Apvaisinimas mėgintuvėlyje: nuo atradimo iki šiuolaikinių technologijų

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (angl. In vitro fertilization, IVF) yra pagalbinio apvaisinimo technologija, kai sperma ir kiaušialąstė sujungiami už žmogaus kūno ribų, t. y. mėgintuvėlyje. Tai yra gana sudėtingas procesas, nes reikia surinkti moteriškas lytines ląsteles - kiaušialąstes ir laboratorijoje jas sujungti su spermatozoidais - vyriškomis lytinėmis ląstelėmis. Pradėjus kelioms dienoms po apvaisinimo, apvaisinta kiaušialąstė perkeliama į moters gimdą. IVF procedūra pirmą kartą sėkmingai atlikta 1978 m. Kartais poros renkasi IVF siekiant išvengti paveldimų genetinių ligų.

Nevaisingumo kontekstas ir statistika

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 6 reprodukcinio amžiaus porų bent kartą gyvenime susiduria su tam tikromis vaisingumo problemomis. 9,0 proc. 20-44 metų moterų negali pastoti bent 1 metus laiko. Pasaulyje maždaug kas dešimta šeima negali susilaukti vaikų. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nevaisingumas įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti. Nevaisinga vadinama pora, kuri gyvena normalų lytinį gyvenimą, nenaudoja kontraceptinių priemonių ir negali pastoti ilgiau nei metus.

Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, 20-30,0 proc. nevaisingumo atvejų būna dėl vyrų nevaisingumo, 20-35,0 proc. - dėl moterų, 25-40,0 proc. - dėl abiejų partnerių, o 10-20,0 proc. atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški. Dažniausiai pagalbinio apvaisinimo procedūros atliekamos 30-39 metų moterims. Vidutiniškai po pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros pastoja ir pagimdo apie 25,2 proc. moterų.

Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, pasaulyje kasmet įvyksta apie 1,5 mln. apvaisinimo ciklų, iš kurių gimsta apie 350 tūkst. naujagimių. Bendrojoje šalių gimstamumo statistikoje po pagalbinio apvaisinimo procedūrų gimę naujagimiai Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje sudaro daugiau nei 3,0 proc. visų naujagimių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) - apie 1,0 proc.

Pagalbinio apvaisinimo istorijos ištakos

Domėjimasis naujos gyvybės užsimezgimu ir vystymusi nuolat lydėjo įvairių šalių ir skirtingų laikotarpių mokslininkus. Vienas pirmųjų šios srities darbus paskelbė olandų mokslininkas Antonieʼas van Leeuwenhoekas, kuris jau 1684 metais atrado ir aprašė žmogaus spermatozoidus. 1827 metais estų mokslininkas ir atradėjas Karlas Ernstas von Baeris atrado ir aprašė žinduolių kiaušialąstes. Apibendrinus minėtų mokslinių tyrimų rezultatus, 1843 metais paskelbta išvada, kad apvaisinimas įvyksta tada, kai susijungia vyriškoji ir moteriškoji lytinės ląstelės.

XIX a. pabaigoje mokslininkų pradėti eksperimentai reiškė bandymą nuo nevaisingumo problemos pabėgti. 1890 metais Didžiosios Britanijos Kembridžo universiteto profesorius Walteris Heapeʼas pranešė apie pirmą sėkmingą triušio embriono perkėlimą triušio patelei. Panašų in vitro metodą su triušio patelėmis išbandęs amerikiečių mokslininkas Gregory G. Pincusas 1934 m. pranešė viltingą žinią, kad žinduolių (tikėtina, ir žmonių) kiaušinėliai mėgintuvėlyje gali normaliai vystytis.

XX amžiaus pradžioje mokslo pasaulyje kilo didžiulis susidomėjimas gyvybės atsiradimo procesais. 1923 metais JAV pirmą kartą pasaulio istorijoje paskelbta apie moteriškojo lytinio hormono - estrogeno - atradimą ir jo grynos formos išskyrimą. 1931 metais nustatytos folikulus stimuliuojančio ir liuteinizuojančio hormonų molekulinės struktūros. Prabėgus 3 metams, 1934-aisiais, JAV pirmą kartą ne kūne (in vitro) buvo apvaisinta gyvūno kiaušialąstė. Pirmasis sėkmingo in vitro metodo taikymo įrodymą 1959 m. pateikė kinų biologas Min Chueh Changas. Jam pirmajam pavyko mėgintuvėlyje apvaisintą žinduolio (triušės) kiaušinėlį įsodinti patelei ir ji atsivedė triušiukų vadą. Šis kinų reprodukcinės srities mokslininkas pirmą kartą istorijoje aprašė procedūrą, kai baltojo triušio patelės kiaušialąstes apvaisinus juodojo triušio sperma in vitro ir perkėlus embrionus į gimdą triušio patelė atsivedė palikuonių.

Pirmieji žmogaus apvaisinimo mėgintuvėlyje žingsniai

Pirmasis apvaisinti moters kiaušinėlį mėgintuvėlyje pavyko JAV ginekologui Johnui Rockui. Po ilgų bandymų 1944 m. kartu su laborante Miriam Menkin jie pirmą kartą sėkmingai atliko apvaisinimą ne moters kūne. Pirmasis etapas dirbtinio apvaisinimo kelyje buvo įveiktas. Bet mokslininkai nežengė antrojo žingsnio - neįsodino kiaušinėlio į moters organizmą.

1971 metais Didžiojoje Britanijoje paskelbta apie po apvaisinimo mėgintuvėlyje nustatytą biocheminį nėštumą, o po 2 metų Australijos profesoriai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas aprašė pirmąjį moters nėštumą po pagalbinio apvaisinimo procedūros. 36 metų moters kiaušialąstės buvo apvaisintos laboratorijoje, mėgintuvėlyje (angl. in vitro fertilization - IVF), susiformavęs 3 dienų amžiaus embrionas buvo perkeltas į gimdą. Deja, nėštumas tęsėsi tik 9 dienas po embriono implantacijos gimdos gleivinėje. 1973 m. australai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas paskelbė apie pirmąjį dirbtinai apvaisintos moters nėštumą. Deja, po kelių dienų mokslininkams teko pranešti apie persileidimą.

Louise Brown gimimas ir Nobelio premija: Roberto Edwardso ir Patricko Steptoe'o nuopelnai

Žmogaus apvaisinimo mėgintuvėlyje pradininkais įvardijami anglų mokslininkai gydytojas ginekologas Patrickas Steptöeʼas ir embriologas profesorius Robertas Edwardsas. 1967 metais gydytojas ginekologas P. Steptöeʼas, dirbęs Oldamo visuomeninėje ligoninėje, pristatė knygą „Laparoskopija ginekologijoje“ (angl. Laparoscopy in Gynaecology), kurioje išsamiai aprašė pastebėjimus ir patirtį, įgytą bendradarbiaujant su ginekologinės laparoskopijos pradininku vadinamu prancūzų gydytoju ginekologu Raoulu Palmeriu. Perskaitęs šią knygą, Kembridžo universiteto embriologas R. Edwardsas pasiūlė gydytojui ginekologui P. Steptöeʼui bendradarbiavimą vykdant žmogaus kūrimo laboratorijos sąlygomis tyrimus.

1976 m. po dirbtinio apvaisinimo pastojo britų Patricko Steptoe ir Roberto Edwardso pacientė. Nesėkmė ištiko ir šį kartą - nėštumas buvo negimdinis. Jau 1976 metais mokslininkai P. Steptöeʼas ir R. Edwardsas paskelbė pirmą istorijoje pranešimą apie ektopinį nėštumą, išsivysčiusį po vėlyvosios stadijos embriono - morulės - perkėlimo į moters gimdą, o dar po 2 metų jų darbus vainikavo tikroji sėkmė. Po metų šie mokslininkai mėgintuvėlyje apvaisintą kiaušialąstę sėkmingai įsodino į gimdą, ir 1978 m. liepos 26 d. Anglijoje gimė pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis, vardu Louise.

1978 metais Bristolyje (Didžioji Britanija) gyvenantys Lesley ir Johnas Brownai po 9 metus trukusių nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų dėl moteriai diagnozuoto abiejų pusių kiaušintakių užakimo ir išbandę įvairius gydymo metodus, atvyko konsultuotis su gydytoju ginekologu P. Steptöeʼu. Moteriai jis pasiūlė išbandyti atlikti kiaušialąsčių surinkimą per pilvo sieną ir apvaisinti jas savo vyro sperma, išauginti embrionus inkubatoriuje. Porai sutikus, po kelių dienų 8 ląstelių dydžio embrionas buvo perkeltas į pacientės gimdą. 1978 metais liepos 25 dieną 11 val. 47 min. Oldamo visuomeninėje ligoninėje planinės operacijos metu gimė pirmasis IVF kūdikis pasaulyje. Tai buvo sveika, 2 700 g sverianti mergaitė Louise Brown. Nuo šio įvykio skaičiuojama tikroji IVF apvaisinimo procedūrų pradžia.

Už šį stulbinamą rezultatą, R. Edwardsas 2010 metais buvo apdovanotas prestižine Nobelio premija už rezultatus pagalbinio apvaisinimo srityje. „Dėl jo laimėjimų tapo įmanoma gydyti nevaisingumą - medicininį sutrikimą, dėl kurio kenčia didelė dalis žmonijos, 10 proc. pasaulio porų“, - paskelbė komisija. Profesorius nepaisė vyriažybės ir Bažnyčios nepritarimo ir 1978-aisiais sukūrė pirmąjį vaiką mėgintuvėlyje. Iki tol gydytojai nevaisingas poras galėjo tik užjausti. Jų nuopelnas, kad milijonai vaikų atėjo į šį pasaulį. 2004 m. Louise Joy Brown atšoko savo vestuves, tarp svečių buvo ir R. Edwardsas. Prieš trejus metus ji natūraliai pastojo ir susilaukė sūnaus. Tai, kad ji sėkmingai susilaukė kūdikio, išsklaidė abejones, kad mėgintuvėlyje pradėti vaikai gali būti nevaisingi.

Pagalbinio apvaisinimo technologijų vystymasis pasaulyje

Po tokio stulbinamo rezultato, IVF technologija ėmė plisti visame pasaulyje. 1979 metais sausio mėnesį Didžiojoje Britanijoje gimė antrasis IVF kūdikis - Alastairas McDonaldas, o 1980-ųjų birželį mokslininko gydytojo ginekologo Carlo Woodo vadovaujamos komandos dėka gimė trečiasis IVF kūdikis pasaulyje ir pirmasis IVF kūdikis Australijoje. 1981 ir 1982 metais gimė pirmieji pasaulyje IVF dvyniai (Karalienės Elžbietos ligoninė, Didžioji Britanija) bei pirmasis pasaulyje naujagimis po atliktos intrauterininės inseminacijos (IUI) procedūros, kai į moters gimdą buvo sušvirkšta paruoštos spermatozoidų suspensijos. Tais pačiais metais Didžiojoje Britanijoje pradėta kiaušialąsčių aspiracija iš kiaušidžių kontroliuojant echoskopu.

1983 metais Australijoje profesoriaus Alano Trounsono vadovaujama darbo grupė pristatė pirmąjį pranešimą pasaulyje apie nėštumą, išsivysčiusį panaudojus donorines kiaušialąstes IVF procedūros metu moteriai, kuriai buvo pašalintos abi kiaušidės. Šie mokslininkai pirmą kartą istorijoje aprašė atvejį, kai moteris, kuriai buvo diagnozuotas pirminis kiaušidžių nepakankamumas, pastojo panaudojus donorinius embrionus. Tais pačiais metais mokslininkas Christipheris Chenas aprašė pirmųjų pasaulyje IVF trynukų gimimą, o po metų pasaulį išvydo pirmasis IVF ketvertukas.

1984 metais kovo 28 dieną Australijoje, Karalienės Viktorijos Medicinos centre (Melburnas) profesoriaus A. Trounsono ir gydytojo ginekologo C. Woodo vadovaujamos darbo grupės pastangomis gimė pirmasis pasaulyje naujagimis, panaudojus užšaldytus ir atšildytus embrionus - Zoe Leyland. Tai tapo įprasta praktika užšaldyti embrionus, kad kas kartą nereikėtų jų auginti. Didžiojoje Britanijoje gimė berniukas iš embriono, užšaldyto prieš 20 m. Iki tol ilgiausiai laikytas užšaldytas embrionas, iš kurio gimė kūdikis, buvo 13 m. Prieš 20 m. pora susilaukė vaikų pasitelkdama dirbtinį apvaisinimą, o likusius užšaldytus embrionus anonimiškai pasiūlė kitiems žmonėms. Nors vaikus skiria 20 m., biologiškai jie yra broliai ir seserys.

1985 metais švedų gydytojas ginekologas Mattsas Wiklandas pasiūlė ultragarsinio tyrimo per makštį naudojimą kiaušialąsčių aspiracijai. Pritaikius šį echoskopijos metodą, buvo geriau vizualizuotos kiaušidės su jose subrendusiais folikulais, tokiu būdu buvo įmanoma gauti mažesnio dydžio kiaušialąstes, nei punktuojant kiaušides per pilvo sieną. Tai buvo mažiau invazinis, mažiau skausmingas ir mažiau nepageidaujamų reiškinių sukeliantis kiaušialąsčių paėmimo iš moters kiaušidžių būdas. Kiaušialąsčių aspiracija per makštį kontroliuojant echoskopu dabar yra vienas pagrindinių metodų pasaulyje atliekant IVF.

Vyrų nevaisingumo gydymas pagalbinio apvaisinimo metodais

Toliau pažanga vystėsi ne tik gydant moterų nevaisingumą, bet ir atrandant bei pritaikant naujas technologijas vyrų nevaisingumui gydyti. 1985 metais pasirodė pirmas pranešimas apie dar vieną naujovę IVF srityje - spermatozoidų aspiraciją iš antsėklidžio, PESA. 1986 metais Monash darbo grupė pranešė apie pirmąjį pasaulyje apvaisinimą, atliktą invaziniu būdu aspiravus spermatozoidus iš vyro sėklidžių (transepiderminė spermatozoidų aspiracija - TESA), kuriam buvo diagnozuota abipusė sėklinių latakų obstrukcija.

1992 metais įvyko vadinamoji antroji revoliucija žmogaus pagalbinio apvaisinimo srityje - gydytojas Jeanas Pierreʼas Palermas iš Briuselio laisvojo universiteto (Belgija) paskelbė apie vienintelio spermatozoido injekciją į kiaušialąstę panaudojant sudėtingą Hoffmano mikromanipuliacijos sistemą. Nuo to laiko pagalbinio apvaisinimo procedūros tapo sėkmingomis ir tais atvejais, kai poros nevaisingumą lėmė vyro faktorius - spermoje buvo randama tik pavienių spermatozoidų, kurie nesugebėdavo savaime apvaisinti kiaušialąstės net ir laboratorijos sąlygomis. Atlikus šią procedūrą 1992 metais J. P. Palermas ir André Van-Steirteghemas paskelbė apie pirmąjį sėkmingą nėštumą po ICSI. 1993 metais mokslininko Shermano Silberio vadovaujama darbo grupė pranešė apie pirmąjį atvejį, kai nevaisingas vyras, kuriam diagnozuota azospermija (spermatozoidų nebuvimas spermoje), tapo tėvu panaudojus spermatozoidų aspiraciją iš sėklidžių - TESE kartu su ICSI. Pasaulyje plačiai išplito intracitoplazminės spermatozoido injekcijos procedūra (ICSI).

Pagalbinio apvaisinimo ištakos ir vystymasis Lietuvoje

Lietuvoje pirmoji apvaisinimo mėgintuvėlyje eksperimentus bendradarbiaudama su Londono karališkojo universiteto ligonine 1993 m. pradėjo gydytoja Gražina Bogdanskienė. 1993 metais Lietuvoje prasidėjo Vilniaus universiteto moterų klinikos gydytojų akušerių-ginekologių Gražinos Bogdanskienės, Jūratės Masiliūnienės, Dianos Ramašauskaitės ir Londono universitetinės Karališkosios ligoninės medicinos mokslų daktaro Gedžio Grudzinsko inicijuotas bendradarbiavimas. Tuo metu nevaisingos šeimos buvo tiriamos ir ruošiamos Lietuvoje, o apvaisinimo procedūros atliekamos Londone. Anglijoje ji atliko procedūrą, po kurios 1994 m. panevėžietė pagimdė pirmąsias mūsų šalyje dvynukes „iš mėgintuvėlio“. Tai buvo pirmieji naujagimiai - seserys dvynės po Londone atliktos IVF procedūros.

1997 metais Lietuvoje Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, vadovaujant gydytojai ginekologei Reginai Janickienei ir biologei V. Naujokaitei, gimė pirmasis naujagimis po atliktos intrauterininės inseminacijos (IUI). Po metų Kauno Moters ir vaiko klinikoje įsteigta pirmoji Lietuvoje apvaisinimo ne moters kūne laboratorija. 1998 metais pagalbinio apvaisinimo laboratoriją Vilniuje įkūrė gydytoja akušerė ginekologė G. Bogdanskienė. Abiejose laboratorijose iš karto buvo atliekamos visos pagrindinės pagalbinio apvaisinimo procedūros - IUI, IVF ir ICSI.

Ir jau 2001 metais Lietuvoje gimė pirmieji naujagimiai po ICSI procedūrų. Šias ICSI procedūras sėkmingai atliko: Vilniuje - gydytoja ginekologė G. Bogdanskienė ir embriologė Živilė Gudlevičienė, Kaune - gydytojas ginekologas Arvydas Gudonavičius ir embriologė Aušra Blažėnienė. 2002 metų sausį, bendradarbiaujant gydytojui ginekologui A. Gudonavičiui ir embriologei A. Blažėnienei, Lietuvoje gimė pirmasis naujagimis, panaudojus atšildytą embrioną. Nėščioji buvo stebima ir gimdė Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje. 2002 metų spalį, bendradarbiaujant gydytojui andrologui Pauliui Bosui, gydytojai ginekologei Genovaitei Rožukienei ir embriologei A. Blažėnienei, pasaulį išvydo pirmoji Lietuvoje naujagimė po TESA procedūros. Vilniuje tuo pačiu metu buvo įdiegta ir TESA procedūra. Bendradarbiaujant gydytojai ginekologei G. Bogdanskienei, gydytojai embriologei Ž. Gudlevičienei ir gydytojui urologui Algimantui Sruogiui, taip pat gimė naujagimiai po TESA procedūrų.

Iki 2016 metų pagalbinio apvaisinimo procedūros buvo atliekamos tik privačiose medicinos įstaigose. 2016 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, tų pačių metų vasario mėnesį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras ir pirmoji valstybinė pagalbinio apvaisinimo laboratorija. Šiame centre pagalbą nevaisingoms poroms teikia jungtinė gydytojų akušerių, ginekologų, urologų, genetikų, psichologų, embriologų, laboratorinės medicinos gydytojų ir kitų medicinos specialistų komanda. 2017 metais Santaros vaisingumo centras tapo pirmąja įstaiga Lietuvoje, atnaujinusia pagalbinio apvaisinimo ir gavusia lytinių ląstelių banko licencijas, kurios suteikė teisę teikti valstybės kompensuojamas pagalbinio pavaisinimo paslaugas.

Pagalbinio apvaisinimo metodai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Santaros vaisingumo centre

Kadangi Santaros vaisingumo centre buvo surinkta profesionali ir didžiulę nevaisingumo gydymo srityje patirtį turinti gydytojų komanda, jame iš karto buvo atliekamos visos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Pagalbiniai apvaisinimo metodai, priklausomai nuo to, kur vyksta apvaisinimas - kiaušialąstės ir spermos susijungimas - skiriami į 2 grupes: apvaisinimas moters kūne (in vivo) ir apvaisinimas ne moters kūne (in vitro).

Dažniausias šiuo metu in vivo apvaisinimo metodas yra IUI, apvaisinimo in vitro - IVF, ICSI į kiaušialąstės citoplazmą. Taip pat atliekamos ir papildomos pagalbinio apvaisinimo procedūros, tokios kaip blastocistų auginimas, perteklinių embrionų ir blastocistų šaldymas, spermos ir kiaušialąsčių šaldymas, kiaušidžių ar sėklidžių audinio šaldymas. Svarbu pažymėti, kad tik Santaros vaisingumo centre, įsigalėjus Pagalbinio apvaisinimo įstatymui, šiuo metu atliekama embriono preimplantacinė genetinė diagnostika (PGD) ar atliekamos procedūros su donoro lytinėmis ląstelėmis.

Pagrindinis pagalbinio apvaisinimo metodo pasirinkimo kriterijus yra nevaisingumą sukėlusi priežastis. IUI dažniausiai renkamasi, kai yra: neaiškios kilmės nevaisingumas, moteriai diagnozuota endometriozė, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai ir antisperminių antikūnų buvimas vyro spermoje. Panašios yra IVF procedūros indikacijos: kiaušintakių nepraeinamumas, būklė po kiaušintakio (-ių) pašalinimo, neaiškios kilmės nevaisingumas, endometriozė, ovuliacijos sutrikimai, pirminis kiaušidžių nepakankamumas, gimdos miomos, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai, moteris ir / ar vyras turi genetinių sutrikimų.

Bendrasis pastojimo dažnis po IVF procedūros priklauso nuo moters amžiaus ir priklausomai nuo perkeliamų embrionų skaičiaus gali svyruoti nuo 20,0 iki 45,0 proc. Esant vyro nevaisingumui, kai nepakanka spermatozoidų savaiminiam kiaušialąstės apvaisinimui, visuomet atliekama sudėtinga mikromanipuliacinė procedūra ICSI. Vyrų spermatogenezės sutrikimai, kai siūloma atlikti ICSI, yra šios: mažas spermatozoidų skaičius (oligospermija), blogas spermatozoidų judrumas (astenospermija), didelis kiekis patologinių spermatozoidų formų (teratospermija), anksčiau atliekant IVF kiaušialąstės neapsivaisino, imunologinis nesuderinamumas, vyrams diagnozuota obstrukcinė ar idiopatinė azoospermija (tokiais atvejais panaudojami spermatozoidai iš sėklidžių prielipo ar sėklidžių). Nors atliekant ICSI kiaušialąsčių apvaisinimo procentas dažniausiai būna yra didesnis, palyginti su IVF (daugiau kaip 70,0 proc. ICSI palyginus su 60,0 proc. IVF), tačiau embrionų vystymosi greitis, kokybės ir moterų pastojimo dažnis bei pagimdžiusių moterų procentas po abiejų procedūrų yra labai panašus - pagimdo apie 25 proc. moterų.

IVF procedūros etapai ir specifika

IVF yra gana sudėtingas procesas, susidedantis iš daugelio skirtingų etapų. Visas apvaisinimo mėgintuvėlyje ciklas trunka nuo dviejų iki trijų savaičių. Kartais šie etapai padalijami į kelias dalis ir procesas gali užtrukti ilgiau. Vidutiniškai vienas IVF ciklas tęsiasi nuo 4-6 sav.

Pasiruošimas ir tyrimai

Prieš pradedant apvaisinimo mėgintuvėlyje ciklą su kiaušialąste ir sperma iš jūsų pačių tiek jums, tiek jūsų partneriui tikriausiai reikės atlikti keletą atrankinių tyrimų. Prieš pradedant IVF, gydytojas ne tik paskirs visą tyrimų paketą, bet ir gali skirti vartoti kontraceptikus ir / arba estrogeną.

• Kiaušidžių rezervo tyrimai. Atliekant kraujo tyrimus nustatoma, kiek organizme yra kiaušinėlių. Tai taip pat vadinama kiaušinėlių kiekiu. Kraujo tyrimų, paprastai atliekamų kartu su kiaušidžių ultragarsu, rezultatai gali padėti nuspėti, kaip jūsų kiaušidės reaguoja į vaisingumo vaistus.
• Spermos analizė. Sperma - tai tepalas, kuriame yra spermatozoidų. Ją analizuojant galima ištirti spermatozoidų kiekį organizme, jų struktūrą ir judėjimą. Šis tyrimas gali būti pirminio vaisingumo įvertinimo dalis.
• Atranka dėl infekcinių ligų. Jūsų partneris ir jūs būsite patikrinti dėl tokių ligų kaip ŽIV.
• Gimdos tyrimas. Prieš pradedant apvaisinimą in vitro ištiriama gimdos gleivinė. Tai gali reikšti, kad atliekamas ultragarso tyrimas arba histeroskopija.

Kiaušidžių stimuliacija ir stebėjimas

Apvaisinimo mėgintuvėlyje ciklo pradžia prasideda naudojant laboratorijoje pagamintus hormonus, kurie padeda kiaušintakiams gaminti kiaušinėlius, o ne vieną kiaušinį, kuris paprastai išsivysto kiekvieną mėnesį. Kelių kiaušinėlių reikia todėl, kad kai kurie kiaušinėliai, susijungę su spermatozoidu, tinkamai neapvaisinami arba neauga. Įprastai tik viena jų pakankamai subręsta būsimajai ovuliacijai, o kitos suyra. IVF ciklo metu suleidžiama hormoninių vaistų, padedančių subrandinti daugiau kiaušialąsčių vieno ciklo metu. Vėliau labai svarbus stebėjimas: kiaušidžių reakcija į vaistus stebima ultragarsu ir hormonų kiekio kraujyje tyrimais. Artėjant kiaušialąsčių paėmimo momentui, jos brandinamos specialia hormonų injekcija: vaistų suleidžiama likus 36 val.

Spermos surinkimas

Jei naudojate partnerio spermą partneriui, spermos mėginys turi būti paimtas gydytojo kabinete arba klinikoje ryte prieš kiaušinėlių paėmimą. Spermą taip pat galite paimti prieš laiką ir užšaldyti. Dažniausiai spermos mėginys imamas masturbuojantis. Alternatyvūs metodai gali būti taikomi tais atvejais, kai asmuo negali atlikti spermos mainų arba neturi spermos, pavyzdžiui, sėklidžių aspiracija. Taip pat galima gauti spermos iš donorų. Spermą iš sperminio skysčio galima atskirti laboratorijoje.

Kiaušialąsčių paėmimas (punkcija)

Taikant bendrąją nejautrą bei kontroliuojant ultragarsu per makštį specialia adata kiaušialąstės išsiurbiamos iš folikulų. Procedūra įprastai trunka iki 15 min. Po to kiaušialąstės dedamos į talpą su specialiu tirpalu, o talpa - į inkubatorių. Po kiaušinėlių paėmimo (punkcijos) pasireiškiantys nemalonūs simptomai: lengvas pilvo pūtimas, maudimas; dėl didesnio estrogenų kiekio atsiradęs krūtų jautrumas; nedidelis tepliojimas; vidurių užkietėjimas. Subrendusi kiaušialąstė vakuuminiu būdu yra išimama iš kiaušidės, patalpinama į indą su specialiu skysčiu.

Apvaisinimas

Kiaušinėliai yra patalpinami į mėgintuvėlius su specialiomis terpėmis ir į juos sulašinama sperma. Mėgintuvėlis laikomas inkubatoriuje, kontroliuojant drėgmę ir temperatūrą. Įvyksta toks apvaisinimas, koks vyksta ir moters kūne, tačiau procesas vyksta mėgintuvėlyje. Neretai atliekama kiek sudėtingesnė procedūra - intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI), kuomet spermatozoidas sušvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę. Šis metodas pasitarnauja, jeigu partnerio spermos kokybė yra prasta, apvaisinimui tinkamų spermatozoidų yra mažai ir kt. Sėkmės atveju apvaisintos kiaušialąstės ims dalintis ir paaugusios galės būti perkeltos į moters gimdą. Tačiau ne visus kiaušinėlius galima sėkmingai apvaisinti.

Embrionų auginimas ir perkėlimas

Ateinančias kelias dienas embrionai auginami laboratorijoje, inkubatoriuje iki kol jie bus tinkami perkėlimui į moters gimdą. Atsižvelgus į konkrečią situaciją, į gimdą perkeliami geriausios kokybės 2-5 dienų embrionai. Šaldytų embrionų perkėlimas - dažnesnė praktika, nes jie į gimdą gali būti perkeliami net ir po metų ar vėliau. Be to, moteris prieš tai dar turi vartoti hormoninius preparatus, paruošiančius gimdą embriono implantacijai. Įprastai 14-21 d. skiriama geriamųjų preparatų ir dar 6 d. leidžiamos injekcijos (nors terminai gali skirtis). Pats embriono perkėlimas - gana paprasta procedūra, atliekama be nuskausminimo ir primenanti PAP tyrimo ėmimą. Per makštį į gimdos kaklelį įvedamas plonas kateteris, o prie jo pritvirtintame švirkšte būna vienas ar keli embrionai. Embrionai per kateterį įšvirkščiami į gimdą.

Nėštumo užsimezgimas

Moteris pastoja, kai embrionas sėkmingai implantuojasi į gimdos gleivinę. Po embriono perkėlimo praėjus maždaug 9-14 d. galima atlikti nėštumo testą. Apskritai nėštumas po IVF nėra laikomas rizikingesniu, lyginant su įprastu, tačiau gali būti priešlaikinio gimdymo rizika, taip pat komplikacijos kiaušialąsčių paėmimo metu: kraujavimas, infekcija, šlapimo pūslės, žarnyno ar reprodukcinių organų pažeidimas, ir kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas.

Etiniai ir teisiniai aspektai

Profesoriaus Edwardso tyrimai tapo gyvų etinių debatų tema. Etinių debatų centre buvo ir tebėra žmogaus embriono statusas. Naudojant dirbtinio apvaisinimo technologiją, daug žmogaus embrionų žūva, o kai nebereikia - sunaikinami arba naudojami kitokiems tyrimams. Koks yra žmogaus embriono statusas? Ar tai tik biologinė medžiaga, su kuria galima elgtis kaip tik norima? Šios dirbtinio apvaisinimo technikos kritikai laikosi nuomonės, jog žmogaus embrionas jau yra žmogiška būtybė, turinti savo orumą, kurį privalu gerbti. Neetiška juo manipuliuoti, naudoti kaip objektą ir instrumentą. Dar kiti kritikavo šios technikos nedidelį efektyvumą, siekiantį 30 procentų. Kitaip tariant, 70 procentų bandymų baigiasi nesėkmingai. Be to, tai brangi technologija. Žinoma, kritika netvirtina, jog medicina neturi rūpintis nevaisingumo problema. Priešingai, tačiau naudojant kitokias, etiniu požiūriu priimtinas technikas. Taip į šiuos klausimus žiūri ir katalikų Bažnyčia. Vatikanas dirbtinį apvaisinimą laiko amoraliu, nes atliekant šias procedūras sunaikinama daug vystytis pradėjusių gemalų. Bažnyčios manymu, per dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje pažeidžiamas žmogaus gyvybės principas: gyvybė suskirstoma į daugiau ir mažiau vertingą. Vienoms suteikiama teisė egzistuoti, o „atliekamosios" užšaldomos, išmetamos į šiukšlių dėžę.

Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė sutinka, kad embrionų užšaldymas šiandien kelia bene daugiausia diskusijų ir moralinių vertinimų. Bažnyčios atstovai užšaldytus ir nepanaudotus embrionus vadina žmogaus žūtimi, o medikai teigia, kad embrionas tėra ląstelė. „Mes nesakome, kad ji nieko neverta, - sako G.Bogdanskienė. - Tai žmogeliuko pradžia. Atliekant dirbtinio apvaisinimo procedūras dalis jų žūva. Tačiau užauginti daugiau embrionų būtina, nes ne visi įsitvirtina gimdoje. Nepanaudotus embrionus būtina šaldyti, nes jeigu šeima norės dar vieno vaikelio, moteriai nereikės kartoti sudėtingo gydymo kurso, gerti vaistų, stimuliuojančių kiaušides, kad subręstų daugiau kiaušialąsčių. Teliks atšildyti ir perkelti embrionus į gimdą. Taip šeima sutaupys ir nemažai pinigų.“

Lietuvos teisinės ir finansinės problemos

Lietuvoje bene dešimtmetį vyksta aršių diskusijų dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo. Lietuva vienintelė iš ES valstybių jo vis dar neturi. Maloningai leidžiamas tik apvaisinimas sutuoktinio sperma ir neleidžiama spermos, kiaušialąsčių ir embrionų donorystė. Lietuva ir Latvija - vienintelės Europos Sąjungoje nekompensuoja išlaidų nei nevaisingumui gydyti, nei vaistams. Kitur kompensuojama arba viena, arba kita. Lietuvoje kas penkta šešta pora negali susilaukti vaikų. Kasmet atliekama apie 500 dirbtinio apvaisinimo procedūrų. O neišgalintiems sumokėti 10 tūkst. litų už dirbtinio apvaisinimo procedūrą atimta paskutinė viltis susilaukti vaikelio. „Dirbtinio apvaisinimo procedūra turėtų būti nemokama, nes nevaisingumas yra liga, kaip ir kiti sveikatos sutrikimai, o jo kamuojami žmonės moka tokius pat mokesčius, kaip visi gyventojai“, - teigia Seimo narė Birutė Vėsaitė.

Štai keletas statistinių duomenų apie pagalbinį apvaisinimą Lietuvoje ir Europoje:

Mūsų valstybė, skirtingai nuo kitų Europos šalių, nefinansuoja nei procedūros, nei medikamentų. Ir kol kas neketina to daryti. Iki 4 tūkst. Lt išleidžiama įvairiems vienkartinio naudojimo instrumentams. Iš moters organizmo kiaušialąstėms išimti naudojama adata, kurios kaina 400-500 Lt. Speciali terpė, į kurią ląstelės surenkamos, importuojama iš Danijos ir jos šimtas mililitrų kainuoja 600-800 Lt. Apvaisintos ląstelės auginamos inkubatoriuje, kuris „prižiūri“ jas mažiausiai dvi paras. Šis įrenginys nuolat reikia tiekti CO2 ir azotą. Pasidalijusius embrionus specialiu kateteriu įdedame į gimdą. Jis - irgi vienkartinis. Paklotai, chalatai, pirštinės, mėgintuvėliai, lėkštelės - viskas po procedūrų iškart išmetama. Visa Europa reikalingas medžiagas, instrumentus perka tomis pačiomis kainomis. Tačiau kitose šalyse procedūros brangesnės, nes imamas didesnis mokestis už medikų darbą. Taigi pas mus atskrenda pacientai iš Kanados, Amerikos, Danijos, Vokietijos, nes esame žinomi, mūsų darbo lygis toks kaip visų kitų Europos šalių tiriančių specialistų, o kainos du tris kartus mažesnės, negu Europoje, penkiskart - negu Amerikoje. O valstybė neduoda nė cento.

Aišku viena - draudimais nieko neišspręsi: jei uždraus Lietuvoje, moterys važiuos kitur. Tai vyksta. Lietuvoje jau gimė apie 1 200 vaikų „iš mėgintuvėlio“. Pirmosios dvynukės, gimusios po Lietuvos medikų atliktos dirbtinio apvaisinimo procedūros, šiemet atšventė šešioliktąjį gimtadienį. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus sutuoktinių porų, kurios neturi atžalų. Apie 50 tūkst. iš šių šeimų gali būti nevaisingos.

tags: #kas #atrado #apvaisinima #megintuvelyje

• Kraujavimas persileidimo metu: ką būtina žinoti?
• Vadovas apie Tonsilgon N vaikams
• Apie gyvūnų globos dieną
• Kaip saugiai vartoti vaistus ovuliacijos metu?
• Darželio "Lašelis" patirtys