Jūratės Litvinaitės kelias nuo istorijos mokytojos iki švietimo sistemos tyrinėtojos
Jūratė Litvinaitė, ilgus metus dirbusi istorijos mokytoja, dabar yra žinoma kaip kritikė ir aktyvi švietimo sistemos tyrinėtoja. Jos kelias - nuo aistros darbui mokykloje iki nusivylimo esama sistema ir siekio inicijuoti pokyčius akademiniu lygmeniu - atspindi sudėtingas problemas, su kuriomis susiduria Lietuvos švietimas.
25 metai mokykloje: aistra ir nusivylimas
Dabartinė švietimo sistema buvo sukurta 18 a., todėl nieko keisto, kad ji susinešiojo, - viskas keičiasi, o švietimas sąžiningai mina savo vagą daugiau nei 300 metų ir vargo nemato, LRT.lt sako 25 metus istorijos mokytoja dirbusi Jūratė Litvinaitė.
Klausiu, kokia mokytoja J. Litvinaitė siekė būti. Ji pripažįsta, kad visus mokytojavimo metus tenkindama „savo milžinišką smalsumo jausmą“ siekė padėti mokiniams suprasti. „Mėgavausi savo darbu, tačiau kai vieną dieną supranti, kad jau žinai, kur reikia taikyti kokį metodą, pasidaro neįdomu, nebeatrandi kažko naujo. Supratau, kad daryti šou vis dar galiu, bet to nebesinorėjo. Šį darbą aš baigiau. Mokykloje man būdavo ankšta“, - prisimena J. Litvinaitė.
Pašnekovė pasakoja, kad nors pirmaisiais darbo mokykloje metais visą laiką ieškodavo ko nors įdomaus, jausdavo aistrą darbui, jau pirmaisiais metais suprato, kad švietimo sistema veikia blogai. „Pradėjau dirbti, pamačiau, kad nėra gerai, kad vaikai sėdi išsižioję, jiems neįdomu, o aš lakstau visa šlapia. Duodu kontrolinuką - o jie vėl nieko nežino. Tada pradėjau ieškoti, kaip reikia dirbti. J. Litvinaitė.
„Galvojau, kad jei atradau keletą gerų mokymo priemonių, galėčiau mokyti kitus, o tada švietimo sistema jau suklestės. Maniau, kad dabar mokytojai jau turi viską“, - juokiasi J. Litvinaitė. Tačiau knygų rašymo mokytojai neužteko - pamačiusi, kad ir tai neveikia, pradėjo dalyvauti Seimo konferencijose, Ministerijos posėdžiuose, prezidentūros darbo grupėse... Supratau, kad pasiekiau galutinę stotelę, kai galėjau ką nors pakeisti, sako ji, todėl, norėdama išeiti iš lokalių mokyklos sprendimų ir pasiekti valstybinius, akademinius sprendimus, nusprendžiau, kad reikia vėl mokytis. Taip J. Litvinaitė.
Kritinis požiūris į dabartinę švietimo sistemą
„Nebegaliu, man gėda“, - sako mokytoja. Jos teigimu, tokia istorija, kokią dėstome mokykloje, ugdo vergovinę sampratą ir neleidžia aiškinti, kad nėra vienos tiesos. Kartais stovėdavau prieš klasę ir galvodavau: ką aš darau - aš juk juos luošinu, prisimena pašnekovė. „Kartais stovėdavau prieš klasę ir galvodavau: ką aš darau? Aš juk juos luošinu. Kaip gali dirbti, suvokdamas, kad darai blogai, kad kenki jiems“, - prisimena J. Litvinaitė. Pašnekovė kritikuoja ir norą prailginti mokslo metus, tiksliau tai, kaip vyksta mokslo metų ilginimas. Jos teigimu, mokyklos labai standartizuotos ir sukaustytos, yra per daug taisyklių ir suvaržymų.
„Sukurdami privalomas pamokas, kuriose vaikas turi kalti datas, pavardes žmonių, kurių jis nesupranta, mes nusidedame. Kai vaikams kišame elitinę kultūrą ir aiškiname, kad Pablo Picasso turi būti gražus, Leonardo da Vinci - gerbiamas, o jo „Mona Liza“ yra pats geriausias paveikslas, vaikas išsigąsta, skundžiasi, kad tai ne jo buitis, ne jo kultūra“, - apgailestauja J. Litvinaitė. Atotrūkis tarp mokykloje diegiamos kultūros ir kasdienybės yra toks didelis, kad pradeda slėgti, tvirtina mokytoja. Jos teigimu, vaikai mokyklą suvokia kaip pareigą, kuri yra neišvengiama norint užaugti. Tokį pareigos jausmą J. Litvinaitė.
Švietimo sistemos ydos ir pasekmės
„Mes savo vaikus paguldome į dvylikos metų kankinimo ratą ir skriaudžiame. Pasak J. Litvinaitės, tokia sistema galėjo veikti anksčiau, kol pasaulis buvo mažesnis ir vaikus galėjome nuolat matyti. Tačiau dabar atsiranda socialiniai tinklai ir vaikas pirmą kartą planetos istorijoje turi erdvę, kurioje gali pabėgti nuo suaugusiųjų kontrolės. Mokytoja apgailestauja, kad Paskutinio skambučio šventės metu neretai išgirsta abiturientų džiaugsmo šūksnį „laisvė“: „Tada stoviu ir klausiu savęs, ar tikrai mano pašaukimas 12 metų kažką kankinti, kad jis vėliau rėktų „laisvė“, - svarsto J. Litvinaitė.
J. Litvinaitė apgailestauja, kad istorijos egzaminas yra be galo sterilus, nuobodus ir kareiviškas - sukonstruotas taip, kad mokiniai į klausimus gali atsakyti be platesnės diskusijos ar kūrybos. Klausiu, ar tiesa, kad 11-12 klasėje paprastai pasibaigia įdomios pamokos ir prasideda pasiruošimas egzaminui. J. Litvinaitė nusišypso ir sako, kad nors paprastai mokyklų vadovai neigia, jog jiems svarbūs mokyklos reitingai, iš tiesų taip nėra. Ji prisimena, kad ir per tėvų susirinkimus bent vienas tėvelių paklausia, kodėl mokyklos reitingai nukrito ar pakilo. Dėl šios priežasties ruošdami vaikus mokytojai ir koncentruojasi į egzaminus, taip užsitikrina sau duonos kąsnį, tvirtina J. Litvinaitė.
Prisimename kalbas, kad neva į istorijos egzamino vertinimo lapą nebūna surašomi visi galimi atsakymai, todėl, nors mokinio atsakymas teisingas, kai kurie mokytojai už jį skiria taškų, kiti - ne. J. Litvinaitė sutinka, kad tokių atvejų būna. Į svarstymus, ar istorijos egzaminas turėtų būti privalomas, pašnekovė atsako kategoriškai: „Gal tada padarykime privalomą biologijos ar žmogaus saugos egzaminą? Svarstydami apie privalomus egzaminus mes atidarome Pandoros skrynią. Privalomas egzaminas yra pavojingas - jis nususins istoriją, nes visi negali gerai mokytis, jie nepatemps, todėl reikės mažinti egzamino kartelę. Pasak J. Litvinaitės, istorijos vaikus mokome vienareikšmiškai, neaiškiname, kad ją galima įvairiai interpretuoti, o tai - viena priežasčių, kodėl mokytoja nebenori dėstyti istorijos.
Akademinis darbas ir pokyčių siekis
Šiais metais J. Litvinaitė Vilniaus universitete pradės sociologijos doktorantūros studijas. Mokytoja akcentuoja, kad gyvename gausėjimo laikais, kai viskas sparčiai keičiasi. „Dabartinė švietimo sistema buvo sukurta 18 a., todėl nieko keisto, kad ji susinešiojo. Viskas keičiasi, o švietimas sąžiningai mina savo vagą daugiau nei 300 metų ir vargo nemato“, - šypsosi J. Litvinaitė.
Pašnekovė prisimena, kad stodama į Vilniaus universitetą atsinešė ir savo bakalauro diplomą, tačiau jauni specialistai jau nebuvo tokių matę, todėl diplomą net nunešė patikrinti, ar tikras. J. Litvinaitė pripažįsta iš pradžių sulaukusi skeptiškų žvilgsnių tiek iš kitų studentų, tiek iš kai kurių dėstytojų. Kaip sako mokytoja, norint ką nors pakeisti švietimo sistemoje, reikia atlikti Sizifo darbą.
Rašydama sociologijos magistro darbą, ji ėmė interviu iš 16 mokytojų ir 5 direktorių. Beveik visi, sako ji, kalbėdami apsiverkdavo. J. Litvinaitė tvirtina girdinti kalbų, kad mokytojai blogi, kad jie nedirba, o tik pasiima pinigus, tačiau tokie žodžiai skaudina - ji nepažįsta nė vieno mokytojo, kuriam nerūpėtų jo darbas. Tokie mokytojai nedirba ilgiau nei mėnesį - vaikai neleidžia blogai dirbti, sako J. Litvinaitė.
Anot mokytojos, anksčiau mokyklų direktoriai jai atrodė per daug valdingi bei kontroliuojantys, tačiau vėliau ji suprato, kad taip elgtis priverčia tokia pozicija. J. Litvinaitė. Įsivaizduokite, sako ji, esi mokytojas ekspertas, o tavo pamokų ateina stebėti mokyklos direktorius, neturintis eksperto vardo, dėstantis kitą dalyką, o jo pamokų tėvai kategoriškai atsisakė. „Vis dėlto direktorius tai daro ne todėl, kad yra apsėstas didybės manijos, o dėl to, kad jam liepė. Jie priversti elgtis diktatoriškai, nes labai bijo - tėvų, švietimo skyrių... Tada pradeda bijoti ir mokytojai, o išsigandę mokytojai baimę perkelia mokiniams - vaikai bijo egzaminų, atsiskaitymų, mokytojų... J. Litvinaitė.
Mokytojo vaidmens sociologinė analizė
Straipsnyje analizuojamas mokytojo darbinės veiklos priskyrimo profesijoms pagrįstumas bei mokytojų darbinės veiklos pozicijų kaita šiuolaikiniuose kontekstuose. Įvertindami, kam -profesijai, darbui ar tarnybai -priskirtinas mokytojavimas, galime paaiškinti jo svarbą (kartu ir mokytojams) visuomenėje; įvertinti mokytojų turimą simbolinį kapitalą, mokytojavimui keliamų reikalavimų adekvatumą ir mokytojų galimybes juos įvykdyti. Toks įvertinimas svarbus aiškinantis mokytojavimo patrauklumo nuosmukio, matomo nuo pat XXI a. pradžios.
The article proposes to examine teachers' professional activity with the help of P. Bourdieu's theory of sociology of education and the theory of postcolonialism. According to P. Bourdieu's theory, it is revealed how the teachers' habitus, acting under the pressure of external structures, reproduces a culture that ensures the continuity of the position of dominant classes. In this respect, the teacher is similar to a colonizer sent to civilize by barbarian tribes. From a postcolonial perspective, the processes of cultural imposition are disrupted as cultural resistance in the "barbarian" tribes intensifies. Rejecting the one-way cultural movement (from colonist to colonized), postcolonialism speaks of encounters in which both sides undergo cultural change. A Third Space is formed, in which a hybrid culture is created. In this sense, the teacher can no longer be seen as the conqueror of new generations.
Straipsnis skirtas mokytojo vaizdiniui, įsisavintam paties mokytojo, ir vaizdiniui, paplitusiam bendrabūvyje-pačių mokytojų požiūriu-bei šio vaizdinio įtakai mokytojo profesinei veiklai nagrinėti. Straipsnyje mokytojo vaizdinys suvokiamas ne kaip psichologinis, bet kaip sociologinis konstruktas, besiformuojantis dėl egzogeninių veiksnių. Manytina, kad egzistuoja aiškus žinojimas, kas yra ,,tikras mokytojas", paplitę diskursai, detalizuojantys, koks turįs būti geras mokytojas, kaip jis turi elgtis, atrodyti, bei kas yra geras ,,mokytojavimas". Analizuojama sociologo Z. Norkaus pasiūlyta sąvoka ,,sociologinis homunkulas" ir pagal ją konstruojama nauja-mokytojo homunkulo-sąvoka. Ji pasitelkiama mokytojo suvokiniui, paplitusiam tiek pačių mokytojų savivokoje, tiek apskritai bendrabūvyje, įvardyti. pasitelkiant naujajai švietimo sociologijai priskiriamus mokslininkų darbus, aiškinamasi, kokios priežastys formuoja mokytojų homunkulą ir kaip tai atsiliepia profesinei veiklai. Remiantis 2017-2018 m. atliktu empiriniu tyrimu (jame dalyvavo 16 mokytojų ir 5 mokyklų direktoriai) nagrinėjama, koks yra mokytojo Lietuvoje homunkulas, kaip jis konstruoja patį mokytoją kaip patyrimą bei kitų socialinių agentų lūkesčius ir reikalavimus mokytojui.
Mokymo priemonės ir kritinis mąstymas
Jūratės Litvinaitės „Užrašai“ yra labai svarbi serijos „Atrask“ istorijos vadovėlio komplekto 5 klasei dalis, kurios paskirtis - padėti mokiniui taikyti įgytas žinias praktikoje, ugdytis kritinio mąstymo gebėjimus atliekant praktines užduotis, ieškant atsakymų, sprendžiant problemas.
Užrašuose pateikiama:
- pagrindinis temos klausimas,
- pamokos siekiai (veiklos žingsniai, padedantys rasti atsakymą į pagrindinį temos klausimą),
- su pamokos siekiais susietos kelių sudėtingumo lygių užduotys,
- įsivertinimo forma (galimybė pačiam mokiniui formuoti savo siekius, įsivertinti ir numatyti tobulėjimo kryptis).
Mokiniai ir santykis su jais
Klausiu, ar per 25 darbo mokykloje metus J. Litvinaitė pastebėjo, kad mokinių kartos skiriasi. „Neatsimenu nė vienos kartos, kuri buvo pilka ar juoda. Mokinių buvo visokių - ir Stoties rajono, vaikų, kurių tėvai dirbo Gariūnuose, kurie buvo pavargę ir apdulkėję, neišsimiegantys, neturintys laiko. Tokie vaikučiai vieni atsikeldavo, tokie apipešioti, suvargę. Bet atsimenu jų nuoširdumą. Vėliau vaikų kartos keitėsi, teigia J. Litvinaitė, mokiniai daugiau laiko praleisdavo klasėje, o kartais ir nežinodavo savo senelių ar klasės draugų vardų.
Mokytoja pasakoja, kad vaikai labai geba atsiriboti: „Sėdi ir žiūri protingu žvilgsniu, tačiau kai paklausi klausimo, sako, kad negirdėjo. Vis dėlto mokytoja akcentuoja, kad dabar vaikai labai palaikantys, o didžioji dalis jų supranta, kad mokytojams sunku, kad jie taip pat nori laisvės. Kartais iš klasės pajusdavau žvilgsnius, mokiniai suprasdavo, kad man sunku, - vaikai jautrūs, suvokia kito žmogaus emocinį pasaulį, jie stiprūs vaikai, šypsosi J. Litvinaitė.
tags: #jurate #litvinaite #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
