Gajaus Julijaus Cezario valdymas ir palikimas

Gajus Julijus Cezaris - viena iš istorinių asmenybių, bene ryškiausiai simbolizuojančių senovės Romą.

Puikus karvedys ir žymus politikas, rašytojas, itin įvairiapusė ir kontroversiškai vertinama asmenybė paliko labai gilų pėdsaką istorijoje.

Julijų-Klaudijų dinastija - Romos imperatorių dinastija, valdžiusi 27 m. pr. m. e. - 68 m. e. m. Kartais pirmuoju valdovu ir dinastijos įkūrėju laikomas Julijus Cezaris, tačiau jis nebuvo imperatorius ir neturėjo ryšių su Klaudijų gimine.

Julijų-Klaudijų dinastijos imperatorių valdymas buvo ganėtinai panašus. Visi išplėtė Romos Imperijos teritoriją, pradėjo didelių statybų projektus, visi turėjo didelį populiarumą tarp plebėjų tačiau nesutarė su nobilitetu. Visi, išskyrus galbūt Klaudijų, vykdė didelio masto savo politinių priešininkų trėmimus bei žudymus. Visus buvo bandyta nuversti įvairiais sąmokslais, dažnai bandant atstatyti Romos respubliką. Paskutinis dinastijos imperatorius Neronas valdžią ir gyvenimą baigė savižudybe bėgdamas iš Romos dėl kilusio sąmokslo.

Gajus Julijus Cezaris, paprastai žinomas kaip Julijus Cezaris, gimė liepos 12 d., 100 m. pr. m. e. Jis buvo kilęs iš garsios ir įtakingos Julijų giminės, savo legendines ištakas siejusios su grožio, meilės ir vaisingumo deive Venera.

Nors šeima valdė nemažus turtus, jos namai stovėjo prastą reputaciją turėjusiame triukšmingame ir nesaugiame Romos rajone - Suburoje, garsėjusioje daugybe užeigų ir viešnamių. Cezaris vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, mokėsi įvairių disciplinų, ypač daug dėmesio skyrė retorikai, literatūrai, graikų kalbai. Tėvai samdė jam gerus mokytojus. Tarp jų buvo ir Gnifonas - gramatikos ir retorikos žinovas, mokęs ir didįjį filosofą bei politiką Ciceroną.

Būdamas vos penkiolikos, Cezaris neteko tėvo - šis parkrito ir mirė, kai pasilenkė apsiauti batus. Tuo metu buvo mirę ir daugelis kitų artimiausių vyriškosios lyties giminaičių, todėl visiškai jaunas Cezaris faktiškai tapo Julijų šeimos galva. Netrukus jam buvo pasiūlyta užimti prestižines dangaus, dienos šviesos, audros dievo Jupiterio flamino (žynio) pareigas. 84 m. pr. Kr. jis pirmą kartą vedė. Žmona tapo kilminga mergina Kornelija Cinila. Ji pagimdė Cezariui dukrą Juliją. Gimdydama antrą vaiką, jauna moteris mirė, kūdikis taip pat neišgyveno.

Romos diktatoriumi tapus karvedžiui Lucijui Kornelijui Sulai, Cezaris greitai pateko į nemalonę. Maištaujantys kareiviai neseniai buvo nužudę jo uošvį, mirtis grėsė ir pačiam Cezariui. Motina, visuomenėje įtakinga moteris, maldavo Sulos pasigailėti Cezario, ir šiam galiausiai buvo liepta išvykti iš Romos. Jis atsidūrė Azijoje (Romos provincijoje dab. Turkijos vakaruose), kur kadaise dirbo jo tėvas, o Sulai mirus grįžo į Romą, dalyvavo politiniame gyvenime.

Vienos kelionės metu Cezaris pateko į Kilikijos (Romos provincijos dab. Turkijos pietuose) piratų rankas. Pasak graikų rašytojo ir istoriko Plutarcho, piratai pareikalavo, kad Cezaris per pasiuntinius surinktų už savo laisvę milžinišką, 20 talentų (Romos piniginis vienetas), sumą, bet pats Cezaris esą pakėlė sumą iki 50 talentų. Su piratais jis elgėsi bravūriškai, nuolat juokavo, deklamavo savo eiles ir netgi reikalavo iš pagrobėjų pagarbos bei grasino kada nors juos visus sučiupti ir nukryžiuoti. Atgavęs laisvę ir pagaliau palikęs piratų bazę mažoje Farmakonisio saloje Egėjo jūroje, Cezaris nedelsdamas subūrė laivyną, surengė baudžiamąją ekspediciją, užpuolė piratus ir daugelį jų paėmė į nelaisvę. Kaip ir žadėjo, savo skriaudėjus jis nukryžiavo, bet parodė tam tikrą gailestingumą - prieš tai įsakė belaisvius nudurti...

67 m. pr. Kr. Cezaris vedė Sulos anūkę Pompėją, bet atrodo, kad santuoka buvo sudaryta ne tiek iš meilės, kiek iš išskaičiavimo. Apie savo žmoną Cezaris yra ne kartą atsiliepęs labai nepagarbiai: „Ji - tingi, lengvabūdiškai leidžia pinigus ir yra kvaila.“ Po šešerių metų pora, taip ir nesusilaukusi vaikų, galiausiai išsiskyrė.

Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas. Tapęs Romos miesto valdytoju, rūpinosi sostinės gerove, statybomis, kasdieniu miestiečių gyvenimu ir šventėmis, vykdė plebėjams (prastuomenei) palankią politiką, tapo labai populiarus. 61 m. pr. Kr. jis buvo paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos (apėmusios pietines dab. Ispanijos ir Portugalijos dalis) valdytoju, numalšino tenykščių genčių sukilimą. Jodamas pro kažkokį užkampio kaimą, Cezaris palydovams pasakė: „Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje.“ Jau po metų jis grįžo į Romą, tęsė aktyvią politinę veiklą, kartu su žymiais karvedžiais Gnėjumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė pirmąjį triumviratą - prieš senatą nukreiptą sąjungą ir faktinę šalies vyriausybę. 59 m. pr. Kr. Cezaris užėmė aukščiausias - konsulo - pareigas. Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai, taip pat daugiavaikės (tris ir daugiau vaikų turinčios) šeimos. Žemė, dalijama žmonėms be teisės ją parduoti 20 metų, buvo išperkama iš savininkų valstybės lėšomis arba skiriama naujai prijungtose teritorijose. Tai pagerino daugybės žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.

Tais pačiais metais, kai buvo paskirtas konsulu, Cezaris vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Kalpurnija. Vyras nebuvo ištikimas, turėjo daug meilės romanų, bet su žmona nugyveno iki pat savo mirties. Vaikų pora nesusilaukė.

67 m. pr. Kr. Cezaris, būdamas prokonsulu, tapo Cizalpinės Galijos (dab. Šiaurės Vakarų Italijos), Narbono Galijos (dab. Pietų Prancūzijos) ir Ilyrijos (dab. Vakarų Kroatijos, Juodkalnijos, Šiaurės Albanijos ir Vakarų Bosnijos ir Hercegovinos) vietininku, vadovavo trims legionams. 58-50 m. pr. Kr. vyko Galų karas, jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė neklusnias keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją (dab. Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, dalies Šveicarijos žemes), įsiveržė į Germaniją (dab. Vokietijos teritoriją), taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją.

Ryškiausiu šių kovų epizodu tapo galų Alezijos (dab. Prancūzijoje) tvirtovės apgultis. Čia ir kitur atsiskleidė Cezario kaip karvedžio talentas. Bene pagrindinis Cezario priešininkas galų žemėse buvo vietos vadas Vercingetoriksas. Jį romėnų karvedys privertė pasiduoti. Šis karas (pagrindiniu istoriniu šaltiniu apie jį tapo paties Cezario palikti „Galų karo užrašai“) baigėsi akivaizdžia romėnų pergale ir Cezario triumfu. Jo metu publikai buvo parodytas ir į nelaisvę paimtas Vercingetoriksas. Po šventinės ceremonijos galų vadas buvo pasmaugtas kalėjime. Per Galų karą žuvo apie 20 tūkst. romėnų ir beveik milijonas keltų. Didelės teritorijos buvo prijungtos prie Romos valstybės, prasidėjo Galijos romanizacija, ilgainiui tapusi prancūzų tautos formavimosi ištaka.

Po triumfo Galijoje 49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę (ištarė „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“; posakis „peržengti Rubikoną“ iki šiol reiškia „priimti drąsų, ryžtingą, lemtingą sprendimą“) ir įžengė su savo kariuomene į Italijos teritoriją. Prasidėjo pilietinis karas tarp Cezario pajėgų bei rėmėjų ir Pompėjaus šalininkų. Triumviratas jau buvo žlugęs, prieš kelerius metus žuvus Krasui. Šioje kruvinoje kovoje (apie ją Cezaris paliko „Pilietinio karo užrašus“) romėnai pasiekė pergalę. Bene garsiausia šio karo metais ištarta Cezario frazė buvo „Veni, vidi, vici“ - „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“.

48-44 m. pr. Kr. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią - tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos.

Vėlyvuoju savo valdžios laikotarpiu Cezaris taip pat buvo labai aktyvus ir veiklus. Jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (taip 45 m. pr. Kr. atsirado Julijaus kalendorius; jis iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo bei Rusijos imperijos valdymo metais naudotas ir Lietuvoje), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį, teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą. Kita vertus, pačioje Romoje perpus sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių - daugelį neturtingųjų perkėlė į provincijas ir suteikė ten žemės bei galimybę patiems užsidirbti duonai.

Cezario figūra buvo sakralizuota, jo garbei buvo statomos šventyklos. Visgi Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekusių atkurti visavertę respubliką. Cezaris su jais kovojo įvairiomis priemonėmis. Visgi 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. tapo lemtinga. Jos išvakarėse, naktį, žmona Kalpurnija susapnavo baisų sapną - esą jų namų fasadas griūva, o Cezaris plaukia kraujo upe. Žmona prašė Cezario tądien neiti į senatą, bet Cezaris nepaklausė. Senate sąmokslininkai jį užbadė durklais. Didžiojo politiko kūnas po neilgos atsisveikinimo ceremonijos buvo viešai sudegintas forume, kaip kurą naudojant netgi prekybininkų stalus bei suolus, žmonėms metant į laužą savo apsiaustus. Netrukus virš Romos praskriejo kometa. Romėnai ilgai tikėjo, kad tai buvo nužudyto diktatoriaus siela.

Cezaris buvo laikomas vienu geriausių oratoriumi ir prozos autoriumi lotynų kalba. Jo veikalas „De bello Gallico“ (Galų karo užrašai) - septynios knygos, kurios aprašo vieną iš jo kampanijų į galų ir pietinę Britaniją.

Jo vardas tapo titulu: buvęs Romos imperatorių garbės vardas (pirmasis 44 m. pr. Kr. Cezariu pasivadino Augustas) nuo imperatoriaus Hadriano laikų (117-138) tapo sosto įpėdinių, o nuo 4 a. - Romos imperatorių titulu. Šis žodis kitose kalbose transformavosi ir bulgariškai bei rusiškai ėmė skambėti kaip „caras“, o vokiškai - kaip „kaizeris“.

Cezario valdymo laikotarpis žymi Romos Respublikos pabaigą ir Romos imperijos eros pradžią. Jo kariniai laimėjimai išplėtė imperijos ribas, o politinės ir socialinės reformos pakeitė Romos visuomenę. Nors jo siekis sutelkti valdžią vienose rankose sukėlė pasipriešinimą ir galiausiai jo mirtį, Julijaus Cezario palikimas tebėra svarbus Vakarų civilizacijos istorijai.

Julijaus Cezario valdymo laikotarpiai

Cezario karo praktikai būdinga drąsūs taktiniai manevrai, naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynybos veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino.

Cezario valdymo laikotarpis buvo reikšmingas dėl daugelio reformų. Jis reformavo kalendorių, įvesdamas Julijaus kalendorių, kuris turėjo 365 dienas ir kas ketveri metai buvo pridedama papildoma diena. Jis taip pat organizavo pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą ir siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį.

Julijus Cezaris buvo romėnų generolas, politikos veikėjas ir rašytojas, kuris atliko svarbų vaidmenį Romos Respublikos pavertime Romos imperija. Jis yra svarbus, nes jo vadovavimas, reformos ir galutinė nužudymas padėjo formuoti Vakarų civilizaciją ir ateities valdymą.

Cezario pagrindiniai pasiekimai apima Galijos užkariavimą, svarbių socialinių ir politinių reformų pradžią Romoje, Julijaus kalendoriaus sukūrimą ir valdžios sutelkimas kaip diktatoriaus, kas pakeitė Romos valdymą.

Cezario valdymas pabaigė Romos Respubliką ir sudarė sąlygas Romos imperijos kilimui. Jo reformos pagerino kasdienį gyvenimą daugeliui romėnų, bet jo koncentracija valdžioje sukėlė politinius konfliktus ir pilietinį karą.

Julijus Cezaris mokomas, nes jo gyvenimas ir sprendimai turėjo įtakos istorijai, politikai, literatūrai ir valdymui.

tags: #julijaus #cezario #valdymas

• Sužinokite apie valstybines motinystės išmokas
• Vaikų lopšelis-darželis "Saulutė" Kupiškis
• Vartojate alavijo sultis nėštumo metu?
• pažinkite Lietuvos kultūrą ir pasiekimus
• Gildijos pranašystės naujagimiams