Vaiko gimimas yra įspūdingas reiškinys, išties pakeičiantis mūsų gyvenimus negrįžtamai. Dauguma šiuolaikinių nėščiųjų domisi savo būsena, lanko mokyklėles, aktyviai rengiasi sąmoningai gimdyti, žindyti ir prieraišiai auginti kūdikį. Vis dėlto, ruošiantis vaiko atėjimui, tėvai dažnai pamiršta šalia džiaugsmo vykstančius pasikeitimus, kurie gali būti tiek teigiami, tiek neigiami. Mokytis mylėti kūdikį nėra toks jau lengvas uždavinys, o prisitaikymas prie naujo žmogaus, naujo vaidmens ir naujų gyvenimo taisyklių mamai ir tėčiui trunka ne vieną dieną.
Kol laukiamės, daugiau rūpinamės vaiku fizine prasme - kad netrūktų maistingų medžiagų, kad jaustume judesius - bet gerokai sunkiau išmokti rūpintis mažyliu psichologiškai ir emociškai. Štai kodėl pasiruošti vaiko atėjimui yra itin svarbu.

Žinome, kad vaisius įsčiose jaučiasi taip, kaip jaučiasi mama. Kai mama patiria stresą, vaisius gauna „porciją“ jai išsiskiriančio adrenalino, kadangi neturi filtro, kuris sustabdytų mamos streso hormonus. Todėl jis jaudinasi, nerimauja ir kenčia kartu su mama. Ypač mamos pienu maitinamas kūdikis su mama dar ilgai yra kaip vienas kūnas ir labai jaučia jos nuotaikas. Štai kodėl po gimdymo grįžusi namo moteris turi stengtis kontroliuoti tai, kas yra kontroliuojama - savo reakcijas, emocijas ir priimamą informaciją. Ramūs tėvai - ramūs vaikai.
Ramumas yra esminis dalykas sveikatai, šeimyniniams santykiams ir vaiko gerovei. Suaugę žmonės turi teisę pyktį pasilaikyti sau ir nerodyti jo vaikui, padovanodami ramią vaikystę, suteikdami pagrindą augimui ir savęs bei pasaulio pažinimui. Kad tėvai būtų ramūs, reikia pasiruošti iš anksto, išlaikyti ramumą ir sveiką protą įtemptose, stresinėse situacijose. Ramus elgesys padeda vaikams atlaikyti jų skaudulius, sunkumus ir nuovargius. Kuo ramiau mama reaguoja į verksmą, tuo kūdikis greičiau nurimsta. Verta prisiminti, kad vaiko jausmai yra vaiko, ir nebūtina jais persiimti, užtenka ramiai padėti vaikui susidoroti su jais.
Verta išmokti apie save ir savo gyvenimą, įsisąmoninti, kaip praeities patirtys veikia dabartinį gyvenimą. Vaikai paprastai yra nuolatinis streso šaltinis tėvams, ir tuomet imame elgtis visai ne taip, kaip norėtume, gailimės, nesuprantam, kaip čia nutiko. Išmokti auginti save yra gyvybiškai svarbu, nes vaikai yra mūsų veidrodis - jie tiesiogiai mėgdžioja tai, ką mes darome, ką sakome, net tai, ką mąstome. Jei išliekame tiesūs ir nuoširdūs, vaikai mūsų neatstumia, palaiko mus ir padeda sėkmingiau gyventi.
Argi nenorite būti tuose vaiko prisiminimuose, kurie kelia geras emocijas? Išmokite žaisti. Nereikia žinoti daugybės žaidimų, užtenka atrasti vienijantį ryšį. Bendravimas su vaiku yra ne mažiau svarbus. Ką reikia atsakyti į vaikų klausimus? Tiesą! Atsakykite tik į tai, ko jie klausia, ir pirmiausia išsiaiškinkite, ko nori jūsų vaikas, kokio atsakymo. Labai svarbu kalbėtis su vaiku, o svarbiausia - mokėti jo klausti ir išgirsti jį. Klauskite vaiko apie jo norus ir galimybes, siekius ir svajones. Esate suaugę ir tobulumui ribų nėra!

Vaiko gimimas sukelia stresą motinai, tėvui ir pačiam vaikui. Prisitaikymas prie naujo žmogaus, naujo vaidmens ir naujų gyvenimo taisyklių mamai ir tėčiui trunka ne vieną dieną. Tėvo atveju viskas vyksta sudėtingiau, nes tėvo statusas nėra biologinis, o greičiau psichologinis ir kultūrinis reiškinys, kurį reikia įgyti per gyvenimą. Šiuo metu jau nebekyla abejonių, kad tėvo vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus ir daro teigiamą įtaką. Didėjantis tėvo įsitraukimas yra siejamas su didėjančiu pasitenkinimu tėvyste bei stiprėjančiu artumo jausmu vaikui.
Gimus vaikui, šeimos gyvenime įvyksta gilūs pokyčiai. Anksčiau tyrėjai šį periodą priskirdavo prie krizių, tačiau dabar tai vadinama „vystymosi faze“ ar „procesu“. Vyrams perėjimo į tėvystę periodu yra būdingi tokie jausmai kaip nerimas, nereikalingumas ir vienišumo jausmas. Pasikeičia finansinė padėtis, laisvalaikio praleidimo galimybės, darbo planai, santykiai su draugais ir artimaisiais. Tėvai dažnai išreiškia nepasitenkinimą dėl sumažėjusio laiko sau ir apribotos individualios laisvės. Dažniausiai tyrimuose minimi sunkumai yra piniginės ir miego problemos bei prisitaikymas prie naujos rutinos.
Nenuostabu, kad 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą, kaip buvo nustatyta 2019 m. Jono Gottmano tyrime. Vaiko gimimas pats savaime nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi arba nesimoko įveikti. Pagrindinis klausimas - kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki vaiko gimimo. Keičiasi šeimos narių socialiniai santykiai, gyvenimo ritmo pokyčiai, finansinė padėtis, ir lieka mažiau laiko rūpintis savimi bei savo sveikata ir emocine gerove. Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių brandumo.
Kokių principų reikėtų laikytis, kad tėvų santykiai stiprėtų, o ne byrėtų?

Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti tėčiui atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą.
Tėvams labai svarbu suteikti tėčiams galimybę priimti sprendimus dėl vaiko priežiūros ir būti atsakingiems. Mano atliktas tyrimas atskleidė, kad tėčiai tėvystės pojūtį dažnai pajunta vėliau, kai jiems tenka patiems, be žmonos nurodymų, rūpintis vaiku. Iki tol, kai rūbai buvo padėti, maistas paruoštas, jie turėdavo tik vykdyti žmonos nurodymus, bet neturėjo galimybės priimti sprendimų. Tėčiai yra ne mažiau svarbūs negu mamos vaiko gyvenime.

Parsivežus naujagimį namo kyla daug baimių, ypač jeigu tai pirmagimis. Pirmos dienos su naujagimiu namuose yra ir malonios, ir neramios. Jauni tėvai labai sunerimsta išgirdę savo kūdikio verksmą, tačiau verkimas neturėtų gąsdinti, jį reikėtų vertinti kaip (kol kas) vienintelę kūdikio bendravimo formą.
Pirmą mėnesį psichologai pataria svečių nekviesti, nebent tik artimiausius žmones, pavyzdžiui, senelius. Tai laikas, kai turite susipažinti su savo kūdikiu, atrasti savo ritmą ir išmokti būti jau trijų asmenų šeima.

Visuomenėje dar nėra iki galo įprasta, kad gimus vaikui tėčiai aktyviai prisidėtų prie jų auginimo. Apie tai, kokios išmokos ir papildomos teisės priklauso, daugiau domisi mamos, bet džiugu, kad vis daugiau šeimų supranta tėčių svarbą ir planuoja naudotis arba bent jau iš dalies pasinaudoti tėčiams skirtomis galimybėmis.
Tėčiams priklauso tėvystės atostogos - tai 30 kalendorinių dienų laikotarpis, skirtas išimtinai tik tėčiams. Galimybė jomis pasinaudoti atsiranda nuo vaikelio gimimo iki kol jam sukanka 1 metai. Šios atostogos ypatingos tuo, kad tėtis gali atostogauti ir gauti išmokas tuo pat metu kaip ir mama. Kad atsirastų teisė į tėvystės atostogas, tėčiai turi būti surinkę reikiamą stažą. Pasinaudoti tėvystės atostogomis yra pakankamai paprasta: jeigu dirbate su darbo sutartimi, svarbu užpildyti ir pateikti prašymą darbdaviui. Tėvystės atostogos gali būti naudojamos ir ne visos iš karto, o skaidomos į dvi dalis, jeigu yra poreikis.
Vienintelis skirtumas - tėčiai negali naudotis Nėštumo ir Gimdymo atostogomis, nes jau pats šių atostogų pavadinimas nusako, kad jos skirtos būsimoms mamoms nėštumo ir gimdymo laikotarpiui.
Svarbūs faktai apie tėvystės atostogas:
Jeigu turite sudarę darbo santykius ir norite pasinaudoti tėvystės ar vaiko priežiūros atostogomis, turite pildyti prašymą išmokai gauti ne tik „Sodroje“, bet ir pateikti prašymą dėl šių atostogų suteikimo savo darbdaviui.
Tėčiams priklauso ir tėvadieniai (kaip ir mamadieniai) - tai papildomas laisvas laikas tėvams, auginantiems vaikus. Už juos yra mokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis (VDU). Nepanaudojus skirtų tėvadienių laiku, nereikia tikėtis, kad jie susikaups ir bus galima panaudoti vėliau. Kaip matome, tėčiams tikrai yra suteikta nemažai teisių pasinaudoti papildomomis atostogomis gimus vaikui.

Vyresnėlio nukarūnavimas - taip poetiškai vadinama naujo kūdikio atėjimas į šeimą. Neretai šioje temoje visas dėmesys skiriamas vyresnio vaiko paruošimui - jo emocijoms, jausmams, priėmimui. Tačiau tarsi pamirštama, kad ne mažesnė sumaištis vyksta ir tėvų, o ypatingai mamų širdyse. Svarbu savo viduje ieškoti atsakymų, ar tikrai norite dar vieno vaikelio, ar nėra kitų motyvų.
Augindami vaikelį, dažnai gyvenime atsiranda vienodumas, rutina, vidinė tuštuma. Ir tada natūraliai ateina mintis, kad gal norisi kažko naujo. Su pirmuoju mes tarsi sulėtėjame, daug skaitome apie vaikelio atėjimą, gimdymą, kūdikių priežiūrą, o su antru dažnai nebeturime tokios prabangos sulėtėti, išjausti nėštumo, tiek daug ruoštis. Daug ką jau ir taip žinome iš pirmojo vaiko auginimo, dėl to labai dažnai moterys pameta save tarp rutinos ir antro vaikelio laukimo. Antrojo nėštumo metu mes grįžtame į pirmojo nėštumo patirtis, ypač į skaudžias, jei kažkas nutiko negerai, jaučiamės apvogtos ar įskaudintos. Grįžta įtampa ir baimė patirti tai, ką patyrėme pirmojo metu. Gimdymo patirtis yra beprotiškai jautri - mes apsinuoginime ne tik fiziškai, bet absoliučiai visaip. Turime atsipalaiduoti, visiškai viskuo atsiduoti gimdymui. Jeigu pirmoji patirtis traumavo, antrojo metu galime pasigydyti, gaudami tai, ko negavome anksčiau.
Knygose rašoma, kad turime vyresnėlį paruošti, ir gerai, kad apie tai galvojame. Nes jei gimus antrajam, imsime pirmagimį atskyrinėti staiga, jam gali būti sunku ir jautru, tuomet jis tikrai jausis nukarūnuotas. Pokyčiai reikalingi, bet geriausia būtų, kad jie įvyktų taip, jog net nepasijustų - švelniai, pamažu. Pirmagimio atskyrimas, deja, vis tiek įvyks. Pati motinystė juk ir yra apie tai, kad mes visą laiką pamažu vaiką paleidinėjame. Kuo mama sveikiau vaiką paleidinėja jį augindama, tuo mažesnis kontrastas jaučiasi atsirandant antram vaikeliui. Mama turėtų būti tarsi saugumo uostas.
Grįžtant prie pokyčio vyresniam vaikui, jis priima tą pokytį su tokia emocija, kokią jam ištransliuoja tėvai. Todėl šioje vietoje labai svarbu jaustis ramiai, pasitikėti savimi, pasitikėti vaiku, kad gebame tai išgyventi, kad tai veda į gera, ne į bloga. Kaip pirmagimis priims antrąjį vaikelį, priklauso ir nuo to, kokį santykį jis turi su tėvais - kaip jam leidžiama dalyvauti antrojo vaiko laukime. Vaikas visas situacijas patiria per tai, ką patiria tėvai. Svarbu, kad pirmagimis jaustųsi lygiai tiek pat svarbus, kiek buvo iki šiol dėmesio prasme, o ne dovanų. Prisiminkite, kokį santykį turėjote, kai vaikas buvo vienas, ir kartu įliekite į tą santykį ir kūdikį.

Mokyklių daug, jos įvairiausių pakraipų ir metodikų, tačiau beveik visas vienija bendra tendencija - labai mažai dėmesio skiriama pogimdyminei mamos būsenai. Paradoksas - kai moteris laukiasi, ji išaukštinama, lepinama, jai siūloma skaniai valgyti, daugiau dėmesio skirti sau, pailsėti, nepervargti. Iš tikrųjų mama per pogimdyminį laikotarpį dar silpna, labai jautri, pažeidžiama, dirgli. Staiga persitvarko ne tik moters organizmas, bet ir įprastas gyvenimo ritmas, gerokai padaugėja fizinio ir emocinio krūvio. Pirmą mėnesį psichologai pataria svečių nekviesti, nebent tik artimiausius žmones, pavyzdžiui, senelius. Tai laikas, kai turite susipažinti su savo kūdikiu, atrasti savo ritmą ir išmokti būti jau 3 asmenų šeima.
Tiek moters, tiek vyro emocinė būsena po gimdymo turėtų būti pakylėta. Deja, taip būna ne visada - visi esame girdėję apie mamos pogimdyminį liūdesį. Tai visai nebaisus dalykas, tiesiog mama tuo metu yra jautresnė, ją gali sugraudinti tai, kas anksčiau visai nejaudino. Ši būsena praeina ir gana greitai. Manoma, kad trumpalaikė liūdesio būsena aplanko daugumą moterų po gimdymo. Gali atsirasti valgymo sutrikimų - mama labai daug valgo arba netenka apetito. Tačiau ir tai labai laikina. Jautrumas, dirglumas paprastai prasideda trečią dieną po gimdymo, praėjus 5-7 dienoms sumažėja, o po 2 savaičių praeina. Mamas labai liūdina ir sutrikdo, jei kūdikio raida menamai neatitinka normų. Labai svarbu aklai nesekti vaiko raidos aprašymų, mat kūdikiai vystosi individualiai - vienų daugiau vystosi kalbos gebėjimai, kitų - stambioji motorika.
Kai gims kūdikis, pirmus tris mėnesius kils begalės klausimų. Verta turėti „budintį“ telefono numerį - gydytojos, mamos, sesers, neseniai pagimdžiusios draugės - kam galima paskambinti patarimo, kad ir vėlai vakare. Jei tokio žmogaus nėra, verta sukaupti pakankamą literatūros biblioteką, kad galėtumėte iškilus problemai pavartyti. Gimęs kūdikis keliems mėnesiams tampa visatos centru ir įneša palaimingos šviesos į gyvenimą.