Gunaras Imantas Kakaras: Astronomo, Muziejininko ir Etnokosmologijos Pradininko Kelias
Gunaras Imantas Kakaras - išskirtinė Lietuvos asmenybė, sugebėjusi sujungti dvi, iš pirmo žvilgsnio, skirtingas sritis: astronomiją ir muziejininkystę, ir tapti etnokosmologijos pradininku pasaulyje.
Asmeninis kelias ir vaikystės įspūdžiai
Garsaus Lietuvos astronomo, muziejininko Gunaro Imanto Kakaro komentaras privertė susimąstyti. Ir nesusilaikiau nepasidalinusi. Juolab, kad astronomas gimė tame pačiame kaime, kuriame gimė mano mama, kuriame gyveno mano seneliai, pas kuriuos aš iš Pabiržės miestelio dažnai per laukus nubėgdavau.
Iš Biržų krašto kilęs mokslininkas Gunaras Imantas Kakaras - nepaprastai įdomi asmenybė, sugebėjusi apjungti dvi skirtingas veiklos sritis - astronomiją ir muziejininkystę. Iškilus kraštietis gimė 1939 metų sausio 8 dieną Padaičiuose. 1962 metais baigęs Vilniaus universitetą, iki 1990 metų dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute (nuo 1969 metų - Molėtų observatorijoje).
„Man visada reikėjo ko nors daugiau, ko nors iš esmės naujo. Esu kilęs nuo palatvės: iš Biržų krašto, Padaičiuose. Senelis, užkietėjęs aukštaitis Jonas Jackūnas, važiavo uždarbiauti į Bauskės kraštą ir ten sutiko savo būsimą žmoną latvę Pauliną, jie susilaukė dviejų sūnų ir dukters Almos - mano mamos. Bobutė buvo ypatinga moteris: labai šilta, jauki, branginanti kaimynus, aplinką, bet ir labai valdinga. Jai atrodė, kad dukra turi būtinai ištekėti už latvio. Taip ir atsitiko. Kaip, kur jai vyrą rado - nežinau, bet iš tų vestuvių likau tik aš: mano tėvai po pusantrų metų išsiskyrė. Augau pas senelius. Namuose daugiausia bendraudavome latviškai, todėl gimtąją bobutės kalbą išmokau natūraliai. Senelis man atstojo vyriškąją pusę, augdamas niekada nejutau, kad trūktų tėvo. Jo niekada nesu matęs, nors po skyrybų liko gyventi Lietuvoje. Jūs gimėte Biržų rajone, Padaičiuose. Mano senelis buvo išvykęs uždarbiauti į Latviją ir iš ten parsivežė žmoną latvę. Šauni buvo mano senelė, bet labai valdinga. Kai jiems gimė dukra, senelė nusprendė ją ištekinti būtinai už latvio. Taip ir atsitiko - Padaičių kaime atsirado latvis Kakars - mano tėtis. Augau senelių namuose kartu su pusbroliu. Kai išmokau skaityti, skaičiau labai daug knygų. Mokykloje buvome trys draugai - trys muškietininkai. Dalindavomės knygomis, kurios pakliūdavo mums į rankas. Namuose dažnai pabėgdavau nuo ūkio darbų, po pažastimi pasispraudęs knygą. Įsitaisydavau kur nors po medžiu, šalia pasistatydavau ąsotį pieno ir skaitydavau, skaitydavau. Gal devintoje klasėje perskaičiau knygą „Įdomioji astronomija“. Mano draugams ji įspūdžio nepaliko, o mane pakerėjo. Tai, kas nežinoma, nepaprastai traukia.
Nuo 1946 iki 1957 m. mokėsi Pabiržės pradinėje ir vidurinėje mokyklose. 1957-1962 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. 1961-1962 m. LSSR MA Fizikos ir matematikos instituto laborantas, 1962-1977 m. mokslo darbuotojas. 1969 m. fizikos ir matematikos mokslų kandidatas. 1973-1976 m. Vilniaus planetariumo mokslinės metodinės tarybos pirmininkas. 1976-1983 m. Lietuvos astronomų draugijos pirmininkas. 1977-1990 m. Fizikos instituto vyr. mokslo darbuotojas. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys. 1989-1990 m. SSRS AT liaudies deputatas.
1967 m. išleido pirmąją knygą „Šimtas astronomijos mįslių“. 1977 m. kartu su Algimantu Ažusieniu ir Antanu Juška parengė vadovėlį „Astrofizika“.
„Vaikystėje žinojau, kada, kur ir kas užsidega žiburėlius. Vėlyvą naktį išeinu į kiemą ir pamatau žiburiuką. Supratau, kad jis nieko bendra neturi su kaimynų languose degančiomis šviesomis. Žiūriu, o jis palengva artėja. Idealiai apskritas, gelsva matine šviesa švytintis krūtinės aukštyje ir pusantro metro nuo manęs jis praeina. Tas švytėjimas nebuvo toks stiprus, kad apšviestų žemę, jokio garso, jokio traškėjimo, matematine tiese jis praeina ir aš nulydžiu akimis. Žiburėlis tolo, kol išnyko.Ir šiandien, turėdamas nemažai žinių, galiu pasakyti, kad joks Nobelio premijos laureatas, jokios fizikos formulės ar dėsniai negali to paaiškinti. O tai didžiai įspūdinga, tai tikras susidūrimas su nežinomybe“, - pasakojo G. Kakaras.
Atradimų ir neaiškumo kelias
„Gaila, taip ir nesulaukiau komentaro, kad Kakaras nusifantazavo su savo sparnais ir žiaunomis. Viena garsi Lietuvos psichologė, Jungo mokymo tęsėja, priskyrė mane Donkichoto tipo asmenybei. Noriu pasakyti, kad yra daug rimtesnė prielaida sutikti iš esmės kitokius ateivius. Visos mūsų Žemėje egzistuojančios gyvybės organinę medžiagą sudarantys pagrindiniai elementai yra anglis, vandenilis, azotas, deguonis, fosforas ir siera. O jeigu kita gyvybės forma bus sudaryta iš kitų, ar dalinai iš kitų, cheminių elementų? Mokslo pasaulis dar nepaneigė tokios galimybės. O jeigu tokia galimybė reali, tai gyvybė, tame tarpe ir protaujanti, gali egzistuoti kitokios sudėties atmosferoje, kitokiame temperatūrų diapazone, turėti visai kitokį maisto ar energijos poreikį. Palikime patiems ateiviams rūpintis savo išvaizda ir forma. Yra kur kas svarbesni galimi skirtumai tarp mūsų. O koks jų menas? Šokiai, muzika, dainavimas, vaizduojamasis menas, estetika, architektūra ir t.t. O koks jų pasaulio pažinimas? Ar jiems, kaip ir mums, neišvengiamai norisi viską paaiškinti priežastiniu ryšiu? Ar tokiam paaiškinimui jiems reikalingi gamtos dėsniai? Atkreipkite dėmesį - tokie mano klausimai tarsi veda prie išvados, kad jie pagal šias klausimais išreikštas savybes turėtų būti labai į mus panašūs. Deja, neturime argumentuoto, mokslu pagrįsto tako, kuriuo eidami galėtume įsivaizduoti kitokius, bet logiškai galimus ateivius. Vis sukamės savo žemiškajame rate. Tad palikim rašytojams fantastams tą naivų žaidimą - aprašinėti ateivių iš kitų planetų išvaizdą, spalvą ar ūgį, jų kosminį transportą, jų judėjimo principus, technikos lygį, mums nežinomų jėgų suvaldymą, pagaliau universalius kosminius vertimo aparatus, kurie padės jiems prabilti į mus lietuviškai. Aš norėčiau išgirsti jų muziką. Norėčiau matyti jų akis. Regėti jų šokius, paveikslus ar tokias meno formas, kurių mes nežinome. Nuojauta sako, kad mano proto lopšys - ši Visata. Šioje Visatoje gimė ir jie. Tad didžioji kontakto mįslė - kiek bendro mūsų emociniame pasaulyje? Kokius mano dvasinio pasaulio labirintus palies jų muzikos garsai? Kokia dar laimės nuojauta slypi mumyse? Kiek bus tarp mūsų to bendro Visatos Žmogaus jausmo? Kitas pasaulis. Kiti žmonės. Kada? Laukiame jau kelis šimtmečius. Kada rasime?
„Tas nežinomybės okeanas iš esmės skaidosi į dvi dalis. Viena - į kurią mes įžengsime, nes mokslas savo atkaklumu palengva juda į priekį. G. Kakaras pripažįsta, kad pastaruoju metu pro teleskopą jis žiūri ne taip dažnai, kaip norėtų. Astronomas kartkartėmis nubėga unikaliais prietaisais - mažyčiais teleskopėliais - stebėti Saulės dėmių. O į muziejų liftu pasikelia tik ypatingiems svečiams atvykus. Kaip pasakojo Etnokosmologijos muziejus įkūrėjas, XX amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo pradėta ieškoti vietos naujai Lietuvos astronomijos observatorijai, nes senoji Vilniuje jau buvo gaubiama miesto šviesų, dulkių ir dūmų. Ant Kaldinių kalvų kuriamoje observatorijoje gimė etnokosmologijos idėja. Pagrindiniai jos autoriai buvo Astronomijos observatorijos personalo vadovas daktaras G. G. Kakaro dangus ir L. Kai G. Daugeliui rūpėjo klausimai - kas ta astronomijos observatorija, ką stebi ir mato astronomai pro savo teleskopus. Bet buvo ir kitokių, kurie klausė, kodėl aš egzistuoju tokioje beprotiškai didelėje visatoje? Observatorija visus priimdavo nemokamai. Tačiau laikui bėgant astronomas įvedė mokestį - savanorišką talką.
„Visada garantuodavau, kad mokytojai nepamatys nė vienos pakeltos rankos - tik ironiškas šypsenas. O tai liūdnas faktas. Kalbu ne apie primityvų praeities garbinimą, bet apie pagarbą mus supančiam pasauliui. Iš tikrųjų mes gyvename ne realiame, o formulių, vadovėlių, enciklopedijų, lytėjimo, uoslių, regėjimo pasaulyje. Anot pašnekovo, kosminiame pasaulyje tos nežinomybės yra beprotiškai daug. Ir jaunas žmogus, baigęs mokyklą ir kaupdamas žinias, neišvengiamai turėtų prisiliesti prie nežinomybės ir išsiugdyti pagarbą jai. „Visą laiką mes gyvename tarp dviejų žodžių - taip ar ne, yra arba nėra, juoda arba balta. Tačiau tarp to „taip“ ir „ne“ plyti milžiniškas nežinomybės okeanas“, - kalbėjo G. Kakaras.
Etnokosmologijos muziejus: unikalus projektas
1990 m. kartu su Libertu Klimka įsteigė Etnokosmologijos muziejų (nuo 1995 m. Lietuvos etnokosmologijos muziejus), muziejaus direktorius. Lietuvos etnokosmologijos muziejus, įkurtas 1990 m., yra pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio pasaulyje. Jo esmė - žmogaus ir žmonijos ryšiai su kosminiu pasauliu.
„Konkrečios priežasties, kodėl atsirado muziejus, nerandu, tai yra visuma. Viskas vyko labai natūraliai, idėja tiesiog evoliucionavo. Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio pasaulyje. Jo esmė - žmogaus ir žmonijos ryšiai su kosminiu pasauliu.
G. Iš Biržų krašto kilęs G. Kakaras pasakoja, kad viskas prasidėjo prieš septyniasdešimt metų, kai buvo pašėliškas knygų skaitymo alkis. Jaunystėje kartu su dviem draugais G. Kakaras sąsiuvinyje žymėdavosi, kokias perskaitė knygas. „Mes nueidavome į Pabiržės bažnytkaimio biblioteką, vienas nežiūrėdavo, antras ištraukdavo iš lentynos knygą, paskaitydavo citatą ir reikėdavo pasakyti, koks autorius ir kokia knyga. Tuo laiku į trijulės rankas pateko Jakovo Perelmano „Įdomioji astronomija“. Draugai ją perskaitė ir viskas tuo pasibaigė, o G. „Negaliu pasakyti, kad tai buvo pagrindinė priežastis. Gal viena iš daugelio. 1957 metų balandį sušvitusi įspūdinga Arendo-Rolando kometa buvo paskutinis mano lemties ženklas. Kai sužinojau apie kometą, iš fizikos mokytojo Jankaičio išsiprašiau projekcinio aparato objektyvą ir sumeistravau pirmą Pabiržėje teleskopą. Tada buvau vienuoliktoje klasėje“, - prisiminimais dalijosi G. Kakaras.
Pasak G. Kakaro, steigiant muziejų kitas žingsnis buvo „Phare 2000“ ir „Phare PPF“ paramos projekto įgyvendinimas. Tada buvo išsirinkta ir įgyvendinta muziejaus rekonstrukcijos architektūrinė koncepcija. Prasidėjo senųjų pastatų rekonstrukcija ir naujų statyba, reikėjo nusipirkti įvairių daiktų. Tačiau muziejaus rekonstrukcija dar nebaigta, nes daug idėjų dar reikia įgyvendinti. Anot G. Kakaro, per visą požemį planuojama įrengti modernią, šiuolaikinėmis technologijomis pagrįstą naują ekspoziciją. „Tai bus lemputės, laidų raizgalynė, na toks primityvus įėjimas. Toliau - šiandieninės didžiosios tarptautinės kosminės stoties interjeras, paskui - futuristiniai ateities elementai: didžiuliai ekranai grindyse ar ant sienų. Ekranuose slinks žvaigždėtas dangus. Stotelėse lauks ir įvairios programos, ir kosminis maistas. Žinoma, tai bus labai brangu, nes Lietuvoje kosminė stotis negali būti pigi“, - šypsodamasis idėjomis pasidalijo G. Kakaras.
30 metrų aukštyje esanti 220 kvadratinių metrų elipsės formos patalpa, dengta stiklu, - unikali erdvė lankytojams pasigėrėti įspūdingais Molėtų krašto gamtovaizdžiais. Tačiau, kaip teigė direktorius, matyti aplinką pro stiklus, atspindžius, metalo konstrukcijas yra sudėtinga. Todėl planuojama lankytojams suteikti galimybę išeiti į atvirą kosmosą - apžvalgos aikštelę.
Tolesnės vizijos ir ateities planai
„Galiu pasidžiaugti, nors ir vėl tas džiaugsmas labai keistas. Ant šito kalno ir tame darbe baugina ne opozicija: ji - kaip botagas arkliui. Beviltiškas atstumas, laiko intervalas tarp idėjos ir jos įgyvendinimo - pats baisiausias dalykas. Kultūros ministerija naujai ekspozicijai nerado nė vieno lito. Per kelerius metus baigėsi kantrybė, kreipiausi į Vyriausybę, Seimo Švietimo ir mokslo komitetą, padarėme keletą išvažiuojamųjų sesijų. Prispausta ministerija galų gale skyrė lėšų projektui. Suprojektavom unikalų dalyką ir tikiuosi, kad jau metų pabaigoje gausime pinigų naujiems planams“, - vylėsi G. Kakaras.
Jo vardu pavadintas asteroidas. Veidas įkomponuotas į Molėtų observatorijos vitražą. Išskirtinį paminklą astronomas, šio mokslo populiarintojas Gunaras KAKARAS sau pastatė ir pats, kai prieš trisdešimt penkerius metus įkūrė pirmąjį pasaulyje Etnokosmologijos muziejų.
Trumpa biografinė santrauka:
- Gimė 1939 m. sausio 8 d. Padaičiuose, Biržų rajone.
- 1946-1957 m. mokėsi Pabiržės pradinėje ir vidurinėje mokyklose.
- 1957-1962 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete.
- 1962-1990 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute (nuo 1969 m. - Molėtų observatorijoje).
- 1990 m. įkūrė Lietuvos etnokosmologijos muziejų ir jam vadovavo iki 2019 m.
- Jo vardu pavadintas asteroidas 231040 Kakaras.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
