Gražina Michnevičiūtė: Iš žurnalo „Moteris“ redaktorės kėdės į Lietuvos kultūros atašė JAV pareigas
Įvadas: Ilgametis ryšys ir kintančios pareigos
Gražina Michnevičiūtė - išskirtinė asmenybė Lietuvos žiniasklaidos ir kultūros pasaulyje, palikusi ryškų pėdsaką tiek žurnalo „Moteris“ vyriausiosios redaktorės pareigose, tiek vėliau eidama Lietuvos kultūros atašė JAV pareigas. Mane su Gražina sieja ilgametis kolegiškas ryšys, ir tais atvejais, kai vertybės sutampa, užsimezga labai artimi gyvenimo saitai. Į buvusią „Moters“ žurnalo vyriausiąją redaktorę šiame interviu kreipiuosi neformaliai, tarsi į artimą draugę - taip, kaip kolektyvo nariai ir autoriai kreipdavosi daugiau nei vienuolika jos darbo metų. Tarp mūsų niekada nestūksojo hierarchijos sienos. Kartu patyrėme visko. „Moters“ komandą vadindavome šeima, bet vis - lyg pajuokaudami, matyt, saugodamiesi pasirodyti pernelyg sentimentalūs.
Vis dėlto šimto metų jubiliejus - išskirtinė proga, leidžianti pabūti šiek tiek jausmingesniems ir kur kas labiau dėkingiems už visas gyvenimo dovanas, išbandymus ir iššūkius.
Kelionė su „Moters“ žurnalu: Vyriausiosios redaktorės metai
Gražinos Michnevičiūtės vienuolika metų ir du mėnesius trukusi kelionė su „Moters“ žurnalu buvo pati įspūdingiausia žurnalistės karjeroje. Kai 2017 metų gruodžio pabaigoje į spaustuvę išvažiavo paskutinis jos rengtas „Moters“ numeris (2018 m. sausio mėnesio, ant viršelio - operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė), širdis susispaudė iki riešuto dydžio. „Moters“ žurnalo vyriausiosios redaktorės kėdę po daugiau nei vienuolikos metų Gražina paliko dėl kito svarbaus posto - Lietuvos kultūros atašė JAV.
Pradžia ir iššūkiai
Darbą žurnale „Moteris“ ji pradėjo 2006-ųjų lapkritį. Turėjo naujų idėjų ir leidėjų iškeltą gana sudėtingą uždavinį suteikti žurnalui modernumo, pritraukti naują - jaunesnę - auditoriją ir tapti pirmaujančiu leidiniu Lietuvoje. Konkurentų žurnalų rinkoje buvo tikrai pakankamai, kolektyvas - susiformavęs, su savu darbo stiliumi... Tikrai nelengvos sąlygos pokyčiams daryti.
Buvo mėnesio pradžia, todėl naujam numeriui parengti teko mažiau nei tris savaites. Be to, gruodžio numeris - kalėdinis, daugiau nei 200 puslapių. Lengvas nerimo priepuolis, daug adrenalino. Redakcija veikė tarsi šveicariškas laikrodis. Profesionalų kolektyvams tai būdinga - kiekvienas narys yra it unikali vieno mechanizmo detalė, tobulai atliekanti veiksmą. Numeris į spaustuvę iškeliavo laiku.
Vizija ir pasiekimai
Asmeniškai didžiausias Gražinos ir kolegų darbo įvertinimas yra kadaise rašytojo Rolando Rastausko pasakyta frazė: „Žurnalas „Moteris“ yra geriausias kultūrinis leidinys Lietuvoje.“ Panašių komplimentų išgirdo ne iš vieno rimto intelektualo. Jos vizija buvo, kad šis unikalios istorijos žurnalas nebūtų vien moterims skirtas leidinys, kad peržengtų lyties ribas, turėtų aštrių briaunų, nepasaldinto skonio ir stiprų vertybinį stuburą, taip pat būtų etiškas leidinys savo herojų, skaitytojų bei autorių atžvilgiu.
Jei nebūtų turėjusi į rėmus netelpančių kolegų, nebijančių kartu su ja imtis netikėtų sprendimų, nebūtų įgyvendinusi savo vizijos, nebūtų sutikusi nestandartinių herojų ir mąstytojų, kurių dėka žurnalas pasikeitė.
Pirmasis Gražinos redaguotos „Moters“ viršelis įamžino meilės istoriją. Viršelio heroje buvo pasirinkta dainininkė Rūta Ščiogolevaitė, kuri tuo metu lyderiavo LRT projekte „Šokių dešimtukas“.
Viena pačių svarbiausių jos įvykdytų misijų - atkurta istorinė tiesa apie žurnalo „Moteris“ įsteigimo datą. Be šito žingsnio nebūtų švenčiamas ir šimtmetis. Ne paslaptis, kad sovietmečiu prie pavadinimo prilipdytas žodis „tarybinė“ ilgai vilkosi iš paskos lyg nepageidautinas šleifas. Dėl „Tarybinės moters“ šleifo gali būti pasakyta tik tiek: šiame leidinyje sudėta mūsų visų istorija, patirtys ir nusivylimai. Sovietinio laikotarpio žurnalas yra neišsemiama kultūrinė antropologija. Beje, „Tarybinė moteris“ tapo savotišku kūrybiniu tramplinu dabar ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje garsiam fotografui Antanui Sutkui. Jo sukurti sovietinio laikotarpio žurnalo viršeliai, reportažai iš Lietuvos miestelių (A. Sutkus tai vadina akimirkos, gyvenimo fotografija) dabar yra pasaulinės fotografijos istorijos aukso fondas.
Asmeniniai išbandymai ir kūrybinė stiprybė
Pirmieji vyriausiosios redaktorės darbo mėnesiai sutapo su jai sunkiu asmeniniu laikotarpiu. Tų metų gruodis buvo visomis prasmėmis išbandymas, o kartu jis ir labai daug davė. Į vieną krūvą susidėjo daugybė nenumatytų dalykų. Gruodžio mėnesį Gražinos mama patyrė klinikinę mirtį, ją ištiko koma. Tuo pačiu metu jai labai artimas žmogus rašytoja Jurga Ivanauskaitė kovojo su sunkia onkologine liga. Jurga buvo paskelbta 2006-ųjų Metų Moterimi. Rinkti Metų Moterį buvo ilgametė žurnalo tradicija, tad ir teko misija ją tęsti stengiantis įveikti didžiulį širdies skausmą, kad viskas, ką su Jurga dar spėsime nuveikti, jau bus atsisveikinimas amžiams.
Jurgos Ivanauskaitės portretas ant 2007-ųjų sausio mėnesio „Moters“ viršelio - paskutinis jos atvaizdas. Jai iki šiol šis „Moters“ viršelis - pats nuostabiausias ir stipriausias. Kūrybinę komandą sudarė keturi žmonės: fotografas Modestas Ežerskis, dizaineris Juozas Statkevičius, vizažistė Lilija Bytautaitė ir Gražina Michnevičiūtė. Viršelio unikalumas tas, kad yra sukurta tik viena nuotrauka - didelis polaroidas. Jurga vos po chemoterapijos ataugusiais pražilusiais plaukais švelniai šypsosi ir žvelgia tokiu giliu žvilgsniu, kad negali atitraukti nuo jos akių. Yra kažko nežemiško, skaidraus ir trapaus tame žvilgsnyje. Iš komos Gražinos mama prabudo sausio 11-ąją, o vos daugiau nei po mėnesio, vasario 17-ąją, netekome Jurgos Ivanauskaitės.
„Metų Moters“ apdovanojimas - nacionalinis projektas
Tradicija rinkti Metų Moterį, galima sakyti, buvo tapusi kultūriniu reiškiniu. „Moters“ vyriausiosios redaktorės Dalios Daugirdienės 1992-aisiais inicijuotas apdovanojimas buvo pirmasis toks Lietuvoje, vėliau atsirado ne vienas panašus. Gražina labai stengėsi, kad šis apdovanojimas įgytų kuo daugiau svorio nacionaliniu mastu, tad 2008-ųjų rugsėjį buvo leista patentuoti Lietuvos Metų Moters vardo apdovanojimą. Ilgametė tradicija tapo nacionaliniu projektu, už Metų Moters titulo kandidates balsavo komisija ir visuomenė, atsirado ir papildomos devynios nominacijos. Dar po metų skulptorė Joana Noreikaitė sukūrė apdovanojimų simbolį - statulėlę „Sidabrinė lelija“.
Įsimintiniausia apdovanojimų ceremonija - 2008-ųjų Lietuvos Metų Moters paskelbimas. Pirmą kartą žurnalo „Moteris“ istorijoje tai buvo iškilmės, kurias galėjo tiesiogiai stebėti per TV3 visa Lietuva. Tąkart į šį garbingą titulą pretendavo Lietuvos Respublikos Prezidentė, tuo metu eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, ambasadorė Ina Marčiulionytė. Autoritetinga komisija ir visuomenė balsus atidavė už Dalią Grybauskaitę.
D. Grybauskaitė tiesioginiame eteryje ne tik atsiėmė Lietuvos Metų Moters apdovanojimą, bet ir paminėjo 53-iąjį gimtadienį, o prieš ceremoniją paskelbė kandidatuosianti į Lietuvos Prezidentus. Tarp Lietuvos Metų Moters komisijos narių tada buvo ir už D. Grybauskaitę balsavo dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda. Tad štai, „Moters“ žurnalo apdovanojimų scenoje tą vakarą stovėjo du būsimieji Lietuvos prezidentai: vienas gavo apdovanojimą, kitas sakė kalbą.
Lietuvos metų Vokietijoje Kultūros programos sudarymo principų pristatymas
Aukščiausias klestėjimo taškas ir autoriai
Aukščiausias žurnalo „Moteris“ klestėjimo taškas buvo pasiektas, kai žurnalui rašė įdomiausi autoriai:
- JAV gyvenantis rašytojas Saulius Tomas Kondrotas
- Rašytojas Rolandas Rastauskas
- A. a. Leonidas Donskis
- Tomas Venclova
- Literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė
- Ambasadorė Irena Vaišvilaitė
- Dailėtyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė
- Rašytoja ir fotografė Eglė Aukštakalnytė-Hansen
- Garsi maisto tinklaraštininkė Aistė Misevičiūtė
- Ir daug kitų.
O kur dar žurnalistai ir fotografai, išsibarstę po visą pasaulį ir kaip bitės sunešantys įdomiausius interviu, istorijas ir nuotraukas.
Lietuvos kultūros atašė JAV
Naujas karjeros etapas
Nors Gražinai patinka imtis naujų dalykų ir leistis į naujas patirtis, vis dėlto laimėjusi Lietuvos kultūros atašė JAV konkursą ji nerimavo ir nuolat dvejojo, ar pavyks. Jautėsi taip pat, kaip prieš 11-a metų rašydama pirmąją „Moters“ vyriausiosios redaktorės skiltį, kurią, beje, skyrė klysti nebijantiems žmonėms.
Lietuvių kultūros pristatymas užsienyje
Lietuvos kultūros atašė JAV vaidmuo yra itin svarbus pristatant Lietuvos meną ir kūrybą plačiajai visuomenei. Niujorko galerijoje „bitforms“ rugsėjo 9 d. buvo atidaryta personalinė Žilvino Kempino paroda „Analogas“. Ši Ž. Kempino kūrybą pirmą karą pristatanti šiuolaikinio meno galerija dažniausiai eksponuoja skaitmeninį meną, projekcijas, įvairius naujojo medijos meno kūrinius. Spalio 18 d. prasideda pirmasis Niujorko Baltijos šalių kino festivalis. Keturias dienas trunkančioje kino šventėje bus parodyta aštuoniolika Lietuvos, Latvijos ir Estijos filmų. Iš šių - net 7-ios JAV ir 9-ios Niujorko premjeros.
Gražinos Michnevičiūtės filosofija
Gražina Michnevičiūtė yra ne tik profesionalė, bet ir žmogus, besimokantis iš patirties. Tąkart parašė: „Teisingi, neklystantys, niekada nepasigėrę, visada tvarkingi, nelipę per tvorą į kaimyno sodą obuolių, neprisigalvoję beprotiškų idėjų yra velniškai patogūs. Būtų patogu standartų neatitinkančius it aštriabriaunes detales paleisti konvejeriu, kad nušlifuotų išsišokimus. Tačiau be tų aštrių briaunų būtų beprotiškai nuobodu. Pasaulis be klystančiųjų prarastų labai daug.“
Šiuos žodžius ji skaito ir dabar galvoja, kad pati vis dar mokosi nebijoti suklysti, pasiduoti ponui Atsitiktinumui, nes brangiausia, ką gali sukaupti per gyvenimą, tai, anot šviesaus atminimo Laimono Noreikos, yra stebuklingų žmonių kolekcija. Būtent tokią sukaupė dirbdama žurnale.
tags: #grazina #michneviciute #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
