Chlodvigas I: Frankų valstybės įkūrėjas ir krikščioniškosios Prancūzijos ištakos

Chlodvigas I (vok. Chlodwig I, pranc. Chlovis I), Merovingų dinastijos atstovas, gimė apie 466 m. e. m. Jis buvo salijų frankų karaliaus Childeriko I sūnus ir Chlodomero bei Chlotaro I tėvas. Šaltiniuose jis taip pat minimas kaip Klovis I, Chlodovekas I, prancūziškai Louis, o vokiškai Ludwig. Chlodvigas gimė Turnė ir mirė 511 m. lapkričio 27 d. Paryžiuje. Jis yra žinomas kaip frankų salijų karalius (481 ar 482-511) ir Frankų valstybės įkūrėjas, kurio valdymas tapo lemiamu momentu Vakarų Europos istorijoje.

Chlodvigo gimimas ir politinis fonas

Chlodvigas, salijų frankų šakos karaliaus Childeriko I ir tiuringų karaliaus dukters Bazinos sūnus, gimė apie 466 m. e. m. Turnė. Jo gimimo metu Vakarų Romos imperija jau sparčiai silpo. Dar 358 m. e. m. romėnai pavergė frankų gentį ir leido jai apsigyventi dabartinėje Belgijos teritorijoje, su sąlyga, kad gins sieną ir siųs kareivių Romos armijai. Artimai bendraudami su vietiniais gyventojais galais-romėnais, šie frankai palaipsniui buvo romanizuoti. Romos provincija Galija tęsėsi nuo Reino upės šiaurėje iki Pirėnų kalnų pietuose. Tačiau 454 m. e. m. mirus romėnų generolui Etijui, Galijoje nebeliko tvirtos valdžios. Be to, 476 m. e. m. žlugo paskutinis Romos imperatorius Romulas Augustulas ir Vakarų Romos imperija subyrėjo. Tie įvykiai sukėlė regione didelį politinį nestabilumą. Taigi Galija buvo lyg prinokęs obuolys, laukiantis, kol kuri nors vidaus gentis jį nuskins.

Salijų frankų karalius ir Galijos užkariavimas

Po tėvo mirties 481 m. Chlodvigas buvo išrinktas salijų frankų karaliumi. Jo valdoma teritorija apėmė sritį į vakarus nuo žemutinio Reino, taip vadinamąją Toksandriją. Salijų frankai gyveno į vakarus nuo Reino žemupio, o jų centras buvo Turnė. Nenuostabu, kad tėvą soste pakeitęs Chlodvigas ėmė siekti išplėsti savo karalystės sienas.

486 m. prie Suasono jis sumušė Romos vietininko Siagrijaus kariuomenę ir užėmė Šiaurės Galiją iki Luaros upės. Mūšyje prie Suasono jis nugalėjo paskutinį Romos vietininką Galijoje. Ši pergalė leido Chlodvigui išplėsti savo teritoriją į pietus, iki dabartinio Luaros departamento. Tuo pat metu buvo užkariauta tungrų žemė su Reimsu. Chlodvigo sąjungininkas buvo Ragnacharas, kurio sostinė buvo Kamerichas (dab. Kambre Kambrai) pagal dabartinę Prancūzijos ir Belgijos sieną, teritorijos, vadinamoj Toksandrija. Po to jis sudarė sąjungą su ostrogotais, kai atidavė į žmonas savo seserį Audofledą jų karaliui Teodorikui Didžiajam.

Kitas įvykis, iliustruojantis Chlodvigo valdingumą, susijęs su karo grobiu. 485 m. frankai užpuolė Siagrijaus valdą, sumušė jo kariuomenę ir apiplėšė Suasoną. Visą karo grobį frankų kariai pasidalijo burtais lygiomis dalimis. Liko tik taurė, kurią Chlodvigas norėjo pasilikti sau. Tada vienas frankų karys nenorėjo sutikti su tuo ir taurę sudaužė. Chlodvigas nutylėjo, tačiau jau kitais metais (486 m.) per tradicinę kariuomenės apžiūrą 'gegužės laukuose' jis tą karį nužudė kirviu visų akivaizdoje.

Chlodvigas tęsė savo užkariavimus. 491 m. sumušė rytinius kaimynus tiuringus, o dar po penkerių metų su kitų frankų karaliukų pagalba Tolbiako mūšyje nugalėjo alemanus. Po 496 m., apsikrikštijęs ir įgijęs dvasininkijos palankumą, jis užkariavo didesniąją dalį alemanų žemių prie Reino. 507 m. prie Vouillé (netoli Poitiers) sumušė ir iš Pietų Galijos išvijo vestgotus, vėliau užkariavo rytų frankų žemes prie Reino vidurupio. Jo žygis prieš vestgotus buvo sėkmingas: 507 m. e. m. jis nugalėjo juos ties Vujė, netoli Puatjė, ir laimėjęs galėjo kontroliuoti didumą pietvakarinės Galijos. Po Vouillé mūšio 507 m. Chlodvigas išstūmė vizigotus į Ispaniją ir prisijungė didžiąją Akvitanijos dalį. Pripažindamas šią pergalę Rytų Romos imperijos valdovas Anastazijus suteikė Chlodvigui garbės konsulo vardą. Užėmęs frankų gyvenamas teritorijas į rytus nuo Reino, Chlodvigas padarė Paryžių savo sostine. Paryžiuje, kuris tapo Chlodvigo I rezidencija, jis pastatydino Apaštalų bažnyčią.

Chlodvigo krikštas ir jo reikšmė

Skirtingai nuo kitų germanų genčių, frankai liko pagonys. Vis dėlto santuoka su Burgundijos princese Klotilda Chlodvigui buvo labai reikšminga. Būdama uoli katalikė, princesė nenuilstamai stengėsi savo vyrą atversti. Remiantis Grigaliaus Tūriečio šeštajame amžiuje užrašytu pasakojimu, 496 m. e. m. per Tolbiako (Ciulpichas, Vokietija) mūšį su alemanais Chlodvigas pažadėjo atsisakyti pagonybės, jei Klotildos Dievas dovanos jam pergalę. Chlodvigo pajėgos jau nebeturėjo vilties laimėti, bet alemanų karalius buvo nužudytas ir jo armija pasidavė. Chlodvigas nusprendė, jog tai buvo Klotildos Dievo pagalba. Po šio mūšio Chlodvigas atsivertė į katalikų tikėjimą. Pasak padavimo, Chlodvigą pakrikštijo „šventasis“ Remigijus Reimso katedroje 496 m. e. m. gruodžio 25-ąją. Jis buvo pakrikštytas Reimso katedroje, kaip ir dauguma būsimų Prancūzijos karalių.

Leidinyje The New Encyclopædia Britannica Chlodvigo atsivertimas į katalikų tikėjimą vadinamas „lemiamu momentu vakarų Europos istorijoje“. Kodėl šio pagoniško karaliaus atsivertimas buvo toks svarbus? Prieš Chlodvigo atsivertimą Katalikų bažnyčia Galijoje išgyveno sunkius laikus. Arijonai vestgotai bandė slopinti katalikybę neleisdami niekam užimti mirusių vyskupų vietos. Arijus, Aleksandrijos (Egiptas) kunigas, apie 320 m. e. m. pradėjo kitaip aiškinti Trejybę, atmesdamas mintį, kad Sūnus savo esme lygus Tėvui. Šis mokymas plačiai paplito ir sukėlė aršų bažnyčios pasipriešinimą, tačiau galų gale 392 m. e. m. imperatorius Teodosijus I ortodoksinę katalikybę su jos Trejybės dogma padarė Romos imperijos valstybine religija. Tuo pat metu vokiečių vyskupas Vulfila gotus atvertė į arijonizmą. Dauguma galų-romėnų buvo katalikai ir pasirinkdamas katalikybę Chlodvigas įgijo jų palankumą bei įtakingos bažnytinės hierarchijos paramą. Taip jis neginčijamai pranoko savo politinius varžovus. Tai buvo labai svarbus poelgis po to sekusiai Vakarų Europos ir Prancūzijos istorijai, nes Chlodvigas užėmė visą buvusią Galijos provinciją (maždaug visa dabartinė Prancūzijos teritorija), kuri tuomet buvo Europos reikalų centras.

Chlodvigo valdymas ir palikimas

Paskutiniais gyvenimo metais Chlodvigas sustiprino karalystę sudarydamas rašytinį teisės kodeksą, salijų teisyną, ir sušaukdamas Orleane bažnyčios susirinkimą santykiams tarp bažnyčios ir valstybės nustatyti. Jis mirė 511 m. lapkričio 27 d. Paryžiuje ir buvo palaidotas Šv. Ženevjevos abatijoje, o 18 a. palaikai perlaidoti Saint-Denis katedroje.

Chlodvigas istorijos vertinimuose

Apie Chlodvigą po mirties pasklido mitai ir iš žiauraus užkariautojo jis virto padoriu šventuoju. Rengiantis 1996-ųjų paminėjimui, Reimso arkivyskupas Žeraras Defua pavadino Chlodvigą „gerai apgalvoto ir įžvalgaus atsivertimo simboliu“. Tačiau prancūzų istorikas Ernestas Lavisas vertino priešingai: „Atsivertimas Chlodvigo nepakeitė; švelnūs ir taikingi Evangelijų mokymai nepalietė jo širdies.“ Kitas istorikas pareiškė: „Vietoj Odino [skandinavų dievo] jis šaukėsi Kristaus, bet liko toks pat.“ Panašiai kaip Konstantinas po tariamo atsivertimo į krikščionybę, Chlodvigas ėmė tvirtinti valdžią žudydamas sosto siekiančius savo varžovus. Grigaliaus Tūriečio pasakojime, parašytame praėjus beveik šimtmečiui po tų įvykių, Chlodvigas tendencingai lyginamas su Konstantinu, pirmuoju „krikščionybę“ priėmusiu Romos imperatoriumi. O tvirtindamas, kad Chlodvigas krikštijosi būdamas 30 metų, Grigalius, atrodo, bando gretinti jį su Kristumi.

Tokius išvedžiojimus devintajame šimtmetyje tęsė Reimso vyskupas Ankmaras. Kai katedros varžėsi dėl maldininkų, jis parašė savo pirmtako, „šventojo“ Remigijaus, biografiją, kuria greičiausiai siekė išgarsinti savo bažnyčią ir padidinti jos turtą. Jis teigė, esą baltas balandis atnešė ampulę aliejaus patepti krikštijamam Chlodvigui - aiški užuomina į Jėzaus patepimą šventąja dvasia.

Chlodvigo palikimas šiuolaikinėje Prancūzijoje

Buvęs Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis yra pasakęs: „Man Prancūzijos istorija prasideda nuo Chlodvigo. Jį karaliumi išrinko frankai, davę Prancūzijai savo vardą.“ Tačiau taip mano ne visi. 1500 metų sukakties nuo Chlodvigo krikšto šventimas 1996 m. buvo sutiktas prieštaringai. Šalyje, kur bažnyčia nuo valstybės formaliai atsiskyrė 1905 metais, daugelis smerkė valstybę už dalyvavimą religinės sukakties paminėjime. Kai Reimso miesto taryba paskelbė apmokėsianti išlaidas popiežiaus pakylai įrengti, viena organizacija per teismą pasiekė, kad toks sprendimas būtų atmestas kaip antikonstitucinis.

Kiti kritikavo minėjimą istoriniu požiūriu. Jų teigimu, Chlodvigo krikštas nepadėjo Prancūzijai atsiversti į katalikybę, nes galai-romėnai šią religiją jau išpažino. Be to, jų nuomone, tas krikštas nereiškė Prancūzijos valstybės atsiradimo. Valstybė gimė tada, kai Karolio Didžiojo karalystė 843 m. e. m. Kaip Prancūzijos katalikybė - „vyriausia Bažnyčios duktė“ gyvuoja šiandien, praėjus daugiau kaip 1500 metų? Prancūzijoje iki 1938-ųjų buvo didžiausias pasaulyje krikštytų katalikų skaičius. Dabar ji užima šeštą vietą ir eina po tokių šalių kaip Filipinai ir Jungtinės Valstijos. Ir nors dabar Prancūzijoje yra 45 milijonai katalikų, tik 6 milijonai reguliariai lanko pamaldas. Paskutinė apklausa parodė, kad 65 procentai Prancūzijos katalikų „nepaiso bažnyčios mokymų dėl lytinės moralės“, o maždaug 5 procentams jų Jėzus „visiškai nesvarbus“. Tai neigiami pokyčiai.

Svarbiausi Chlodvigo gyvenimo įvykiai

Žemiau pateikiama Chlodvigo I gyvenimo ir valdymo svarbiausių įvykių apžvalga:

tags: #kada #gime #clodvigas

• Kūdikio pasiekimai 8 mėnesių amžiuje
• Kūdikio dantų dygimo simptomai ir priežiūra
• kaip teisingai išsirinkti Nike vaikiškus batus
• Linkėjimai Sigitui
• Maceinos idėjų apie tautinį auklėjimą vertinimas