Pedikuliozė (utėlėtumas) - tai užsikrėtimas utėlėmis, kurios parazituoja ant žmogaus kūno. Utėlės - tai labai seni žmogaus parazitai. Pedikuliozė (utėlių turėjimas) senesnė už daugelį kitų ligų. Jų genomo tyrimai (archeogenetika) padeda suprasti, kaip evoliucijos metu keitėsi žmogaus populiacijos dydis. Kasmet vidutiniškai 6-12 mln. žmonių visame pasaulyje užsikrečia utėlėmis, Lietuvoje oficialiai užregistruojama apie 2 tūkstančiai užsikrėtimo atvejų, iš kurių apie 40 proc. sudaro moksleiviai. Nors pedikuliozė neretai įsisuka į vaikų kolektyvus, tėveliai apie ją kalbėti vengia, nes vis dar mano, kad tai higienos stokos problema. Tačiau yra klaidinga galvos utėles susieti su nešvariais plaukais. Šie parazitai vienodai mėgsta tiek nešvarias, tiek ir švarias galvas.
Ši liga dažnai vadinama socialine. Žinios apie utėlėtumą yra esminis dalykas, pakeičiantis nuostatas ir elgesį bei užtikrinantis efektyvų jo plitimo mažinimą.
Apie 300 rūšių utėlių gali parazituoti pas žmones ir gyvūnus. Lietuvoje yra išplitusios dvi šeimos - gyvulinės ir žmogaus utėlės. Iš gyvulinių utėlių daugiausia yra kiaulinių, šuninių, avinių, galvijinių utėlių. Iš žmonių utėlių žinomos galvinė, drabužinė ir kirkšninė utėlė. Utėlės būna trijų rūšių: parazituojančios galvos odoje, parazituojančios drabužiuose ir gaktinės utėlės, kurios esant sunkiai infekcijai išplinta ir į kitas plaukuotas kūno dalis.
Visų rūšių utėlės maitinasi žmogaus krauju, o ant plauko šalia odos palieka glindas (savo kiaušinėlius). Utėlės nešokinėja, tačiau greitai šliaužioja. Suaugusios utėlės yra apytikriai sezamo grūdelio dydžio šešiakojai šliaužiojantys vabzdžiai, kurių spalva kinta nuo pilkšvos iki rudos spalvos. Gyva utelė yra 1-1,5 mm dydžio, tai maždaug sezamo sėklos dydis.

Galvinė utėlė (Pediculus humanus capitis) - utėlių (Anoplura) būrio vabzdys. Kūnas pilkos spalvos, šonuose su giliais įlinkimais. Galva su trumpais ir storais ūseliais. Patinas 2-3 mm, patelė - 3-4 mm ilgio. Patino užpakalinis kūno galas apvalus, patelės - dvišakas. Maitinasi žmogaus krauju. Gali keletą dienų badauti. Gyvena plaukuotose kūno vietose, dažniausiai galvoje. Šios rūšies utėlė gyvena maždaug 30 dienų, kasdien atideda po 4, per gyvenimą iki 150 kiaušinėlių (glindų), kuriuos priklijuoja prie plauko arti odos. Patelė per savo gyvenimą padeda iki 300 kiaušinių. Galvinė utėlė neperneša jokių ligų.
Drabužinė utėlė yra 2,3-4,75 mm ilgio bei judriausia lyginant su kitomis žmogaus utėlėmis. Drabužinės utėlės gyvena ir veisiasi apatiniuose baltiniuose, rečiau - viršutiniuose rūbuose, patalynėje, o kai jų daug - viršutiniuose rūbuose, kojinėse, avalynėje. Drabužinės utėlės gyvena ir deda kiaušinius skalbinių ar drabužių raukšlėse, ypač siūlėse. Kiaušinius prilipina prie audinio plaukelių arba prie žmogaus kūno plaukelių, išskyrus galvą. Maitinimosi metu jos išlieka ant artimiausio prie kūno drabužio ir tik atsitiktinai iššliaužia ant kūno. Pagrindinis apsikrėtimo drabužinėmis utėlėmis požymis - utėlės drabužiuose. Dažniausiai pasitaiko, kai žmonės priversti pastoviai nešioti kelis sluoksnius drabužių (karo lauke, katastrofų, stichinių nelaimių vietose, benamiai). Drabužinės utėlės labiau mėgsta vilnonius drabužius.
Kirkšninės utėlės gyvena ir veisiasi vieną mėnesį gaktos, rečiau - pažasties, krūtinės plaukuose ar antakiuose, blakstienose, taip pat gali gyventi ir vaikų galvos plaukuose. Utėlė mažai judri, yra smulki 1,36-1,6 mm ilgio, todėl ją sunku pastebėti. Utėlės kūno spalva - nuo tamsiai rusvos iki juodos spalvos. Priekinėmis kojomis stipriai laikydamasi už plauko įsisiurbia į odą ir tokioje padėtyje išsilaiko keletą dienų.
| Utėlės rūšis | Dydis (suaugusios) | Pagrindinė buveinė | Kiaušinių dėjimo vieta | Gyvenimo trukmė | Kiaušinių skaičius per gyvenimą |
|---|---|---|---|---|---|
| Galvinė utėlė | 1-4 mm | Galvos plaukai | Prie plauko arti odos | ~30 dienų | ~100-300 |
| Drabužinė utėlė | 2.3-4.75 mm | Drabužių siūlės, raukšlės | Prie audinio plaukelių, rečiau prie kūno plaukelių (išskyrus galvą) | ~30 dienų | Apie 100 |
| Kirkšninė utėlė | 1.36-1.6 mm | Gaktos, pažastų, krūtinės plaukai, antakiai, blakstienos | Prie plauko arti odos | ~1 mėnuo | Nenurodyta |
Kiaušiniai vadinami glindomis. Glindos - tai utėlių kiaušinėliai. Glindos yra ovalios formos, gelsvos ar balzganos spalvos, tvirtai prisitvirtinusios prie plauko maždaug per 5-7 mm nuo plauko šaknies. Utėlės patelė padeda 6 - 8 kiaušinius (glindas) per dieną, juos pritvirtina prie plauko. Kiaušinėliai (glindos) yra 1,0-1,5 mm dydžio, kiaušinio formos, baltos spalvos, todėl plaukuose jas pastebėti nesudėtinga. Glindos būna gana tvirtai priklijuotos prie plauko netoli žmogaus odos. Jos nenukrenta nuo judesio, pūstelėjimo ar brūkštelėjimo. Naujai išsiritusiai lervai (nimfai) per pirmas 24 val. būtina pasimaitinti krauju.

Patelė per dieną padeda 6 - 8 kiaušinius (glindas). Lerva išsivysto apytiksliai per savaitę. Lerva (nimfa) išsivysto per 7 - 10 dienų, o likęs glindos kiautas lieka priklijuotas prie plauko. Lervos (nimfos) vystymasis iki suaugusios utėlės, galinčios dėti kiaušinius, trunka 7 - 12 dienų. Lervos (nimfos) neplinta, užsikrėsti galima tik suaugusiomis utėlėmis. Užsikrėsti galima tik suaugusiomis utelėmis.
Tušti glindų kiautai, kartais klaidingai palaikomi pleiskanomis. Pleiskanos gali būti klaidingai priskiriamos glindoms. Glindas paprasta atskirti nuo pleiskanų, nes jos yra gerai pritvirtintos ir lengvai neatsiskiria nuo plauko. Tušti glindų kiautai ar negyvos glindos gali būti įvardijamos kaip buvęs užsikrėtimas. Gyvos, judančios utėlės ar gyvos glindos, esančios arti plauko šaknies, patvirtina aktyvų užsikrėtimą.
Pedikuliozė - tai utėlių parazitavimas ant žmogaus kūno. Ja galima užsikrėsti ilgalaikio tiesioginio sąlyčio su kitais žmonėmis metu - viešajame transporte, vaikų kolektyvuose, dalinantis užkrėstais rūbais, patalyne, šukomis, rankšluosčiais ir pan. Utėlėmis užsikrečiama ilgalaikio tiesioginio sąlyčio su utėlėtais žmonėmis metu (vaikų kolektyvuose, perpildytame transporte) bei besikeičiant drabužiais, patalyne, šukomis, šepečiais, naudojantis bendra lova, rankšluosčiais, pagalvėmis, kai utėlė gali patekti nuo vieno asmens galvos į kito asmens galvą.
Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai yra ilgalaikis glaudus sąlytis su sergančiuoju ir antisanitarinės gyvenimo bei darbo sąlygos. Utėlės plinta žmonėms kontaktuojant, perropodamos. Kitas užsikrėtimo būdas - naudojantis tais pačiais asmens higienos reikmenimis, patalyne ir t.t. Jei drabužinių ir galvinių utėlių yra labai daug, jos gali atropoti iki naujos aukos per grindis ir per įvairius aplinkos daiktus. Ant žmogaus galima aptikti trijų formų utėlių. Žmogus gali užkrėsti kitus asmenis tol, kol pas jį esama gyvų utėlių. Užsikrėtus galvinėmis utėlėmis nereikia slėpti to ar gėdytis. Galvinės utėlės yra labai paplitusios, todėl dauguma žmonių galvinėmis utėlėmis užsikrečia bent kartą per gyvenimą.

Pagrindinis užsikrėtimo utėlėmis simptomas yra stiprus niežulys. Visų rūšių utėlių įkandimai, dėl jų seilėse esančių tam tikrų medžiagų, sukelia stiprų niežulį, nusikasymus, lydimus egzemos, kaltūno susidarymu. Požymiai, susiję su utėlių parazitavimu ant žmogaus kūno, dažniausiai atsiranda praėjus 2-3 savaitėms po užsikrėtimo. Dėl utėlių įkandimų atsiranda niežulys, todėl gali būti nusikasymų smilkinių, kaktos ir pakaušio srityje. Kirkšninės utėlės siurbia kraują dažnai, su trumpomis pertraukomis, todėl siurbimo vietoje sukelia stiprų niežulį, kuris dar labiau sustiprėja kasantis, ypač naktį (atsigulus ir sušilus). Matomi nukasymai, įkandimo žymės ir kiaušinėliai (glindos) ant plaukų.
Apsikrėtimo galvinėmis utėlėmis pagrindinis požymis - glindos (utėlių kiaušinėliai) plaukuose. Jų gausa didesnė nei suaugusių utėlių, jos nėra aktyvios, sunkiai nuimamos nuo plauko.
Norint atsikratyti utėlių, reikia gydyti visus užsikrėtusiuosius, plauti ir dezinfekuoti patalynę, rūbus ir asmeninius daiktus (šukas, šepečius ir t.t.). Tam tikslui skirti medikamentai perkami vaistinėje, jie naudojami griežtai laikantis vartojimo instrukcijų. Utėles naikinantys medikamentai (pedikuliocidai) naudojami tik išaiškinus utėlėtumą ir pasitarus su vaistininku ar gydytoju. Visiems užsikrėtusiems asmenims šeimoje ar kolektyve turi būti taikomi tie patys utėles naikinantys medikamentai tuo pačiu metu. Siekiant sustabdyti šio susirgimo plitimą, būtina informuoti ugdymo įstaigų administraciją, artimus žmones bei draugus dėl galimo užkrato plitimo bei imtis tiek prevencinių, tiek gydymo priemonių.
Pirmiausiai kruopščiai apžiūrima galva, ieškant glindų, lervų, suaugusių utėlių. Glindos, esančios per 1 cm nuo skalpo, yra šviežiai sudėtos ir gyvos. Gyvos, judančios utėlės ar gyvos glindos, esančios arti plauko šaknies, patvirtina aktyvų užsikrėtimą. Kadangi glindos išsirita per 7 dienas yra svarbu patikrinti vaiko plaukus bent kartą per 7 dienas po gydymo, siekiant užtikrinti ir įsitikinti, kad naujų galvos utėlių nėra. Jei naujų galvos utėlių randama - būtinas antras gydymas.
Efektyvi utėlių naikinimo priemonė - plaukų šukavimas tankiomis šukomis. Šis būdas rekomenduojamas dažniausiai. Glindas galima iššukuoti specialiomis tankiomis šukomis. Gydant vien šiuo būdu, patariama šukuoti apie 14 dienų, kasdien ar kas antrą dieną (geriau šukuoti drėgnus plaukus). Plaukai sudrėkinami 4-5% acto tirpalu ir šukuojami apie pusvalandį, kol pašalinamos visos gyvos utelės. Glindas lengviau pašalinti specialiomis tankiomis šukomis šukuojant vandeniu sudrėkintus plaukus. Iššukuotas utėlės būtina sunaikinti, o šukas kruopščiai išplauti karštu vandeniu, išvalyti ir pusvalandžiui pamerkti į 4-5 proc. acto tirpalą.
Galvos plovimas pedikuliocidais, kurie paprastai naudojami 2 kartus 7 dienų tarpu, nebent instrukcijoje yra nurodyta kitaip. Po procedūros rekomenduojama plaukus skalauti 4-5% acto ar citrinos rūgštimies tirpalu, nes plauko paviršius tampa slidesnis ir lengviau pašalinamos glindos. Panaudojus utėlių naikinimo priemones, plaukus rekomenduojama skalauti 4-5 proc. acto ar citrinos rūgšties vandeniniu tirpalu. Tai padeda pašalinti glindas, nes plauko paviršius tampa slidesnis. Glindas būtina šalinti ne tik dėl estetinių paskatų, bet ir siekiant sumažinti klaidingos diagnozės galimybes. Kai utėlių daug - naudoti vaistus nuo utėlių (pedikuliocidus), kurių galima įsigyti vaistinėse. Specialūs preparatai nuo utėlių - vaistinėse galima įsigyti specialių purškiklių ir šampūnų utėlėms naikinti. Preparatai galvos utėles uždusina, išdžiovina, o šampūną galima naudoti utėlių prevencijai. Preparatą panaudojus, po kurio laiko dar kartą reikia patikrinti, ar neliko gyvų utėlių.

Kitos priemonės, kurios buvo ar tebėra naudojamos: čemeryčių vanduo, actas, arbatmedžių aliejus, žibalas, kokosų, alyvuogių aliejus. Plaukų šaknis ištepkite kokosų ar alyvuogių aliejumi ir kuo ilgiau palaikykite.
Užkrėstos patalynės, drabužių dezinfekavimas, plovimas aukštesnėje nei 60 laipsnių temperatūroje, virinimas sodos tirpale, lyginimas karštu lygintuvu iš abiejų pusių ir pan. Užkrėstų šukų dezinfekavimas 4-5 % acto tirpalu. Ne mažiau svarbu lovos skalbinius ir užsikrėtusio asmens drabužius skalbti karštesniame nei 60 °C temperatūros vandenyje. Skalbinių virinimas 2 proc. kalcinuotos sodos tirpale 15 min. Drabužiai lyginami karštu lygintuvu iš abiejų audinio pusių, atkreipiant dėmesį į siūles, raukšles. Nevirinami drabužiai skalbiami karštesniame nei 60ºC vandenyje. Taip pat aukštai temperatūrai atsparius skalbinius galima virinti. Aptikus drabužinių utėlių bet kurioje vystymosi stadijoje (kiaušinis, lervos, subrendę suaugėliai) ant skalbinių, drabužių ar kitų daiktų, jos naikinamos kaip galima greičiau.
Plaukų priežiūros priemones (šukas, šepečius, segtukus, gumutes) reikėtų mirkyti 4 - 5 proc. acto tirpale. Šukos ir kiti plaukų priežiūros reikmenys plaunami arba mirkomi 4-5 proc. acto tirpale. Būtina apžiūrėti kitų namiškių galvas. Jeigu utėlių turėjo vaikas, didelė tikimybė, kad jomis užsikrėtė ir kiti šeimos nariai, todėl reikėtų apžiūrėti ir kitų namiškių, taip pat kitų su vaiku bendravusių asmenų galvas. Pirmiausiai, pamačius šitą gyvį dukrelės kasoje, būtina gebėti pažvelgti į problemą su sveiku humoro jausmu - tai jau pusė jos sprendimo.

tags: #kokie #uteliu #kiausiniai