Nors šiandien kūdikių guldymo laisvė neturi jokių ribų - nori, guldyk lovoje šalia savęs, nori - lovytėje, vežimėlyje, gultuke, automobilio kėdutėje, ant grindų ar sofos - vis dėlto keletas patarimų apie mažylių guldymą, ypač dvynukų, būtų ne pro šalį.
Guldymas ant pilvuko įvardijamas kaip vienas iš staigios kūdikių mirties sindromo rizikos veiksnių. Tačiau naujagimiams tokia padėtis (kniūbsčiomis ar ant šono) yra natūralesnė nei miegas ant nugaros. Pastebėta, kad naujagimiai renkasi tokią miego padėtį, kokioje miegojo pirmuosius kartus po gimimo. Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl jei jis miega tik kniūbsčias, reikia pašalinti kitus rizikos veiksnius - apsaugėles, pagalves, minkštus žaislus, antklodę, guldyti ant tvirto pagrindo, išvėdintame, vėsiame tėvų kambaryje.
Ant pilvo palikti miegoti per naktį ir dienos metu tikrai saugu yra tada, kai kūdikis pats išmoksta apsiversti nuo nugaros ant pilvo ir nuo pilvo ant nugaros. Tiems kūdikiams, kurie nepripažįsta kitos miego pozos, galioja anksčiau aprašyta taisyklė - pašalinti visus kitus rizikos faktorius.
Nuo 1990 m. pasaulyje paskelbta rekomendacija guldyti vaikus ant nugaros, ant tvirto čiužinio, siekiant apsaugoti nuo staigios kūdikių mirties sindromo. Tuo pačiu stipriai padaugėjo plagiocefalijos (suplokštėjusių galvų) atvejų. Šis sindromas dažniausiai pasireiškia „labai gerai miegantiems“ kūdikiams, kurie daug laiko miegodami praleidžia ant tvirto pagrindo - lovelėje, autokėdutėje, gultuke. Jei naujagimis gimė išnešiotas ir sveikas, jis nuo gimimo sugeba bent minimaliai pasisukti, kad gulėti būtų patogiau.
Dažniausiai sutinkama rekomendacija yra guldyti ant nugaros, kartais leidžiama guldyti ant šono (tačiau gulintis ant šono kūdikis labai greitai gali nuvirsti ant pilvo), o miegas gulint ant pilvo visada nurodomas kaip vienas iš staigios kūdikio mirties sindromo rizikos veiksnių. Tačiau tiksli šio sindromo priežastis iki šiol nėra žinoma, bet vis daugiau mokslininkų pritaria hipotezei, kad tai susiję su smegenyse esančio kvėpavimo centro nebrandumu. Kitaip tariant, staigios mirties sindromas ištinka tada, kai kūdikis pats nustoja kvėpuoti.
Vaikų ligų gydytoja Vilma Jankauskienė mano, kad kūdikiui reikia mažesnės erdvės ir kieto čiužinio. 9 mėnesius nešiotas mamos ir buvęs nedidelėje erdvėje, po gimimo jis taip pat geriau jaučiasi mažesnėje erdvėje. Kodėl reikia kietesnio čiužinuko? Tiesiog minkštoje lovoje didesnė tikimybė, jog ištiks staigios kūdikių mirties sindromas. Be to, kol kūdikis dar nesėdi, jo stuburas yra visiškai lygus. Būtent dėl šios priežasties kūdikiams nereikia pagalvės - jų stuburas neturi tų linkių, kurie susiformuoja atsisėdusi ar atsistojus, pradėjus vaikščioti. Antra priežastis - kūdikiai dažniausiai tėvų lovoje būna šlapi, suprakaitavę. Naujagimiai įsmunka į patalų „duknas” ir jiems ten negerai.
Suomijoje kiekvienas gimęs vaikas iš valstybės gauna dovanų kraitelį - jame ne tik būtiniausi drabužėliai, higienos reikmenys, bet ir kartoninė dėžė, kurioje mažieji suomiai yra migdomi pirmus kelis mėnesius. Jei kūdikis miega dėželėje, jam nereikia ir apkloto, nes tarp nedidelės dėžės sienelių susiformuoja reikiamas mikroklimatas. Dėžutė naudojama mažiausiai 3 mėnesius. Vaikų ligų gydytoja V. Jankauskienė svarsto, jog vėliau kai kuriems vaikams ji darosi ankšta savo parametrais. 4 mėnesių vaikas jau pradeda verstis ant šono - kai jis pradeda judėti, dėžutė pasidaro ankšta. Akušerė ginekologė R. Liutkevičienė įvertino kaip saugią ir ekonomišką lovelės alternatyvą kūdikio dėželes-kraitelius, kai vienu ypu įsigyjama ir dėžutė saugiam mažylio miegui, ir visi jam reikalingi daiktai, drabužiai.
Gydytoja Rūta Liutkevičienė pabrėžia, kad naujagimių miegui nereikia nei pagalvių, nei nėrinukų, nei kaspinėlių: Naujagimių stuburo fiziologiniai linkiai dar tik turi susiformuoti. Įvairūs nėrinukai, kiti pagražinimai - nesame tikri, ar jie saugūs, nes mažylis visus daiktus pažįsta juos kišdamas į burnytę.
Kūdikiams iki metų pagalvės nerekomenduojamos. Jei atsiranda sloga, kosulys, galima po galva padėti sulankstytą vystyklą, kuris šiek tiek ją pakels ir palengvins gleivių nutekėjimą, bet tikrai nereikia suteikti pusiau sėdimos padėties.
Dvynukų ar trynukų laukimas, gimimas - ne tik didelis džiaugsmas, bet kartu ir nemažas iššūkis. Daugiavaisio gimdymo dažnis Lietuvoje - 11-13 proc. Dažniausiai gimsta du kūdikiai, trys - itin retai (0,05 proc.). Pastebima, kad atvejų, kai gimsta du ir daugiau naujagimių, vis daugėja, analogiškai daugiavaisiai nėštumai dažniau baigiasi priešlaikiniu gimdymu. Tad būsimiems tėvams tiek emociškai, tiek ir fiziškai reikia iš anksto pasiruošti, kad mažyliai gali gimti bent keliomis savaitėmis anksčiau negu įprastai.
Daugelis tėvų domisi, ar vienu metu galima žindyti daugiau nei vieną naujagimį. Mažylius galima žindyti tiek kartu, tiek ir atskirai: kiekviena mama randa sau patogiausią būdą. Daugelis dvynių geriau ir ramiau miega, jeigu yra guldomi vienoje lovelėje. Galima įsigyti lovelę, atskirtą nedidelėmis grotelėmis. Taigi bent pirmuosius mėnesius kūdikius galima migdyti kartu: būdami gimdoje jie jau priprato vienas prie kito.
Dvynukų migdymas, sakyčiau, antras pagal sunkumą dvynukų auginimo iššūkis daugeliui šeimų, nes padėti užmigti vienam kūdikiui yra daug lengviau, nei dviem. Vienam gali duoti tai, ko jam reikia, net jei tai būtų nešiojimas visą laiką ar žindymas kiaurą naktį, kad tik mažylis miegotų. Dvynukai - tai du kūdikiai, kuriems visiškai nesvarbu, kad mama yra viena (jeigu reikia miegoti su krūtimi burnoje), ir jokių prašymų tyliai palaukti, kol vienas užmigs prieš imantis migdyti kito. Mamai tenka suktis su dviem kūdikiais kažkaip derinant abiejų poreikius ir dar bandant pačiai išsimiegoti!
Dvynukų mamos daug dažniau įvedinėja vaikams miego ir kėlimosi režimus, reguliuoja vaikų miegą, 38,3 procentai mamų taip elgėsi, kai vieną kūdikį auginančios mamos taip elgėsi vos 1,3 procento. 2,5 karto daugiau dvynukų mamų pritaiko „cry it out“ metodą ar jo variacijas, paguldydamos ir palikdamos mažylius vienus užmigti išsirėkus ir susitaikius su tuo, kad niekas neatsilieps į jų šauksmą, nors ir moksliškai įrodytai, kad tokiu būdu migdomiems kūdikiams pakyla kortizolio, streso hormono, kiekis ir jis išlieka aukštas net tada, kai kūdikiai paguldyti net nepradeda verkti, o tiesiog užmiega.
Mano dvynukai yra neidentiški, auginu berniuką ir mergytę. Ankstesnė mano žindymo ir vaikų auginimo patirtis rėmėsi prieraišiąja tėvyste, tad ir šiems vaikams, nepaisant to, kad jie du, taip pat ketinau taikyti tuos pačius principus, kiek tai tik bus įmanoma auginant du kūdikius iš karto. Nuo pat pradžios miegojau su savo mažyliais vienoje lovoje ir dabar taip pat miegu, kai jiems 2 metai ir 2 mėnesiai. Tai man taip pat leidžia geriau išsimiegoti ir pasirūpinti mažyliais, tačiau ne visoms mamoms tai gali būti tinkamas būdas miegoti.
Pirmieji mėnesiai dienos metu buvo daugiau mažiau nuspėjami, mažyliai ryte atsikėlę pavagydavo, pabūdraudavo ir 2-3 valandom užmigdavo vežimėlyje lauke, šiltuose kombinezonuose ir vokeliuose. Šios valandos buvo mano stebuklas, darbo dienomis tiesiog stengdavausi jų metu pailsėti, o savaitgaliais su kuriuo nors iš vyresniųjų vaikų važiuodavome į miestą kartu praleisti laiką arba važiuodavau kur nors iš namų viena. Antrasis miegas jau buvo ne toks nuspėjamas ir prognozuojamas, ypatingai sūnui. Jis kartais imdavo ir neužmigdavo.
Pirmus 4 mėnesius dienos miegus miegant daugiausiai lauke vaikai neišvengiamai miegodavo jei ne suvystyti, tai bent suvaržytais judesiais. Atėjus pavasariui, kai apsirengti užteko tik plonų drabužėlių, iškilo problema. Mūsų jautruolis neramuolis brolis negalėdavo užmigti, jeigu rankelės būdavo laisvos. Jos tiek tyrinėdavo viena kitą ir aplinką, kad užmigti ir išlikti miegančiam mažyliui pasidarė neįmanoma. Galiausiai nusipirkau plonus trikotažinius miegmaišius, kurie leidžia vaikams kojas palikti laisvas, tai buvo labai svarbu, nes vežimėlyje prisegdavau diržais. Be to ir vėliau vasarą, kai bent kojos nepridengtos, miegoti ne taip karšta.
Kai pavasarį mažasis brolis nusprendė nemiegoti, teko ne tik pavežioti vežimėlyje, kad užmigtų, bet ir budėti prie miegančių ir vos išgirdus kokį niurzgėjimą, tekdavo griebti vežimą ir vėl vežioti. Ypatingai miegant antrąjį, popietinį miegą. Dažniausiai vežiojimas padėdavo dar kuriam laikui užmigti.
Vakarais užmigdyti abu mažylis irgi buvo ne lengva užduotis. Dažniausiai pirmuosius metus migdydavau ant žindymo pagalvės abu kartu. Tačiau ne visada pavykdavo. Dažniausiai sūnus užmigdavo žįsdamas krūtį, o dukrai tai nepatikdavo, todėl tėčiui tekdavo ją nešioti, kol prisnūsdavo ir tada paguldydavo miegoti, o kai jau prabusdavo (nors ir po 20 minučių), krūtis puikiai tikdavo kaip nusiraminimo ir užmigimo priemonė. Su dukra ir dabar vakarinis užmigimas yra daug sudėtingesnis, nei su sūnumi. Sūnus gali tiesiog atsigulti, duoti man rankas ir gulėti ramiai ir tyliai, kol užmigs. Sesė, jeigu neužmiega iš karto, tai gali suktis, vartytis, plepėti, krapštystis lovoje be galo, arba sugalvoti, kad jai reikia eiti pas tėtį į kitą kambarį.
Tačiau vakarai, kai vaikai mažai miegodavo dieną, būdavo dar sunkesni. 8 valandą vakaro vaikai turi miegoti. Po tokios sunkios ir mažai miegotos dienos vaikai užmigdavo gana anksti, apie 20 val. Tačiau pamiegoję 1,5 - 2 valandas atsibusdavo su nauju įkvėpimu gyventi ir nebemigdavo iki vidurnakčio ar dar ilgiau. Tai jau visai primindavo košmarą, nes eiti miegoti po vidurnakčio ir keltis 4 val ryto! Tačiau tėčiui dar reikdavo eiti ir į darbą, taigi tekdavo nemiegoti mamai.
Mano dvynukai nuo pat gimimo turėjo tokį pusiau nuspėjamą miego ritmą pirmoje dienos pusėje. Paprastai atsibudę pabūdraudavo kokią valandą ir migdavo savo pirmojo miegelio 2-3 valandom, apie kurį jau rašiau. Po šio miegelio sunku būdavo nuspėti, kada jau bus abu pasiruošę antrajam (ir trečiajam miegui), laiko tarpas, kuris turėdavo praeiti būdraujant, būdavo ilgesnis, 2-3 valandos, o trečiajam miegeliui dar būtinai reikėdavo įsiterpti iki nakties miego. Čia jau buvo daugiau derinimosi, stebėjimo ir bandymų.
Pereinant prie dviejų miegelių reikėjo kažkaip stumtelėti pirmąjį miegelį link pietų, kad galėtume stumtelėti ir antrąjį miegelį labiau link vakaro. Vėliau, pereinant nuo dviejų miegelių prie vieno rytinį miegelį reikėjo dar šiek tiek stumtelėti. Ši procedūra buvo nelengva, bandant išlaukti dar 15 - 20 minučių ar pusvalandį neužmigus. Buvo daug pavargusio zirzimo ir liūdesio, dainelių ir nešiojimo. Bandžiau vieną pietų miegelį pataikyti taip, kad jis daugmaž dieną padalintų į dvi dalis, tačiau tai niekaip nesigaunda.
Kai jau mažyliams buvo apie 1 metus ir 3 mėnesius, o brolio kėlimasis apie 4 val ryto niekaip nesikeitė, nusprendžiau išbandyti dar vieną būdą miegui pagerinti: aklinai užtamsinti langus. Gatvės apšvietimas man buvo gana patogus tuo, kad matydavau kur yra vaikai ir šiaip aplinkoje galėdavau susiorientuoti nejungdama šviesos. Tačiau nusprendžiau paeksperimentuoti ir pasidaryti akliną tamsą. Išardžiau kelias kartonines dėžes ir jomis uždengiau langus, priklijuodama lipnia juosta. Rezultatai pranoko lūkesčius! Prasidėjo mūsų miego naktys! Savaitė, dvi savaitės, mėnuo be kėlimos 4 val ryto! Po mėnesio supratau, kaip smarkiai kentėjau dėl miego stokos visą šį laiką ir net kraupu darėsi prisiminus tuo kėlimusis 4 val ryto! Beje, sesės miego tai niekaip neįtakojo, ji kaip užmigdavo, taip ir keldavosi, neįvyko jokių pokyčių. Ir tai irgi nuostabus dalykas. Supratau, jog sūnus yra ne tik šiaip jautrus žmogutis, bet ir ypatingai jautrus šviesai.
Pabaigai dar noriu pasakyti, kad visiškai normalu vaikams keltis nakčia ir jiems reikia padėti užmigti vienu ar kitu būdu. Vaikai gali būti skirtingi ir visiems taikyti vienus ir tuos pačius migdymo ir miegojimo reikalavimus yra neteisinga ir netinkama. Ir dar vienas dalykas. Laikui bėgant reikalai gėrėja.
Mama, ypač sunkiai užmiegančio ir dažnai prabudinėjančio vaiko, turėtų miegoti kiekviena pasitaikiusia proga. Visa kita gali palaukti.
