Niccolò Paganini: Legendos ir tiesa apie genijų smuikininką
Niccolò Paganini - tai ne tik vienas garsiausių pasaulio smuikininkų virtuozų ir kompozitorių, bet ir personažas, apipintas daugybe legendų ir paslapčių. Jo gyvenimas, kupinas neįtikėtinų muzikinių pasiekimų, dramatiškų įvykių ir neįprastų paslapčių, iki šiol žavi ir intriguoja.
Gimimas ir ankstyvieji metai: Tėvo ambicijos ir berniuko talentas
Niccolò Paganini gimė 1782 m. spalio 27 d. Genujoje, Italijoje. Jo tėvas, Antonio Paganini, buvo krautuvininkas, tačiau pats svajojo tapti garsiu muzikantu. Nors jam nepavyko įgyvendinti savo svajonių, jis visas savo ambicijas perkėlė į sūnų. Nuo pat mažens Niccolò buvo mokomas groti mandolina, o vėliau ir smuiku. Jo tėvas buvo itin griežtas auklėtojas - ilgam uždarydavo berniuką tamsiame rūsyje be maisto ir liepdavo mokytis griežti smuiku. Toks auklėjimo metodas turėjo didelės įtakos jaunojo Paganini sveikatai ir charakteriui - visą gyvenimą jis buvo silpnos sveikatos, jį kankindavo liūdesio priepuoliai.
Pasakojama, kad vieną kartą berniukas buvo taip iškankintas, jog tėvai jį palaikė mirusiu. Buvo nupirktas karstas, tačiau per laidotuves Niccolò staiga atgavo sąmonę. Šis nutikimas, nors ir tragiškas, parodo, kokie ekstremalūs buvo tėvo metodai.
Nors tėvo griežtumas buvo neabejotinai žalingas, jis padėjo atskleisti Niccolò neeilinį talentą. Jau būdamas labai jaunas, jis kūrė ir atliko sudėtingus muzikinius kūrinius. Jo talentu susidomėjo autoritetingi asmenys, tokie kaip kompozitorius Francesco Gnecco ir kapelmeisteris Lorenzo Costa, kurie skatino jo muzikinį lavinimą.
Nors tėvas negalėjo suteikti sūnui tinkamo išsilavinimo, jis suprato, kad Niccolò reikalingas geriausias mokytojas. Taip berniukas buvo išsiųstas mokytis į Parmą pas garsų smuikininką Alessandro Rollą. Šis, išgirdęs jaunojo Niccolò grojimą, nustebo ir pareiškė, kad jam nebeliko ko išmokyti šio jaunuolio. Vėliau jis nukreipė Niccolò pas kitus mokytojus, kurie padėjo jam tapti ne tik puikiu atlikėju, bet ir kompozitoriumi.
Karjera ir šlovė: Virtuozo kelias ir pasaulinis pripažinimas
Po mokslų Paganini tapo tikra žvaigžde. Jo koncertai rinko pilnas sales, o bilietų kainos augo. Klausytojai buvo stebimi jo neįprasto grojimo stiliaus - jis atlikdavo kūrinius, kurie atrodė neįmanomi kitiems smuikininkams. Jo rankos, pasakojama, kainavo daugiau nei jis prašydavo už koncertus. Su šlove atėjo ir moterų dėmesys, tačiau jo santykiai dažnai buvo audringi ir ne visada sėkmingi.
Paganini buvo ne tik talentingas atlikėjas, bet ir novatorius. Jis sukūrė naujus smuikavimo būdus, išplėtojo technikas, kurios iki tol nebuvo žinomos. Jis galėjo groti su viena styga, imituoti įvairius garsus, atlikti sudėtingiausius kūrinius.
Jo koncertai buvo tikri reginiai, pilni netikėtumų. Kartais jis sugroja melodiją ant šilko virvelės, kitą kartą - su vienintele styga. Šie pasirodymai dar labiau kurstė legendas apie jo ryšį su antgamtinėmis jėgomis.
Legendos ir gandai: Šykštuolis, satanistas ar labdarys?
Dėl savo neįprasto grojimo stiliaus, ligotos išvaizdos ir niūraus charakterio, Paganini dažnai buvo kaltinamas įvairiais nusikaltimais ir netgi satanizmu. Sklandė gandai, kad jis pardavė sielą velniui, kad taptų tokiu genialiu muzikantu. Šie gandai buvo kurstomi jo ekscentriškos sceninės elgsenos - jis judėdavo neįprastai, jo kūnas atrodydavo lyg išsikreipęs.
Tačiau nepaisant šių neigiamų gandų, Paganini iš tiesų užsiimdavo labdaringa veikla. Nors jo koncertų bilietai buvo brangūs, jis dalį jų išdalindavo nemokamai studentams muzikantams, o dalį uždarbio siųsdavo giminaičiams ar atiduodavo labdarai. Jis stengėsi nešvaistyti pinigų sau, todėl dažnai pirkdavosi padėvėtus drabužius.
Yra hipotezė, kad Paganini sirgo Marfano liga, kuri galėjo lemti jo neįprastą kūno sandarą ir ligotą išvaizdą. Ši liga taip pat galėjo turėti įtakos jo ankstyvai mirčiai.
Asmeninis gyvenimas: Meilė, vaikai ir vienatvė
Paganinio asmeninis gyvenimas buvo ne mažiau dramatiškas nei jo karjera. Jis turėjo daug meilės romanų, tačiau retai kada užmegzdavo ilgalaikius santykius. Jo garsiausia meilė buvo dainininkė Antonia Bianchi, su kuria jis susilaukė sūnaus Achille‘o. Nors tėvystė jam buvo svarbi, santykiai su Antonia nutrūko.
Paganini svajojo apie vaiką ir atsidėjo tėvystei. Jis stengėsi aprūpinti sūnų ir galvoti apie jo ateitį. Nors jis buvo aistringas lošėjas ir dažnai likdavo be lėšų, jis visada stengėsi užtikrinti sūnaus gerovę.
Nepaisant šlovės ir dėmesio, Paganini dažnai jautėsi vienišas. Jo sudėtingas charakteris ir neįprastas gyvenimo būdas ne visada leido jam užmegzti artimus ryšius.
Mirtis ir palikimas: Amžina ramybė ir legenda
Niccolò Paganini mirė 1840 m. gegužės 27 d. Nicoje, Prancūzijoje, nuo tuberkuliozės. Jo mirtis nebuvo rami - dėl visuomenės įsitikinimo, kad jis buvo satanistas, katalikų bažnyčia atsisakė leisti jį palaidoti pašventintoje žemėje. Jo palaikai buvo pervežami ir perlaidojami kelis kartus, kol galiausiai po daugelio metų buvo rasta amžina ramybė.
Paganini testamentu visus savo brangius smuikus paliko talentingiems studentams ir net savo priešams. Jo mėgstamiausias smuikas, pagamintas Guarneri meistrų, buvo padovanotas gimtajam miestui Genujai ir pavadintas „Paganini našle“. Šis instrumentas saugomas iki šiol ir kartais skamba atliekant jo kūrinius.
Niccolò Paganini paliko neištrinamą pėdsaką muzikos istorijoje. Jo virtuozinis grojimas, novatoriškos technikos ir neeilinis talentas įkvėpė daugelį vėlesnių muzikantų, tokių kaip Franzas Lisztas, Fryderykas Chopinas, Robertas Schumannas ir Hectoras Berliozas. Jo gyvenimo istorija, kupina paslapčių ir legendų, vis dar žavi ir skatina ieškoti tiesos po mitų šydu.
PAGANINI - Caprice 24 (& Life of Paganini)
Dėl brangių gastrolių bilietų visi vadino N. Paganini šykštuoliu. O šykštuolis N. Paganini pusę bilietų išdalindavo nemokamai studentams muzikantams, dalį uždarbio siųsdavo giminaičiams, atiduodavo labdarai. Kad be reikalo neleistų pinigų sau (ir galėtų daugiau atiduoti kitiems), pirkdavosi padėvėtus drabužius.
N. Paganini kaltino ir sunkesne nuodėme - neva jis nužudė žmogų, o katorgoje pardavė sielą velniui, kad šis padarytų jį genialių smuikininku. Tokį įspūdį darė klausytojams nepakartojamas griežimas (daugelis klausytojų išmanė smuiko muziką), ligota išvaizda ir niūrus charakteris.
Gandus kurstė ir ekscentriška muzikanto maniera - grojant judėti korpusu ir rankomis. Daugelis klausytojų tikino, kad grojančio muzikanto stuburas išsikreipdavo, keisdavo formą, rankos riešas išsilenkdavo į priešingą pusę, plaštaka atsiskirdavo nuo kitos rankos ir viena judėdavo smuiku.
Šiuo metu yra hipotezė, kad N. Paganini sirgo Marfano liga, dėl kurio sąnariai pasidaro per laisvi, ir mirė nuo jos, nes liga sukelia aortos aneurizmą.
Norint suvokti visą N. Paganini meistriškumą, vertėtų žinoti du faktus. Kartą susilažinęs jis sugrojo melodiją lorneto šilko virvele. Kitą kartą pavyduoliai nupjovė jam smuiko stygas, paliko tik vieną - jis visą koncertą grojo ta viena styga taip, kad niekas nepastebėjo skirtumo. Dar vieno pasirodymo metu jis paėmė nesuderintą smuiką, o pradėjus koncertuoti, paaiškėjo, kad jis nedera su akompaniatoriaus fortepijonu. Tiesa, šį faktą pastebėjo tik pats akompaniatorius, klausytojai nieko neįtarė.
N. Paganini mirė nuo tuberkuliozės, eidamas 57-uosius metus. Paskutiniais ligos mėnesiais jis neišeidavo iš namų ir beveik nesikeldavo, ištisas dienas praleisdavo pusiau gulom ir pirštais perrinkinėjo smuiko stygas.
Karstas su jo palaikais, kelis kartus buvo užkastas ir vėl atkastas dėl vietos gyventojų grasinimų - jie reikalavo pervežti N. Paganini kūną toliau ir iš naujo palaidoti. Visi Europoje buvo įsitikinę, kad Niccolo yra satanistas, ir, regis, vargšui smuikininkui jau nebuvo lemta rasti ramybės, nes nei vienas miestas nesutiko jo palaikais suteršti savo žemę.
A. Paganini išsikankino, kol jam pavyko palaidoti tėvą.
Pagal šykštaus, nemylimo, regis, visų nekentusio ir tulžingo Niccolo testamentą visi jo smuikai - puikūs ir brangūs muzikos instrumentai - atiteko keliems talentingiems studentams ir… jo priešams, tiems muzikantams, su kuriais jie keikė vieni kitus į akis ir už akių, tačiau kurių meistriškumas matomai Niccolo nekėlė abejonių.
Savo mėgstamą smuiką jis padovanojo gimtajam miestui Genujai - šis instrumentas buvo pramintas „Paganini našle“.
Testamente Niccolo taip pat uždraudė sūnui leisti pinigus laidotuvėms: daryti jas prabangias, užsakyti mišias už mirusįjį… Jis visada buvo linkęs leisti pinigus ne sau, o kitiems.
1782 m. spalio 28 d. Salvatore bazilikos knygoje atsirado įrašas: „Šiandien pakrikštijau Niccolo, Antonio ir Teresos Paganini sūnų.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
