Gulbė nebylė: didingas Lietuvos vandens paukštis

Gubės (Cygnus) priklauso antinių (Anatidae) šeimos paukščių genčiai. Iš viso žinoma 7 rūšys. Tai dideli paukščiai, pasižymintys ilgu kaklu, trumpomis kojomis ir ilgais pirštais, kuriuos jungia plaukiojamoji plėvė. Jų plunksnų danga būna baltos arba juodos spalvos. Gulbės puikiai plaukioja ir skraido. Šie paukščiai yra monogamai ir gyvena įvairiuose vandens telkiniuose, minta vandens ir pakrančių augalais, rečiau bestuburiais.

Tarp žinomiausių rūšių - Pietų Amerikoje aptinkama juodakaklė gulbė (Cygnus melancoryphus), kuri yra balta, tačiau jos galva ir kaklas juodi, o ant snapo puikuojasi raudona išauga. Australijoje ir Tasmanijoje dažna juodoji gulbė (Cygnus atratus), kuri yra juoda, išskyrus baltas didžiąsias plasnojamąsias plunksnas. Jos pečių plunksnos yra puošnios, susisukusios. Juodoji gulbė lengvai prijaukinama ir auginama Europos parkuose.

Lietuvoje aptinkamos 4 gulbių rūšys. Gulbė nebylė (Cygnus olor) mūsų šalyje peri nuo 1937 metų, pirmą kartą užfiksuota Žuvinto ežere, ir šiuo metu yra gausi. Gulbė nebylė Manheime (Badenas-Viurtembergas, Vokietija) yra gerai žinoma rūšis.

Gulbė nebylė: išvaizda ir skiriamieji bruožai

Gulbė nebylė yra stambiausias mūsų krašto paukštis. Jos kūno ilgis siekia apie 155 cm, o masė svyruoja nuo 7 iki 15 kilogramų. Šis paukštis yra stambiausia pasaulyje skraidančių paukščių rūšis ir stambiausia pagal kūno maksimalų svorį Lietuvos paukščių rūšis, o pasaulyje - dešimta pagal kūno maksimalų svorį paukščių rūšis.

Gulbės nebylės plunksninis apdaras yra baltas. Jos snapas oranžiškai raudonas su juodu gumbu pamate, o tarp snapo ir akių yra juodas plikos odos plotas. Kojos taip pat juodos. Plikas odos plotelis tarp snapo ir akių, nagas ir antsnapio kraštai juodi. Patelė yra mažesnė, o gumbas snapo pamate pas ją taip pat mažesnis. Jaunikliai išsirita rusvai pilki, jų kūno apačia balsva, ir jie neturi juodo gumbo snapo pamatinėje dalyje.

Plaukdama gulbė nebylė kaklą išriečia S raidės pavidalu ir pašiaušia pečių plunksnas. Esant pavojui, ji plaukioja pakeltais tarsi burės sparnais ir išlenkusi kaklą, panašiai kaip „S“ raidė. Prieš pakildama įsibėgėja vandens paviršiumi. Skrenda ištiesusi kaklą, o ore girdisi galingų sparnų sukeltas ošimas.

Gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės išvaizda yra panaši - abi turi baltą plunksninį apdarą. Gulbės nebylės tik nežymiai didesnės ir sunkesnės už giesmininkes. Nuo kitų gulbių gulbė nebylė skiriasi snapo forma ir spalva.

Gulbių rūšių palyginimas

Paplitimas ir buveinės

Gulbė nebylė gyvena negiliuose, vandens augalais apaugusiuose vandens telkiniuose, dažnoka didesniuose, gausiai apaugusiuose žolynais, ežeruose. Ji vengia mažų ir miškuose esančių vandens telkinių be viršvandenės augalijos.

Eurazijoje gulbė nebylė paplitusi nuo Skandinavijos iki Usūrio. Jos arealas šiaurėje siekia pietų Skandinaviją, Obės aukštupį, o pietuose - Tibetą, Iraną, Mažąją Aziją, Balkanus, pietų Prancūziją. Žiemoja Europoje, Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrantėse. Gulbė nebylė paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje. Dažniausiai į Plungės parką atplaukia iš Plungės „jūros“ Babrungo upe, plaukioja parko tvenkiniuose, pora gulbių buvo įsikūrusios tvenkinėlyje su skulptūra tarp žirgyno ir M.

Iki XX amžiaus 4 dešimtmečio Lietuvoje gulbės buvo beveik išnykusios. Tačiau jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto ežero, kur jos buvo labai saugomos. Remiantis naujausiais tyrimais, XXI a. antro dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje peri 1000-1200 gulbių nebylių porų. Šiuo metu mūsų krašte peri 1 000-1 500 porų.

Gyvenimo ciklas ir dauginimasis

Gulbės nebylės susiporuoja visam gyvenimui. Lizdą krauna sunkiai pasiekiamose pakrančių kertėse, salelėse ir nendrių tankumynuose. Lizdą paprastai pradeda statyti patinas, o patelė prisijungia, jei sutinka su pasirinkta vieta. Lizdo struktūra prasideda nuo lizdavietės substrato, lizdo kalnelio ir galiausiai puodelio ar dubens.

Gulbės deda 3-10, vidutiniškai 5-8 baltus kiaušinius kovo-gegužės mėnesiais. Paprastai būna 5-8 kiaušiniai, tačiau jų skaičius gali svyruoti nuo 1 iki 11. Kiaušiniai dedami ryte, 48 valandų intervalais, paprastai praėjus 3 dienoms po lizdo užbaigimo, tačiau gali būti dedami ir praėjus 11 dienų po lizdo užbaigimo; kartais kiaušiniai gali būti padedami dar neužbaigus lizdo. Po švelnių žiemų kiaušinių dėjimas gali prasidėti anksčiau.

Inkubaciją dažniausiai atlieka tik patelė 34-38 dienas, tačiau yra užfiksuotas atvejis, kai patinas sėkmingai baigė inkubaciją mirus patelei. Inkubacijos metu patelės turi perėjimo demę. Patinas šiuo metu yra labai teritorinis, patruliuoja ir saugo lizdą, kol patelė deda kiaušinius; dažnai sėdi ant kiaušinių, kol patelė maitinasi. Jaunikliai lytiškai subręsta trečiais-ketvirtais metais. Lytiškai nesubrendusios gulbės nebylės sugrįžta į savo gimtąsias vietas, bet perėti pradeda tik trečiais gyvenimo metais. Gulbių jaunikliai su tėvais išlieka iki kitų metų pavasario, kol ateina laikas perėti naują vadą.

Migracija ir žiemojimas

Gulbės nebylės yra traukiantys paukščiai, išskrenda spalio mėnesį ir grįžta vasario pabaigoje-kovo pradžioje. Tačiau dėl gan šiltų žiemų Lietuvoje didelė dalis gulbių nebylių lieka žiemoti.

Šie paukščiai turi stiprų prisirišimą prie gimtųjų vietų: gulbės nebylės dažnai savo žiemojimo vietas pasirenka kuo arčiau gimtųjų tvenkinių. Ypač, jei jos buvo vasarą lesintos, tuomet jos iš viso nebenori migruoti ir laukia lesintojų ant ežero, net jam pasidengus ledu. Vasarą lesindami gulbių šeimynas su jaunikliais, žmonės padaro „meškos paslaugą“, nes suaugusieji paukščiai išmoko savo jauniklius lesti žmonių duodamus gardėsius. Todėl jaunikliai grįžta į savo pirmą žiemojimo vietą, kur juos buvo nuvedę tėvai, tą patį maršrutą daugelis jauniklių pasirinks ir kitąmet. Vasarą lesinti vandens paukščių nepatartina, ypač tuomet, jei nėra kur jiems saugiai be žmonių pagalbos peržiemoti.

Atėjus žiemai ir paspaudus šaltukui, ledu pasidengia visi ramesni ežerai ir lėtesnės tėkmės upės. Tada gulbės, netekusios vietos prasimaitinimui, susirenka į jau pasirinktas žiemojimo vietas. Lietuvoje gulbės nebylės dažniausiai susirenka į kelias stambesnes žiemojimo vietas - vien tik Kaune, nuo HES iki Neries santakos, kasmet žiemoja ne mažiau kaip 300 gulbių nebylių.

Nemažai gulbių žiemodavo ir Drūkšiuose. Tačiau uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pirmą kartą po 20 metų pradėjo užšalinėti ir Drūkšių ežeras. Iki tol jame žiemojusios gulbės nebylės vis dar nepalieka savo įprastinės žiemojimo vietos ir laukia, kol ledas nutirps. Tačiau gulbės jau nebegalės žiemoti šioje vietoje taip, kaip darė ligi šiol. Kol dar yra atviro vandens ploto, gulbės nesitrauks ir kantriai lūkuriuos. Tačiau jei properša mažės, dalis paukščių išskris, tačiau ne visi - dalis ir toliau lūkuriuos persikėlusios ant ledo.

Latvijoje panašiomis sąlygomis iš bado nustipo 19 gulbių nebylių. Situacija buvo panaši - užšalus ežerui ant ledo liko stoviniuoti apie 40 gulbių. Dalis jų išskrido, bet kiti liko, nerasdami maisto pamažu silpo. Ir tik keletui iš jų nustipus, buvo pradėta ieškoti galimybių likusius gyvus paukščius perkelti į kitą, neužšalusį vandens telkinį.

Komunikacija ir elgesys

Gulbės nebylės balsas yra duslus, prikimęs. Skrisdamos jos leidžia į kriuksėjimą panašius garsus - taip jos komunikuoja. Yra pasitaikę atvejų, kada gulbės nebylės puola ir nužudo suaugusias antis, žąsis ir jų jauniklius.

Gyvenimo trukmė

Gulbės nebylės dažniausiai išgyvena 16-20 metų. Manoma, kad Europoje seniausiai žinoma gulbei nebylei buvo daugiau nei 40 metų. Danijoje buvo rasta negyva gulbė nebylė, kuri 1970 metais buvo sužieduota šiaurinėje Vokietijoje - ji išgyveno 40 metų, kas šiems paukščiams yra daug. Šiaurės Amerikoje seniausiam žinomam individui laisvėje buvo mažiausiai 26 metai ir devyni mėnesiai. Manoma, kad vienai iš seniausių užfiksuotų su nukirstais sparnais gulbės nebylės buvo ne mažiau kaip 20 metų.

Apsaugos būklė ir pagalba paukščiams

Stebimas tam tikras gulbių nebylių populiacijos mažėjimas, tačiau populiacijos būklė tebėra gera. Perinčios ir žiemojančios populiacijų būklė šalyje palanki.

Kad mūsų šalyje nepasikartotų toks pat tragiškas gulbių likimas kaip Latvijoje, Lietuvos ornitologų draugijos nariai kasdien seka paukščių situaciją ne tik Drūkšių ežere, bet ir kituose neužšalusiuose vandens telkiniuose. Kviečiame prisijungti ir visus Lietuvos žmones - nelikite abejingais, atraskite laiko palesinti žiemoti pasilikusius paukščius! Reguliarus gulbių lesinimas žiemavietėse padėtų šiems paukščiams saugiai ir sočiai peržiemoti.

Patartina lesinti įvairiais grūdais, javų dribsniais, kruopomis, baltos duonos, batono gaminiais. Gulbės gerai lesa ir tarkuotas morkas, bulves, raudonuosius burokėlius, kopūstus, sumaišytus su grūdais. Tokį pašarą galima berti netoli vandens, ir gulbės bei antys jį lengvai pasieks. Žiemojančioms gulbėms kartais gali apšalti ledu antsnapis, bet dėl to jos vis tiek gali sėkmingai maitintis ir ieškoti pašaro. Ledu pasidengia tik antsnapis, o posnapis visada lieka laisvas ir judrus. Tokioms gulbėms pagalbos nereikia, o ledo sluoksnelį nuo snapo galima nuimti lesinant paukščius iš rankų - suėmus gulbei už snapo pirštais, kai ji ima pašarą iš rankų, ledas nesunkiai nubyra.

Jei radote sužeistą laukinį gyvūną, galite skambinti telefonu 8 686 44 828 (šiuo telefonu galima skambinti bet kuriuo paros metu) arba 8 655 70058. Su šia organizacija Aplinkos ministerija yra pasirašiusi sutartį dėl laukinių gyvūnų globos priemonių, todėl specialistai patars, kaip elgtis su rastu sužeistu laukiniu gyvūnu, o jeigu reikės pagalbos - atvykę paims šį gyvūną ir juo pasirūpins. Gyvūnų globėjų asociacija turi padalinių atskiruose šalies regionuose.

tags: #gulbe #nebyle #kiausiniai

• Mamystės patirtys ir emocijos
• Valakampiai: socialinės paslaugos ir adresas
• Vaikų krūtinės ląstos raida
• efektyvios priešmokyklinio ugdymo metodikos
• Kaip lavinti vaikų kūrybiškumą muzikos pagalba