomet, jei atsirasdavo santuokoje. Nelaukto nėštumo mėginta saugotis įvairiais amuletais, užkalbėjimais ir burtais, o nesantuokiniuose santykiuose užsimezgusios gyvybės dažnai mėginta atsikratyti įvairiais, netgi drastiškais būdais. Visuose socialiniuose sluoksniuose į bevaikystę buvo reaguojama itin jautriai. Nevaisingumas buvo laikomas ypatingu luošumu ir didele nelaime, kartais net buvo tikima, kad prie to prisidėjo piktos magiškos jėgos. Sutuoktinių pora, ilgai negalinti susilaukti vaikų, dažnai tapdavo aplinkinių apkalbų objektu, net imtos smerkti. XVI-XVIII a. Europoje tokios bevaikės poros, net jei buvo turtingos, tačiau nesveikos fiziškai arba protiškai ir dėl to negalėjo turėti vaikų, laikytos ekonomiškai nuostolingomis. Nevaisingumo problemos šeimoje dažniausiai irgi buvo siejamos su moters sveikata. XVI a. Lenkijoje moteris neprivalėjo būti graži, protinga ir išsilavinusi, tačiau privalėjo susilaukti palikuonių. Palikuonio neturėjimą visuomenė retai atleisdavo, tai laikyta moters kalte ir gėda. Kita vertus, vyrams, kurie sirgo impotencija ir dėl to negalėjo susilaukti palikuonių, Bažnyčia apskritai draudė sudaryti santuoką. Nevaisingumas buvo kone pagrindinė priežastis, kaip buvo galima siekti santuokos anuliavimo. Nevaisingumas ir luošumas buvo tuo didesnė nelaimė ir tuo labiau smerkiama visuomenės, kuo kilmingesnė ir iškilesnė šeima susidurdavo su ja, nes palikuonio nebuvimas grėsė dinastijos ar galingos giminės išnykimu. Todėl, pavyzdžiui, Anglijoje bei Prancūzijoje karališkos poros, negalinčios susilaukti palikuonių, eidavo kryžiaus kelius, vykdavo į piligrimines keliones ir patys, ir jų dvarionys. Gali būti, kad iš dalies prie didelių apkalbų, neapykantos bei pajuokos Barborai Radvilaitei prisidėjo ir galimas jos nevaisingumas. Jos pirmoji santuoka su Stanislovu Goštautu, trukusi beveik penkerius metus, buvo bevaikė ir baigėsi 35 metų Goštauto mirtimi bei galingos elitinės LDK giminės išnykimu. Vien jau šis faktas visuomenės akyse galėjo nemenkai prisidėti prie jos netinkamumo Žygimantui Augustui. Barbora Radvilaitė ypač norėjo susilaukti su juo vaikų ir stengėsi tai padaryti, matyt, kad buvo pastojusi, bet nesėkmingai. Žinoma, visa ši teorija yra tik spėjimai. Augalas galėjo ir padėti pastoti, ir atimti nekaltybę.
Dėl galimybės turėti palikuonių svarbos LDK visuomenėje bandyta įvairiais būdais skatinti vaisingumą. Tai buvo daroma keliais būdais. Vienas jų - laikytis tam tikrų magiškų ritualų bei papročių. Žemesniuose LDK socialiniuose sluoksniuose, kur dar iki XVII a. vidurio buvo pakankamai gajūs tikėjimai pagoniškais dievais, ypač susiję su gydymo dalykais, siekiant neužrūstinti jų ir užkirsti kelią pykčio sukeltai bevaikystei, dar vestuvių metu buvo atliekami įvairūs, kaip tikėta, vaisingumą skatinantys ritualai. Jonas Maleckis-Sandeckis, XVI a. viduryje aprašydamas papročius, pasakoja, kad per vestuves vietoj deserto atnešami ožio arba lokio pautai - matyt, tikima, kad juos suvalgę vestuvių dieną sutuoktiniai bus vaisingi. Dėl šios priežasties vestuvėms nepjaunamas joks iškastruotas gyvulys. Katalikiškoje LDK visuomenės dalyje XVI-XVII a. vaikų turėjimas suprastas kaip didelė Dievo malonė, o jų nebuvimas neretai laikytas Dievo bausme už praeities nuodėmes ir netinkamą gyvenimo būdą. Todėl manyta, kad įvairios religinės praktikos, pavyzdžiui, griežtas pasninkas, plakimasis, galėjo suteikti ir realų atpildą - ilgai lauktą palikuonį. Šalia įvairių religinių praktikų nevaisingos moterys vaikų bandė susilaukti ir taikydamos įvairias to meto medicinos siūlomas gydomąsias procedūras ir priemones, kurios buvo rizikingos, dažnai vartojamos visos kartu, dėl to galėjo pakenkti ir moters sveikatai. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad nevaisingumą galimą išgydyti vandens procedūromis - vanduo esą nuramina per daug aktyvią gimdą ar kaip tik sukelia energiją jos netekus. Dėl šių priežasčių reikėjo maudytis tekančiame vandenyje (geriausiai pavasarį) - tam tikrą laiką sėdėti taip, kad vanduo tekėtų pro moters lyties organus. Padėti galėjo ir žolelės, surinktos Joninių naktį, - iš jų reikėjo pasidaryti vonią arba nešioti jas prisirišus prie klubų. Pati populiariausia jų buvo skaistminas. Tikėta, kad jis buvo toks veiksmingas, kad vien išgėrus jo sulčių buvo įmanoma pastoti. Tačiau jo reikėjo saugotis jaunoms mergelėms - visiškai rimtai manyta, kad, nusišlapinus ant šio augalo, jį ištinka erekcija ir jis galįs atimti mergelių skaistybę. Šis augalas ir dabar yra vartojamas siekiant įveikti tam tikras su menstruacijomis susijusias problemas, deja, apie stebuklingą jo poveikį norint pastoti niekas rimtai nebekalba. Trokštanti susilaukti vaikų pora kartais vaisingumui skatinti pasitelkdavo ir įvairias magiškas priemones. Nors per visą XVI-XVIII a. laikotarpį krikščionių Bažnyčia formavo viešąją nuomonę, draudžiančią bet kokias magines praktikas, net iškiliausi valstybės asmenys, susirgę sunkiomis ligomis ar susidūrę su bevaikyste, griebdavosi bet kokių, net draudžiamų priemonių, vildamiesi, kad jos padės. Moterys, kurios dažnai persileisdavo arba to bijodavo, pastojusios naudojo specialius amuletus, kurie menamai sukurdavo specialų apsauginį lauką, gelbėjusį nuo galimos nelaimės. Bona Sforca, LDK ir Lenkijos karalienė, turėjo specialų iš elnio odos pagamintą diržą, saugojusį ją nėštumo metu. Iš menamai magiškų galių turinčių priemonių, kurios padėdavo susilaukti palikuonių, pažymėtina mandragora. Šis augalas visuomet buvo susijęs su magija ir alchemija. Manyta, kad jis gali išgelbėti gyvybę bei prišaukti laukiamą palikuonį. Mandragoros šaknies forma primena žmogeliuką, kuriam galima įpūsti gyvybę ir paversti mažyčiu vaikeliu, atnešančiu bent šiokią tokią paguodą bevaikiams tėvams.
Išskyrus visas šias magines praktikas, bet kokia kita moters rizika sveikata dėl galimo palikuonio buvo gerbiama ir sveikintina. O tos, kurios nuoširdžiai dėdavo visas fizines, dvasines pastangas, siekdamos išnešioti ir susilaukti palikuonių, tam nepasisekus sulaukdavo visuomenės gailesčio ir atjautos. Štai XVII a. pradžioje didikė Sofija Olelkaitė, su Jonušu Radvila pragyvenusi santuokoje 12 metų, taip ir nepatyrė motinystės džiaugsmo. Tris kartus buvo pastojusi, tačiau visi trys naujagimiai neišgyveno, gimdydama paskutinį, mirė ir pati. Panegirikoje, skirtoje velionei, Danielius Naborovskis aprašė didelį jos skausmą ir skundą, kurį ji patyrė dėl nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų.
Moterys - nukrypusi nuo normos vyro lyties versija. Dažnas dabartinis paauglys, išklausęs biologijos pamoką apie dauginimąsi ir lytinius santykius, gana tiksliai gali nupasakoti, kas vyksta apvaisinimo, nėštumo metu, kokie reprodukcijos organai dalyvauja šiuose procesuose, kaip jie funkcionuoja. Tokios žinios vargu ar įtikintų XVI-XVIII a. medicinos daktarus, kurie, aiškindami vyro ir moters anatomiją bei fiziologiją, rėmėsi visai kitomis žiniomis ir teorijomis. Šiuo laikotarpiu visoje Europoje itin gyvybingas buvo Aristotelio ir Galeno sukonstruotas vienos lyties modelis. Anot jo, moteris ir vyras nėra atskiros lytys - tik normali ir nukrypusi nuo normos vienos lyties versija. Moters reprodukcijos organai aiškinti esą tokia patys, kaip vyro, tačiau atvirkštinė ir prastesnė jų versija. Moters makštis buvo suprantama kaip organizmo viduje esanti taip iki galo ir neišsivysčiusi vyro varpa, kiaušidės buvo aiškinamos kaip vidinė kapšelio ir sėklidžių analogija, pati moteris buvo vertinama kaip netobula, silpnesnė ir sugadinta anatominė vyro versija. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kuo rėmėsi Europos ir LDK medicina. Šiuo laikotarpiu svarbiausia buvo keturių humorų teorija, kad žmogaus kūne egzistuoja keturi skysčiai: kraujas, juodoji tulžis, geltonoji tulžis, gleivės (arba seilės). Esant subalansuotam šių skysčių kiekiui, žmogus yra sveikas, tačiau bet koks nukrypimas nuo normos, kurio nors jų perteklius ar trūkumas gali sukelti ligą. Ši teorija buvo išplėtota, apėmė visas medicinos sritis ir gyvavo iki pat XVIII a. galo. Anot to meto medicinos daktarų, būtent šie skysčiai pastojus lėmė tinkamos temperatūros ir drėgnumo arba kenksmingomis savybėmis pasižymėjusią moters gimdos aplinką. Moterų jautrumas, dažnai pasireiškiantis ašaromis bei menstruacijomis, rodė didesnę nei normalią įvairių skysčių cirkuliaciją kūne, priešingą tokiai, kokia yra vyrų organizme. Manyta, kad dėl šios priežasties moterų kūnuose per daug drėgmės, dėl to jos labiau suglebusios, o vyrai - raumeningesni. Be to, moters kūnas stokoja gyvybinio karščio, kuris, ant to meto medicinos žinovų, leido vyrams kūne susitelkusį kraujo perteklių paversti sėkla, o moterys jo netekdavo per menstruacijas. Moterys buvo laikytos mažiau subalansuotos nei vyrai, nes jų įsčios dėl nuolatinio kraujavimo buvo laikomos nestabiliu organu, o menstruacijos - teršiančios kūną. Tuo metu visoje Europoje apie moters reprodukcijos organus ir jų veiklą žinota nedaug. Moters kiaušidžių ir kiaušialąstės vaidmuo apvaisinimo metu nustatytas tik XIX a. Be keleto aptariamo laikotarpio medicinos daktarų, iš kurių turbūt iškiliausias - XVII a. viduryje gyvenęs olandas Regnieris de Graafas, bandžiusių teigti, kad apvaisinimo metu moters reprodukcijos organai ir juose vykstantys procesai svarbūs ne mažiau nei vyro, dauguma manė visiškai priešingai. Buvo manoma, kad pastojimo metu vyro sėkla atlieka pagrindinį ir svarbiausią vaidmenį, lemia vaiko lytį ir suteikia jam sielą. O moters gimda ir jos aplinka atsakinga už tinkamą sėklos priėmimą ir vaisiaus išsaugojimą. Tam, kad moteris pastotų, jos organizmas turėjo būti subrendęs ir tinkamai funkcionuoti, o pagrindinis tinkamo pasiruošimo nėštumui bei brandos požymis buvo reguliarus mėnesinių ciklas. Buvo manoma, kad nereguliarios mėnesinės arba jų nebuvimas neišvalo organizmo nuo netinkamo, sugedusio kraujo pertekliaus ir jį užteršia. Būtent dėl tokios pozicijos teigta, kad nevaisingumas moters organizmo nesveikumo požymis. Jei moters gimda buvo per šalta, ji sunaikindavo vyrišką sėklą, jei per drėgna - ją nuskandindavo ir atmesdavo iš karto po lytinio akto. Dar kitais atvejais gimda būdavo per sausa, kaip smėlėta dirva, kurioje trūko drėgmės, todėl - nederlinga arba per karšta ir sudegindavo vyro sėklą. Šios teorijos šalininkai netgi teigė, kad moters pienas tėra dar viena vyriškos sėklos transformacija, įvykstanti po pastojimo.
Besilaukiančios moterys prieš gimdymą pasiruošdavo mirčiai. Po sėkmingo pastojimo moters laukė didžiausi išbandymai - neramus, nežinia kuo pasibaigsiantis laukimas. XVI-XVIII a. pagrindiniu ir neabejotinai nėštumą patvirtinančiu požymiu buvo pirmieji vaiko judesiai. Kai kuriose šalyse buvo manoma, kad būtent nuo šio momento vaikas įgyja sielą ir tampa gyvas. Aptariamo laikotarpio visuomenė žinojo ir kitus požymius, kur kas anksčiau signalizuojančius apie galimą naujos gyvybės užsimezgimą, o pirmieji vaiko judesiai tik galutinai patvirtindavo spėliones.
Pati žinia apie nėštumą aptariamuoju laikotarpiu buvo priimama ne tik su didele viltimi bei džiaugmu, bet ir su dideliu nerimu. Visoje Europoje besilaukianti moteris dažnai buvo įvardijama kaip viena koja karste, nėštumo laikotarpiu ji buvo tarsi tarp dviejų pasaulių - būties ir nebūties. Tokį apibūdinimą lėmė to meto aktualijos: su kiekvienu nėštumu ir gimdymu moteris rimtai rizikavo savo gyvybe ir sveikata. XVI-XVIII a. LDK moterys laukdavosi labai dažnai, dažnai pastodavo po paskutinio gimdymo praėjus vos keliems mėnesiams ir dar žindydamos prieš tai gimusį kūdikį. Tai itin nualindavo moters kūną ir lemdaavo ne tik jos pačios ir kūdikio silpnesnę sveikatą. Be to, dažnai pasitaikiusios gimdymo komplikacijos, prastas moters anatomijos ir fiziologijos išmanymas, higienos ir sanitarijos trūkumas buvo didelio gimdyvių ir naujagimių mirštamumo priežastys. XVI-XVII a. katalikiškoje LDK visuomenės dalyje susiklostė praktika dar prieš gimdymą pasiruošti ir susitaikyti su mirtimi - besilaukiančios moterys atlikdavo išpažintį, priimdavo Švenčiausiąjį Sakramentą, ligonių patepimą, surašydavo testamentą ir atsisveikindavo su artimaisiais. 1644 m. taip pasielgė ir valdovo Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata, kuri sunkiai išgyveno nėštumą ir, nujausdama galimą mirtį, atliko visas krikščioniškas pareigas ir atsidavė Dievo valiai. Besilaukiančios moterys ir jų artimieji stengdavosi imtis įmanomų atsargumo priemonių, kad nepakenktų vaisiui ir išvengtų persileidimo ar priešlaikinio gimdymo. Visų pirma stengtasi būsimą mamą apsaugoti nuo stipraus susijaudinimo ir emocijų, išlaikyti jos ramybę. Moteris nėštumo metu neturėjo mėnesinių, kurios buvo suvokiamos kaip reikalingos kenksmingiems susikaupusiems skysčiams pašalinti. Besilaukiančios moters kūne šie kenksmingi skysčiai užsilaikydavo ilgus mėnesius ir manyta, kad bet koks sukrėtimas ar pyktis, kurį ji gali patirti, sukeldavo šių skysčių tekėjimą į galūnes, širdį ir gimdą, o tai galėjo tapti persileidimo bei vaiko apsigimimo priežastimi. Šiuo laikotarpiu buvo suvokti įvairių fizinių sumušimų ir persitempimų pavojai nėščiajai, tad artimieji bandė jas nuo jų saugoti. Vis dėlto ne visi artimieji buvo supratingi - pasitaikydavo ir atvejų, kai vyrai sumušdavo savo nėščias žmonas. Štai Vilniaus miestietis Mikalojus Kušelevičius 1669 m. kaltinamas sumušęs savo besilaukiančią žmoną ir atėmęs gyvybę savo būsimam kūdikiui.
tags: #kokiose #srityse #galima #isgyventi #santuokoje #vaisinguma
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
