Krikštatėvių vaidmuo ir tradicijos

Krikštynos - tai vienas svarbiausių ir iškilmingiausių įvykių vaiko gyvenime, žymintis jo priėmimą į krikščionišką bendruomenę. Nuo seno ši šventė buvo apipinta daugybe tradicijų ir papročių, kurie atspindi gilius tikėjimo ir bendruomeniškumo ryšius.

Krikšto reikšmė ir tradicijos

Krikštas yra ne tik ritualas, bet ir dvasinis įvykis, kuris suteikia naują pradžią ir apsaugą tikėjimo kelyje. Pagal krikščioniškąjį tikėjimą, per Krikštą žmogus atperkamas nuo gimtosios nuodėmės, o pašventintas vanduo simbolizuoja apsivalymą ir naują gyvenimą.

Senovėje manyta, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra nesaugus, todėl skubėta jį pakrikštyti kuo anksčiau, kartais net per kelias dienas nuo gimimo. Ši skuba buvo susijusi su dideliu kūdikių mirtingumu, siekiant, kad net ir neišgyvenęs, vaikas pasiektų dangų kaip krikščionis.

Krikšto apeigos prasideda nuo persižegnojimo. Kunigas klausia tėvų apie kūdikio vardą ir ko jie prašo iš Dievo Bažnyčios. Tuomet kunigas padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos, o vėliau skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Naudojami specialūs aliejai: katechumenų aliejus simbolizuoja Kristaus apsaugą ir stiprybę, o krizmos aliejus - išrinkimo ženklą, primenantį, kad kiekvienas krikščionis yra kunigas, karalius ir pranašas. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma, uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė, simbolizuojanti Kristaus pergalę prieš mirtį.

Krikšto žvakė yra ypatingai svarbus atributas, simbolizuojantis amžinąją šviesą, nušviečiančią kelią. Ji turi būti saugoma visą gyvenimą, pakartotinai uždegama Pirmosios Komunijos ar vestuvių metu. Kai kuriose parapijose netgi organizuojami kursai tėvams ir krikštatėviams, siekiant giliau suvokti Krikšto sakramento prasmę.

Krikštatėvių parinkimas buvo ir išlieka itin svarbus. Tradiciškai jie tampa tarsi antraisiais tėvais, atsakingais už vaiko dvasinį ugdymą. Krikštatėviai turėjo būti pavyzdingi, dorovingi ir pamaldūs žmonės, nes tikėta, kad vaikas įgauna gerąsias ir blogąsias jų charakterio savybes. Nenešdavo į krikštatėvius viengungių, tikėdami, kad vaikas gali nesukurti šeimos. Dažnai kviesdavo jaunus krikštatėvius, kad jie galėtų ilgiau globoti vaiką, arba vedusius, bet iš skirtingų šeimų, tikint, kad tai užtikrins vaiko harmoniją.

Senovėje krikštamotės pareiga buvo patiems pasiūti ir išsiuvinėti krikšto drabužį, kuris, tikėta, įgaudavo magiškų galių. Taip pat krikštamotė turėdavo pasirūpinti krikšto žvake, tortu ir vaišėmis. Krikštatėvio pareiga būdavo pasirūpinti dovanomis, o kartais ir paaukoti bažnyčiai už krikštynas. Šiais laikais dauguma šių pareigų priklauso nuo tėvų ir krikštatėvių susitarimo.

Krikštynų šventė buvo ne tik šeimos, bet ir kaimo bendruomenės įvykis. Po ceremonijos bažnyčioje sekdavo vaišės, kuriose dalyvaudavo artimiausi giminės ir kaimynai. Buvo tikima, kad kuo daugiau dovanų ir gerų linkėjimų sulauks vaikas, tuo sėkmingesnis bus jo gyvenimas.

Šiais laikais krikštynų tradicijos iš dalies kinta, tačiau pagrindinė šventės prasmė - vaiko priėmimas į tikinčiųjų bendruomenę ir jo dvasinis palydėjimas - išlieka.

Krikštamotės vaidmuo ir pareigos

Krikštamotės vaidmuo yra ypatingai reikšmingas ir reikalaujantis gilaus atsidavimo vaiko dvasinio pasaulio ugdymui. Krikštamotės pati svarbiausia pareiga - savo patarimais, parama bei meile padėti vaikui augti geru ir dvasingu žmogumi.

Tradiciškai krikštynų šventę praveda krikšto tėveliai. Krikšto mama turėtų dalyvauti ceremonijoje aktyviai - laikyti kūdikį ceremonijos metu, skaityti tekstą iš šventraščio ir pan.

Pagal senuosius papročius krikšto rūbą pasiūdavo krikšto mama. Ji vaikelį ir nuprausdavo, ir aprengdavo. Šiais moderniais laikais rūbus labiau linkę rinktis patys tėvai - juos derinti prie visos šventės tematikos, todėl krikšto mama kaip aprangos simboliu pasirūpina krikšto skraiste. Ji ir yra tikrasis krikšto rūbas.

Labai svarbus atributas, kuriuo turi pasirūpinti krikšto mama, yra krikšto žvakė. Žvakę būtina saugoti pirmai Komunijai bei sutvirtinimo sakramentui, kurių metu ji vėl būtų uždegama. Pagal krikščioniškąsias tradicijas žvakė saugoma iki žmogaus gyvenimo pabaigos ir galutinai sudeginama baigus gyvenimo kelionę. Krikšto žvakę rekomenduojame saugoti atskiroje tvirtoje, pavyzdžiui, medinėje dėžutėje.

Dar viena iš senų laikų atėjusi krikšto mamos pareiga - pavaišinti svečius krikštamotės pyragu.

Rinkdamiesi krikšto skraistę galite apgalvoti tai, jog ji bus palikta vaikučiui bei galbūt jis ar ji su ta pačia skraiste krikštys savo vaikus.

Dovanos vaikeliui

Krikštynų proga dovanų teikimas yra svarbi tradicija, simbolizuojanti meilę, rūpestį ir palinkėjimus vaiko ateičiai. Dovanos gali būti tiek simbolinės, tiek praktiškos.

Dažniausiai dovanojamos dovanos yra šios:

• Krikštadėžė: Joje laikomi svarbiausi krikšto simboliai: krikšto žvakė, krikšto marškinėliai. Taip pat ji skirta visoms kitoms dovanoms sudėti.
• Krikšto žvakė ir skraistė: Tai kone patys svarbiausi atributai Krikštynų metu.
• Tauraus gėrimo butelis: Saugomas iki pilnametystės ir atidaromas kaip suaugystės simbolis.
• Krikštynų knyga/albumas: Čia surašomi visi svečių palinkėjimai, sudedami diplomai, liudijimai, nuotraukos ir pan.
• Tradicinės simbolinės dovanėlės: Muilas, cukrus, kruopos, pinigėlis, rožių lapeliai - tai simboliai, turintys skirtingas reikšmes, pavyzdžiui, cukrus simbolizuoja saldų gyvenimą, kruopos - gausą, pinigėlis - finansinę gerovę.
• Graviruoti medalionai: Su šventaisiais, krikšto sakramentu ar Šventąja Dvasia. Ant medaliono išgraviruojamas vaiko krikšto vardas ir data.
• Angeliukai: Kad angelą sargą įgytų. Jeigu tai pakabukas, reikėtų jį pašventinti per ceremoniją.
• Dėžutė dantukui/plaukų sruogelei: Labai mielas prisiminimas apie vaiko augimo etapus.
• Rožančius: Ši dovana, kaip ir žvakė, keliauja per visą žmogaus gyvenimą, naudojama Komunijai bei Sutvirtinimo sakramentui ir saugoma iki gyvenimo pabaigos.
• Kryželis: Tradicinis krikščioniškas simbolis, reiškiantis keturias stichijas, keturias pasaulio šalis, dieviškumo ir pasaulio sankirtą.
• Amuletas ar pasaga: Kad krikšto vaikeliui laimę neštų.

Vardo suteikimo tradicijos

Krikštynos - tai naujo žmogučio įvedimas į bendruomenę, kurio metu jis gauna vardą. Vardas turi didelę reikšmę, nusako tautybę, o kartais ir charakterio savybes. Vardą galėdavo rinkti pagal gimimo datą, liturginį kalendorių ar net pagal pastebėtas vaiko savybes. Ankstyvaisiais laikais vardai dažnai atspindėdavo asmens bruožus, pvz., Mantvydas - "mąstantis ir matantis", Algirdas - "visa girdintis".

Didžiūnų ir bajorų aplinkoje, siekiant išsaugoti giminės istoriją, vaikui galėdavo suteikti kelis vardus, vieną iš motinos, kitą iš tėvo giminės pusės. Tačiau visada išlikdavo vienas pagrindinis vardas, kuris buvo svarbiausias asmenybės formavimuisi.

Senovėje svarbu buvo atsakingai rinkti vardą, tikint, kad jis turi įtakos žmogaus gyvenimui.

Krikštatėvių parinkimo svarba

Krikštatėvių parinkimas buvo labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir skubiai vežamas krikštyti, prašydavo bet ko, dažnai elgetų ar bažnyčios patarnautojų. Kviestam į krikštatėvius be svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai labai svarbus dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę.

Krikštatėviai turėjo būti pavyzdingi, gražūs žmonės. Nelabai norėdavo imti viengungių, tikėdami, kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus, kadangi jie galėtų ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje vis tiek susipyks, o kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami, vienas kitu džiaugiasi - tuomet ir vaiko charakteris bus malonus.

Krikštatėvių globą evangelikai liuteronai laiko iki Sutvirtinimo, o katalikai - iki vaiko vestuvių. Dažnai krikštamotė savo krikšto dukrai tapdavo svočia, o krikštatėvis krikšto sūnui - piršliu.

Atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką nebuvo galima jokiu būdu, sakydavo, kad jis jau ir taip patyręs skriaudą, tėvo neturi, tad jį kaip tik būtina palaikyti. Vyresnės kartos žmonės net buvo gąsdinami, kad atsisakius tokiam vaikeliui dalią duot, ir jų turtas dalim išeis.

Vaikams nuolat buvo primenama, kad jie turi krikšto tėvelius. Iki kūdikio krikštynų gimdyvės ir kūdikio negalėdavo lankyti jokie vyriškos giminės atstovai, išskyrus nuosavą vyrą - pas ją užeidavo tik moterys.

Išvažiuojant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkantiems pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Buvo sakoma: "Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)".

Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės.

Krikštatėviai turėjo būti ne jaunesni nei 16 metų, priėmę Sutvirtinimo Sakramentą, gyvenantys santuokoje arba dar nesukūrę šeimos. Taip pat gali būti vienas krikšto tėtis arba krikšto mama, gali būti ir kelios krikšto tėvų poros.

Būti krikštatėviais - labai svarbus ir atsakingas žingsnis. Sutikus ir davus žodį, reikia atsakingai prisiimti šias pareigas. Bendravimo su krikštavaikiais kokybė priklauso nuo vaiko tėvų ir pačių krikštatėvių atsakomybės.

Krikštynų apeigos ir papročiai

Krikštynos nuo seno laikytos pirmąja ir svarbiausia vaiko gyvenimo švente. Anksčiau labiau buvo laikomasi įvairių tradicijų, šventei buvo suteikiama kur kas daugiau prasmės, atliekama daugiau ritualų.

Senovėje, jei vaikas gimdavo silpnas, jį iškart krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių. Vandens krikštą galėjo atlikti kiekvienas žmogus, jei tik pats buvo krikštytas. Ceremonija vykdavo paprastai: ištardavo vardą, kuriuo krikštija kūdikį, ir sakydavo: "Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios", bet nesakydavo „amen", kad vaikas išgyventų.

Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus sens lėčiau ir ilgai bus jaunas, sveikas, gražus.

Krikštynų vaišių metu kūmams galiojo keletas draudimų: jie turėjo sėdėti už stalo kuo labiau susiglaudę, kad vaikas nebūtų retadantis. Pykti negalėjo, kad vaikas nebūtų neklaužada. Plepėti - bus liežuvautojas. Derybos - bus šykštus. Pargriūti - bus nerangus.

Kelio atkarpa nuo namų iki bažnyčios buvo itin svarbi. Tikėta, kad kūmai turi važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas nueis blogais keliais, ir risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus.

Dzūkijoje kūdikį krikšto tėvams pribuvėja paduodavo pro langą. Rytų Lietuvoje, pasirengus krikštui, kūdikėlį pribuvėja guldydavo ant stalo šalia duonos kepalo, linkėdama, kad badas ir vargas aplenktų jo namus. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo ir linkėdavo, kad būtų sveikas, turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras.

Gimus pirmajam anūkui, senelis tapdavo bočeliu, o gimus pirmajai mergaitei - senele. Tikėta, kad jei krikštynose bus daug dovanų ir gerų linkėjimų, vaiko gyvenimą lydės sėkmė. Dažnai ta proga sodindavo medelį, simbolizuojantį vaiko augimą.

Krikštynų šventimas šeima pasirinkdavo priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų. Kaime būdavo keliamos iškilmingos arba paprastos krikštynos. Iškilmingos prasidėdavo nuo apeigų namuose, išleidžiant kūdikį į bažnyčią, sutinkant grįžtantį pulką iš jos, pakviečiant visus svečius krikštynų vaišių.

Šiais laikais jau išnykusi tradicija, kad į bažnyčią važiuoja tik krikšto tėvai. Jei kūmai buvo jauni, nepatyrę ir nemokėjo tinkamai elgtis, juos lydėdavo bobutė pribuvėja.

Viena iš tradicijų - žaidimai, pavyzdžiui, spėjamas vaiko charakteris, ant popieriaus lapelių surašant būsimas geras savybes. Taip pat mėgstama kurti pasaką ar rašyti linkėjimus, kuriuos vaikui bus leista perskaityti, pavyzdžiui, būnant aštuoniolikos.

Krikštatėviai dažniausiai ne tik sukrauna kraitelį, bet dovanoja ir didesnes dovanas, pavyzdžiui, graviruotus sidabrinius šaukštelius, auksinius kryželius, angeliukus, nuotraukų albumus ar papuošalų dėžutes.

Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė. Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos.

Krikštatėvių vaidmuo išties buvo vienas svarbiausių, nes jie savo krikšto vaikui tapdavo tarsi antraisiais tėvais. Atsitikus nelaimei ar mirus tikriesiems tėvams, jie įsipareigodavo globoti ir užauginti vaikelį.

Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkantiems pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą.

Žmonės galvodavo, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui, todėl jį rinkdavo atsakingai.

Krikštatėviai turėjo būti žmonės - pavyzdžiai. Nepaisant vargo, didelių išlaidų ir atsakomybės, kūmais tapti žmonės norėdavo, laikė tai garbe.

Senovėje manyta, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra nesaugus ir jam gali kas nors negero atsitikti, nes niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti - tik tėvai.

Krikšto sakramentas ypatingas tuo, kad žmogus po jo tampa krikščionių katalikų bendruomenės nariu.

Su žmonėmis, kurie vaiką pakrikštydavo, šeima susikūmuodavo visam gyvenimui. Be to, kūmų pareigos nesibaigdavo krikštynomis. Savo krikšto vaiku jie turėjo rūpintis iki vestuvių, dažnai nenutraukiant santykių ir po jų.

Krikštatėvių pareiga buvo visada būti šalia krikšto vaiko, kad ir kas nutiktų. Krikštatėviai turėjo būti šalia bent jau dviem svarbiausiais gyvenimo momentais - t. y. krikšto vaikui einant prie Pirmosios Komunijos ir tuokiantis.

Krikštatėviai su krikštavaikiais susitikdavo per Velykas. Kai kur iki dabar yra išlikęs paprotys apdovanoti krikštavaikius per Velykas ar Vaikų Velykėles, kitas kalendorines šventes.

Dažnai kūmai buvo kviečiami į šeimos šventes. Taip tarp krikštavaikių, krikštatėvių ir vaiko tėvų santykiai išlikdavo šilti visą gyvenimą.

Senovėje krikštynų proga dovanodavo visai kitokias dovanas negu dabar. Dovanų teikėjai būdavo kūmai. Pirmiausia jie įteikdavo dovanas vienas antram, nes sueidavo į dvasinę giminystę.

Kūmas dovanojo kūmai pirktinio gėrimo arba saldainių, o kūma - rankšluostį ar megztas pirštines. Toliau kūmai teikdavo dovanas kūdikiui.

Svarbiausia krikštamotės dovana - krikšto marškinėliai. Senieji papročiai byloja, kad krikštamotė krikšto drabužį turėjo pati pasiūti ir išsiuvinėti, nes tai reiškė užsimezgantį dvasinį ryšį.

Krikšto apeigų metu tas drabužėlis, tikėta, įgaudavo magiškų galių, turėjusių saugoti mažylį.

Kūmas paprastai apdalydavo saldainiais susirinkusius vaikus, o kartais ir kūmą, atsinešdavo gėrimo, juo vaišino svečius.

Motinai dažniausiai buvo teikiamos valgomos, geriamos ar plaunamos dovanos.

Jei krikšto vaikas berniukas, pinigines dovanas bobutei teikdavo kūmas, jei mergaitė - kūma.

Būtent krikštatėviai tradiciškai buvo pagrindiniai dovanas teikiantys asmenys, krikštavaikius apdovanodavę Pirmosios Komunijos, vardinių ar tiesiog apsilankymo proga.

Tačiau svarbiausia apdovanojant buvo ne krikštatėvių dovanos, o jų dėmesys ir rūpinimasis krikštavaikiu.

Muziejuje vykdome edukacinį užsiėmimą „Ant krikštatėvių rankų“, kuris yra iš dalies adaptuotas, kad būtų patrauklus, dvasingas ir suprantamas šiuolaikinei jaunai šeimai.

Šia edukacija siekiame stiprinti šeimos narių ir krikštatėvių savitarpio santykį, kad vaiko ugdymas ateityje taptų jų garbės ir prestižo reikalu, kad dalyviai susikurtų teigiamų jausmų, kurie turėtų tapti krikštatėvių ir krikštijamo vaiko ryšio garantu.

Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda.

Dėl krikšto reikia susitarti iš anksto kreipiantis į parapijos kleboną, paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį.

Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė.

Krikštas yra dvasinis įvykis, o ne tik ritualas.

Krikšto žvakė - amžinoji šviesa, kuri žmogui nušviečia kelią, parodo teisingą kryptį per gyvenimo sutemas ir ruošiantis amžinybės kelionei.

Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis.

Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas.

Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį.

Pagal bažnyčios patarimus vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti.

Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyni metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas.

Iš vyresnių vaikų reikalaujama didesnio pasirengimo krikštui: jie turi mokėti pagrindines maldas, žinoti pagrindines tikėjimo tiesas bei suvokti krikščioniško gyvenimo principus.

Tokiais atvejais, kai kūdikiui gresia mirties pavojus, pakrikštyti gali kiekvienas žmogus, net pats nepriėmęs Krikšto sakramento.

Paprastai Krikšto sakramentas suteikiamas parapijinėse bažnyčiose.

Pagal Romos katalikų Bažnyčios mokymą, vyras ir moteris, gyvenantys kaip pora, tačiau nesusituokę prieš Bažnyčią, negali būti krikšto tėvais.

Krikštas - tai vanduo ir ugnis.

Vanduo - amžinoji gyvybė.

Krikšto žvakė - amžinoji šviesa, kuri žmogui nušviečia kelią, parodo teisingą kryptį per gyvenimo sutemas ir ruošiantis amžinybės kelionei.

Krikšto apeigos pradedamos persižegnojant.

Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui.

Ar gali būti besilaukianti krikšto mama? - taip, nėra jokių apribojimų dėl nėštumo krikšto mamai.

Ar gali krikštyti tik viena krikšto mama arba tik krikšto tėtis, o ne pora? - taip, nėra apribojimų dėl krikšto tėvų skaičiaus, gali būti ir vienas krikšto tėvelis ar tik krikšto mamytė.

Ar gali krikšto tėvais būti seneliai? Taip, gali.

Ar norint pakrikštyti vaikutį, krikšto tėvai turi būti priėmę pirmos komunijos bei sutvirtinimo (dirmavonės) sakramentus?

Krikšto tėvų tradicija plito palaipsniui, kartu su kitomis krikščioniškomis apeigomis ir papročiais.

Svarbiausias krikštatėvių parinkimo kriterijus - kad būtų rimti ir gero būdo, darbštūs, pamaldūs, dorovingi žmonės, ne kokie girtuokliai.

Tikėta, kad krikštavaikiai gyvenime tampa panašūs į savo krikštatėvius.

Dažnai net būdavo nežiūrima giminystės, o kviesta ypač gerbiamus parapijos žmones.

Rinkdavosi jaunesnius, kad ilgesnį laiką globotų vaiką.

Kūmais tapti žmonės norėdavo, laikė tai garbe.

Buvo tikima, kad krikštatėviai tampa tarsi antraisiais vaiko tėvais?

Krikštatėvių vaidmuo išties buvo vienas svarbiausių.

Kai kuriuose Lietuvos regionuose vaikas turėdavo ne vienus, bet keletą krikštatėvių.

Anksčiau krikštatėviai iš tiesų turėjo svarbiausiais krikštavaikio gyvenimo momentais turėdavo būti šalia.

Šiandien viena dažniausių krikštavaikio lankymo priežasčių yra jo gimtadienis.

Būti kūmais laikyta garbe, atsisakyti būdavo nevalia.

Tai padaręs užsitraukdavo didelę nepagarbą visai savo šeimai.

Pagal paprotį atsisakyti kūmystės buvo galima tik ypatingais atvejais.

Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį seniau buvo didelė šventė.

Tokia išliko iki dabar.

Krikštynų šventimą šeima pasirinkdavo priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų.

Seniausias krikštynų modelis, išlikęs Lietuvos kaime iki pat XX a. vidurio, yra krikštynos su visomis apeigomis, ir tai buvo ne tik šeimos, bet ir viso kaimo šventė.

Šiais laikais jau išnykusi tradicija, kad į bažnyčią važiuoja tik krikšto tėvai.

Etnografai yra užrašę įdomių ir savitų senovinių krikštynų papročių.

Tikėta, kad jei krikštynose bus daug dovanų ir gerų linkėjimų, vaiko gyvenimą lydės sėkmė.

Senovėje krikštynų proga dovanodavo visai kitokias dovanas negu dabar.

Manau, išliko keli svarbūs tradiciniai momentai, neatsiejami nuo krikštynų apeigų.

Būti krikštatėviais - labai svarbus ir atsakingas žingsnis dviejų suaugusių žmonių gyvenime.

Jaunimo požiūris į tradiciją, kaip iš kartos į kartą perduodamą vertybę, keičiasi.

Krikštynos - viena iš didelių šeimos švenčių.

Nuo senų laikų ji buvo apipinta įvairiomis tradicijomis ir prietarais.

Daug dėmesio būdavo skiriama krikštatėvių parinkimui, o krikštynų dieną laikytis įvairiausių tradicijų, nes tikėta, kad nuo to priklausys vaiko gyvenimas.

Krikštynos nuo seno laikytos pirma ir svarbiausia vaiko gyvenimo švente, todėl joms skirtas toks didelis dėmesys.

Anksčiau labiau buvo laikomasi įvairių tradicijų, šventei buvo suteikiama kur kas daugiau prasmės, atliekama daugiau įvairių ritualų.

Galbūt daugelis jų dabar jau atrodo juokingai, tačiau pasidomėti, kaip senovėje buvo švenčiama ši šventė, kuo tikėta ir kodėl bei kokių tradicijų buvo laikomasi, vertėtų bent jau iš smalsumo.

Kad ir kaip laikui bėgant keistųsi daugelis tradicijų, kai kurie dalykai nesikeičia.

Tai krikšto ceremonija bažnyčioje, o po jų didesnės ar mažesnės vaišės.

Tačiau kad šventė būtų prasminga, neprarastų savo tikrosios reikšmės, vertėtų pasidomėti ir kitomis tradicijomis.

Anksčiau gyvavo tradicija pakrikštyti kūdikį kuo anksčiau, per kelias dienas nuo jo gimimo.

Ar žinote, kad anksčiau gyvavo tradicija pakrikštyti kūdikį kuo anksčiau, per kelias dienas nuo jo gimimo?

Ir į bažnyčią jį veždavo tik krikšto tėvai, o lydėdavo gimdymą priėmusi bobulė, nes mama paprastai dar būdavo po gimdymo nevisiškai atsigavusi ir su kitais artimaisiais pakrikštyto vaikelio laukdavo namuose.

Sakysite, kam ta skuba?

Seniau tokias tradicijas lemdavo pats gyvenimas, nes dar iki praėjusio amžiaus vidurio kūdikių mirtingumas buvo gana didelis, tad skubėta pakrikštyti, kad aplinkybėms nepalankiai susiklosčius dangų pasiektų mažas angelėlis, o ne nekrikštas.

Daug tradicijų buvo susiję su vaikelio išlydėjimu į bažnyčią, pavyzdžiui, į vystyklus buvo beriama druskos, kad vaikas nebūtų nužiūrėtas, be to, dedamas ir pinigėlis - kad būtų turtingas ir laimingas.

Krikštatėvių vaidmuo buvo vienas svarbiausių, nes jie tampa tarsi antraisiais tėvais, kurie turėtų rūpintis vaiko tikėjimu, auklėjimu, o jei tėvus ištiktų nelaimė, turėtų netgi krikštavaikį užauginti.

Todėl neatsitiktinai krikštatėviais tapdavo patys artimiausi žmonės, dažniausiai - giminaičiai.

Tradiciniškai jau nuo ruošimosi krikštynoms pradžios krikštatėviai turėdavo tam tikrų pareigų.

Pavyzdžiui, krikštamotė prisideda renkant krikšto drabužėlius, krikšto žvakę, rūpinasi tortu.

Na, o krikštatėvio pareiga - paaukoti bažnyčiai už krikštynas.

Tačiau, žinoma, šiais laikais viskas priklauso nuo vaiko artimųjų ir krikštatėvių tarpusavio susitarimo.

Kad krikštynos būtų prasmingesnės, ir šiais laikais žaidžiami įvairūs žaidimai, pavyzdžiui, spėjamas vaiko charakteris, ant popieriaus lapelių surašant būsimas geras savybes.

Taip pat mėgstama visiems drauge kurti pasaką ar rašyti linkėjimus, ar laiškus, kuriuos vaikui bus leista perskaityti, pavyzdžiui, būnant aštuoniolikos.

tags: #kai #krikstasuole #sedejai #per #krikstynas #vestuves

• vaikiškas išmanusis laikrodis
• detali informacija apie IUI procedūrą
• Kaip atkurti intymumą poroje po vaiko gimimo
• Kūdikio nenoro žįsti krūtį priežastys
• Pagalvės maitinančioms mamoms