Velykų Kiaušinio Simbolika ir Kristaus Prisikėlimo Liturgija

Šv. Velykos - daugelio laukiama pavasario šventė, menanti šylantį orą, ilgėjančius vakarus ir vis dažniau mus palepinančią saulutę. Su šia švente siejama daug simbolių, kurie atsiradę ne šiaip sau ir turi tam tikrą prasmę. Be to, šią šventę galima minėti skirtingai, nes tai gali būti ir pasaulietiška, ir religinė šventė - katalikams Šv. Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė.

Kiaušinio Reikšmė Nuo Senovės Iki Krikščionybės

Marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų šventės simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. Žmonės nuo senų senovės suprato, kad kiaušinis - tai gyvybė, stiprybė. Tai laikoma ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Tokiu simboliu kiaušinius laikė ir senovės egiptiečiai, žydai, romėnai bei lietuviai.

Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva. Senosios Europos laikotarpį tyrinėjantys archeologai atkasa Deivės paukštės statulėlių iš laikotarpio, siekiančio 5-6 tūkst. m. prieš Kristų. Tai gali būti šio mito užgimimo laikotarpis. Lietuvių sakmė, užrašyta etnologės Pranės Dundulienės, pasakoja, jog pasaulis atsirado iš kiaušinio. Manyta, kad pradaužus kiaušinį, iš jo išlenda gyvybė gemalu pasivertusios gyvatės pavidalu. Tai puikiai atitinka Velykų laiką, kadangi šios praneša apie pavasarį, bundančią, atgimstančią gamtą.

Margučių Ištakos Archeologiniuose Radiniuose

Tiksliau nuspėti, kelintą šimtmetį skaičiuoja ši tradicija, galima remiantis archeologiniais radiniais, pažymi Asta Valiukevičienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė. Seniausi brūkšniukais marginti kiaušiniai rasti IV a. mergaitės kape Vokietijoje. Lietuvoje seniausi margučiai rasti Gedimino kalne, XIII a.: akmeniniai, keramikiniai, kauliniai. Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje. Sunku nustatyti margučių kilmę, bet, aišku, kad tai labai senas paprotys. Paprotys marginti kiaušinius daug senesnis už krikščionybę.

Margučių Raštai ir Spalvų Reikšmės

Velykinis margutis - ne tik stalo puošmena, bet ir šimtmečius iš kartos į kartą užkoduotuose raštuose perduodama žinia. Daugumą margučių raštų galima rasti ir kituose meno dirbiniuose, pvz.: gyvybės medis, įvairūs ornamentai iš geometrinių figūrų ar augaliniai, dangaus bei gyvūnijos motyvai, nors yra nemažai vien su margučiais siejamų rašto elementų, kaip paukščio kojelės.

Marginimas šiai dienai labiau skirtas papuošti kiaušinius taip, kad jie būtų kuo gražesni, išskirtiniai, tuo tarpu anksčiau būdavo marginama simboliais, tikint magiška jų galia. Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas - žemę. Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis - nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, - dangų). Saulės ženklai, simboliniai jos piešiniai ant margučio kviesdavo saulę, kad jos netrūktų derliui, augmenija reikšdavo gausesnio derliaus prašymą iš dievų, gyvūnija turėjo savo reikšmes, pavyzdžiui jauni žalčiai reikšdavo bundančią gyvybę. Pasak mitologinės pasaulėžiūros iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Senovėje buvo tikima, kad marginimas dar labiau sustiprina galias, kurios yra kiaušinyje. Daiva Valatkienė kiekvienai mokytis susirinkusiai grupei pasakoja apie senuosius Velykų papročius, šventės ir prieš jas būnančių Didžiųjų dienų prasmę. Iš senųjų pagonybės laikų iki šiandienos atkeliavę raštai - saulutės, kryžiukai, žalčiukai, rūtelės - yra simboliai, kuriais išreikštas lietuvių tikėjimas gamtos jėgomis.

Pagrindinių Margučių Raštų ir Spalvų Reikšmės

Dažai, į kuriuos panardinami vašku numarginti kiaušiniai, taip pat reikšmingi savo spalvomis. Pagal vieną iš versijų, tradicija marginant kiaušinius naudoti raudoną spalvą atėjo iš senovės Graikijos. Pasakojama, jog kai Marija atvyko pranešti Romos valdovui apie Kristaus prisikėlimą, tas tik nusišaipė. Pagal kitą tikėjimą raudona spalva Velykų margučiuose simbolizuoja krikščionių kankinių pralietą kraują.

Velykų Papročiai su Kiaušiniais ir Jų Virsmas

Nors pirmieji kiaušiniai pradėti marginti daug anksčiau nei susiformavo krikščioniškos vertybės, su margučiais siejamos ir sakralios Velykų šventės tradicijos. Daugelis senojo tikėjimo papročių ir tradicijų įsiliejo į krikščionybę ir tapo neatsiejama jos švenčių dalimi. Pasak Jiezno parapijos klebono Rolando Bičkausko, liaudies papročiai krikščionybėje įgijo kitą prasmę. Štai margutis - lyg ir pagonybės laikų apraiška, bet šio simbolio prasmė ta pati - tai gyvybės ženklas. Kiaušinius puošiančios saulutės gali būti laikomos senojo tikėjimo simboliais, tačiau katalikybėje tai Jėzaus, mūsų saulės, mūsų šviesos, išraiška.

Bukynės: Varžybos ir Simbolika

Būdavo tikima, jog prasikalęs kiaušinis skatins derlių, dėl to kiaušiniai daužomi. Tradiciškai dauždami margutį į margutį mes „paleidžiame“ gyvybę tam, kad patys būtume gyvybingi, sveiki ir stiprūs, metai būtų geri, o gamta po žiemos vėl užgimtų gyvenimui. Dažniausiai sutinkamas kiaušinių praskėlimo būdas: vienas žmogus laiko vieną kiaušinį, kitas žmogus su kitu kiaušiniu daužia per jį. Manyta, kad gyvatės - požemio gyventojos, globojančios derlių. Iš čia ir kilo paprotys susėdus pirmųjų velykinių pusryčių eiti bukynių. Ilgainiui bukynės virto savotiškomis varžybomis, kurių metu buvo išrenkamas pats stipriausias margutis, o jo turėtojas laimėdavo kokį nors prizą. Stipriausio kiaušinio savininkas garsėdavo net per kelis kaimus, todėl iki šiol laimėti stengiamasi bet kokiais būdais. Atsiranda ir mėgėjų eiti lengviausiu - apgavystės - keliu. Vilniuje, Gedimino kalne, rastas akmeninis, o Dainų slėnyje - medinis margutis. Abu jie datuojami XIII amžiumi, tad galima numanyti, jog sukčių netrūko ir senovėje.

Margučių Ridenimas ir Kitos Tradicijos

Savotiškai kito ir kiaušinių ridenimo specialiais loveliais paprotys. Gyvačių žadinimas palaipsniui virto varžybomis, kurio margutis nuriedės toliausiai. Toks atsiskaitymo būdas labiau paplito miestuose, kur Velykoms buvo marginama mažiau margučių. Margučių ridenimas - tradicinis Velykų žaidimas. Pirmasis sumuštas margutis paprastai yra nulupamas ir kaip kalėdaitis per Kūčias padalinamas kiekvienam prie Velykų stalo sėdinčiam šeimos nariui. Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t.y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų. Dažyti kiaušiniai kartais likdavo namuose ir po Velykų. Taip buvo tikimasi, kad namai bus apsaugoti nuo įvairių prakeiksmų, stichinių nelaimių (pavyzdžiui, žaibų), skatins vaisingumą.

Kiaušinių Rūšys ir Tvarumo Kriterijai

Nors Lietuvoje įprasčiausia per Velykas valgyti ir mušti vištos kiaušinius, Velykų metu tinkami ir kitų paukščių kiaušiniai. Pastaruoju metu vėl pamėgstami putpelių kiaušiniai, kurie nors ir labai maži, tačiau iš karto marginti natūraliai, yra skirtingi, įdomūs, o kartu ir labai sveiki. Stručių kiaušiniai pasirenkami dar rečiau, tai dažniausiai lemia ypatingai didelė jų kaina, tačiau ir dydis jų įspūdingas. Auginantys laukinius paukščius, tokius kaip antys, žąsys, ant Velykų stalo kartais deda ir jų kiaušinius, kalakutų augintojai antrina, kad kalakutų kiaušiniai ypatingai skanūs ir puikiai tinka ant Velykų stalo.

Margučių reikšmė švenčiant Velykas rodo labai artimą, darnų žmogaus ryšį su jį supančia aplinka ir gamtos kūriniais. Tačiau šis ryšys pamažu silpnėja, ypač kai artėjant Velykoms kiaušinius perkame parduotuvėse jau sudėtus į dėžutes, o ne gauname iš savo pačių kieme auginamų paukščių, pranešime spaudai teigia Rasa Didjurgytė, „Lidl Lietuva“ socialinės atsakomybės konsultantė. Raginame pirkėjus prisiminti šį ryšį ir pagalvoti, kokiomis sąlygomis yra laikomi velykinius kiaušinius dedantys paukščiai. Palaikome idėją, kad marginami kiaušiniai turi būti ne tik patvarūs, bet ir tvarūs, t. y. įsigyjami iš geresnes sąlygas turinčių paukštynų, kuriuose gyvūnai yra auginami atsakingai ir turi sąlygas patenkinti savo natūralius poreikius.

Velykų Kiškio Mįslė ir Kiti Simboliai

Nors per Velykas švenčiame Jėzaus Kristaus Prisikėlimą, šituo laikotarpiu pas mus atliuoksi kiškiai arba triušiai - jų pilna atvirukuose, prekybos centrų saldumynų lentynose ar TV skirtukuose. Kiškiai - gyvybės pranašai pavasarį, todėl, matyt, neatsitiktinai buvo pasirinkti Velykų simboliu. Kartu tai ir vaisingumo simbolis, tad puikiai tinka šiai pavasario šventei. Velykų boba ar Velyke vadinama mitinė būtybė, kuri dažo kiaušinius ir naktį juos išdalija vaikams. Jos padėjėjai, kurie išvežioja kiaušinius vaikams - kiškiai.

Velykų Kiškio Kilmė ir Simbolika

Šis simbolis kilo iš Vokietijos liuteroniškos tradicijos. Dovanėles nešantis Velykų kiškis greičiausiai išties atsirado Vokietijoje. Po kelių šimtmečių, daugiausia XIX a., į JAV atvykę vokiečių emigrantai liuteronai išsaugojo brangias tradicijas, tarp kurių būta ir Velykų kiškio (taip pat - šokoladinių kiškių ir kiaušinių). Bėgant metams, ši simbolika išpopuliarėjo visoje Amerikoje, o vėliau - ir visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

Kodėl apskritai Vokietijoje pasirodė Velykų kiškis? Iki galo to nežinome, tačiau V. Sabutienė svarsto apie dvi pagrindines priežastis. Pirmoji - labai praktiška: „Manau, tai susiję su vokiečių racionalumu - XV amžius buvo marų, kitokių epidemijų ir baisybių laikas. Džiaugsmo ir pramogų - mažai, o tėvai suprato, jog vaikučiams reikia šventės. Tad ir sugalvojo Velykų kiškį, kuris ne tik džiaugsmo suteikdavo, bet buvo ir disciplinos priemonė - kadangi kiškis ateina tik pas gerus vaikučius.“ Kokia kita priežastis, kodėl per Velykas atstriksena būtent kiškis? V. Sabutienė atkreipia dėmesį į Paderborno katalikų katedrą Vokietijoje. Garsiausias šventovės (o ir viso miesto) simbolis slepiasi pastato vidiniame kieme. Viename iš langų, pačiame viršuje, puikuojasi nuo XVI a. trijų kiškių atvaizdas. Teologė pasakoja apie populiariausią interpretaciją - trys kiškiai simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę. Dar kartą pažvelgus į šį meno kūrinį - atidžiau įsižiūrėjus matome, kad gyvūnėliai pavaizduoti turintys tik po vieną ausį, o antrąją „gauna“ iš kito kiškio. Šitaip susidaro darnus tarpusavyje susijusių ilgaausių vaizdas. Trijų vieno su kitu susijungusių kiškių simbolika randama įvairiose pasaulio kultūrose. Lietuviškai išleistas Peterio Dinzelbacherio „Viduramžių žodynas“ (Aidai, 2004) rašo, kad ši Trejybės interpretacija yra „ginčijama“.

Liuteronė V. Sabutienė pastebi ir daugiau krikščioniškos simbolikos. Pavyzdžiui, būta manymo, kad kiškis yra hermafroditas, o tai simbolizuotų skaistumą. Ką tai galėtų krikščionims priminti? Be abejo, nekaltąją Mergelę Mariją. Minėtasis „Viduramžių žodynas“ priduria, kad „[kiškis] taip pat reiškia vaisingumą teigiama (Jėzaus giminė) ir neigiama (neskaistumo yda) prasmėmis.“ Besiklausant V. Sabutienės ir beskaitant užsienio šaltinius, panašu, kad žodyne „suplakami“ du labai panašūs, bet vis dėlto skirtingi gyvūnai - kiškis ir triušis. Viduramžių bestiariumuose triušis (priešingai nei kiškis) nelaikomas hermafroditu, pabrėžiamas jo didžiulis vislumas. „Triušis - geidulingumo, patvirkimo, nevaržomos nuodėmės simbolis. O Kristus nuodėmę „sumedžioja“, - svarsto V. Sabutienė, - todėl bažnyčiose ar kitose erdvėse jis bus vaizduojamas sugriebtas kokio paukščio ar kitaip pažabotas.“ Šiandien puikiai žinome, kad laukinėje gamtoje kiškis yra šiek tiek didesnis už triušį, be to, turi ilgesnes ausis ir užpakalines kojas. Tačiau panašu, kad daugumai krikščionių menininkų tai nelabai rūpėjo - svarbiausias uždavinys buvo, kaip tą gyvūnėlį pavaizduoti. Šiandien velykiniuose atvirukuose galima aptikti tiek kiškių, tiek triušių - minėti teologiniai niuansai mūsų laikais jau išsitrynę.

Velykų Eglutė: Pamiršta Tradicija

Kai kurie gražūs velykiniai papročiai jau užmiršti. Dabar jau mažai kas žino, kad per Velykas būdavo puošiama Velykų eglutė. Eglės formos medelis buvo padaromas prie tiesios kartelės ar šakos pririšant eglės šakeles. Jame būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatydavo kiaušinius. Margučių turėdavo būti 12 arba 9, nes šie skaičiai buvo laikomi magiškais, nešančiais laimę. Velykų medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę. Gali būti, kad Velykų eglutė buvo visiems mums įprastos Kalėdų eglutės pirmtakė, mat ją jau puošdavo persai, Naujuosius metus švęsdavę kovo mėnesį.

Velykų Liturgijos Prasmė

Pasak kunigo R. Doveikos, Velykos simbolizuoja Kristaus mirties, kančios ir prisikėlimo įvykį ir trunka ne dvi dienas, kaip dauguma yra pratę, o visą savaitę. „Visa pirmoji Velykinė savaitė nuo Velykų ryto iki Atvelykio yra vadinama kaip viena iškilmių diena. Vartojamas posakis „šiandien Kristus prisikėlė“. Dėl to nėra nei pirmos, nei antros Velykų dienos, yra Velykų savaitė - Velykų aštuondienis“, - pasakojo R. Doveika.

Didžiojo Ketvirtadienio Iškilmės

Kunigas taip pat priminė, kodėl ketvirtadienio vakarą iki pat Velykų nakties nutyla bažnyčios varpai: „Ketvirtadienio vakarą, po vakarienės, kurią Kristus valgė su mokiniais, jis eina melstis į Alyvų kalną. Ten yra suimamas, išduodamas, naktį praleidžia kalėjime, todėl bažnyčiose įrengiamas garbinimo altorius. Tokiu būdu katalikų bažnyčia liturgijoje prisimena Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo istoriją.“

Didysis Penktadienis: Kančios ir Mirties Diena

Didysis penktadienis yra vienintelė diena metuose, kai nėra aukojamos šventos mišios. Pasak kunigo, tai Kristaus mirties, kančios ir palaidojimo diena, todėl svarbu nepamiršti ir laikytis pasninko. Nors mišios ir nevyksta, penktadienio vakare rengiamos pamaldos. „Vakare rengiamos kryžiaus pagerbimo pamaldos, kuriose skaitoma Kristaus kančios istorija, apmąstomas kryžiaus slėpinys, yra kryžiaus nudengimo apeigos, Komunija. Kadangi Kristus penktadienį miršta, yra nukryžiuotas ir palaidojamas, daugelyje kraštų pagal vietines tradicijas yra įrengiamas Kristaus kapas“, - atskleidė R. Doveika. Didįjį penktadienį pamaldų apeigose garbinamas kryžius, ant kurio mirdamas Dievo sūnus mus atpirko, o jo kančios medis mums tapo išganymo ženklu, be to, yra paprotys po pamaldų nunešti Komunijos indą į butaforinį Kristaus kapo rūsį ir palikti jį viduje.

Didysis Šeštadienis ir Velyknakčio Džiaugsmas

Didysis šeštadienis, pasak kunigo, vadinamas tylos diena. Dieną nėra aukojamos mišios, neteikiami sakramentai, tačiau kraštuose, kuriuose įprasta šventinti maistą, tai yra daroma. Taip pat, pasikrikštyti gali ir suaugusieji. „Vakare, jau pradedant temti, švenčiamas Velyknaktis. Rengiamos Kristaus prisikėlimo nakties šventosios mišios, kuriose yra pašventinama velykinė žvakė, skaitomi 7 Šventojo Rašto skaitiniai, yra krikštijami suaugusieji tikintieji“, - sakė R. Doveika. Velykų naktį ir vėl suskamba nutilę varpai, kurie praneša apie Kristaus prisikėlimą. O devintą valandą vakaro prasideda 4 dalių Velyknakčio apeigos: iš pradžių šventoriuje sukuriamas laužas, palaiminama ugnis, nuo jos uždegama Velykinė žvakė, primenanti, jog Kristaus šviesos dėka visos blogybės, visos mūsų nuodėmės gali išsisklaidyti. Užtamsintoje bažnyčioje žmonės nuo didžiosios žvakės prisidega savo žvakutes, giedama šlovinimo giesmė - ši dalis vadinama Ugnies, arba Žiburių liturgija. Antrojoje dalyje skaitomas Šventasis Raštas, skelbiantis tai, kas buvo pažadėta išsipildyti su Jėzaus Kristaus atėjimu ir kas išsipildė. Po šių skaitymų užgiedama, užgroja vargonai, tylėję nuo ketvirtadienio iki šios dienos, skamba varpai ir švenčiamas Kristaus prisikėlimas. Trečioji liturgijos dalis - vandens: pašventinamas vanduo, krikštijami suaugusieji. Paskutinioji Velyknakčio dalis - šv. Mišios su šv. Komunija.

Velykos: Vilties ir Nemirtingumo Šventė

„Velykų rytą aukojamos šventosios mišios, atliekama procesija, viduje bažnyčios skamba varpai. Visuomet krikščionybėje, net ir laidotuvių dieną, palaiminant kapo duobę, yra išreiškiamas pats gražiausias palinkėjimas mirusiajam - būk įvestas į viešpaties džiaugsmą. Krikščionys velykinę žinią skelbia, džiaugiasi, dėl to ir Velykų yra visa savaitė. Iš to kyla liaudiškos gražios tradicijos - margučių ridenimas, kaimynų lankymas, bažnyčios procesijos. Džiaugsmo šurmulys, džiaugsmas, kuris įprasmina mūsų kasdienybę, suteikia prasmę viskam, ką darom kasdien, nes viskas veda į tą aukščiausią pasiekimo natą - džiaugsmą“, - pasakojo R. Doveika.

Velykos - tai laikas, kuomet kiekvienas iš mūsų susimąsto apie pačius svarbiausius dalykus. „Velykose mes kiekvienas asmeniškai primename tiesą apie save. Velykų tiesa yra nemirtingumo tiesa. Mūsų gyvenimo tiesa. Mūsų tuščių kapų tiesa, nes krikščionybė juk yra tuščio kapo religija. Kiekvienais metais švenčiant Velykas svarbu sau priminti šiuos pamatinius dalykus. Tikinčiam žmogui tai padeda dar tvirčiau atsistoti ant žemės, pakelti veidą su vilties žvilgsniu, pasitikti ir išgyventi šiandienos pasaulio tikrovę. Tai tampa ir liudijimu daugeliui ieškančių, kad yra kelias atrasti Dievą. Velykos - tai pergalė prieš mirtį, o Jėzus yra ženklas, kad Jis yra galingesnis už nebūtį - kas Juo tikės, tas gyvens per amžius. Velykos yra vilties šventė, nes jei Kristus prisikėlė, galime prisikelti ir mes, Jo padedami išbristi iš giliausių purvo duobių - nusikaltimų, narkotikų, alkoholizmo, susigrąžinti šeimyninį gyvenimą. Visas mūsų tikėjimas remiasi Kristumi, kuris mirė, bet prisikėlė, tai yra esmių esmė, sako klebonas.

tags: #kiausinis #velyku #liturgijoje

• Sužinokite apie ikimokyklinį ugdymą Lazdijų r. gimnazijoje
• Kačių nėštumo priežastys ir simptomai
• Lietuvos vaiko globos institucijų istorija
• viskas, ką reikia žinoti planuojant poilsį Palangoje su vaikais
• Kaip sukurti nepamirštamą šventę vaikui