Gimdymas - placentinių žinduolių fiziologinis procesas, kurio metu vaisius iš gimdos yra išstumiamas į išorę. Tai yra fiziologinis procesas, per kurį iš gimdos išstumiamas vaisius. Jį sukelia gimdos ir viso motinos organizmo biocheminiai, hormoniniai, nervų sistemos pakitimai, taip pat pakitę vaisiaus ir motinos tarpusavio ryšiai. Gimdymas yra labai svarbus ir motinai, ir kūdikiui. Išbuvęs 9 mėnesius šiltame ir saugiame motinos kūne, kūdikis staiga atsiduria šviesioje ir triukšmingoje aplinkoje. Kūdikiui gimus, nukerpama virkštelė ir naujagimis pradeda savarankišką gyvenimą.
Paprastai naujagimis gimsta 38-41 nėštumo savaitę (maždaug suėjus 9 nėštumo mėnesiams arba 280 dienų). Moterų normalus gimdymas prasideda 38-41 nėštumo savaitę (arba 274-287 dieną, skaičiuojant nuo pirmos paskutinių mėnesinių dienos), kai vaisius visai subręsta (išnešiotas). Jeigu gimsta anksčiau - tai vadinama priešlaikiniu gimdymu, jeigu vėliau - užsitęsusiu nėštumu. Kūdikiai, gimę anksčiau ar vėliau nei įprastas terminas, būna kiek mažiau gyvybingi.

Artėjančio gimdymo požymiai pasireiškia keliomis dienomis ar savaitėmis anksčiau. 36-38 savaitę gimdos dugnas nusileidžia žemyn, likus kelioms dienoms iki gimdymo truputį sumažėja nėščiosios svoris. Gimda tampa labai jautri, net silpni dirgikliai gali sukelti jos susitraukimus. Prieš gimdymą gimdos kaklelis suminkštėja, sutrumpėja, truputį prasiveria, vaisius stipriau spaudžia dubens dugną, moteriai gali pasidaryti lengvesnis kvėpavimas.
Gimdymo pradžia - pirmieji reguliarūs (ne rečiau kaip kas 10-15 min.) gimdos raumenų susitraukimai - sąrėmiai, kurie rodo gimdymo proceso pradžią. Reguliarūs, vienodais laiko tarpais pasikartojantys sąrėmiai prasideda bet kuriuo paros laiku. Iš pradžių jie būna reti (kas 15-20 minučių) ir trumpi (po 10-20 s), vėliau dažnėja, ilgėja ir stiprėja. Gimdymo požymiai yra reguliarūs sąrėmiai, vandenų tekėjimas ir apatinės nugaros dalies skausmas. Svarbu susipažinti su gimdymo požymiais, tokiais kaip reguliarūs susitraukimai, vandenų tekėjimas ar vaisiaus judesių pokyčiai.
Gimdymas prasideda ritmingais gimdos raumenų susitraukimais (sąrėmiais) ir baigiasi po 2 valandų nuo placentos (nuovalų) pasišalinimo. Gimdymas trunka apie 7-10 valandų. Skiriami trys gimdymo etapai:
Ši stadija trunka nuo reguliarių gimdos susitraukimų (sąrėmių) pradžios iki visiško gimdos kaklelio atsidarymo. Per sąrėmius (jų per gimdymą būna 100-150) po truputį atsidaro gimdos kaklelis, kad pro jį galėtų išlįsti vaisiaus galvutė. Šis gimdymo etapas trunka ilgiausiai (pirmą kartą gimdančiajai - 14-20 valandų, pakartotinai - 7-10 valandų). Dažniausiai šio laikotarpio pabaigoje nubėga vaisiaus vandenys. Visiškai atsidarius gimdos kakleliui plyšta gemalo dangalai, išteka apie 100-200 ml gemalo vandenų.
Šis etapas trunka tol, kol vaisius užgimsta. Vaisiaus užgimimo etape (pirmą kartą gimdančiajai jis trunka 1-2 valandas, pakartotinai - 1/2-1 valandą) vaisiaus galvutė nusileidžia į mažąjį dubenį. Sustiprėja sąrėmiai. Tuo metu atsiranda stangos (pilvo ir viso liemens raumenų susitraukimai, didinantys sąrėmių jėgą), kurios kartojasi kas 5 minutės ir trunka iki 1 minutės. Refleksiškai susitraukinėdami pilvo raumenys sukelia gimdyvės norą stangintis; tam reikia daug jėgų. Visi judesiai, kuriuos daro vaisius ir jo galva, slinkdami gimdymo takais, vadinami gimdymo biomechanizmu. Gimdymo metu gimda susitraukinėja ir vaisius išstumiamas galvute į priekį pro motinos gimdymo takus. Užgimęs vaikelis pirmąsyk įkvepia oro ir jo plaučiais pirmą kartą ima tekėti kraujas.
Šis etapas prasideda vaisiui užgimus, o baigiasi placentos išstūmimu. Kūdikiui užgimus gimdoje lieka placenta ir dangalai. Placentinis gimdymo etapas trunka 30 minučių-2 valandas. Vėl prasideda trumpam išnykę sąrėmiai. Atsiradus pilvo raumenų susitraukimams placenta išstumiama iš gimdymo takų. Jai atsiskiriant nuo gimdos sienelės išteka apie 250 ml kraujo. Placentai pasišalinus gimda susitraukia, nustoja kraujuoti.
Dauguma moterų (apie 90 %) gimdymo metu jaučia skausmus. Skausmo jutimas priklauso nuo objektyvių ir nuo subjektyvių veiksnių: nuo gimdymo veiklos pobūdžio, gimdymo takų būklės, skausmo slenksčio (kiekvieno žmogaus jis yra skirtingas), taip pat nuo jautrumo, psichologinio nusiteikimo bei kitų individualių moters savybių. Tačiau pasitaiko ir neskausmingų gimdymų. Teigiama, kad apie 10 proc. moterų gimdydamos nejaučia skausmo. Skausmas malšinamas vaistais, arba moterys konsultacijose mokomos, kaip skausmo išvengti ar jį sumažinti.
Skausmui išvengti ar sumažinti sukurta psichoprofilaktinė neskausmingo gimdymo sistema, padedanti moterims gimdyti be skausmo. Akušerinė anestezija nuo chirurginės pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji veikia ir motiną, ir vaisių. Didžioji dauguma vaistų praeina pro placentos barjerą, todėl, malšinant skausmą vaistais, būtina stebėti motiną ir vaisių.
| Metodas | Aprašymas |
|---|---|
| Medikamentinis skausmo malšinimas | Vaistų gali būti švirkščiama į veną, į raumenis, skiriama žvakutėmis į išangę. Svarbu nuolat stebėti motiną ir vaisių. |
| Epidurinė nejautra | Populiarus gimdymo skausmo malšinimo būdas, nes ji efektyvi, lengvai valdoma ir mažai veikia vaisių. Vaistai suleidžiami į stuburo epidurinį tarpą. |
| Psichoprofilaktinė neskausmingo gimdymo sistema | Mokymai ir pratimai, padedantys moterims išmokti valdyti skausmą ir sumažinti baimę. |
| Kvėpavimo technikos | Specialūs kvėpavimo pratimai, atliekami tarp sąrėmių, padedantys sumažinti įtampą ir skausmo pojūtį. |
| Masažas | Pilvo, strėnų glostymas tarp sąrėmių, padedantis atpalaiduoti raumenis ir sumažinti diskomfortą. |
| Gimdymas vandenyje | Šis metodas apima gimdymą vonelėje su šiltu vandeniu, kuris gali palengvinti skausmą ir atsipalaidavimą. |
| Hipnotizuojantis gimdymas | Ši technika orientuota į atsipalaidavimą ir vizualizaciją, siekiant valdyti skausmą ir nerimą gimdymo metu. |
Kalbant apie gimdymą, du pagrindiniai metodai yra normalus (makštinis) gimdymas ir cezario pjūvis. Sprendimas tarp šių dviejų metodų yra labai svarbus, konsultuojantis su sveikatos priežiūros specialistais, atsižvelgiant į įvairius medicininius veiksnius, motinos ir vaisiaus sveikatą bei individualius pageidavimus. Sprendimas dėl gimdymo būdo yra labai individualus ir jį priima būsimoji mama, glaudžiai konsultuodamasi su savo sveikatos priežiūros komanda (akušeriu, akušere). Jis grindžiamas išsamiu motinos ir vaisiaus sveikatos, gimdymo eigos ir bet kokios galimos rizikos ar komplikacijų įvertinimu.

Įprastas gimdymas, dar vadinamas vaginaliniu gimdymu, yra procesas, kurio metu kūdikis gimsta per gimdymo kanalą. Šis gimdymo būdas yra labiausiai paplitęs ir natūraliausias būdas kūdikiui ateiti į pasaulį. Pagrindinis normalaus gimdymo tikslas - užtikrinti saugų ir sveiką gimdymą tiek motinai, tiek kūdikiui. Tai leidžia natūraliai vykti gimdymui, kuris paprastai skirstomas į tris etapus: pirmasis etapas apima susitraukimų pradžią ir gimdos kaklelio išsiplėtimą; antrasis etapas - pats kūdikio gimimas; o trečiasis etapas - placentos išstūmimas.
Normalus gimdymas paprastai rekomenduojamas moterims, kurios išgyvena sveiką nėštumą be didelių komplikacijų. Procedūra dažnai pasirenkama, kai motina neturi jokių sveikatos problemų, kurios galėtų kelti pavojų gimdymo metu. Įprastas gimdymas paprastai rekomenduojamas moterims, kurių nėštumas yra bent 37 savaitę, nes tai laikoma išnešiotu.
Normalus gimdymas suteikia daug naudos tiek motinai, tiek kūdikiui:
Gimdymas, kurio metu kūdikis gimsta neįprastai, tačiau operacijos metu prapjaunant motinos pilvo ertmę, vadinamas cezario pjūviu. Tam tikros sąlygos ar veiksniai gali įprastą gimdymą laikyti netinkamu. Šių kontraindikacijų supratimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti tiek motinos, tiek kūdikio saugumą:
Nors ši rizika egzistuoja, svarbu nepamiršti, kad dauguma moterų sėkmingai pagimdo normaliai, be komplikacijų. Daugelis moterų gali pagimdyti normaliai po cezario pjūvio, vadinamo VBAC (vaginaliniu gimdymu po cezario pjūvio). Taip pat daugelis nutukusių moterų ir moterų, vyresnių nei 35 metų, gali pagimdyti normaliai.
Pasiruošimas įprastam gimdymui apima kelis veiksmus, siekiant užtikrinti, kad ir motina, ir kūdikis būtų pasiruošę gimdymo procesui. Prieš pat gimdymą būtina laikytis kūno higienos. Akušerių ginekologų, šeimos gydytojų, taip pat akušerių darbas neapsiriboja tik antenataline nėščiosios priežiūra ar nėštumo patologijos diagnostika. Būtina daug laiko ir žinių skirti psichoprofilaktiniam nėščiosios parengimui. Tą reikia daryti nuo pat nėštumo pradžios.
Svarbiausias kursų tikslas - pašalinti gimdymo baimę. Tam reikia parengti nėščiąją psichologiškai ir fiziškai. Baimė natūraliai skatina apsigynimo reakciją, sukelia įtampą, raumenų spazminius susitraukimus ir skausmą. Pašalinti „baimės“ sindromą galima tik išsiaiškinus, kuo pagrįsta nėščiosios baimė.
Paskutinio užsiėmimo metu dar kartą primenama, kokie yra gimdymo pradžios požymiai, ką reikia pasiimti važiuojant į stacionarą, kada skubiai reikia į jį važiuoti (kai nuteka vaisiaus vandenys, pasirodo daug kraujingų išskyrų ar kraujo iš lyties organų, blogiau juntami vaisiaus judesiai ir kt.).
Žingsnis po žingsnio suprantant įprastą gimdymo procesą, galima sumažinti nerimą ir pasiruošti būsimoms motinoms tam, ko tikėtis.

Gimdymas, įvykęs po 22 nėštumo savaitės iki 37 nėštumo savaitės pabaigos, skaičiuojant nuo pirmosios paskutiniųjų mėnesinių dienos, yra laikomas priešlaikiniu. Tokio mažylio gimimas - didžiulis išbandymas šeimai. Naujagimių tėveliai, ir ypač mamos, patiria didelę emocinę įtampą, nes negali rūpintis savo mažyliais taip, kaip planavo nėštumo laikotarpiu. Savo pirmąsias gyvenimo dienas ar net savaites, mėnesius neišnešiotas naujagimis gali praleisti Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Ten nuolat stebimos jo gyvybinės funkcijos: kvėpavimas, pulsas, nervų sistemos veikla, atliekami nuolatiniai papildomi tyrimai sveikatai įvertinti.
Nors normalus gimdymas paprastai yra saugus, būtina žinoti apie galimą riziką ir komplikacijas:
Gimdymo komplikacijų (pavojingiausios jų - gimdymo trauma ir gimdyvės nukraujavimas) dažniausia atsiranda dėl netaisyklingos vaisiaus padėties (skersinės ir įstrižinės, atloštinės, viršugalvio, kaktos ir veido pirmeigos), placentos ir virkštelės patologijos, gimdymo anomalijų, siauro dubens, gimdyvės ligų. Nors ši rizika egzistuoja, svarbu nepamiršti, kad dauguma moterų sėkmingai pagimdo normaliai, be komplikacijų.
Atsigavimas po normalaus gimdymo yra labai svarbus etapas, kuris kiekvienai moteriai yra skirtingas.

Nors normalus gimdymas pirmiausia reiškia gimdymą natūraliai, yra įvairių metodų ir būdų, kurie gali būti naudojami procesui palengvinti. Šie metodai skirti padidinti komfortą, sumažinti skausmą ir skatinti sklandesnę gimdymo patirtį. Šie metodai gali būti pritaikyti individualiems motinos poreikiams ir pageidavimams, todėl patirtis tampa asmeniškesnė ir patogesnė.
Emocinis saugumas yra vienas svarbiausių veiksnių gimdymo metu. Lietuvoje yra galimybė rinktis gimdymą namuose. Pavyzdžiui, UNDA - pirmoji nepriklausomų akušerių komanda Lietuvoje, turinti licenciją teikti gimdymo namuose priežiūrą. Gimdymo namuose paslauga teikiama laikantis Gimdymo namuose priežiūros paslaugos teikimo tvarkos aprašo. UNDA komanda bendradarbiauja su Santaros klinikomis. Gimdymo priežiūros namuose paslauga yra kompleksinė, orientuota į šeimos poreikius ir saugumą. Ruošiantis gimdymui namuose, šeima konsultacijų metu susipažįsta su visomis UNDA komandos akušerėmis. Į paslaugų paketą įeina trys išsamios pasiruošimo gimdymui konsultacijos (kiekviena iki 2 val.), o visas šis paslaugų paketas šeimai kainuoja apie 3000 Eur. Į namus atvykstanti akušerių komanda atsiveža mamos ir vaisiaus būklės vertinimo prietaisus, būtinąją pagalbos įrangą, nuolat vertina gimdyvės ir vaisiaus ar naujagimio būklę, pildo medicininę dokumentaciją, užregistruoja naujagimį elektroninėje sistemoje.
Gimdymas per amžius keitėsi, ypač kalbant apie saugumą ir šeimų dydžius. XVII-XVIII a. tikėtina, kad nesėkmingi gimdymai nusinešdavo daugiau nei 1 % gimdyvių gyvybių, o ne vieną kartą gimdančiai moteriai tokia tikimybė išaugdavo iki 4 %. XX a. pradžioje Lietuvoje vaikų gimdavo daug, būdavo pametinukų, šeimoje augo 5-7, o gimdydavo po 12 ar net 19 kartų, tik ne visi vaikai užaugdavo. Nuo 1950 m. jau daugelis moterų gimdė medicinos įstaigose. XX a. antroje pusėje vis dažniau populiaresnės darėsi šeimos, kuriose augo vienas arba du vaikai. Tam įtaką darė tiek nelegalūs abortai, tiek kontraceptinės priemonės. LTSR pati populiariausia kontraceptinė priemonė, kuri pasirodė tik 1973 m., buvo spiralės. Panašūs pokyčiai vyko ir Vakaruose.