Kaukazo kalnai - tai įspūdingas Eurazijos regionas, esantis tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų. Šis kalnų masyvas, dažnai laikomas riba tarp Europos ir Azijos, pasižymi ne tik įspūdinga gamta, bet ir turtinga istorija bei kultūra. Kaukazas yra viena iš svarbiausių Eurazijos kalnų sistemų, turinti didelę reikšmę regiono geologijai, klimatui ir biologinei įvairovei.

Kaukazas skirstomas į Prieškaukazę, Didįjį Kaukazą, Užkaukazę ir Mažąjį Kaukazą. Didžiojo Kaukazo kalnagūbris yra orografinė ašis, kurioje yra aukščiausios viršūnės, tokios kaip Elbrusas (5642 m) - aukščiausia Europos viršūnė, Dychtau (5204 m), Šchara (5068 m) ir Kazbekas (5033 m). Šie kalnagūbriai susidarę iš kristalinių ir metamorfinių uolienų, suskaidyti gilių slėnių. Į šiaurę nuo ašinės zonos yra Uolėtasis kalnagūbris, o į pietus - Bzybės kalnagūbris.
Kaukazo kalnai susidarė dėl tektoninių procesų, prasidėjusių triaso pabaigoje ir intensyviausių eocene. Didysis Kaukazas yra asimetriškas sprūdžių suskaidytas antiklinorijus, kurio ašinę dalį sudaro viršutinio proterozojaus ir paleozojaus metamorfinės uolienos. Mažojo Kaukazo antiklinorijui būdinga labai įvairi struktūra, kur ant metamorfinių proterozojaus uolienų slūgso vėlyvojo paleozojaus nuosėdinės uolienos.

Didžiojo Kaukazo kalnagūbrius skiria vidutinio klimato ir subtropinio klimato sritis. Prieškaukazėje vyrauja vidutinių platumų žemyninis, Užkaukazėje - subtropinis klimatas. Kritulių kiekis svyruoja nuo 300-350 mm Prieškaukazėje ir Užkaukazės rytuose iki 2500 mm Didžiojo Kaukazo ir Mažojo Kaukazo vakaruose, Kolchidės ir Lenkoranės žemumose.
Upės priklauso 3 baseinams - Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrų. Svarbiausios upės yra Terekas, Jori, Kura ir jų intakai. Didžiojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose vyrauja kaštonžemiai ir juodžemiai, miškų rudžemiai ir jauražemiai; pietiniuose šlaituose - kalciažemiai. Mažojo Kaukazo vakaruose - raudonžemiai ir geltonžemiai, miškų rudžemiai; rytuose - kalciažemiai, rudžemiai.
Prieškaukazėje auga stepės bei miškastepės, ąžuolynai, pušynai, kserofiliniai retmiškiai, sąžalynai ir pusdykumės. Kalnų miškų žemutinėje zonoje auga lapuočių miškai su visžaliu pomiškiu, aukščiau - bukynai, eglių, kėnių miškai.
Kaukaze gyvena daugiausia Eurazijos gyvūnų: kiškių, stirnų, įvairių elnių, šernų, kiaunių, lūšių, lapių, vilkų, rudųjų lokių. Papėdėms būdingi kaukaziniai kurmiai, Mažosios Azijos pelėnai, Užkaukazės žiurkėnai; aukštikalnėms - Dagestano ožiai, Kubanės ožiai, snieginiai pelėnai, Prometėjo pelėnai. Paukščiai: kurtiniai, kaukaziniai ularai, grifai. Driežai: kaukazinės agamos, stepinės agamos.

Kaukazo tautas veikė huritai, skitai, nuo 7 a. pr. Kr. - graikai. 7 a. pr. Kr. Pietų Kaukaze susikūrė Urartu valstybė, 6 a. pr. Kr. - Kolchidės karalystė, 4-3 a. - Iberija (Kartlija), 2 a. pr. Kr. - Kaukazo Albanija ir Armėnija. Nuo 3 a. po Kr. su ja (vėliau Bizantija) dėl Kaukazo varžėsi Persija. Jau nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė, po arabų užkariavimų (7 a.) - islamas.
9 a. susikūrė Bagrationų dinastijos valdoma Sakartvelo karalystė, kuri 13 a. pradžioje apėmė visą Kaukazą. 15 a. antroje pusėje Sakartvelas suskilo į daug valstybių. Nuo 15 a. dėl Kaukazo varžėsi Persija ir Turkija. 16 a. Nuo 19 a. pabaigos Kaukaze (ypač Sakartvele) plito socialdemokratų idėjos. Per I pasaulinį karą Rusija sėkmingai kariavo su Turkija, kuri siekė užimti Kaukazą. Po 1917 Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybė pripažino Pietų Kaukazo tautų autonomiją. Po Spalio perversmo (1917) 1918 paskelbta Armėnijos, Azerbaidžano ir Sakartvelo nepriklausomybė. 1920-21 Sovietų Rusija užėmė Kaukazą ir primetė jo tautoms koministinį režimą.
Žlugus SSRS Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas 1991 paskelbė nepriklausomybę. Dėl etninių ribų neatitinkančio administracinio padalijimo, tautinių siekių slopinimo ir nestabilios ekonominės padėties Kaukazas yra politinės įtampos ir ginkluotų konfliktų regionas.

Kaukazo kalnai traukia turistus savo įspūdinga gamta, turtinga istorija ir kultūra. Gruzija pastaraisiais metais tampa vis populiaresnė tarp keliautojų, dievinančių kalnus. Daugelis lietuvių Gruziją aplanko vasarą ar rudenį, o šių kelionių metu jie įsimyli vietinę kultūrą, maistą, žmones. Užgimusi meilė šalies neleidžia pamiršti ir žiemą bei traukia išbandyti Gruzijos slidinėjimo kurortus.
Gudauri kurortas - vienareikšmiškai populiariausias Gruzijoje. Jis pirmauja infrastruktūros naujumu, trasų kilometražu, kalnų aukščiu. Net ne kiekvienas Alpių kurortas gali pasigirti taip aukštai keliančiais keltuvais - Gudauri kurorte keltuvai kyla į 3279 m. Vienas labiausiai Gudauri skatinančių aplankyti faktorių - bendra kelionės kaina. Nors šis kurortas kokybe nenusileidžia daugeliui Europos slidinėjimo kurortų, apsilankyti čia kainuoja daug mažiau.
Besilankant Gudauri visada verta pakeliauti aplink. Gruzija turistus žavi ne tik įspūdingais Kaukazo kalnais, bet ir savo miestais, lankytinais objektais, legendomis apipintomis vietovėmis. Be slidinėjimo, Kaukazo kalnuose galima užsiimti kalnų žygiais, alpinizmu, jodinėjimu, žvejyba ir kitomis aktyviomis veiklomis. Taip pat galima aplankyti istorines vietas, muziejus, bažnyčias ir kitus kultūros objektus.
Džutos kaimelis, įkurtas daugiau nei 2 km aukštyje Kazbegio rajone, netoli Gruzijos karo kelio, pastaraisiais metais tampa vis populiaresnis tarp keliautojų, dievinančių kalnus. Norint pajusti tikrąją šalies autentiką, galima apsistoti pas vietinius gyventojus. Septintą dešimtį įpusėję Liza ir Omaras nakvynės verslo nevysto, bet keliautojams, kuriems prireikia stogo virš galvos, atveria savo namų duris.
Visas gyvenimas - kaimelyje Liza ir Omaras visą gyvenimą leidžia Džutoje. Čia jie užaugo, susipažino, pamilo, užaugino 6 vaikus. Kompaniją porai palaiko retkarčiais užklystantys keliautojai, auginamos vištos ir galvijai. Kaukazas - regionas, kuriame susipina įvairių tautų istorijos, kultūros ir tradicijos. Tautų katilu vadinamame Kaukaze tik Armėnijai, Azerbaidžanui ir Sakartvelui pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Kaukazo regione gyvena apie 50 skirtingų tautų, turinčių savo kalbą, tradicijas ir papročius. Sukiršinti kaimynai: Kaukazas nuo senų laikų išlieka stipriųjų kaimynių interesų zona.

Kartveliška virtuvė yra viena seniausių ir žinomiausių virtuvių pasaulyje. Tai ne tik stulbinama maisto įvairovė ir patiekalų gausybė, tai, visų pirma - kultūrinė patirtis. Chačiapuriu kvepianti šalis - taip dažnai pavadinamas Sakartvelas. Kartveliška virtuvė - ant stalo gausybė šviežių žalumynų, žolelių, daržovių (dažnas keliautojas sako, kad skanesnių pomidorų ir agurkų, svogūnų laiškų, petražolių, krapų, peletrūnų nevalgęs), troškinta ir įvairiai ruošta mėsa, tirštos ir riebios sriubos (vien charčio ko verta!), sūriai. Patiekalų turi būti daug, kuo daugiau lėkščių - tuo stalas turtingesnis.
Sunku atsispirti žymiesiems chačiapuriams - į picą panašiems minkštiems sūrio paplotėliams, senoviniam kartvelų valgiui - didžiuliams chinkaliams - koldūnams su mėsa ir sultiniu viduje. Būtinai naudojama riebi kapota mėsa, įdedama įvairių žolelių ir prieskonių. Valgoma rankomis laikant už galiuko. Prakandus išgeriamas sultinys, o galiukas, suvalgius chinkalį, paliekamas lėkštėje. Puikus užkandis badridžani nigvzit - keptų baklažanų juostelės su riešutų padažu, papuoštos granatų sėklomis. Lobio paprastai ruošiamas žiemą. Troškintos pupelės su prieskoniais - skanu ir maistinga. Sacivi - Sakartvelo virtuvės viršūnė: Kalakuto ar vištos krūtinėlės gabaliukai, troškinti graikiškų riešutų padaže. Kaip gražiausia muzika gurmano ausims skamba tirpstantys burnoje patiekalų pavadinimai - čachochbili, odžachuri, čakapuli, džondžoli, chakapuli, borani, guruli... O padažai, padažai! Tkemali - populiariausias kartveliškas padažas iš geltonųjų arba raudonųjų slyvukių, pagardintas įvairiais prieskoniais, baže - padažas iš maltų graikiškų riešutų, česnako ir prieskonių, ir daugybė kitų.
