Kaip sutramdyti vaikų elgesį darželyje: išsamus vadovas tėvams ir pedagogams

Vaikų agresyvus elgesys darželio grupėse pakankamai dažnas reiškinys, kuris tampa galvos skausmu tiek auklėtojoms, tiek tėvams. Auklėtojoms sunku suvaldyti tokį vaikų elgesį, o vaiko tėvai ir kiti artimieji jaučiasi kalti dėl netinkamo mažylio elgesio. Tėvai dažnai stebisi nepriimtinu savo vaikų elgesiu, nežinodami jo priežasčių. Nors pripažįsta, kad vaikai yra jų atžalos, dažnai neigia, kad blogas elgesys yra išugdytas jų pačių. Pedagogai turi pasitelkti išradingumą, kad tai įrodytų.

Daugelis tėvų nepageidaujamą vaikų elgesį aiškina prigimtimi, liga ar televizijos įtaka, o kiti kaltina sutuoktinį. Tačiau tiesa ta, kad vaiko charakterio savybės priklauso nuo laiko, praleisto su tėvais, ir jų elgesio. Vaikai tikrai specialiai nesiekia tėvų suerzinti, išprovokuoti jų pykčio, liūdesio ar kitų nemalonių emocijų, jie tiesiog elgiasi taip, kaip moka, žino, supranta, kaip mato elgiantis kitus.

Kodėl vaikas elgiasi agresyviai ar netinkamai darželyje?

Norint atrasti geriausią būdą, kuris padėtų vaikui susivaldyti, svarbu suprasti tokio elgesio priežastį. Psichologė Miglė Motiejūnaitė, atsakydama į skaitytojos klausimą apie vaiko agresiją, pabrėžia, kad vaiko netinkamas elgesys darželyje gali atsirasti dėl daugelio priežasčių. Tai gali būti berniuko, kuriam liepos mėnesį sueis 5 metai, pavyzdys: paskutiniu metu darželyje pasireiškia agresija, jis skriaudžia kitus vaikus, muša juos, stumdo, suplėšo vaikų piešinukus, spardo duris, atsikalba auklėtojoms. Namuose jis visiškai kitoks vaikas, būna, kad paišdykauja, bet visada galima su juo susitarti. Kai aiškini jam, kad negerai elgiasi, viską supranta, pažada, kad daugiau šitaip nedarys, bet nuėjus į darželį vėl kartojasi tas pats.

Toliau apžvelgsime keletą agresyvaus elgesio priežasčių, kurios galėtų padėti suprasti vaiko pykčio raišką bei atrasti tinkamiausią būdą padėti jam savo emocijas valdyti:

Emocijų valdymo sunkumai

Suaugusieji turi nemažai būdų, kaip paleisti stiprius jausmus, tokius kaip pyktis ar nusivylimas. Kilus sunkumams mes linkę išsipasakoti draugui, kartais - pasivažinėti dviračiu, pasivaikščioti ar nueiti į sporto salę. Mes, suaugusieji, puikiai žinome, kad vaikams emocijas daug sunkiau suvaldyti, tačiau nepaisant to dažnai jiems kartojame „nepyk“, „neverk“, tarsi tą padaryti būtų taip paprasta. Vaikams derėtų priminti, kad pyktis yra tokia pati reikalinga emocija kaip ir džiaugsmas, ir mes turime atrasti tinkamą būdą, kaip parodyti šį jausmą. Atvejais, kai vaikas jaučia stiprius jausmus, tokius kaip pyktis arba nusivylimas, naudinga įkurti kampelį, kur vaikas galėtų išreikšti tai, ką jaučia. Kampelyje turi būti iš anksto paruoštos priemonės, kurių pagalba vaikas galėtų stiprią emociją išveikti: jis gali minkyti minkštus kamuolius, plėšyti nereikalingus popierius, minkyti ar net talžyti plastiliną, rėkti į pagalvę.

Socialinių įgūdžių trūkumas

Gali būti, kad vaikas supranta, jog nėra tinkama mušti kitą, stumdyti ar laužyti jo daiktus, tačiau nežino kito geresnio būdo, kaip išspręsti nesutarimus ir suvaldyti savo jausmus. Tad namuose naudinga aptarti su vaiku, ką jis galėtų daryti tokiose situacijose, kai kitas paima jo mėgstamą žaislą arba jį pastumia. Verta ugdyti vaiko savikontrolę ir gebėjimą atidėti poreikį, pavyzdžiui, palaukti, kol norimas žaislas vėl bus laisvas bei laukiant pažaisti su kitu žaislu. Taip pat vaikui galima pristatyti naudingas frazes, kurias jis gali taikyti konfliktuose su kitais vaikais. Pavyzdžiui, kai vaikas yra pastumiamas arba pravardžiuojamas, jis gali pasakyti: „Stop! Man nepatinka”. Tam, kad vaikas išmoktų minėto elgesio ir frazių, naudinga jas ne tik pristatyti, bet ir kartu su vaiku pažaisti, įsivaizduojant, kad mama, tėtis arba močiutė yra bendraamžis, ir nori žaislo, su kuriuo žaidžia vaikas.

Dėmesio siekimas

Vaikas ne visuomet supranta, jog nereikia trenkti silpnesniam, jog šis kaip sirena prišauktų taip norimą suaugusiojo dėmesį. Lygiai taip pat vaikas nežino, kad nebūtina nepaklusti, ginčytis su tėvais, seneliais ar auklėtojomis, siekiant būti svarbiu. Suaugusiems taip pat „pakiša koją“ noras tokiais atvejais nubrėžti griežtas ribas ir neleisti vaikui dominuoti. Toks auklėjimas tik paskatina vaiką neklausyti ir kovoti su autoritetu. Iš tiesų derėtų atrasti vaiko stiprybes ir leisti jam pajausti, kad jis gali ką nors atlikti geriau negu kiti, pavyzdžiui, darželio grupėje padėti kitiems apsirengti, užsirišti batus, išdalinti piešimo priemones, o namuose nuvalyti dulkes sunkiai pasiekiamuose kampeliuose.

Tuo tarpu situacijose, kai vaikas siekia dėmesio, vertinga aptarti su vaiku, kaip jis galėtų parodyti, kad nori laiko kartu su suaugusiuoju. Kartais vaikai nežino, kaip parodyti, jog nori ypatingo laiko sau, todėl kartais skriaudžia kitus arba laužo jų daiktus vien tam, kad suaugęs skirtų jam individualų laiką. Vaiką taip pat galima mokinti frazių arba ženklo, kuriuo jis parodytų, kad nori suaugusiojo dėmesio, pavyzdžiui, prieiti prie suaugusiojo ir paprašyti apkabinimo.

Nesaugumas namuose ir griežtos taisyklės

Kartais taip nutinka, kad vaiko elgesys namuose būna labiau sukontroliuojamas nei darželyje, nes vaikas nesijaučia pakankamai saugus namuose išreikšti stiprius savo jausmus, todėl juos „nusineša“ į darželį ir ten parodo, kaip iš tiesų jaučiasi. Verta pasvarstyti, ar taisyklės, esančios namuose, nėra pernelyg griežtos, ir iš vaiko nėra reikalaujama būti visuomet tik ramiu ir paklusniu. Nepamirškime, kad visi jausmai yra naudingi ir svarbūs, todėl reikia sukurti sąlygas, kuriose vaikas galėtų saugiai ir tinkamai išreikšti stiprius jausmus.

Stresas ir pokyčiai vaiko gyvenime

Nemažiau svarbu pasvarstyti, ar pastaruoju metu neįvyko stiprių pasikeitimų vaiko gyvenime, pavyzdžiui, tėvų skyrybų, tėvų išvykimo į užsienį, pasikeitusios gyvenamosios vietos. Kartais vaikai nusivylimą išreiškia pykdami ir priešindamiesi taisyklėms. Ne visuomet lengva suprasti, kad už netinkamo vaiko elgesio slepiasi liūdesys ir netektis. Tokiais atvejais svarbu kalbėti su vaiku apie liūdesį ir patirtą netektį: ko labiausiai vaikas ilgisi, ką atsimena apie tėtį, mamą. Galima vaiką įtraukti į kūrybinius užsiėmimus ir paskatinti nupiešti seniai matytus tėvus, gyvenamąjį namą, draugus.

Tėvų įtaka ir pavyzdys

Vaikų tapsmo paaugliais ir suaugusiaisiais procese viskas vyksta pagal gamtos dėsnius: niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nepranyksta, o bet kokia pasekmė turi savo priežastį - tėvus. Tėvo ar motinos charakterio bruožų vaiko charakteryje kiekis priklauso nuo laiko, praleisto kartu. Iki 5 metų vaikus daugiausia auklėja motinos arba darželio auklėtojos. Jei šeimoje yra tėvas, vaikas pradeda patirti jo įtaką, todėl pradėjus lankyti mokyklą vaiko elgesys didžiąja dalimi nulemtas tėvų elgesio. Privalomas minimumas - tėvų pagarba vienas kitam ir mokytojui, kuriam iš dalies patikėtas vaiko mokymas ir auklėjimas. Tėvams ir mokytojams neturint nei valdžios, nei autoriteto, pasiekti gerų rezultatų neįmanoma. Todėl norint pakeisti vaikų elgesį, pirmiausia reikia pakeisti savąjį. Nors tai nelengva, bet dėl geresnės savo ir vaikų ateities verta.

Adaptacijos sunkumai darželyje

Vaiko adaptacija darželyje yra svarbus etapas, kupinas iššūkių tiek mažyliui, tiek jo tėvams. Dažnai pasitaiko įvairių problemų - nuo bendravimo sunkumų iki emocinių iššūkių. Leliukams darželis yra stresinė situacija - atsiskirimas nuo mamos, kita aplinka, namie jis vienas - o grupėje jų daug, kiekvienas vaikas atneša savo "grožybių" - vienas spardosi, kitas spjaudosi, trečias mušasi ir t.t. jie greitai viską mėgdžioja. Mamos dalijasi patirtimi, kad mažyliai tampa „kaip kitas vaikas“, nuolat prašosi ant rankų, sunkiai miega, irzlūs. Psichologai teigia, kad adaptacija gali trukti nuo 3 savaičių iki 6 mėnesių. Svarbu tai suprasti ir mažiausiai kelis mėnesius būti pasiruošusiems ir miegoti kartu, ir kęsti tą zyzimą ir irzlumą, ir sergamumą - nes taip vyksta jų adaptacija prie viešos įstaigos. Visa tai yra normali reakcija ir duokite daugiau laiko adaptacijai.

Kaip nustatyti taisykles ir ribas vaikams?

Psichologė Gintarė Jurkevičienė atsako į klausimus apie taisyklių ir ribų nustatymą vaikams. Auklėjant vaikus svarbu nustatyti taisykles ir nubrėžti elgesio ribas, kurių vaikas turi laikytis, nes vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas.

Kodėl svarbu nustatyti taisykles ir ribas?

Tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis. Tarkim, jei vaikui namuose buvo leidžiama eiti miegoti kada jis nori, valgyti ką nori ir kada nori, tokiam vaikui bus sunku adaptuotis prie darželyje galiojančių taisyklių.

Nuo kokio amžiaus vaikai gali gyventi pagal taisykles?

Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma, jos turi atitikti vaiko amžių.

Kaip nubrėžti ribas, kad tėvai neatrodytų despotais?

Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus:

1. Kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.).
2. Dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną).
3. Kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai).

Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs, ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.

Kaip elgtis su vaiku, kuris nesilaiko taisyklių darželyje?

Psichologė Vaida Platkevičiūtė pataria, kaip elgtis su vaiku, kuris netinkamai elgiasi darželyje. Ji pabrėžia, kad pirmiausia labai svarbu suvokti, ką norite padaryti su minėtu berniuku. Neretai suaugę turi tikslą sutramdyti, apriboti, panaikinti netinkamą elgesį, tačiau pamiršta, kad kiekvienas toks elgesys yra ženklas mums, jog vaikui kažkas blogai. Kad ir kaip būtų sunku patikėti, mažieji žmonės pasirenka netinkamus veiksmus ne todėl, kad norėtų mus pakankinti, o todėl, kad patys kankinasi. Dažniausiai tokie vaikai savo viduje kažką slepia: pasimetimą, nežinojimą, kas yra teisinga, o kas ne, skausmą, liūdesį dėl dėmesio trūkumo, pyktį dėl jų suvokiamos neteisybės, sunkumą kontroliuojant savo reakcijas ar panašiai. Netinkamas elgesys yra tai, į ką visi atkreipia dėmesį. Tokią taktiką pasirinkęs vaikas yra tikras, kad suaugę reaguos, o gal kuris nors iš jų pamatys, jog jis turi sunkumų. Taigi pirmiausia savo intencijas ir norus reikėtų perorientuoti nuo noro sutramdyti vaiką prie bandymo jam padėti.

Svarbiausi žingsniai

1. Kalbėkitės su tėvais: Kitas svarbus žingsnis yra pokalbis su tėvais. Nereikėtų tikėtis, kad problemos sprendimui pakaks vieno paprašymo „Susitvarkykite su savo vaiku”, „Paaiškinkite, kad taip elgtis nedera”. Susitikimo metu yra svarbu pakviesti tėvus bendradarbiauti, o ne stengtis jiems atiduoti visą atsakomybę, dar pagrasant pirštu ar pamoralizuojant, kaip gi šitaip galima užauginti vaiką. Svarbu paklausti, ar berniukas ir kitoje aplinkoje elgiasi taip pat? Gali būti, kad taip jis reaguoja tik darželyje. Kaip tėvai elgiasi, kai mato tokius mažylio veiksmus? Kaip patys tėvai gali prisidėti prie pagalbos? Labai svarbu paminėti, kad toks elgesys gali rodyti vidines vaiko problemas ir tik kartu bendraudami, bandydami atrasti panašius reagavimo būdus ir juos nuosekliai taikydami, galite padėti berniukui. Galite rekomenduoti tėvams apsilankyti pas vaikų ar šeimos psichologus, jei ta problema reiškiasi ir namuose. Tačiau kaip besielgtų tėvai: pakeistų savo elgesį su vaiku, kreiptųsi pagalbos pas specialistą, jūsų vaidmuo yra taip pat labai svarbus. Ir kol jūs nepakeisite savo reagavimo, tol vaikas net ir gaudamas pagalbą šeimoje ar už jos ribų, darželyje elgsis taip pat.
2. Pagarba vaikui ir aiškios ribos: Norint, kad vaikas pakeistų savo elgesį, svarbiausia laikytis taisyklės: pagarba vaikui ir aiškios ribos. Tai įgyvendinti padeda šie žingsniai:
   • Vaiko negalima žeminti: išvesti į mažesniųjų grupę, pravardžiuoti, vadinti „mušeika”, „blogu vaiku” ir panašiai.
   • Grupėje turi būti aiškios taisyklės. Šiuo atveju turi būti aiškiai įvardintas susitarimas: nemušti kitų vaikų (rankomis, kojomis, dantimis, kitais daiktais).
   • Taisyklės turi galioti visiems grupės nariams: vaikams ir suaugusiems.
   • Vaikai, tame tarpe ir jūsų minėtas berniukas, turi aiškiai žinoti, kas jo laukia, jei jis pasirinks sulaužyti taisyklę. Pavyzdžiui, jei jūs mušite kitą vaiką, vadinasi, jūs šiuo metu nenorite žaisti su vaikais, todėl einate į kitą patalpą pailsėti (tarkime, 5 minutes), o grįžę turite atsiprašyti nuskriausto vaiko, pasakydami „Atsiprašau”. Jei atsiprašyti sunku, tuomet dar grįžtate į atskirą kambarį, kur būsite tol, kol pasiruošite atsiprašyti.
   • Vaikams reikia pristatyti taisykles ir tai padaryti aiškiai. Galima paskirti savaitę taisyklių pristatymui. Išrinkite 5 svarbiausias taisykles, kurios jums atrodo būtinos vaikams bei jūsų darbui ir kiekvieną dieną pristatykite po vieną. Geriausia ant didelio popieriaus vaizdžiai nupiešti ar užrašyti (jei vaikai moka skaityti) pačią taisyklę. Ją galima kaip nors žaismingai pristatyti, paprašyti vaikų pakartoti ir pakabinti matomoje vietoje. Šalia pakabinti, kas atsitinka, kai vaikas pasirenka sulaužyti susitarimą. Taip pat vaizdžiai galima surašyti etapus ir paprašyti, kad kiekvienas vaikas pademonstruotų, kaip tai suprato.
   • Pasekmė nesilaikant susitarimo turi būti logiška. Jei vaikas nemoka žaisti kartu su vaikais ar pavargo ir ima juos skriausti, tuomet jis turi pasitraukti iš situacijos, nusiraminti arba pailsėti.
   • Vieta, kur vaikas išeina, turi būti saugi. Joje neturi būti įdomios veiklos, kuri vaikui suteiks motyvų elgtis netinkamai.
   • Jei yra galimybė, su vaiku gali eiti viena iš auklėtojų ar pagalbinių darbuotojų. Tačiau vienintelis dalykas, ką sako kartu esantieji suaugusieji, tai „Tau liko pagalvoti 4 minutės, tau liko 3 minutės ir t.t.”. Jokiu būdu nereikia skaityti paskaitos tema „Pats kaltas” ar „Taip elgtis negalima”. Vaikai geriausiai reaguoja į patyrimą, o ne į žodžius.
   • Pasekmė po netinkamo elgesio turi būti visada ir ta pati, nepriklausomai nuo dienos, nuotaikos ar besikeičiančių auklėtojų.
   • Susitarimus ir pasekmes svarbu pristatyti tėvams, paaiškinus jų svarbą ir reikalingumą.
   • Dar kartą akcentuoju: pasekmė galioja visiems, net ir “geriečiams”.
   • Kai taikysite pasekmes, svarbiausia turite kalbėti ir elgtis ramiai. Jūs ne baudžiate vaiką, o jam padedate. Neturi būti jokių emocijų, pykčio ar barimo.
   • Su vaiku negalima derėtis.
   • Kai vaikas grįžta ir atsiprašo, svarbu pastebėti ir pastiprinti jį žodžiu.
   • Kai taisyklę ir jos pasekmes vaikai žino, tuomet verta naudoti kuo mažiau žodžių: „Matau, kad pavargai žaisti su vaikais, vadinasi, 5 minutes eisi pailsėti”.
   • Jei nors vieną kartą vaikas susilauks kitokio reagavimo ar bus nepastebėtas, darbą teks pradėti iš naujo.
   • Svarbu kiekvieną vaiką bent kartą per dieną ar bent kas antrą dieną pastebėti. Pasakyti jam ką nors gero, vieną minutę pasidomėti veikla, ką jis daro. O kai vaikas būna su kitais vaikais ir nesimuša, būtinai prieiti ir jam pasakyti „Džiaugiuosi, kad tu neskriaudi vaikų”. Vaikas, gaudamas dėmesį tinkamu būdu, turės mažesnį norą elgtis blogai.

Jei vaikas nesilaiko taisyklių - ką daryti?

Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles, ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais (pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant, kol jis pasielgs netinkamai).

Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra. Kiekvienam vaikui reikia individualios paskatinimo ir drausminimo sistemos.

Skatinimo priemonės

Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį. Antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais.

Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą. Pastiprinama po kiekvienos užduoties.

Drausminimo priemonės

Drausminimo priemonės - tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė.

Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Nieko nesakyti, nežiūrėti, nerodyti išraiškų. Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinamas ir kaip drausminamas. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Tada galite suskaičiuoti iki trijų ir leisti vaikui nurimti.).

Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.:), galima naudoti pertrauką (angl. time-out). Tai paskutinė priemonė. Naudoti retai. Pasirinkti neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome gana. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę vadinasi tai neveikia.

Dažniausios tėvų klaidos auklėjant vaikus

Tėvams neretai kyla klausimų, kaip drausminti vaiką, jei „auklėjimas diržu“ nėra rekomenduojama ir efektyvi auklėjimo priemonė. Jei namuose atrodo, kad neturite problemų dėl vaiko elgesio, o auklėtojos ar mokytojos skundžiasi dėl netinkamo vaiko elgesio, gali būti, kad namuose Jūs vaikui leidžiate viską.

• Tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles.
• Seneliai išreguliuoja ribas.
• Tėvai nustato pernelyg griežtas ribas arba namuose taisyklių ir ribų visai nėra.
• Tėvų nenoras pripažinti savo įtakos: Žmogui sunku pripažinti savo klaidas, todėl jis ieško priežasčių kitur ir randa pasiteisinimą. Sunkiausiai save „perlaužti“ motinoms, nes tik jos gali suteikti gyvybę naujam žmogui. Šis pranašumas lemia ypatingą elgesį su vaiku: jam augant ir tampant savarankiškesniu, jos ir toliau nekeičia savo elgesio vaiko atžvilgiu, laikydamos jį bejėgiu kūdikiu. Toks vaikas auga be pareigų, laikomas nieko nesuprantančiu ir nieko nesugebančiu. O ši į gyvenimą besikabinanti būtybė godžiai įsisavina ne tik motinos pieną ar kitą maistą, bet ir tai, ką teikia aplinka, taip pat ir tėvų elgesį.
• Tėvų tarpusavio santykiai: Ne visus tėvus tenkina jų tarpusavio santykiai, jų partnerių elgesys ir tokioje aplinkoje išsiugdytas jų atžalos elgesys. Tik po ilgo aiškinimosi su tėvais, mokytojais bei psichologais tėvai pripažįsta savo vaidmenį ir auklėjimo spragas.
• Stručio politika: Yra dalis tėvų, kurie laikosi stručio politikos - kiša galvą į smėlį ir sako, kad nieko svarbaus nevyksta.
• Bandymai išvengti atsakomybės: Dalis tėvų problemą bando spręsti mažiau pastangų reikalaujančiomis priemonėmis. Vieni mokytoją bando papirkti dovanomis, kiti šantažu, kad apskųs aukštesnėms instancijoms, treti bando manipuliuoti ir intriguoti bei nuteikinėti auklėtojus vienus prieš kitus aiškindami ar įtikindami, kad kaltas auklėtojas, kuris nesugeba prisitaikyti prie jų atžalos specifinių charakterio bei elgesio savybių. Tokių tėvų pastangų tikslas - mokytojų ir kitų vaikų sąskaita suteikti savo atžalai išskirtines komfortiškas sąlygas.
• Rizikuojama vaikų akivaizdoje.
• Nesilaikoma gydytojo rekomendacijų.
• Vaikams leidžiama daryti tai, kas draudžiama tėvams.
• Meluojama vaikams, slepiami konfliktai.
• Nuteikinėjama prieš vieną iš tėvų.
• Neatsiprašoma.
• Vartojama necenzūrinė leksika.
• Demonstruojamas intymus gyvenimas.
• Puolami vaikų autoritetai.

Vaikų patyčios darželyje

Darželinukų patyčios - rimtų problemų užuomazga ar nekalti juokai? Patyčios - tai dėsningas žodinis ar fizinis pažeminimas, menkinimas, nukreiptas į socialiai arba fiziškai silpnesnius asmenis. Svarbu atskirti patyčias nuo įprasto vaikų elgesio ir laiku į jas reaguoti.

Vaikų veiksmai, galintys tapti patyčiomis:

• Prasivardžiavimas
• Nepriėmimas žaisti, dalyvauti kartu
• Skaudi kritika, erzinimas
• Mušimas, spardymas, stumdymas
• Ignoravimas, dėmesio nekreipimas
• Daiktų, žaislų atėmimas, slėpimas, gadinimas
• Įžeidimas, gąsdinimas, grasinimas
• Melavimas, vadovavimas, nurodinėjimas, elgesys su kitu kaip su prastesniu už save
• Pajuoka iš kitų išvaizdos ar negalios

Kaip vaikai išmoksta tyčiotis?

Vaikai tyčiotis išmoksta įvairiais keliais: matydami patyčias tarp suaugusiųjų, bandydami pažemindami kitą, įgyti pasitikėjimo savimi, nemokėdami tinkamai išreikšti savo jausmų ir siekti tikslų. Natūralu ikimokykliniame amžiuje išbandyti įvairias reakcijas, veiksmus, taip pat ir tuos, kuriais žeidžiamas ar žeminamas kitas žmogus. Kai toks elgesys pasirodo veiksmingas - padeda vaikui pasiekti tikslą - panašūs poelgiai kartojasi.

Ką gali padaryti tėvai, kad patyčios liautųsi dar net neprasidėjusios?

• Spręskime problemas iškart, kai kyla konfliktai ar pasigirsta skaudūs komentarai.
• Netoleruokime jokio žeidžiančio elgesio, aiškiai parodydami, kad nepriimtinas šis elgesys, bet ne pats vaikas.
• Skirkime daug dėmesio maloniam ryšiui su vaikais kurti: pastebėkime tinkamus vaikų poelgius ir juos paskatinkime.
• Supraskime, jog netinkamas vaikų elgesys visada turi priežastis.
• Kartu su vaikais mokykimės jausmus išreikšti tinkamai.

Svarbu kurti saugią ir palaikančią aplinką

Kiekvienas iš mūsų nori jaustis suprastas, mylimas ir palaikomas - lygiai to paties nori ir kiekvienas vaikas. Tai, kokias nuostatas formuojame apie vaiką, ko iš jo tikimės, kaip jį priima viena pirmųjų bendruomenių jo gyvenime - darželis, turi didžiulę įtaką vaiko savivertės formavimuisi. Užtikrinti nuolatinį dialogą tarp tėvų ir darželio bendruomenės. Jei leidžiame šioms erdvėms persidengti, atvirai kalbame apie vaiką, jo gerąsias savybes, o taip pat apie kylančias problemas, galime padėti vaikui augti jį palaikančioje aplinkoje. Darželio personalui svarbu žinoti, kas vyksta vaiko gyvenime.

Mažas vaikas, išėjęs ir paslydęs ant šaligatvio, supyksta. Ir nereikia jam sakyti: „Ko tu čia dabar pyksti“. Tai yra dažniausias vaikui klausimas. Yra, ko vaikui pykti. Yra slidu, nemalonu sėdėti baloje. Jei mes bandome vaikui uždrausti pykti („Nepyk, juk tu geras berniukas“), tai jis turi pasitelkti didesnį arsenalą, kad parodytų, kad įtikintų, kad yra, ko pykti. Jam lengviau susitvarkyti su emocijomis, kai yra suprantamas: „Na, tikrai pikta, kaip čia dabar į tą balą nusiteškei. Jų emocijos yra labilios, jos greitai ateina, greitai išeina. Tėvai paprastai žino būdus ir kas patinka vaikui, ir kaip jį nukreipti į kitą emociją. Bet pirmiausiai reikia pripažinti, kad emocija yra. Tokiam pasaulyje vaikui ant galvos daug kas griūna. Nėra ko bijoti, bet reikia vaikus mokyti, kaip tą pyktį išreikšti tinkamai. Kaip atpažinti tas situacijas, jeigu, pavyzdžiui, jos kartojasi: „Kiekvieną kartą, kai dėlioji kaladėlę, tu labai supyksti, tau labai nesiseka. Pažiūrėkime, kaip čia galima dėlioti, kad tu išmoktum nesvaidyti tu kaladėlių į sieną“.

Visada sakau, kad pirmas socialinis įgūdis, kurį tėvai išmoko ir labai sėkmingai tą daro, yra atsisveikinimas „ate, ate“. Štai, kai tėtį išlydime į darbą, mama stovi su kūdikiu ant rankų ir sako „Padarykim tėtukui „ate ate“, paima vaiko rankytę, pamojuoja, ir kai vaikui gerai sekasi, mama ir tėtis sako: „Šaunuolis, ate, ate! Ir kiek kartų kartoja su mažu kūdikiu, kai jis pradeda su ta rankyte makaluoti, visi jį skatina ir giria. Štai koks yra teisingas vaiko įgūdžio formavimas: parodyti, kaip daryti, pagirti, kai sekasi gerai daryti, ir daug kartų pakartoti, kol įgūdis yra išmokstamas. Ir visų kitų įgūdžių mes išmokome ta pačia tvarka. Taip pat mes galime išmokti ir visokių socialinių įgūdžių, ką daryti, kai tu kaip nors jautiesi.

Kada kreiptis pagalbos?

Jei vaiko agresija yra dažna, stipri ir trukdo jo socialiniam gyvenimui, verta kreiptis į specialistus: psichologą, pedagogą ar mokytoją. Fizinės bausmės, barimas ir įvairūs draudimai neduoda norimų pasekmių. Barimų dažnai vaikai neklauso. Dažnai netgi priešingai - tai dar labiau paskatina vaiko neigiamą elgesį. Draudimų taip pat dažnai neklauso, ypatingai, kai tėvų nėra šalia, taip pat tai sukuria įvairias psichologines problemas, atšaldo santykius su tėvais.

Dirbant darželyje labai svarbu turėti žinių ir įgūdžių, kaip tinkamai padėti vaikams atrasti priimtinas elgesio formas. Šiuo metu knygynuose yra daug literatūros šia tema. Nors viena perskaityta knyga apie vaiko drausminimą gali pateikti daug atsakymų. Svarbiausia suprasti, kad pokyčiai nevyksta per dieną. Tam reikia kantrybės ir tikėjimo, jog laimėsite jūs. Sėkmės.

tags: #kaip #sutramdyti #vaiku #elgesi #darzelyje

• sužinokite daugiau apie Adolfo Hitlerio gimimo namus
• Japoniškų ir europietiškų sauskelnių palyginimas
• Galimos ovuliacijos testo neigiamo rezultato priežastys
• Marijampolės ligoninės naujagimių priežiūra
• Žilvinas Tratas: viskas, ką reikia žinoti apie aktorių