Kodėl vaikai pradeda mažai valgyti: priežastys ir sprendimai

Ar jūsų vaikas yra iš tų, kurie valgo tik tam tikrą maistą, atsisako ragauti naujų patiekalų, o gal apskritai „nevalgo“? Problema pasirodys žymiai mažesnė, jei suprasite tikruosius vaiko maisto poreikius ir įlįsite į vaiko kailį.

Nepamirškite, kad nuo vienerių metų vaiko augimo tempas sulėtėja, tad maisto jam reikia mažiau, nei anksčiau. Be to, vaiko skrandis yra mažas, jis valgo dažniau, bet po truputį. Normalu yra ir tai, kad vaikas valgo mažai vieną dieną ir daugiau kitą - šio amžiaus mažyliai nėra visiškai nenuoseklūs.

Jei jis yra guvus, atrodo sveikai - neturite jokio pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti „dar nors vieną šaukštelį“. Vaikas tikrai nevers savęs badauti ir kai tik praalks, būtinai tai jums praneš.

Vaikui bet koks naujas produktas yra lygiai toks pat „įtartinas“ kaip ir jums neragauti egzotiški patiekalai. Ar jums kilo noras paragauti austrių ar sušių, pamačius juos pirmą kartą? Daugumai vaikų naujovę reikia pasiūlyti bent 10 kartų, kol jie ryžtasi jos paragauti. Kai kurie vaikai iš prigimties yra mažiau linkę eksperimentuoti.

Tai tikrai nereiškia, kad vaikas niekada nebevalgys šio maisto (patiekalo). Nenustebkite, jei kitą kartą jis atmestą valgį ragaus su didžiausiu pasimėgavimu - šiuo amžiaus tarpsniu pomėgiai labai dažnai keičiasi. Taip pat gali būti, kad vaikui nepatinka maisto tekstūra - pavyzdžiui, jis gali noriai graužti obuolį, bet bjaurėtis obuolių tyrele.

Kai kurie vaikai mėgsta kontroliuoti situaciją ir, kai to daryti negali, ima ožiuotis. Pavyzdžiui, jei vaikas stumia nuo burnos šaukštelį, tai nebūtinai reiškia, kad jis nenori valgyti: taip jis parodo, kad nori valgyti pats! Duokite mažyliui šaukštą (kai kuriems pakanka jį tiesiog laikyti) arba pateikite tokį maistą, kurį jis galėtų imti pirščiukais. Taip pat leiskite vaikui galvoti, kad valgyti yra jo sprendimas.

Užuot klausę „Ar valgysi sriubytės?“, verčiau klauskite „Ko norėtum - sriubos ar košės?“. Antruoju atveju, vaikas gali pasakyti ne, o pirmuoju atveju tikimybė, kad išsirinks vieną iš pasiūlytų variantų, yra didesnė. Pats pasirinkęs, vaikas valgys su didesniu noru.

Žinoma, tai gali būti ir išrankumo požymis, bet gali būti ir taip, kad į lėkštę maisto pridėta per daug, ir toks kiekis vaiką išgąsdino. Dažniausiai taip nutinka labai aktyviems vaikams - sėdėti jiems yra tikra kančia. Todėl sodinkite vaiką prie stalo tik tuomet, kai viskas paruošta ir leiskite pakilti, kai tik jis pasisotins ir norės eiti sau. Taigi, atsipalaiduokite ir neimkite vaiko maisto užgaidų į galvą.

Vaikas gali atsisakyti valgyti sėdėdamas prie stalo dėl įvairių priežasčių. Gal jis per dieną jau prisiskanavo įvairių skanėstų ir nėra alkanas, gal jam neskanus maistas arba jaučia konfliktą su tėvais, kurie valgydina prieš jo valią. Mažylis, kuris maitinamas probėgomis visą dieną, be tvarkos ir režimo, praranda alkio pojūtį.

Labai dažnai dėl maisto su vaiku susipykę tėvai ne ieško būdų susitaikyti su juo, o bando prisitaikyti, nusileisti ir kaip nors nejučiom primaitinti, pavyzdžiui, įjungia filmuką ir suduoda košę šaukštelis po šaukštelio. Vaikas net nepajunta, kad valgo, bet vis tiek tai daroma prieš jo valią. O konfliktas, prasidėjęs nuo maitinimo, gali suardyti visą dienotvarkę ir gerokai apgadinti tėvų ir vaiko santykius. Tokios kovos dėl maisto (vaikymasis su šaukšteliu, maitinimas nejučiomis, per prievartą) paprastai baigiasi arba dideliais vaiko pykčio priepuoliais arba, priešingai, jis tampa apatiškas, nedrįsta ko nors paklausti, nes bijo.

Neretai nevalgymas yra tik trumpas epizodas mažylio gyvenime, jis pamaištauja - ir tiek, bet mama intuityviai jaučia, kaip elgtis, kad apetitas vėl taptų geras. Būna ir taip, kad namuose nevalgo, o išėjęs į darželį kemša pilnais žandais kartu su kitais.

Nuo pat gimimo kūdikis valgo tada, kai išalksta. Jeigu mama yra rami ir savimi pasitiki, dažniausiai jokių bėdų dėl nevalgymo nebūna. Kartais net ir mažytis kūdikis praleidžia maitinimą, nes naktį gėrė daugiau pieno ir nesijaučia alkanas arba jo toks organizmas, kad valgo mažiau, nei rašoma knygose. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas kitoks.

Yra mamų (dažniausiai jos savimi nepasitiki), kurios jaučiasi nevisavertės, jeigu kūdikis atsisako valgyti. Taip ir prasideda nesąmoninga kova, noras įrodyti pačiai sau, kad yra gera mama. Dažniausiai tėvai nesuvokia, nepastebi, kad namuose prasidėjo konfliktas su mažyliu. Mama neįsiklauso į vaiko norus ir sako, kad jis turi valgyti. Ji negali pakelti vidinės įtampos, jeigu mažylis lieka nevalgęs. Tačiau kas gali atsitikti, jeigu vaikutis liks be pietų ar pusryčių? Galų gale jis taip pasirinko.

Vaikai gana anksti nori patys valgyti, bet iš pradžių jiems sunkiai sekasi. Neleisdamos to daryti nesukeliame priešiškų jausmų? Apie antruosius gyvenimo metus vaikas labai nori būti savarankiškas. Jaučia poreikį pats rengtis, eiti, lipti, aišku, ir valgyti. Mažylis labai džiaugiasi, kad gali pats tai daryti. Maža to, šiuo periodu jis nepriima niekieno pagalbos.

Labai gerai, jeigu tėvai sustiprina vaikučio norą būti savarankiškam ir padeda jam taip, kad šis nė nepajunta pagalbos. Žinojimas, kad pats kažką padarė, yra labai svarbus. Gaila, bet ne visi tėvai savo mažyliui leidžia augti savarankiškam. Vienas vaikas susitaiko, sėdi su seilinuku nuleidęs rankas, išsižioja „pagal komandą“. Kitas nė už ką nesileidžia mamos maitinamas: spjaudosi, pyksta arba išvis atsisako valgyti. Taip „užverda“ karas, nes mažylis nori pats, o mama - kuo švariau ar „teisingiau“. Mama bėgioja su šaukšteliu, o vaikas purto galvą ir nevalgo.

Mama mano, kad išalkęs paprašys valgyti, o kai paprašo, pasijuokia: „Matai, jau užsimanei valgyti.“ Taip dar labiau sustiprinamas priešiškumas. Manau, reikia nepamiršti, kad ankstyvieji maitinimosi įpročiai turi įtakos vėlesniam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad mažylis išmoktų laiku pavalgyti ir laiku paragauti naujų produktų. „Netvarkingas“ valgymas ankstyvoje vaikystėje vėliau gali virsti nutukimu, bulimija ar kitais sutrikimais.

Būtų gerai, jei pagimdžiusi kūdikį mama po truputį jau pratintųsi prie minties, kad jis taps vis savarankiškesnis, kad vaikutis irgi turi vidinius poreikius ir net ir mama ne viską žino apie savo kūdikį.

Taip, būna ir taip, kad vaikas nevalgo praktiškai nieko, tik vieną ar kelis produktus. Tai gali nulemti kelios priežastys. Pasitaiko maistui išrankių vaikų, kurie nevalgo tų produktų, kurių nemėgsta, arba intuityviai atsisako tų, kuriems yra alergiški. Paprastai valgo mėsą, o bulves palieka, arba, priešingai, tarsi žinotų, kad taip sveikiau. O mama, teta ar močiutė bando per prievartą „įkišti“ ir vieną, ir kitą. Pasitaiko, kad mažylis „bijo“ kokio nors produkto, nes buvo juo paspringęs.

Išrankumas maistui gali rodyti, kad vaiko ir tėvų santykiai nekokie. Mažylis maždaug iki penkerių metų amžiaus prisiriša prie mamos, tėčio ar senelių. Bet jeigu su jais bendraudamas jaučiasi nesaugiai, nesuprastas ir neišklausytas, gali prisirišti, pavyzdžiui, prie buteliuko pieno ar duonos riekės. Tokių vaikų maistas būna labai vienodas, kartais tik iki dešimties produktų. Vaikui, išaugusiam iš kūdikystės amžiaus, jau nepakanka vien košių ar pieno. Tačiau valgydamas vienodą kasdien tą patį maistą jis jaučiasi saugus.

Vaikai labai greitai išmoksta manipuliuoti tėvais. Kuo vaikas guvesnis, tuo lengviau sugeba apsukti mamą aplink pirštą ir išsireikalauti ar nugvelbti tą kąsnį, kuris jį domina. Jeigu mažylis išmoko aplandžioti kampus ir pasisotinti sausainiais, saldainiais ar iš tėvų lėkštės, padėtį pakeisti nėra lengva. Mažyliui nepasakysime: „Pradėk gerai valgyti.“ Pirmiausia reikia, kad tėvai iš tikrųjų norėtų sureguliuoti vaiko mitybos įpročius. Maitinimosi režimo atnaujinimas yra ilgas ir sudėtingas procesas tiek tėvams, tiek vaikui. Reikia nusiteikti, kad mažylis priešinsis, verks ir bus nelengva atsispirti jo ašaroms.

Pirmiausia tėvai turėtų nesileisti manipuliuojami, neduoti jokio maisto tarp svarbiausių maitinimų (nei obuolio, nei duonos), išskyrus nesaldintą virintą vandenį ar nesaldintą arbatą troškuliui numalšinti. Šio principo reikia labai griežtai laikytis visiems. Maistą verta pradėti gaminti iš tų produktų, kuriuos vaikas labiausiai mėgsta. Taip pat svarbu sukurti ritualą. Nereikia iškart pulti maitinti pabudusio mažylio, tegul pažaidžia ir išalksta. Jei nepavalgė, duoti valgyti per kitą maitinimą.

Svarbu iki maitinimo režimo sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius. Ta nematoma kova, apie kurią kalbėjau, atsiskleidžia dažniausiai žaidžiant, todėl neretai pirmiausia taisomi bendravimo santykiai ir pirmiausia stebima, kaip mama su mažyliu žaidžia, o tik vėliau mityba. Konflikto, kuris jau yra, negalima dar labiau didinti.

Iki metukų užkandžių duoti nerekomenduojama, jei vaikas alkanas tarp maitinimų reikia siūlyti MP arba MM, nes jis yra pagrindinis naudingu medžiagų šaltinis vaikui iki metukų laiko. Niekada nesupratau tu mamų, kurios tik vaikui pradejus valgyt maista pradeda "taupyt" pienuka...

Gal tiesiog šiluma vaiką veikia, dėl to daugiau skysčių nori? Užkandžiai taip pat ne į naudą. Tokiems vaikams dar maisto nedaug reikia, tai greičiausiai užsikiša su užkandžiais, todėl normalaus maisto nevalgo.

Pats stebėkite vaiką. Nemanau, kad mes mamos juos alkanus laikom. Jei nevalgo viena, įsiūlom kita. Plius, dabar ir dantų dygimas, ir karščiai jau priešakyje. Nesijaudinkite. Vaikas neišbus net dienos nevalgęs. Baimė, kad mažasis numirs iš bado - visiškai nepagrįsta.

Užkandis - mažas valgymas. Tiks vaisiai, nesaldintas jogurtas, keksiukas, varškė su pertrintomis uogomis. Užkandis valgomas kartu su vaiku atsisėdus prie stalo, t.y.

Nesijaudinti, jei mažas vaikas vieną ar kelias dienas atsisakė mėgstamo maisto. Kartu su vaiku ruošti patiekalus, kuriuos valgys jis ir jo šeima. Bet koks vaiko prisidėjimas prie maisto - patiekalo ruošimo yra jam malonus užsiėmimas, ypač kai mama ar senelė nuolat paaiškina kas, kodėl ir kaip daroma. Parodyti vaikui, kaip jums patinka valgyti maistą - patiekalą, kurį kartu paruošėte. Kitaip tariant, rodyti pavyzdį, nes mažieji kopijuoja tėvus.

Padaryti valgymo laiką laimingą ne tik valgymo prasme, bet ir šilto bendravimo, prieraišumo ir savitarpio supratimo laiku. Patiekalą patiekti vaiko lėkštutėje su jo valgymo įrankiais. Į lėkštutę įdėti mažai patiekalo, nes daugumai mažų vaikų patinka mažos porcijos (mažas maisto kiekis). Valgymui skirti apie 20 minučių. Jei vaikas nevalgė maisto, nunešti jį ir nesiūlyti alternatyvių užkandžių ar patiekalų. Pastebėjus, kad vaikas prarado susidomėjimą maistu ar atrodo pavargęs, niūrus ir / ar blogai nusiteikęs, patiekalą pašalinti.

Niekada jokiomis priemonėmis nebausti vaiko už atsisakymą išbandyti naujus maisto produktus (patiekalus). Nepapirkinėti vaiko gardumynais, kad jis valgytų sveiką maistą. Nuolat siūlyti naujus maisto produktus. Vaikui gali prireikti 10-15 bandymų priimti ir mėgautis naujais maisto produktais (patiekalais). Leisti vaikui liesti, laižyti ir žaisti su maistu. Tol, kol išmoksta valgyti, šiokia tokia netvarka yra normalu. Pagirti mažylį už tai, kad suvalgė šaukštą ar kelis, išgėrė gurkšnį vandens…

Jei šiandien vaikas valgė mažiau, tikėtina, rytoj ar poryt valgys daugiau, nes bus alkanesnis. Jei mažylis yra guvus, atrodo sveikai, nėra jokio pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti dar nors vieną šaukštelį.

SOS gelbėkit! 3 mėn. kudikis nenori valgyti. Nežinau, ką daryti, lašas pieno į burnytę ir rėksmas. Maitinu savo pienu, bet nutraukiu. Išbandžiau ir mišinuką, taip pat nevalgo.

Siūlyčiau važiuoti į ligoninę dėl šventos ramybės. Mano leliukui 3 mėn. irgi buvo paskelbusi bado akcija, tai aš pamenu, nutraukdavau pienuką ir su šaukšteliu maitindavau. Paskui padarėme kraujo tyrimus ir paaiškėjo, kad turime mažakraujystę, plius netoleravo laktozės. Pagulėjome ligoninėje savaitėlę, pradėjom gerti belaktozinį mišinuką, pradėjom daryti makštas ir viskas susitvarkė per mėnesį.

Kaip išsisprendė autorei šią problemą? Nes mano 2 mėn. dukra valgo vis mažiau, galėtų, tai dabar jau tenkintųsi 20-30 ml. Sumaitinu kažkiek su šaukšteliu, į parą dabar gaunasi arti 500 ml. Šiaip pradėjus valgyti jai labai pilvas gurguliuoja, turbūt skauda.

Mano mažylei 2 mėn. maitinu savo pienu iš buteliuko. Per kartą ji suvalgo daugiausiai 100ml., valgo kas 3-4 val., naktį dar ir rečiau. Kartais suvalgo tik 50-60ml. per parą gaunasi apie 600ml. Na kol kas nepergyvenu, nes per pirmą mėnesį priaugo daugiau nei kilogramą, o šio mėnesio dar nesvėrėm. Manau svarbiausia, kad augtų svoris, gal tiesiog jie kaip ir suaugę ne visada vienodai praalksta. Nors ir aš pasinervuoju, kada mažai suvalgo.

Na, jei MP suvalgo apie 600 ml, tai kad maniškė mišinuko mažiau suvalgo gal ir normalu, nes jis sotesnis. Mano mažylė kaip buvo paskelbusi bado akcija, kaip buvo 3 mėn. Suvalgomo pienuko/mišinuko kiekis pradėjo mažėti jau nuo kokių 2.5 mėn., o ties 3 mėn. pasiekėm tokią ribą, kad visą parą galėdavo išbūti nevalgiusi. Ji visai neprašydavo valgyti, o jei pabandau pasiūlyti - netraukia, žaidžia arba spjauna lauk. Net ir iš po nakties atsikėlusi geriausiu atveju suvalgydavo 20 ml savo noru. Tai ko tik nedariau - viriau klijukus (galvojau, kad atsibodo skonis mano pieno ar mišinuko), pabandžiau pasiūlyti kitą mišinį, į mišinuką dėjau sirupo, kad būtų saldesni ir skanesnis. Niekas nepadėjo. Mažoji valgydavo tik vieninteliu būdu - snūduriuodama arba miegodama. Pasiprašiau, kad paguldyti į ligoninę ištirti, nes jau buvo nejuokais išgąsdinusi. Ką gi tyrimai visi puikūs - jokios mažakraujystės ar kitų pakitimų. Gydytojai būtinai liepė įvesti režimą - kas 3 val. ir ne anksčiau (nesvarbu kiek suvalgė prieš tai, net jei ir visai nevalgė). Taip pat po kelis lašus pradėjau duoti vitamino C (Cevikap), palašino lašinę ir po kelių dienų, mano džiaugsmui, mažoji pati pradėjo prašyti valgyti. Po truputį viskas grįžo į savas vėžias, o priežasties, kodėl ji buvo sugalvojusi nebevalgyti gydytojai ir negalėjo įvardinti, nes jiems patiems liko mįsle. Dabar jau bandome susidraugauti su košėmis. Esu girdėjusi, kad būna 3, 6 mėn 1 metų krizės. Gydytoja minėjo, kad jos pačios vaikas kai buvo 6 mėn. taip pat buvo sugalvojęs nevalgyti, bet po mėn. praėjo kaip ir atėjo.

Įdomu, ar galima priverstinai suvalgydinti mišinį 2 mėnesių vaikučiui? Kelias dienas pasidžiaugiau, kad lyg pradejo valgyti, o dabar vel - 50 ml. suvalgo pati, o kitus arba išpilu, arba šaukšteliu sugirdau, arba kai užmiega - staigiai žinduką ištraukiu, o įkišu buteliuką. Priaugo per menesį 750 g, gal nėra blogai, bet žinant, kad aš jau mėnesį su šaukšteliu vargstu, tai bandau įsivaizduoti, kiek būtų priaugusi be šaukštelio ar primigdytos maitinimo... Tik va mąstau, ar gerai darau, ja taip primaitindama, ar neatsoks noras visai valgyti, kai tarsi per prievartą maistas kišamas.

Ką daryti, kai mažylis, užuot sėdėjęs prie stalo, bėgioja po visą butą purtydamas galvą, suprask, nenori valgyti? Bėgti su šaukštu iš paskos?

tags: #kodel #kudikiai #pradejo #mazai #valgyti

• Kaip perėti broilerių kiaušinius
• vaikiškų rūbų pasirinkimas Gedimino gatvėje
• Išsamus IKEA lovyčių pasirinkimas
• Kaip atsikratyti kūdikio pleiskanų luobelės aliejumi
• instrumentai mažiesiems talentams