Psichologinės pasekmės po aborto: išgyvenimai, tyrimai ir pagalbos būdai

Nėštumo nutraukimas, arba abortas, yra sudėtingas ir jautrus klausimas, paliečiantis ne tik medicininius, bet ir psichologinius, socialinius bei etinius aspektus. Sprendimas nutraukti nėštumą gali būti priimamas dėl įvairių priežasčių, įskaitant finansines problemas, asmenines aplinkybes, sveikatos problemas ar tiesiog nenorą turėti vaikų. Abortas, ypač nutraukiant pirmąjį nėštumą, gali neigiamai atsiliepti moters fizinei sveikatai bei jos psichinei būklei. Šiandien moterys Lietuvoje turi galimybę nutraukti nėštumą vaistiniu būdu iki 9 nėštumo savaitės, taip pat chirurginiu būdu, tačiau bet kuris pasirinkimas gali turėti ilgalaikių psichologinių pasekmių. Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologiniai reiškiniai, kuriuos moterys gali patirti po aborto, įskaitant tiek neigiamus, tiek teigiamus jausmus, bei galimus būdus, kaip susidoroti su šiais išgyvenimais.

Krizinis nėštumas ir aborto pasirinkimas

Krizinis nėštumas apibūdinamas kaip neplanuotas arba planuotas nėštumas, sukeliantis moteriai didelį stresą dėl įvairių priežasčių, tokių kaip paramos trūkumas, finansiniai sunkumai ar sveikatos problemos. Tokiomis aplinkybėmis moteris gali svarstyti nėštumo nutraukimą kaip išeitį. Sprendimą lemia įvairūs faktoriai:

• Finansinė padėtis: Nepakankami finansiniai ištekliai gali paskatinti moterį atsisakyti motinystės.
• Netinkamas laikas: Moteris gali jaustis nepasirengusi motinystei dėl karjeros, studijų ar kitų asmeninių planų.
• Smurtas namuose: Smurtinė aplinka gali kelti pavojų tiek moters, tiek būsimo vaiko gerovei.
• Sveikatos problemos: Gydytojai gali rekomenduoti abortą, jei nėštumas kelia grėsmę moters sveikatai ar vaisiaus vystymuisi.

Nėštumo priežastimi gali būti lytiniai santykiai iš meilės ar noro sujaudinti partnerį, iš baimės, kad negalėsi atsispirti aistrai, dėl partnerio spaudimo, arba išprievartavimas. Kartais pastojama dėl to, kad norima išgelbėti santykius su partneriu. Pastojama ir iš jėgos ar įsiūčio sukelto santykiavimo. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet įvyksta apie 121 milijoną netyčinių nėštumų, iš kurių 3 iš 10 baigiasi abortu. Saugus abortas, atliekamas kvalifikuotų specialistų, yra paprasta ir įprasta sveikatos priežiūros procedūra. Lietuvoje moterys nuo 2023 m. gali nutraukti nėštumą vaistiniu būdu iki 9 savaičių, o tai yra saugus ir efektyvus metodas.

Emociniai išgyvenimai po aborto

Nėštumo nutraukimas yra individualus išgyvenimas, todėl moterys gali jausti įvairias emocijas. Kai kurios jaučia palengvėjimą, tačiau dažnai pasitaiko ir neigiamų jausmų, tokių kaip liūdesys, kaltė, gėda ar pyktis. Šios būsenos yra normalios, tačiau svarbu, kad moteris nebūtų palikta viena su savo išgyvenimais.

• Palengvėjimas: Kai kurios moterys jaučiasi palengvėjusios, ypač jei nėštumas buvo neplanuotas ar krizinis. Tačiau palengvėjimas gali būti pirminė, paviršutiniška reakcija.
• Liūdesys ir sielvartas: Prarasto kūdikio gedėjimas yra natūrali reakcija po aborto. Tai netektis, kuri gali būti labai ilgai jaučiama ir palikti pasekmių ne tik emociniame moters pasaulyje, bet ir sujaukti kitas gyvenimo sritis.
• Kaltė ir gėda: Moteris gali jausti kaltę dėl priimto sprendimo ar gėdą dėl visuomenės pasmerkimo. Kaltė dėl neišsaugoto vaikelio yra dažnas išgyvenimas, net jei moterys linkusios galvoti, kad visos priežastys, dėl kurių jos atsisakė gimdyti, yra pateisinamos.
• Pyktis: Pyktis gali būti nukreiptas į save, partnerį ar aplinkybes, lėmusias abortą.
• Depresija ir nerimas: Ilgalaikis liūdesys ir nerimas gali išsivystyti į depresiją ar nerimo sutrikimus.

Svarbu pabrėžti, kad kiekvienos moters patirtis yra unikali, ir nėra "teisingo" būdo jaustis po aborto. Po aborto moteris lieka viena su savimi. Baisūs paveikslėliai, iškabinti ligoninėse, širdį draskantys užrašai po jais, įvairios vaizdajuostės ir straipsniai internete, kai kurių gydytojų ir pagyvenusių moterų nesupratingumas bei smerkimas gali sustiprinti šiuos jausmus. Nėštumo nutraukimo metu pateikiamas klausimas: „Ar tai vyksta iš tikrųjų? Ar niekas negali to sustabdyti? Aš negaliu suprasti, ką aš darau!“ Moterys prisimena garsus, patalpų spalvas, iš baldų sklindantį šaltį ir t.t. Po paaštrėjusių jutimų paskutinėje aborto stadijoje ateina laikas, kai visi, dalyvavę aborto procese, tampa visiškai abejingi. Tvyro nuotaika, kad esi nugalėta. Kaip ir kare - kai nužudai, sunku patikėti, kad tai jau padaryta. Norint išlikti normaliu ir veiksmingu, geriausia visiškai nieko nejausti. Po jausmų sąstingio aborto darytojai visomis priemonėmis stengiasi vėl mėgautis gyvenimu. Šiuo metu neigimas, racionalizacija ir emocijų malšinimas yra pagrindiniai gynybiniai mechanizmai.

Postabortinis sindromas (PAS): mitas ar realybė?

Postabortinis sindromas (PAS) yra terminas, naudojamas apibūdinti neigiamas psichologines pasekmes, kurias patiria kai kurios moterys po aborto. Nors PAS nėra oficialiai pripažintas psichikos sutrikimu daugelyje medicinos klasifikacijų, daugelis moterų patiria realius ir sunkius emocinius išgyvenimus. Tyrimai rodo, kad apie 80 proc. moterų po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai.

Simptomai, kurie gali būti priskiriami PAS:

• Depresija ir nerimas
• Kaltės jausmas, gėda, neatleidimas sau
• Miego sutrikimai ir košmariški sapnai
• Valgymo sutrikimai, polinkis svaigintis stimuliuojančiomis arba raminančiomis priemonėmis
• Savižudiškos mintys ir elgesys
• Emocinis nejautrumas supančiai aplinkai, šaltumas, abejingumas
• Santykių griūtis, vienišumo jausmas, savęs nuvertinimas
• Pasikartojantys aborto išgyvenimai, metinių sindromas (emocinės būklės pablogėjimas aborto atlikimo ar apytikslę vaiko gimimo datą)
• Pyktis sau ir kitiems, agresija, nervingumas
• Intymaus gyvenimo pasikeitimas vengiant arba karštligiškai ieškant lytinių santykių
• Gyvenimo būdo pasikeitimas susiduriant su bedarbyste ar darboholizmu
• Perdėtas rūpestis kitais turimais vaikais
• Psichosomatinės ligos: galvos, pilvo skausmai, kraujospūdžio sutrikimai, vėmimas.

Svarbu pažymėti, kad ne visos moterys, patyrusios abortą, patirs PAS simptomus. Tačiau, jei simptomai yra stiprūs ir trukdo kasdieniam gyvenimui, būtina kreiptis į specialistus. Abortas taip pat gali prisidėti prie vėlesnių moters psichikos sveikatos sutrikimų bei psichosomatinių simptomų.

Gedėjimo procesas po aborto

Gedėjimas yra natūrali reakcija į bet kokią netektį, įskaitant ir negimusio kūdikio praradimą. Psichologiniu požiūriu abortas yra netektis. Vienos moterys šią netektį išgyvena lengviau, kitos sunkiau. Visgi šios netekties išgyvenimas kartais komplikuojasi, nes sielvartas lieka bevardis ir beveidis - moteris savo vaiko taip ir nepamato, dėl to jis išlieka nerealus, o jo mirtis tarytum nematoma.

Gedėjimo procesas po aborto gali būti sudėtingas, nes jis dažnai susijęs su kaltės, gėdos ir visuomenės spaudimo jausmais. Gedėjimo darbas yra visuomet sunkesnis, kai prarastas objektas suvokiamas dviprasmiškai ir kai kažkokiu būdu buvo prisidėta prie netekties. Jeigu bus nepakankamai gedima, nukentėjusioji dėl neįprastai didelio skausmo taps apatiška, baikšti, įsitempusi, dirgli ir pavargusi.

Gedėjimo etapai apima:

• Neigimas: Sunku patikėti, kad netektis įvyko.
• Pyktis: Pyktis dėl situacijos, savęs ar kitų.
• Derybos: Bandymas susitarti su likimu ar aukštesne jėga.
• Depresija: Liūdesys, apatija ir vilties praradimas. Nenumalšintas skausmas dažnai veda į depresiją.
• Priėmimas: Susitaikymas su netektimi ir bandymas gyventi toliau.

Svarbu leisti sau išgyventi visus gedėjimo etapus ir nesistengti jų nuslopinti. Kreipimasis į psichologą ar dalyvavimas paramos grupėje gali padėti įveikti šį sunkų laikotarpį. Prieš tai niekas nepataria ir neįspėja, kaip įveikti tokias mintis ir depresiją. Vyras, esantis greta, taip pat dažnai nežino, kaip elgtis.

Moksliniai tyrimai ir statistika

Naujausi medicinos tyrimai rodo, kad abortas moteriai gali sukelti rimtų psichinių problemų, galinčių kankinti ją net penkerius metus: ji jaus sielvartą, nerimą, kaltę ir net gėdą. Oslo (Norvegija) universiteto mokslininkai palygino 40 moterų, patyrusių persileidimą ir dvigubai daugiau moterų, savo noru nutraukusių nėštumą, pergyvenimus. Štai jų nustatyti duomenys apie sielvarto mažėjimą:

Tyrimo autoriai nustatė, kad po 10 dienų 47,5 proc. ne savo noru kūdikių netekusių moterų vis dar sielvartavo, tuo tarpu abortą pasirinkusiųjų grupėje dvasines kančias jautė 30 proc. respondenčių. Sielvartaujančių persileidimą patyrusių moterų dalis tyrimo laikotarpiu mažėjo: po pusmečio sumažėjo iki 22,5 proc., o po penkerių metų net iki 2,6 procento. Tuo tarpu abortą pasirinkusiųjų grupėje po pusės metų su psichologinėmis problemomis tebekovojo 25,7 proc., o po penkerių metų 20 proc. respondenčių. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad savo noru abortą nutraukusioms moterims reikia gerokai daugiau pastangų prisiversti negalvoti apie šį įvykį.

Tyrimo grupei vadovavusi Anne Nordal Broen pastebėjo, kad persileidimą patyrusių moterų reakcija labai panaši į tą, kurios tikimasi po trauminio įvykio, o štai abortą patyrusiųjų reakcija gerokai sudėtingesnė. Karališkosios akušerių ir ginekologų kolegijos narys Richardas Warrenas teigia: „Šis tyrimas tik patvirtina seniai vyravusią nuomonę, kad sprendimas nutraukti nėštumą gali sukelti ilgalaikį nerimą bei kaltę. Nors dauguma moterų esant būtinybei sugeba susidoroti su šiais jausmais, reikia pripažinti, kad aborto atveju būtinas nuolatinis palaikymas bei psichologinės konsultacijos“. R.Warrenui antrina ir prieš abortus kovojančios grupės „Life“ narė Anna Pringle: „Tai dar kartą patvirtina mūsų patirtį su moterimis, kurios patyrusios abortą kreipiasi į mus pagalbos. Emocinės kančios gali būti išties didelės“.

2011 metais British Journal of Psychiatry, 22 mokslinių tyrimų sisteminės analizės „Abortion and mental health: quantitative synthesis“ rezultatai parodė, kad moterys, kurioms buvo atliktas abortas, patyrė 81% didesnę psichinės sveikatos problemų riziką (nerimas, depresija, rizikingas alkoholio ir marihuanos vartojimas bei savižudiškas elgesys), įrodyta, jog beveik 10% psichinės sveikatos problemų buvo tiesiogiai susijusios su abortu. Suomijoje atliktas tyrimas atskleidė, jog abortą patyrusios moterys šešis kartus dažniau buvo linkusios į savižudybę nei tos, kurios gimdė. Tyrimo, kuriame buvo apklaustos JAV ir Rusijos moterys, patyrusios abortus, duomenimis, beveik 40 proc. jų teigė jautusios emocinį artumą arba prieraišumą nėštumui ir vaikui. Kai kurių mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad po savanoriško nėštumo nutraukimo moterys patiria simptomiškai panašią gedėjimo reakciją, kaip ir po persileidimo. Neseniai buvo apklausta 1500 nėščių moterų. Tyrimas parodė, jog potrauminio streso ir depresiškumo simptomai po aborto ir persileidimo nesiskyrė. Tarp abortą patyrusių nėščiųjų potrauminio streso sutrikimas buvo būdingas 12,5 proc. moterų, depresija - 16,5 proc. moterų, abu - 4,5 proc. moterų, ir šie rodikliai nesiskyrė nuo moterų, patyrusių persileidimus. Maždaug trečdalis persileidimą ir/ar nėštumo nutraukimą patyrusių motinų tai įvardijo kaip trauminį patyrimą (pats blogiausias arba antras blogiausias patyrimas gyvenime).

Fizinis ir psichologinis aborto poveikis

Abortas silpnina gimdos kaklelį, o tai padidina moters riziką ateityje pagimdyti neišnešiotą kūdikį. Tarptautiniame akušerijos ir ginekologijos moksliniame žurnale paskelbtoje sisteminėje metaanalizėje patvirtinta, jog vienas dirbtinis abortas padidina vėlesnio neišnešiotų kūdikių gimimo riziką 25-27%. Kitoje studijoje teigiama, jog po dviejų ar daugiau abortų moters rizika pagimdyti neišnešiotą kūdikį padidėja 51-62%.

Mokslinėje erdvėje apstu įvairių tyrimų ryšio tarp aborto ir krūties vėžio srityje. Vieni tyrimai teigia, jog nėra ryšio tarp aborto ir krūties vėžio, kiti tyrimai tą ryšį idenitifikuoja ir teigia, jog dirbtinis abortas padidina krūties vėžio tikimybę net iki 30%, o jei moteris negimdžiusi - 50%. Žmoguje vyksta natūralūs ir besikartojantys ritmai, kurie apima ir visą nėštumą. Pvz., esama energijos hormonų, kurie skirti dideliems psichologiniams pokyčiams įveikti, o taip pat skatinančių greitą ląstelių dauginimąsi krūtyse. Kai baigiasi kūdikio žindymas ir sumažėja hormonų, pamažu išnyksta ir papildomas audinys. Kai aborto metu nutraukiamas natūralus hormonų procesas, yra tikimybė, kad žymiai padidės krūties vėžio rizika.

Be fizinių pasekmių, abortas sukelia ir fizinę bei psichologinę antipatiją partneriui. Neplanuotas nėštumas - tai ne tik moters, bet ir vyro kaltė. Tačiau norėdama bent kiek palengvinti savo kančios naštą moteris pradeda dėl visko kaltinti vyrą. Iš jo dažniausiai pasigirsta kaltinimas moters adresu. Net ir sėkmingai pašalinus psichologinę antipatiją vyrui, vis dėlto labai sunku moteriai prisileisti jį arčiau ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. O jei vis dėlto ir įvyksta intymus suartėjimas, tai kažkurį laiką (aišku, kiekvienam skirtingai) būna labai sunku patirti pasitenkinimą arba jis apskritai neįvyksta. Dr. David Reardon, Ph.D., apklausė 260 moterų, kurios buvo padariusios abortą. 58 % prarado suartėjimo malonumą. 63 % turi aborto prisiminimus.

Nutraukus nėštumą, hormoninė sistema išsibalansuoja, moteris nebesugeba kontroliuoti savo emocijų ir jausmų. Nesibaigiantys nuotaikos pokyčiai, depresija, konfliktai, nemiga, sąmonės pokyčiai ir požiūris į supančią aplinką - visa tai fiziologinių pokyčių pasekmės po aborto. Abortas taip pat gali prisidėti prie vėlesnių moters psichikos sveikatos sutrikimų bei psichosomatinių simptomų: kraujospūdžio sutrikimų, neaiškių galvos skausmų, pilvo skausmų ir pan. Sutrikę bioritmai, nekontroliuojamas verkimas ir nuotaikų kaita taip pat gali pasireikšti.

Aborto priežastys ir sprendimo priėmimo ypatumai

Besivystančius konfliktus prieš abortą, aborto metu ir po jo geriausiai galima suprasti, kai stebimas dinamiškas procesas, vedantis prie pastojimo ir prie aborto. Su tokiais pat prieštaringais jausmais pradedama ir nauja gyvybė. Nėštumas gali būti tėvų teigiamų arba neigiamų pokyčių priežastimi.

Sprendimą darytis abortą veikia įvairūs veiksniai:

• Neišspręsti asmeniniai ir tarpasmeniniai konfliktai: „Mano motina manęs tikrai nemylėjo, kaipgi aš galėčiau mylėti savo kūdikį?“ arba „Mūsų santykiai vis tiek jau įtempti. “
• Materialinio ir emocinio nepakankamumo jausmas: „Aš negalėsiu ir maitinti kūdikį, ir jį prižiūrėti. Aš pati ne visuomet gaudavau sočiai pavalgyti.“
• Meilės praradimo grėsmė: „Atsikratyk vaisiaus.“
• Prieš gyvybę nukreipta retorika visuomenėje: „Moteris turi pasirinkimo teisę. Pilvas priklauso jai. Neleisk, kad tave išnaudotų vyrai. Tai vis tiek ne kūdikis.“
• Materializmas ir egoizmas: „Man būtinai dar reikia suremontuoti šį namą, o paskui nusipirkti automobilį.“ arba „Visų pirma man reikia padaryti karjerą, o paskui gauti gerą darbą.“
• Nėštumo nutraukimo legalumas: „Aš manau, abortas yra OK.“

Gavus informaciją, tenka priimti sunkų sprendimą. Labai daug kas priklauso nuo asmens, į kurį kreipiatės. Jums dažnai sakoma, kad abortas yra legalus ir visiškai nepavojingas, jam pritaria draugai, konsultantai ir visuomenė. Kai kada tuomet, kai, aborto specialisto nuomone, yra per vėlu nutraukti nėštumą, vis tiek apsisprendžiama. Nuo sprendimo priėmimo momento išsivaduojama iš baimę keliančio spaudimo apsispręsti, ir tai atrodo kaip įrodymas, kad sprendimas buvo teisingas. Kai sprendimas „palankus abortui“, ateina nuožmus ryžtingumas. Jis pasireiškia tuo, kad nebesiklausoma jokio kito patarimo. Kai tik sprendimas priimtas, viskas paklūsta aborto procedūrų eigai klinikoje. „Dabar aš jau nieko nekontroliuoju. Man viskas atgrasu, bet juk aš negaliu dabar sukelti sumaišties, apversdama viską aukštyn kojomis.“ Moterys ateina į kliniką lyg apsvaigusios ir visiškai pasyvios. Šis pasyvumas panašus į pasidavimą lytinių santykių metu ir kai kuriais atvejais yra tarsi jų aidas. Norint pasidaryti abortą, visų pirma reikia užgesinti savo natūralius jausmus ir instinktus. Tuomet vaikas, kurį norima sunaikinti, yra nužmoginamas. Kai jau tai atlikta, prasideda racionalizacijos procesas prieš vidinę moralę - prieš bet kokį žinojimą ir vidinius prigimties dėsnius. Sąmoningai neklausoma daugelio vidinių balsų, taigi nėra ko stebėtis, kad priimama tik labai maža dalis to, kas vyksta viduje.

Ilgalaikės psichologinės aborto pasekmės

Praeina kažkiek laiko, sumažėja ir patirti išgyvenimai. Tačiau kuo stipresni jie buvo, tuo daugiau laiko moteris negali pamiršti aborto ir kažin ar apskritai kada nors galės ramiai žiūrėti į mažus vaikus, laimingas nėščias moteris. Kaip ir bet kuris kitas stiprus sukrėtimas, abortas gali pakeisti moters charakterį, gyvenimo vertybes ir apskritai visą jos pasaulėžiūrą. Todėl labai sunku susigrąžinti prieš abortą buvusią psichologinę ramybę.

Kaltės jausmas, jei jis nepripažįstamas ir problema nesprendžiama, gali pabudinti vidinį impulsyvaus pirkimo, karštligiškos veiklos norą arba polinkį vartoti alkoholį ir narkotikus. Jeigu kaltė slopinama, tuomet ji tam tikru būdu racionalizuojama, kad būtų aplinkiniams labiau suprantama, nei sau pačiai. Jeigu kaltė prisiimama, ji skatina depresiją, kuri pasireiškia liūdesiu, verkimu, neigiamomis ir pesimistinėmis emocijomis. Kai kaltei suteikiama ypatinga reikšmė, moteris gali imti žaloti save pačią, pvz., persipjauti venas. Kaltė gali būti ir neigiama: „Aš to nepadariau. Aš nieko bloga nepadariau“. Kaltę galima nustumti į pasąmonę ir projekcijos būdu: „Jūsų gyvybės gynėjai man primeta kaltės jausmą“. Kai kas kaltės jausmą bando slopinti pramogomis, pvz., perka viską, kas pakliuvo po ranka, žiūri siaubo filmus arba imasi su kuo nors kovoti. Nors kaltės jausmas dažniausiai apima jautrius ir religingus žmones, bet jis kokia nors forma neaplenkia ir kitų. Kartais jis pasibaigia panikos reakcija, kai norima pulti gelbėti kūdikius ir kitus žmones. Nelaimei, bandymas spręsti kitų žmonių problemas, kai neišspręstos savosios, veda prie to, kad šios problemos dar labiau gilinamos.

Kai tik sutrinka savigynos mechanizmai, nukentėjusiąją gali apimti liūdesys, liguistos nuotaikos, kankinti nemiga, košmariški sapnai, prarandamas apetitas arba atsiranda per didelis apetitas, sutrinka bioritmai, prasideda nekontroliuojamas verkimas, nuotaikų kaita, pykčio priepuoliai ir t. t. Dažnai gali pasireikšti ir psichosomatinės ligos, t. y. galvos, pilvo skausmai, vėmimas ir t. t. Gali pasireikšti ir psichologiniai sutrikimai - dėmesio stoka santykiuose, visuomenės atsitraukimas arba priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio. Jeigu šiuo metu yra įmanomas problemos nagrinėjimas, tai nukentėjusiosios gali dar kartą pergyventi savo karčią patirtį, išmokti suprasti konflikto esmę ir kurti gyvenimą iš naujo, bet tam reikia pergyventi gedėjimą dėl prarasto kūdikio.

Psichologinio konflikto, kaip aborto liekamojo reiškinio, dalis yra tai, kad pastebima agresija sau. Primityvus mirties troškimas aborto metu vėl įgyja išraišką ir vėl gali būti pažadintas. Baimė dėl to gali būti tokia didelė, kad nuslopinamos visos saviraiškos formos. Agresija gali būti iškraunama arba projektuojama į kitus, pvz., tuomet sakoma: „Aš to nepadariau.“ Taip pat atsiranda tuštuma, praradimas, gedėjimas. Šaltumas, abejingumas. Santykių griūtis, vienišumo jausmas, savęs nuvertinimas, nemiga ir košmarai, nerimas, depresija, valgymo sutrikimai. Emocinis nejautrumas supančiai aplinkai.

Ilgalaikės pasekmės apima ir sutrikusią draugystę su negimusio vaiko tėvu, tuštumos ir sumišimo jausmus. Abortas rodo, kad ryšys tarp vyro ir moters nebuvo tobulas. Apie kokią pasirinkimo laisvę tuomet kalba abortų šalininkai? Kai moteris atvyksta pas gydytoją dėl aborto atlikimo, jos atvykimo priežastis yra krizinis nėštumas. Tačiau kas iš tiesų yra jos tikroji problema: krizė ar nėštumas? Tyrimai rodo, kad 80 proc. moterų, besikreipiančių dėl aborto, norėtų išsaugoti nėštumą, jei tik aplinkybės būtų palankesnės.

Nuožmiai reaguojama ir į bet kokį vaikų sužalojimą. Moteris, kurios biologinė paskirtis yra mylėti, tuoktis ir gimdyti, sunaikino naują gyvybę savyje. Ji nebegali patikėti, kad ji yra jautri, mylinti ir rūpestinga moteris. Jos kaip moters savimonė yra sunaikinta. Mūsų tyrimai rodo, kad kažkada nutraukusios nėštumą moterys turi labai didelių problemų paimti ant rankų kūdikį ir yra visiškai nepasiruošusios jį nuraminti. Į bejėgio kūdikio verksmą jos dažniausiai reaguoja apatiškai, su baime ir/arba agresija. Kadangi tarp motinos ir vaiko yra silpnesnis ryšys, egzistuoja tikimybė, kad vaikas iš tėvų pusės patirs daugiau pykčio ir nesirūpinimo juo. Todėl tokie vaikai „įsikimba“ į motinas dėl motyvuotos baimės, o motinas vėlgi tai dirgina ir pažadina baimę jose. Kadangi moteris negali išspręsti konfliktų po aborto, ji yra linkusi tragediją pakartoti, pasidarydama antrą abortą.

Abortas taip pat palieka ir kitų pasekmių, kurios gali būti jaučiamos ir laukiantis bei auginant vėliau gimusius vaikus. Tvirtinama, kad moters psichinė būsena po aborto gali atsiliepti ir kitam jos kūdikiui. Moteriai meiliai žiūrint į ką tik gimusį kūdikį, gali apimti mintys apie tokias pat akeles ir rankytes, kurios galėjo būti... Tada skausmas tampa nepakeliamas. Moteris mėgina atiduoti jam savo meilę už du. Rezultatas - rimti pokyčiai jos charakteryje ir vaiko likime. Taip pat gali atsirasti skubus noras pakeisti prarastą kūdikį kitu. Šis jausmas persipina su nuojauta, kad vaiko auklėjimas sukels problemų ir sunkumų užmezgant vidinį ryšį su juo.

Daugelį moterų kankina miego sutrikimai ir košmariški sapnai. Praėjus metams po aborto, suintensyvėja daugelis simptomų, ypač pradeda skaudėti apatinę pilvo dalį. Patyrus naikinimo įtūžį, kurį ji išliejo ant pačios bejėgiškiausios būtybės, nukentėjusiosios pradeda nepasitikėti kitais žmonėmis. Nutraukusiai nėštumą moteriai nėra kelio atgal į nekaltumą. Degradavimas (tiek socialinis, tiek ir dvasinis), alkoholizmas - taip pat žinomos aborto pasekmės.

Visuomenės požiūris ir spaudimas

Abortas yra ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis klausimas, atspindintis šalies seksualinę kultūrą, šeimyninius santykius ir požiūrį į vertybes. Pastaruoju metu netyla kalbos apie moters teisę spręsti, ar gimdyti vaikelį, ar ne. Lietuvos higienos instituto Sveikatos informacijos centro ataskaitos atspindi liūdną statistiką. Lietuvoje 2013 metais moters pageidavimu atlikta 5217 dirbtinių abortų. Šis skaičius pusšimčiu mažesnis nei 2012 metais, tačiau liūdina, kad padaugėjo 15-17 metų moterų abortų. Ypač šis neigiamas pokytis ryškus Šiaulių mieste: šio amžiaus moterų abortų jų pageidavimu skaičius išaugo kone dvigubai (14 abortų, iš jų net 10 - pirmojo nėštumo nutraukimas, atlikta 2012 m., ir 23, iš jų net 21 - pirmojo nėštumo nutraukimas - 2013 m.). Šoktelėjo ir 35-39 m. amžiaus grupės abortų skaičius. Jų padaugėjo nuo 59 atvejų 2012 m. Statistinėse ataskaitose įvardijama „moters pageidavimu". Kyla klausimas, ar tikrai visada tik moters...

Moterys dėl neplanuoto nėštumo psichologiškai yra labai pažeidžiamos, dažnai patiria vyro ar partnerio, draugo ir tėvų ar globėjų psichologinį spaudimą, o kartais net išgirsta ultimatumą. Pasidavusios tokiam spaudimui, jos skubotai, negavusios pakankamai informacijos bei neapsvarsčiusios alternatyvų nutraukia nėštumą, o po to patiria neigiamas trumpalaikes ir ilgalaikes psichologines pasekmes savo psichinei sveikatai, santykiams su vyru ar partneriu ir kitiems šeimoje augantiems vaikams. Psichikos specialistai mini, kad ypač skausmingai reaguoja moterys, kurių artimieji (dažniausiai vyras), paskatinę rinktis abortą, vėliau ima priekaištauti, girdi, ji užuot „nužudžiusi vaikelį", galėjusi ir nepaklausyti, pati spręsti, kaip pasielgti. Tai grubus emocinis šantažas, dar giliau traumuojantis ir taip sužalotą moterį.

Prieš medicininę procedūrą įprastai paduodama pasirašyti po smulkiu šriftu parašytu tekstu, kad moteris susipažino su visomis galimomis rizikomis, ir tiek. Streso būsenoje prieš operaciją pacientas retai perskaito ir įsisąmonina, po kuo pasirašo. Dažniau į tai žiūri, kaip į formalumą. Deja, abortą pasirinkusios moterys išgyvena ne tik psichologinę traumą. Kai girdime abortą patyrusių sielvartaujančių moterų istorijas, visada kartojasi frazės: „jeigu tik aš būčiau žinojusi", „man niekas nesakė, kad taip bus". Vyrai vaidina svarbų vaidmenį moteriai apsisprendžiant, gimdyti ar ne. Didžiosios Britanijos Nėštumo konsultacijų tarnyba - pagrindinė abortų paslaugų teikėja Jungtinėje Karalystėje - kurios atstovė spaudai įsitikinusi, kad dauguma moterų įvertina pasekmes dar prieš nuspręsdamos darytis abortą: “Po aborto konsultacijų prireikia nedaugeliui pacienčių. Mes siūlome šią paslaugą, tačiau moterims itin retai jos prireikia, nes jos pačios sugeba susidoroti su iškilusiais sunkumais“. Šeimos planavimo asociacijos atstovė spaudai laikosi panašios nuomonės: „Nėra įrodymų, kad abortai tiesiogiai sukelia psichologinę traumą. Moterys po aborto gali išgyventi įvairialypius jausmus, tokius kaip palengvėjimas ir liūdesys.“

Diskusijose „už“ ir „prieš“ abortus dažnai moters pasirinkimo laisvė priešpriešinama vaiko gyvybei ir jos apsaugai. JAV jau keletą dešimtmečių atliekama Gallup apklausa apie visuomenės nuomonę dėl abortų legalumo rodo, kad žmonių požiūris šiuo klausimu neapsiriboja paprastais „už“ ir „prieš“, o nuostatose yra nemažai įvairovės bei painiavos. Abortų legalizavimas daugelyje šalių iš esmės rėmėsi dviem melagingais postulatais. Pirmas melas buvo tai, jog aborto metu sunaikinamas tik ląstelių gumulas. Dar ne žmogus. Antras melagingas postulatas, kad legalus abortas yra saugus ir padeda moteriai. Tačiau vieno dalyko patirianti abortą moteris niekada neišgirs iš abortų šalininkų - to, kad ji liks sužalota, ir panašiai kaip daugelis žmonių su amputuotomis galūnėmis patirs „fantominės galūnės“ skausmus. Abortų klausimas nėra pasirinkimas tarp vaiko ir moters teisių. Abortas dažnai yra moters patiriamo spaudimo, informacijos stokos, emocinio šantažo, baimių ir smurto padarinys. Paprastai abortai nėra tai, ko norėjo ar laisvai pasirinko moteris. Dažnai tai yra beviltiškumo veiksmas. Tai, ką moteris daro, kai jaučiasi pakliuvusi į spąstus ir bejėgė, ar nesijaučia galinti laisvai pasirinkti.

Gydymo ir pagalbos būdai

Jeigu šiuo metu yra įmanomas problemos nagrinėjimas, tai nukentėjusiosios gali dar kartą pergyventi savo karčią patirtį, išmokti suprasti konflikto esmę ir kurti gyvenimą iš naujo, bet tam reikia pergyventi gedėjimą dėl prarasto kūdikio. Svarbu leisti sau išgyventi visus gedėjimo etapus ir nesistengti jų nuslopinti. Kreipimasis į psichologą ar dalyvavimas paramos grupėje gali padėti įveikti šį sunkų laikotarpį.

Štai keletas patarimų, kaip susidoroti su emocijomis po aborto:

1. Pakalbėkite su savimi garsiai ir nuoširdžiai. Įsivaizduokite, kad kalbate su savimi arba su nepažįstamu pašnekovu, kuris viską supranta ir jūsų nesmerks. Nesiteisinkite, prisipažinkite jam viską sąžiningai, ką galvojate. Greičiausiai jūs pati manote, kad pasielgėte negerai. Pasakykite garsiai viską, išsikalbėkite ir išsiverkite. Tačiau darykite tai tik tada, kai to norisi ir jaučiate, kad reikia.
2. Atleiskite sau garsiai. Pokalbis turėtų būti maždaug toks: „Aš pripažįstu, kad pasielgiau negerai. Todėl dabar jaučiuosi kalta. Bet už tai atleidžiu sau. Prisipažįstu, kad suklydau ir padariau iš to išvadas.“ Svarbiausia, kad padarytumėte tai nuoširdžiai: išliedama savo išgyvenimus, įdėtumėte visą savo širdį.
3. Pakalbėkite su negimusiu kūdikiu. Prisipažinkite sau, kad jis buvo, nes jei nejaučiate kaltės, galvojate, kad jūsų viduje buvo ne kūdikis, o tik embrionas ar dar kažkas, tai - beprasmiškas pasiteisinimas. Papasakokite jam, kodėl jūs taip pasielgėte, atgailaukite, paprašykite atleisti. Taip pat visa tai galima parašyti ant popieriaus ir perskaityti keletą kartų.
4. Daugiau būkite tarp žmonių, neužsidarykite namuose. Moteris gali pradėti vengti žmonių, užsisklęsti savyje ir apskritai nebemokėti normaliai bendrauti. Tačiau nereikėtų atsitverti nuo išorinio pasaulio. O jei jums sunku, tai visad galite forumuose pabendrauti su kitomis moterimis, kurios išgyveno tą patį, ką ir jūs.
5. Nusistatykite santykius su savo vyru. Abortas - tai rimtas išbandymas porai. Todėl viskas priklauso nuo to, kaip vyras supras moters jausmus bei išgyvenimus ir kad ateityje nebepakartos tos pačios klaidos. O jei jiems nepavyktų rasti bendros kalbos dėl šios labai rimtos situacijos, vadinasi, iškyla rimta grėsmė ir jų santykiams.
6. Pagalvokite, kodėl įvyko tokia situacija jūsų gyvenime. Jei manote, kad nieko atsitiktinio gyvenime nebūna, teks prisipažinti ir tai, kad vaikas jums buvo reikalingas. Pagalvokite, o kodėl? Atradusi atsakymus į tuos klausimus išvengsite tokios pat situacijos ateityje.
7. Visuomeninis darbas. Savanoriškus visuomeninius darbus siūlo įvairios labdaringos organizacijos: išdalinti lankstinukus, rinkti lėšas, daiktus skurdžiai gyvenantiems žmonėms ir jų vaikams, padirbėti vaikų namuose. Kenčiančią moters širdį galima išgydyti ir taip.
8. Kreipkitės į dvasininką. Bene geriausias ir teisingiausias būdas atsikratyti kaltės jausmo yra išpažintis ir atgailavimas. Iš tikrųjų palengvėja, kai apsivalo ir siela.

Lietuvoje veikiantis Krizinio nėštumo centras įkurtas padėti išgyvenančioms krizinį nėštumą, kenčiančioms po kūdikio netekties dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo, aborto, išgyvenančioms pogimdyminę depresiją. Poliklinikos psichikos sveikatos centrai (PSC) ir savivaldybių visuomenės sveikatos biurai (VSB) teikia psichologo konsultacijas. Nuo balandžio 15 d. kviečiama abortą patyrusias moteris į psichologės moderuojamą nedidelę savitarpio paramos grupę. Vyks 10 nuotolinių (Zoom platformoje) kassavaitinių susitikimų antradienio vakarais nuo 18 val. Šiauliuose nemokamas psichologų paslaugas teikia Krizinio nėštumo centras.

Palaikymas iš artimos aplinkos yra labai svarbus moterims, patyrusioms abortą. Jei neturite pakankamai palaikymo iš šeimos ar draugų, kreipkitės į psichikos sveikatos centrą ar paramos organizacijas. Labai svarbu žinoti, kad po aborto gedėti yra normalu. Taip pat normalu ir net būtina ieškoti pagalbos, emocinio ir dvasinio gydymo. Prisipažinti sau tai, ko nesinori, atleisti sau - tai bene vienintelis šviesulys tunelio gale.

tags: #kokie #psichologiniai #reiskiniai #po #aborto

• Kaip surengti nepamirštamą šratasvydžio gimtadienį?
• hiperaktyvumas ikimokykliniame amžiuje: patarimai tėvams ir pedagogams
• Atsikratyti kurmių sode
• viskas, ką reikia žinoti apie Chicco New Polly Progres5 Sage maitinimo kėdutę
• Skaitykite visą dekretą dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų Belgijoje