Juokingos istorijos vaikams: nuo klasikinių pasakų iki kasdienių nutikimų

Vaikystė - tai stebuklų, atradimų ir, žinoma, gausybės juoko metas. Linksmas istorijos ne tik praskaidrina dieną, bet ir padeda vaikams suprasti pasaulį, ugdo empatiją ir kūrybiškumą. Jos skatina mąstyti, nusišypsoti ir dalintis geromis emocijomis.

"Knygos papildomam skaitymui": geriausių autorių kūriniai, priversiantys nusišypsoti

Serija "Knygos papildomam skaitymui" - tai pagrindinių rusų ir užsienio autorių kūrinių rinkinys, įtrauktas į mokyklos programą. Geriausi vaikų literatūros kūriniai su spalvingais iliustracijomis padės vaikui išsiugdyti meilę skaitymui. Į rinkinį įtraukti rusų ir sovietų rašytojų pasakojimai apie vaikus ir vaikams.

Šios linksmas istorijos privers vaikus ne tik nusišypsoti, bet ir pamastyti. Puslapiai papildyti išraiškingomis talentingos dailininkės Jekaterinos Orechovos iliustracijomis.

Tarp žinomų meistrų, kurių kūriniai įtraukti į šią seriją, yra:

Pamokančios istorijos iš miško gelmių ir tolimų kraštų

Vaikų literatūra gausi ir kitokių pasakų, kurios per linksmas istorijas moko svarbių gyvenimo pamokų.

• Pamokanti pasaka apie bebriuką Bronių, vis nukeldavusį savo koncertą vėlesniam laikui, padeda suprasti apie atidėliojamus darbus.
• Pasaka apie gyvūnėlius, kuriems sniegas patinka labiau už lietų, pavyzdžiui, laputę Laimą, geniuką Gediminą ir kiškiuką Karolį, kviečia pamąstyti, ar lietus tikrai jau toks blogas.
• Seniai labai seniai, blizgančiu šviežio sniego sluoksniu užklotame miške, voverytė Giedrė šokinėjo po medžiais ir krūmais, niūniuodama smagią dainelę.
• Tankiame miško kampelyje gyveno sau būrelis miško žvėrelių, stebinčių metų kaitą.
• Pasaka apie drambliuko Dominyko ir skruzdėlytės Simonos susitikimą moko, kaip bėdai užklupus jie išmoksta nesikuklinti ir paprašyti pagalbos.
• Jaukiame mažame namelyje ramios gatvelės gale kartu gyveno trys gyvūnėliai: šuniukas Margis, katytė Emilija ir papūga Birutė. Šuniukas Margis leidžiasi į kelionę, išmokiusią jį vertinti tai, ką turi.
• Pasaka apie boružėlę, susitaikiusią su metų kaita, parodo, kaip jai pavyko sutikti rudenį.
• Pasaka apie darželio išvyką į parką ir pamoką, kaip skirtingi vaikai gali žaisti skirtingai, ir nieko tame nėra baisaus, ugdo toleranciją.
• Seniai labai seniai, tolimuosiuose šiltuose kraštuose gyveno toks paukštis povas.

Senosios linksmybės ir netikėtumai

Vaikus linksmina ne tik šiuolaikinės istorijos, bet ir sena, iš lūpų į lūpas perduodama išmintis, kupina netikėtų posūkių:

• Gyveno seniau vienas labai turtingas ponas. Kartą jis parašė lentoje: „Jeigu kas žino, kas yra bėda, tegu man pasako!" Prikalė tą lentą prie stuobrio pakelėj.
• Einu per lauką - ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų!

Šiuolaikinės juokingos istorijos iš tėvystės kasdienybės

Pirmosios motinystės dienos - miglotas sauskelnių keitimo ir bemiegių naktų vaizdas. Tačiau kartu tai - ir linksmų istorijų lobynas. Galbūt konkrečiu momentu tėvams ir nėra juokinga, tačiau vėliau tikrai bus ką papasakoti paaugusiam vaikui ir turbūt kartu nusišypsosite.

Atsiminimai, kurie priverčia nusišypsoti:

• Mano dukrytei buvo apie 2 mėnesiai, kai nusprendžiau prisijungti prie kūdikių užsiėmimų grupės. Prisipažinsiu, šiek tiek jaudinausi ir norėjau padaryti gerą pirmąjį įspūdį. Mamytės, sėdinčios ratu, pradėjo prisistatinėti save ir savo kūdikius. Kai atėjo mano eilė, aš nedvejodama pasakiau savo vardą, tada pradėjau sakyti savo vaiko... ir toptelėjo, kad jį pamiršau. Taip, pamiršau savo vaiko vardą. Juk aš jai tą vardą ir sugalvojau! Aš jo neprisiminiau tol, kol nebaigė prisistatinėti visos mamos. Tada pamačiau, kad dukrytės vardas išsiuvinėtas jos antklodėlės.
• Mano 11 mėnesių vaikinukas vieną rytą buvo itin ramus, žaidė, taigi nusprendžiau, kad gal ištaikysiu minutę ir nusivaškuosiu „reikalus“. Jis patenkintas atokiai žaidė su mano plaukų šepečiu, o aš savo vaško šildytuvą pastačiau ant lovos krašto. Tačiau beveik iš karto išgirdau, kaip šepetys trenkiamas į komodą. Pakėliau akis ir pamačiau, kaip vaikas šliaužia link manęs, nusiteikęs, kaip animacinis piktadarys, padaryti epinę netvarką. Aš švelniai nukreipiau jį, atšliaužiantį link manęs, koja, bet jis griebė ją, įsikabino, taigi neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik pajudėti. Negalėjau nuo savęs atkratyti savo Gargamelio, taigi likau ant vienos kojos su vaiku, ant kitos - pusiau užmautomis pižamos kelnėmis ir dar su nemaloniu „bonusu“ - vaško juostelėmis „apatiniuose regionuose“.
• Vidury nakties reikėjo pakeisti sauskelnes, ir tą labai maloniai pasisiūlė padaryti vyras. Tik šį kartą mažoji dar nebuvo baigusi savo „reikalų“. Taigi įsivaizduokite naujai iškeptą tėvelį, nekantraujantį pakeisti pirmąsias vaiko sauskelnes, akimirksniu užpultą sodriai geltonos prigimties raketų. Jo nevalingas atsakas buvo greitai palikti dukrą ant sofos ir bėgti kuo toliau, kad tik išsigelbėtų nuo užpuolimo.
• Pirmaisiais Marijos gyvenimo mėnesiais su miegu buvo prastai: vaikas beveik nemiegojo, nebent būdavo įsupta ir suvyniota taip stipriai, kad negalėdavo pajudinti rankų ir kojų. Kai pastebėjome, kad vaikas tik taip užmiega, kiekvieną kartą ją taip ir įsupdavome. Su vyru nežinojome, ką daryti, kol vieną dieną jo akys užkliuvo už lipniosios juostos. Kiekvieną naktį vaiko antklodę pritvirtindavome lipniąja juosta už lovytės stipinų, kad ji jos neatplėštų, o ryte tą juostą nuimdavome. Tik tai garantuodavo ramų vaiko miegą.
• Prisimenu pirmąją dieną, kai po ilgo buvimo ligoninėje parsivežėme savo pirmąjį vaiką namo. Su žmona buvome išsekę, o kūdikis rėkė kiek įmanydamas. Aš pažiūrėjau į savo žmoną keistai, ji - į mane, ir mes be žodžių iš karto žinojome, ką kiekvienas netrukus pasakysime: „Dieve mano, į ką mes įsivėlėme?“ Ir staiga supratome, kad viskas: kelio atgal nebėra, turime nerti į tėvystę stačia galva.
• Iš pažiūros matyta maisto prekių parduotuvės kasininkė paklausė: „Kada jums gimdyti?“ Aš atsakiau: „Tai kad pagimdžiau praėjusį mėnesį.“ Ji susinepatoginusi: „Oi, atsiprašau, kažkaip pasirodė...“ Aš nesupykau, nes moteris buvo jauna ir nežinojo, todėl paaiškinau: „Po gimdymo pilvas iš karto nesumažėja.“ Moteris atsiprašė.
• Vyras buvo labai susijaudinęs, kai nusprendėme vaiką pradėti primaitinti kietu maistu. Lyg toks mažas naujas etapas. Pasakiau, kad pradėsime nuo avižų. Vieną dieną, grįždamas iš darbo, nepatikėsite, parneša įprastinių avižinių dribsnių dėžutę. Jis neturėjo jokio supratimo.
• Kai Julijai buvo viena diena, ji isteriškai verkė ligoninėje. Aš žindžiau ją ir taip pat daviau buteliuką su mišiniu, bet, kad ir ko griebiausi, niekaip negalėjau nuraminti. Į palatą atbėgo sesutė ir išplėšė iš manęs mergaitę sakydama: „Labai neįprasta, kad kūdikis taip neapsakomai stipriai verktų, galbūt yra kažkokių sveikatos problemų. Kartais gimdant lūžta raktikaulis. Mergaitė tiesiog buvo alkana ir jai nepatiko mano naudojamo buteliuko čiulptukas. Rimtai, mano vaikas verkė taip stipriai, kad personalas manė, jog jai galbūt kažkas lūžo ar šlubuoja sveikata, o iš tiesų viskas tik dėl čiulptuko. Su vyru juokaujame, kad vaikas gimė išrankus.
• Prisimenu, kai pirmą kartą išėjau iš namų su Luku. Jis pradėjo nepertraukiamai verkti tik įpusėjus apsipirkinėjimą. Galvoju, tuoj išgirsiu garso pranešimą: „Ar mama su rėkiančiu kūdikiu gali dabar pat išeiti iš parduotuvės?“ Pradėjau prakaituoti ir pasakiau seseriai, kad grįžtu į automobilį, kad galėčiau jį pamaitinti atsisėdusi ant galinės sėdynės. Buvau be proto susijaudinusi, pienas nebėgo. Sūnus vis dar isteriškai verkė, o aš prakaitavau nuo hormoninio karščio bangų. Galų gale iš parduotuvės išėjo sesuo, pasižiūrėti, kaip aš, ir rado verkiančią kartu su vaiku. Nusprendėme važiuoti namo. Ironiška, tačiau vos tik išvažiavome į kelią sūnus užmigo. Šito streso nepamiršiu niekada. Pirmas vaikas.

Nuotaikingi nutikimai mokykloje: mokytojų pasakojimai

Populiarame socialiniame tinklapyje mokytojai buvo paprašyti pasidalinti juokingomis istorijomis, kurios jiems nutiko ugdant ir mokant vaikus. Siūlome paskaityti kelias iš jų ir smagiai pasijuokti!

• Dirbu pradinių klasių mokytoja. Pernai klasėje buvo kilimas, kurio kraštai buvo papuošti abėcėle. Vienas berniukas vardu Dimitrijus visada sėsdavo tik ant D raidės. Vieną dieną toje vietoje atsisėdo mergaitė ir Dimitrijus pradėjo ją vilkti šaukdamas: „Dink nuo mano D ir sėdėk ant savo Z!“ Mergaitės vardas Zarija.
• Dirbu su ikimokyklinukais. Tikrai dažnai pasitaiko, kad į tualetą nuėję vaikai grįžta su nusmukusiom kelnėm, kartais nepavyksta užtrauko užsisegti ar sagų susisagstyti. Vieną dieną berniukas išbėgo iš tualeto, nuleistomis kelnėmis ir pliku užpakaliu šaukdamas: „Pažiūrėkit, kaip aš moku!“ Pasirodo, kad jis išmoko nusišlapinti stovėdamas.
• Karjeros pradžioje dirbau su trečiokais. Buvo diena prieš atostogas, taigi nesimokėm, o žiūrėjome filmus, valgėm picą. Vienas mano mokinys buvo iš tikrai neturtingos šeimos, bet pats sumąstė visiems padaryti knygų skirtukus. Jis namie neturėjo kartono, tačiau rado senas pakuotes tėčio darbe. Vaikas tokius skirtukus ir atnešė - vienoje pusėje jo paties piešinukai, o kitoje... Dėkoju vyresnei kolegei, kuri nepasimetė - mes greitai priklijavome spalvoto popieriaus ir uždengėm cigarečių reklamą, o skirtukus laminavom. Berniukui pasakėm, kad taip jie tarnaus ilgiau ir tiek jis, tiek kiti vaikai buvo labai laimingi.
• Ikimokyklinukams rodžiau paveiksliukus su pabaisiukais, kurie turėjo kelias akis, rankas, kojas ir panašiai. Užduotis buvo suskaičiuoti, kiek pabaisa turi papildomų akių, rankų, kojų ir garsiai pasakyti. Vienas vaikas keldamas ranką pradėjo rėkti: „Vienas užpakalis! Tiesą sakant, tai vaikas juk buvo teisus...
• Dirbu su pradinukais ir kasmet būna užduotis, kuomet sėdime ratu ir kiekvienas turime šūktelėti kažką apie savo tėtį. Štai ką pernai šūktelėjo vaikai: „Mano tėtis labai knarkia“ arba „Mano tėtis miega nuogas“. Vėliau man pačiai labai juokinga per tėvų susirinkimus būna.
• - Tavo akys mėlynos, kaip mano mamytės. Tik jos papai žymiai didesni! Dirbu su pirmokais ir vienas berniukas man papasakojo anekdotą. - Nežinau. Žinau, kad vaikams nedera tokių dalykų pasakoti ir turėjau vaiką subarti, bet nenusilaikiau ir išėjus iš klasės pradėjau garsiai juoktis.

tags: #juokingos #istorijos #vaikams

• Viskas apie kūdikio spurdėjimą ir žagsėjimą
• Laikrodis mažiesiems su silikonine apyranke
• Bendruomeniniai namai vaikams ir jaunimui
• Sužinokite, kaip paruošti sočius kiaušinių ir tuno patiekalus
• Iššūkiai ir pašaukimas dirbant su vaikais