Kaip anglų kalba apibūdinamas neplanuotas vaikas ir jo istorinis kontekstas
Klausimas, kaip anglų kalba apibūdinamas neplanuotas vaikas, apima kelias frazes, priklausomai nuo konteksto ir norimo atspalvio. Dažniausiai vartojamos frazės yra „unplanned child“ arba „unplanned baby“, nors dažniau kalbama apie „unplanned pregnancy“ (neplanuotą nėštumą). Taip pat gali būti vartojami terminai kaip „surprise baby“ (netikėtas kūdikis) ar net neformalus „oops baby“. Šios frazės atspindi vaiko, kurio atėjimas nebuvo iš anksto suplanuotas, situaciją.
Nors šiuolaikinė visuomenė vartoja specifinius terminus, „nepageidaujamų naujagimių“ fenomenas yra itin senas ir per amžius pasireiškė įvairiomis formomis. Vaikystės fenomeno išryškinimas atskleidė, kad nepilnamečiai savo fiziniais ir psichosocialiniais ypatumais skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikai nekontroliuoja savo aplinkos ir yra pažeidžiami, todėl visiems jiems, įskaitant ir nepilnamečius iš rizikos grupių, reikalinga tinkama globa.
Vaikystės koncepcijos ir nepageidaujamų vaikų istorija
Vaikystės koncepcija yra sudėtingas ir nuolat kintantis fenomenas. Jo ypatumus skirtingose vaikų ugdymo praktikose iš esmės nulemia istorinis, ekonominis, kultūrinis ir socialinis tam tikros šalies ar regiono kontekstas. Kaip teigia Philippe’as Ariesas (1962), vaikystės koncepcija yra XVII-XVIII a. „išradimas“. Arieso nuomone, iki XVII a. vaikyste niekas pernelyg nesidomėjo, vaikai buvo laikomi mažais suaugusiaisiais. Vaikystės amžiaus tarpsnis buvo suvokiamas kaip pereinamasis laikotarpis, kurio įvykiai nebuvo svarbūs ir greitai būdavo pamirštami. Pavyzdžiui, jei šiais laikais įprasta žinoti savo vaikų gimimo datas, iki XVIII a. daugeliui žmonių tai visiškai nerūpėjo.
Pirmykštės kultūros ir infanticidas
Kai kurių antropologų teigimu, paleolito ir neolito laikotarpiais beveik pusė naujagimių žūdavo dėl infanticido. Didelis vaikų mirtingumas buvo susijęs su materialinių išteklių stoka ir maisto atsargų taupymu aukojant silpnesnius bei neįgalius vaikus. Nepageidaujami naujagimiai būdavo apleidžiami ir mirdavo dėl hipotermijos ar bado. Retesniais atvejais juos turėjo nužudyti gimdytojai ar kiti genties nariai. Kaip pastebi Williamson (1978), infanticidas buvo paplitęs visuose žemynuose ir vyko tiek medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse, tiek labiau civilizuotose kultūrose. Infanticido paplitimas atskleidžia, kad tai buvo daugiau dėsningas reiškinys, o ne išimtis. Priverstinė populiacijos kontrolė tęsėsi iki pat žemdirbystės suklestėjimo neolito laikotarpiu.
Antikinėje Graikijoje ir Romoje infanticidas taip pat buvo dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, Antikos epochoje dėl didelio vaikų mirtingumo vardai buvo suteikiami nuo gimimo praėjus septynioms ar daugiau dienų. Atėnuose ir kituose miestuose šeimos galva nuspręsdavo, ar naujagimiui lemta gyventi. Spartoje šią funkciją atlikdavo valstybė. Neįgalūs vaikai ir mergaitės buvo mažiau pageidaujami, todėl dažniau paliekami turgaus aikštėse ar lauke mirti iš bado ar dėl hipotermijos. Antikinėje Romoje buvo gana didelis naujagimių mirtingumas. Dėl šios priežasties mergaitėms vardai buvo suteikiami aštuntą, o berniukams ‒ devintą dieną po gimimo. Jei vaikas mirdavo nesulaukęs metų amžiaus, nebuvo gedima.
Viduramžių požiūris į vaikus
Viduramžiai tęsėsi ištisą tūkstantmetį, todėl natūralu, kad skirtinguose Europos regionuose vyravo skirtingos vaikų ugdymo tradicijos. Vis dėlto V‒XV a. vaikystės fenomenas pasižymi tam tikromis bendromis tendencijomis. Arieso (1965) teigimu, dėl didelio vaikų mirtingumo tėvai nejautė ypatingo prieraišumo savo atžaloms. Apie trečdalis vaikų mirdavo nesulaukę šešerių metų, šiek tiek mažiau vaikų mirdavo sulaukę 7‒16 metų. Be to, Europoje plintanti „prigimtinės nuodėmės“ doktrina skelbė, kad vaikai gimsta blogi, taigi jų ugdymas turi būti grindžiamas griežta disciplina, malda ir bausmėmis. Su vaikais buvo elgiamasi abejingai, o kartais net žiauriai. Viduramžiai buvo chaotiškas ir pavojingas laikotarpis. Vyravo nuomonė, kad fizinės bausmės yra tinkamas metodas paruošti vaiką ateities iššūkiams. Viduramžiais daugelis vaikų nuo ankstyvo amžiaus privalėjo atlikti įvairius darbus namuose ar už namų ribų. Į pareigas įėjo rūpinimasis jaunesniais broliais ir seserimis, gyvulių priežiūra, žemės ūkio darbai, valgio ruošimas, įvairių prekių pristatymas į namus ir dalyvavimas šeimos versle.
Anglų kalbos svarba ir mokymasis
Šiandieniniame globaliame pasaulyje anglų kalba tampa vis svarbesnė, o vaikų gebėjimas mokytis kalbų yra stulbinantis. Ankstyvas anglų kalbos mokymasis gali suteikti daugybę privalumų, kurie lydės vaikus visą gyvenimą. Svarbiausia - sukurti teigiamą ir motyvuojančią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi drąsiai tyrinėdami anglų kalbą.
Natūralus kalbos mokymasis vyksta intuityviai, vaikams žaidžiant ir bendraujant su kitais. Žaidybinis mokymasis yra itin efektyvus, nes vaikai geriausiai mokosi žaisdami. Norint ugdyti kalbos įgūdžius, svarbu suteikti vaikams galimybę girdėti ir vartoti anglų kalbą kasdieniame gyvenime. Reikalinga kantrybė, nes kiekvienas vaikas mokosi skirtingai.
Anglų kalba yra neatsiejama nuo daugelio kultūrinių ir teisinių aspektų. Pavyzdžiui, anglų teismų praktikoje paplitusi parens patriae doktrina yra istorinis konstruktas, siekiantis apsaugoti vaikų interesus. Lietuviai emigrantai, siekdami palengvinti savo vaikų integraciją naujoje šalyje, dažnai namuose su vaikais kalba angliškai, net jei patys nelabai moka šią kalbą. Tačiau tai kelia iššūkius lietuvybės išsaugojimui. Daugelis tėvų, net nelabai mokėdami anglų kalbos, bando su vaikais kalbėtis tik angliškai, nes taip esą palengvins jų integraciją.
Nors kai kurie lietuviai jau seniai įsivaizduoja esą airiai, namuose su vaikais kalba angliškai, neprisimena mūsų tradicijų ir istorijos, ir net lengva ranka atsisako pilietybės bei priima airišką, yra ir daug tokių, kurie yra tikri lietuviai, atstovaujantys savo šaliai. Pats svarbiausias uždavinys Dublino, Airijos ir pasaulio lietuviui - išsaugoti lietuvybę. Išsaugoti gimtąją kalbą ateinančioms kartoms. Supažindinti su istorija ir papročiais.
Šeštadieniais Dublino lituanistinėje mokykloje vyksta užsiėmimai, o Dublino jaunieji lietuviai lanko savaitgalines lituanistines mokyklas, kai kurie mokosi nuotoliniu būdu, kitus moko tėvai. Kaip teigia viena mama, auginanti du sūnus, ji tiki, kad tokioje aplinkoje augantiems vaikams Lietuva visada bus svarbi. O Airija? Ji jau yra svarbi, juk šie vaikai gimė čia. Čia jie auga, mokosi, čia jiems suteikiamos visos teisės ir garantijos.
tags: #kaip #angliskai #vaikas #gimes #neplanuoti
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
