Viktorijos Jančenkovos spalvingas gyvenimas: nuo dizaino kūrybos iki šeimos kelionių
Klientų mėgstama dizainerė, dviejų nuostabių merginų - Veronikos ir Ievos - mama, verslininko Vitalijaus Jančenkovo žmona. Šie faktai iškalbūs, tačiau per daug sausi, kad suprastumėme spalvingą, emocijų ir nuotykių kupiną Viktorijos gyvenimą.
Kūrybinis kelias ir aistra dizainui
Mano kiekvieni metai prasideda ir baigiasi ne tuo metu, kaip įprasta visiems - ne sausio 1-ąją, o rugsėjo gale. Tai laikas, kai baigiasi vestuvių maratonas ir storas segtuvas lieka tuščias - be lapų su eskizais, audinių atraižėlėmis, ir nuotakų figūrų išmatavimais. Pamenu kiekvieną klientę, kiekvieną suknelę ir džiaugiuos už viską, ką kartu sukūrėme. Šiemet turiu nuotaką, kuri paprašė Marijos Antuanetės stiliaus suknelės. Dievinu tokias klientes - jos suteikia sparnus.
Kūrybinė gyslelė Viktorijos gyvenime ryški nuo jaunystės. Kai dar mokiausi, lankiau dailės mokyklą. Vėliau baigiau dailės akademiją ir teptukus padėjau visam laikui į šalį. Vis galvojau, kad grįšiu prie to, bet darbai, vaikai ir kiti rūpesčiai nepaliko jokio šanso. Kai ilgą laiką kažko nedarai, galvoji, kad nebemoki. Tačiau lietingą vasarą Pervalkoje degintis ir maudytis gali tik pasvajoti, bet darganotos dienos labai tinka kūrybai. Tapiau kiekvieną mielą dieną ir dabar turiu dukrų ir sesės portretus, keletą natiurmortų, peizažų ir hobį, nuo kurio dar labiau norisi gyventi.
Šeimos odisėjos ir kasdienybės iššūkiai
Begalė kelionių buna dėl darbo - ieškome naujų audinių Paryžiuje, Vokietijoje, Anglijoje, dalyvaujame vestuvinėse parodose, kur pristatome savo naujausias kolekcijas. Tačiau ir atostogaujame -kiekvieną žiemą važiuojame į Vietnamą, Tailandą ar Kambodžą, kad pabėgtume nuo šalčio, sniego ir depresijos.
Vis tik pati pačiausia kelionė buvo... Mes visą rugpjūtį praleidome Italijoje, pačioje mylimiausioje mano šalyje. Važiavome su visa šeima - dukromis, vyru ir 11 žiurkėnų. Ten visada geras oras, maistas, jūra, saulė... Ir visai nesvarbu pasidaro, kas ką parašė feisbuke, kokie nauji filmai išėjo ar kokios naujienos pasirodė.
Dabar viešint Italijoje įvyko nutikimas. Mes mėgstame leisti dienas prie jūros ir aplankyti kokią nors naują vietą. Šį kartą nuspręme aplankyti Cinque Terre. Visą dieną, 500 kilometrų su karavano tipo priekaba važiavome per kalnų serpantinus. Kelias buvo siaubingai siauras - reikėjo praleidinėti automobilius, kurie važiavo priešinga kryptimi, kitaip kelio nepasidalinsi. Mūsų automobilis su priekaba siekė 13 metrų, tad buvo tikras iššūkis. Navigacija vedė per patį senovinio miestelio centrą, kur net su paprastu automobiliu nepravažiuosi. Galiausiai pasiekę kempingą sužinojome, kad visos vietos užimtos - sezono pikas. Atgal važiuoti net negalvojome, nes labai pavojinga. Pasidarė baisu - kur mes su vaikais apsistosime? Mažoji verkė, sako, kam keliauti, jei vien problemos. Radome gamybos teritoriją su apleistais traktoriais bei laivais, kur mes ir nusprendėme nakvoti. Buvo klaikiai baisu, bet jau kitą rytą radome vietą kempinge.
Netikėtos pažintys Kambodžoje
Gal ne metų, bet šauni istorija iš Kambodžos. Nusprendėme pailsėti prie jūros, atvykome į kurortinį kaimelį. Vakare ieškojome parduotuvės, kur nusipirkti vaisių. Vietiniai parodė kelią. Ėjome tamsoje, radome didelius angarus, kuriuose - parduotuvė. Kalnai vaisių, gėrimai ir vietiniai ant pirštų rodantys kainas. Pasisveikiname, o jis sako „labas vakaras“. Pasirodo - lietuvis, tik jau daug metų ten gyvenantis ir turintis savo verslą. Bet čia dar ne viskas. Atvažiuoja antras žmogus apsipirkti ir tikrai ne draugas tam lietuviui. Ir jis... IRGI LIETUVIS!
Šeima ir svarbiausios vertybės
Kai žiūriu į savo paaugusias dukras. Jos tokios gražios ir jau tokios didelės... Kiekviena akimirka nuo jų gimimo man yra svarbi. Kiekviena minutė kartu, kai imi už rankos, bučiuoji ir žadini ryte. Tai didžiausia laimės ir pilnatvės akimirka, kai jas matai ir supranti, kad ką tu gyvenime pasiekei, ką sukūrei, pastatei, įsigijai - tai menkniekis, palyginus su tuo, kad sukūrei šeimą.
Santuokos iššūkiai ir džiaugsmai
Nedaugelis žino, tačiau kone kiekvienas jos viešinamas filmuotas vaizdas ar nuotraukos yra būtent jos vyro, 49-erių verslininko Vitalijaus Jančenkovo darbas, rašoma pranešime spaudai. „Man patinka fotografuoti, filmuoti, režisuoti, o ji labai graži moteris, moka pozuoti, tad darau tai su malonumu“, - pasakojo Vitalijus. Tobula santuoka - taip, ko gero, pasakytų daugelis matydami Viktoriją ir Vitalijų. Tačiau vyras tikina, kad taip toli gražu nėra. Per daugiau nei 20-imt drauge praleistų metų, pasak Vitalijaus, buvo ne viena akimirka, kai norėjosi trenkti durimis ir pasakyti viso gero, tačiau pora išliko kartu, ir, kaip tame posakyje - tvirta kaip uola.
Išskirtinė vestuvių šventė
Kaip pati V.Jakučinskaitė prieš vestuves pasakojo, savo didžiausiame gyvenime šventėje ji norėjo jaustis kaip svečias - turėti kuo mažiau rūpesčių, o tik mėgautis staigmenomis ir gražiomis akimirkomis. Pora tuokėsi kiek kitaip nei visi: Trakų Vokės dvare, kur ir vyko pati puota. Dvaras šventei buvo specialiai išpuoštas - prie fasado buvo sukurtas savotiškas sodas iš daugybės tujų, o štai vidaus dekoracijomis rūpinosi profesionalus floristas ir stilistas Mantas Petruškevičius. Jaunavedžius gražią šeštadienio dieną daugiau nei 50 svečių akivaizdoje sutuokė liuteronų kunigas. Iškart po tuoktuvių ceremonijos V.Jakučinskaitė ir Jančenkovas trumpam paliko dvarą ir mielai sutiko pozuoti fotografams. Pora visiems pademonstravo ir savo išskirtinius žiedus. Pasak jaunosios, jie būtinai norėjo skirtingų, o ne taip pat atrodančių žiedų. Tad V.Jakučinskaitės ranką papuošė kampuotas aukso, daugybe juodų deimančiukų puoštas žiedas. O mylimasis išsirinko visiškai neįprastą žiedą iš meteolito. „Šiuos svajonių žiedus mums specialiai kūrė juvelyras. Juos su vyru pasidarėme dar vasarą - mes juk viską nuolat turime planuoti į priekį, tai netgi jau spėjome pasimatuoti ir šiek tiek panešioti“, - juokavo moteris.
Svarbią dieną dizainerė buvo pasipuošusi savo kurta suknele. „Aš net tokios galimybės nesvarsčiau, nes tai, vis dėl to, pagrindinė gyvenimo suknelė. Kaip aš tai galėčiau patikėti kitai, jeigu pati esu vestuvinių suknelių dizainerė? Tai būtų didelė gėda, nepasitikėčiau savimi“, - atsakydama į klausimą apie šį svarbų pasirinkimą teigė V.Jakučinskaitė. Jos nuomone, pačios susikurta suknelė tikrai priminė karališką prabangą, o be to, teko išgirsti ir tokių komentarų. Klasikinio stiliaus ir formos, pūsta, standžių audinių suknelė buvo visiškai išskirtinė ir nė nepriminė tų, kurias V.Jakučinskaitė dažniausiai kuria savo klientėms. O štai vyrui kostiumą padėjo išsirinkti visos trys šeimos moterys: pati dizainerė ir jos dukrytės Veronika (6) ir Ieva (10) - visi draugiškai keliavo po parduotuves, kol išsirinko patį tinkamiausią. Apskritai, pasak jos, dukros vestuvių laukė su didžiuliu nekantrumu. „Jos labai džiaugėsi. Sakė, kad tai bus mūsų visų šventė, kad čia nėra tik mudviejų, o mūsų visų vestuvės. Jos labai ruošėsi ir laukė šventės. Vis klausinėjo, kiek dienų liko iki jos“, - sakė V.Jakučinskaitė. Ji ir pati labai džiaugėsi, kad dukros supranta bei vertina šį įvykį. Paklausta, kodėl tiek ilgai delsė tuoktis, moteris žodžių į vatą nevyniojo: „Visą laiką mums pirmoje vietoje buvo darbas. Negalvojome vien tik apie save. Ir mums keista, nes mums nelabai norisi į save atkreipti daug dėmesio. Pavyzdžiui, man svarbiau pristatyti naują kolekciją. Mes su vyru esame kuklūs, nepratę kas šventė suktųsi aplink mus. Nors draugai ir giminės jau seniai skatino susituokti“, - atviravo dizainerė. V.Jakučinskaitė juokavo, kad net likus vos keletui dienų iki vestuvių puotos, jos abi šventinės suknelės: tiek pagrindinė, tiek skirta šokiams, dar nebuvo baigtos siūti. „Nieko sau?“, - retoriškai klausė ji. Tačiau juk batsiuvys - visada be batų. Nepaisant to, moteris savo puotoje atrodė išties nuostabiai. Dizainerė įsitikinusi, kad vestuvių šventei pilnai užtenka į vienos dienos, tad skambant atlikėjo Sauliaus Prūsaičio dainoms, dvare vestuves atšokę jaunieji ir svečiai išsiskirstė. O ir pati V.Jakučinskaitė su vyru iškart grįžo prie kasdienių darbų, mat savo medaus mėnesį jie praleido dar rugpjūtį.
Atradimai ir kasdienybės džiaugsmai
Knygos - ypač viena. Aš niekada neturiu laiko skaityti, nė minutės. Iš pat ryto vaikus ruošiu į mokyklą, tuomet sportuoju, dirbu. Nė nepastebiu, kaip ateina vakaras - paruošiu vakarienę ir einu miegoti. Tačiau šiais metais atradome nerealiai įkvepiantį dalyką - audioknygas. Jų klausomės automobilyje, o kuo tolimesnė kelionė - tuo geriau. Išklausėme visą Ernesto Hemingway kūrybą, Gabrieliaus Garcíos Márquezo kūrybą, o tuomet pasileidome Robino Sharmos „Vienuolį, kuris pardavė Ferrarį“.
Gražiausios dovanos yra nelauktos. Eilinė niūrią dieną, kai visai to nesitikėjau, man parodė stebuklą - kaktusą, kuris žydi tik kartą per metus, vieną dieną. Kaktusas atrodo kaip visi, toks eilinis. Bet ta gėlė - nereali! Man šį kaktusą padovanojo, iškart brangenybę parvežiau namo. Kai pastačiau prie žydinčių bijūnų, net negalėjau suprasti, kas gražiau - jų klasikinis grožis ar kaktuso žiedas. Tai galioja ir žmonėms - atrodo eilinis žmogelis, ko iš jo tikėtis?
Daugiau laiko skirti sau, būtinai rasti laiko bendravimui su draugais ir vakarienėms su artimaisiais. Mano svajonė - šeimos pietūs sekmadieniais, kai susirenka tavo giminės su vaikais ir tu ruošiesi nuo pat ryto. Ją sutiksiu su draugais namuose, nes namų labai pasiilgau - juose buvau jau seniai. Mėnesį praleidau Italijoje, o pastarąsias 10 dienų buvau Anglijoje. Noriu gaminti, puošti namus ir kurti židinį.
tags: #jancenkovas #gimimo #data
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
