Nepakankamas pasirengimas savarankiškam gyvenimui: vaikų globos namų auklėtinių iššūkiai ir perspektyvos
Šiame straipsnyje analizuojamas vaikų globos namuose gyvenančių jaunuolių pasirengimas savarankiškam gyvenimui, išryškinamas jų požiūris į svarbius savarankiško gyvenimo įgūdžius, padedančius sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Atskleidžiama, kokius savarankiško gyvenimo įgūdžius vaikų globos namuose gyvenantiems jaunuoliams pavyksta išsiugdyti, o kokių jie stokoja ir norėtų įgyti.
Tyrimo metodai, naudoti šiai analizei, apima mokslinės literatūros ir galiojančių teisės aktų analizę, analizės sintezę ir apibendrinimo metodą, taip pat apklausą. Duomenų rinkimo instrumentas buvo anketa.
Savarankiško gyvenimo įgūdžių vertinimas ir trūkumai
Tyrimai atskleidžia, kad jaunuoliai yra įgiję reikiamų kasdienio gyvenimo įgūdžių, leidžiančių išgyventi ir pasirūpinti fiziologiniais poreikiais. Dauguma vaikų globos namų auklėtinių geba pasigaminti maisto, susitvarkyti kambarį, apsipirkti parduotuvėje, išsiskalbti drabužius. Daugiau kaip pusė jaunuolių teigė kiekvieną dieną arba kartą per savaitę mokomi kasdienių gyvenimo įgūdžių, reikalingų paprastiems darbams, tokiems kaip kambarių tvarkymas, drabužių skalbimas, maisto gaminimas, atlikti.
Tačiau subjektyvaus įsivertinimo rezultatai liudija, kad globos namus paliksiantys vaikai stokoja tokių įgūdžių kaip gebėjimas susirasti darbo, planuoti išlaidas ir pajamas. Jaunuolių subjektyviu vertinimu, jie nemokomi mokėti mokesčius - šio savarankiškumo įgūdžio jiems labiausiai trūksta ir labiausiai norėtų jį įgyti. Devyniolikmetis Aleksandras, Jonavos rajono vaikų globos namuose praleidęs penkiolika metų, prisipažino: "Niekad nesakiau, kad globos namai nieko neišmoko, tačiau pats jaunuolis turi mokėti priimti mokymosi procesą." Anot Aleksandro, jam labiausiai trūko finansų planavimo, maisto gaminimo įgūdžių ir gebėjimo išsakyti savo nuomonę bei ją pagrįsti. Anot Vaido, buitinių įgūdžių jis neįgijo, kadangi globos namuose viskas yra padaroma už jaunuolį: "Maistą visuomet gamindavo darbuotojai, patys gamindavome itin retai."
Gauti tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma jaunuolių, kuomet jie jau turėjo palikti globos sistemą ir gyventi savarankiškai, tam jautėsi nepasiruošę. Jiems vis dar sunku buvo planuoti savo finansus, susitvarkyti įvairius dokumentus, juos taip pat gąsdino atsiradusi nežinomybė, kaip viskas bus gyvenime, kai reikės veikti pačiam savarankiškai, be niekieno pagalbos. Dvidešimtmetė Laura, Pagynės vaikų globos namuose praleidusi ketverius metus, prisimena: "Kai išėjau iš globos namų, nebuvo lengva suprasti, kad mano gyvenimas, kai už viską atsakau pati, jau prasidėjo. Man vis dar trūko įgūdžių planuojant savo išlaidas ir dienotvarkę."
Institucinės globos transformacija ir jos iššūkiai
Vykstant socialinių paslaugų pertvarkai Lietuvoje, vis daugiau dėmesio skiriama gyvenimui bendruomenėje ir didelių globos įstaigų atsisakymui. Deinstitucionalizacija - tai procesas, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas žmonėms su negalia gyventi bendruomenėje, o ne didelėse globos įstaigose, užtikrinant jiems individualius poreikius atitinkančią pagalbą ir galimybę išlikti aktyvia visuomenės dalimi. Lietuvoje šis procesas numato iki 2030 metų pertvarkyti socialinių globos įstaigų sistemą, palaipsniui atsisakant institucinės globos ir plėtojant bendruomenines paslaugas žmonėms su negalia, siekiant jų didesnio savarankiškumo ir socialinės integracijos. Nuo 2030 m. nei viena savivaldybė nebegalės siųsti žmonių su negalia į globos įstaigas. Tad paslaugų poreikio įsivertinimas ir jų planavimas bei organizavimas reikalingas jau šiandien.
Tačiau kartu vis aštriau iškyla klausimas, ar šie pokyčiai palies visus vienodai. Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ atkreipia dėmesį, kad itin pažeidžiamoje situacijoje atsiduria sunkų autizmą turintys vaikai ir suaugusieji - žmonės, kuriems reikalinga nuolatinė, visą parą teikiama pagalba. Pasak Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovės Linos Sasnauskienės, idėja pati savaime yra teisinga, tačiau didžiausia problema kyla tuomet, kai žmonės su sunkiausia negalia lieka už paslaugų sistemos ribų.
L. Sasnauskienė teigia, kad Lietuvoje šiuo metu siūlomi keli gyvenimo bendruomenėje modeliai, tačiau didžioji jų dalis orientuota į gana savarankiškus žmones. Apsaugotas būstas dažniausiai reiškia butą daugiabutyje, kuriame gyvena du ar trys jaunuoliai, galintys patys pasirūpinti buitimi ir kuriems socialinio darbuotojo pagalba reikalinga tik minimaliai. Savarankiško gyvenimo namai taip pat skirti tiems, kurie geba patys apsitarnauti, savarankiškai judėti bendruomenėje ar net dirbti, tik su šiek tiek intensyvesne pagalba. Pasak asociacijos vadovės, net ir grupinio gyvenimo namai, kurie teoriškai skirti vidutinę ar sunkesnę negalią turintiems žmonėms, realybėje dažnai netinka tiems, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra ar slauga.
„Vienintelis modelis, galintis realiai atliepti ypač sunkios negalios poreikius, kuomet priežiūra yra reikalinga 24/7, yra bendro gyvenimo namai, kuriuose užtikrinama intensyvi, visą parą teikiama pagalba. Tačiau Lietuvoje tokių namų šiuo metu yra vos du, o tai reiškia, kad didžioji dalis žmonių su sunkia negalia lieka be pasirinkimo“, - dalijasi L. Sasnauskienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizuoja Asmenų su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia globos deinstitucionalizacijos stebėsenos susitikimus. Asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė L. Sasnauskienė, dalyvaudama šiuose susitikimuose, teigia, kad klausantis savivaldybių pristatymų ministerijoje gali susidaryti įspūdis, jog paslaugų sistema veikia: minimos Negalios gerovės tarybos, socialinės reabilitacijos paslaugos, įvairūs ES lėšomis finansuojami projektai ir iniciatyvos. Tačiau „mūsų asociacijos atstovaujama grupė - sunkios negalės ir sudėtingo autizmo vaikai bei suaugusieji - dažniausiai lieka už sistemos ribų. Net ir didžiosios globos įstaigos neretai tokių žmonių atsisako, o savivaldybės neturi aiškios vizijos, kaip bendruomenėje užtikrinti pagalbą tiems, kuriems jos reikia visą parą“, - sako L. Sasnauskienė.
Asociacija „Lietaus vaikai“ atstovai siekia, kad į deinstitucionalizacijos procesą būtų įtraukti tie žmones su negalia, kuriems bendruomeninių paslaugų šiandien labiausiai trūksta. „Viena iš realių krypčių - savivaldybių telkimasis regioniniu lygmeniu ieškant bendrų sprendimų. Siūlome savivaldybėms jungtis ir steigti bendro gyvenimo namus ypač sunkios negalės žmonėms, skirtus kelių savivaldybių žmonėms. Tai būtų reali alternatyva šeimoms, kurios šiandien dažnai lieka visiškai vienos su labai sudėtinga kasdienybe. Tikime, kad be sunkaus autizmo ir ypač sunkios negalės žmonių įtraukimo deinstitucionalizacija negali būti laikoma visaverte“, - įsitikinusi L. Sasnauskienė.
Pastarieji metai Lietuvoje, kalbant apie vaikų globos sistemos reformas, buvo patys aktyviausi. Buvo priimtas įsakymas „Dėl Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 metų veiksmų plano patvirtinimo", kuris ir išjudino seną, ydingą ir vaikų poreikių neatliepiančią vaikų globos namų sistemą. Jo tikslas - atsisakyti institucinės globos, pripažįstant, kad ši sistema yra netinkama ir yra senas, posovietinis palikimas. Tad buvo pradėtas vaikų globos namų išformavimas, iškeliant vaikus gyventi į butus šeimynomis. Taip pradėta plėtoti globėjų sistema, tam, kad kuo mažesniam skaičiui vaikų išvis tektų gyventi globos namuose. Tačiau šio plano tikslas nėra vien tik vaikų globos namų išformavimas, bet ir palydimoji globa, kuri yra suteikiama jaunuoliams, jau palikus globos namus.
Amžiaus riba ir paramos tęstinumo svarba
Susiduriama su supaprastinta ir pasenusia samprata, kad pilnametis yra suaugęs ir nepriklausomas. Tačiau asmens nepriklausomybė yra tikslas, ji neatsiranda vien sulaukus pilnametystės. Jaunuoliams iš globos namų sulaukus 18 metų valstybės globa baigiasi ir jie turi išsikraustyti bei pradėti gyventi savarankiškai. Tačiau vaikai, gyvenantys šeimoje, neatsiskiria nuo šeimos vos sulaukus pilnametystės. Jaunuoliams vis dar būna reikalinga tiek finansinė, tiek emocinė parama.
Jungtinėse Amerikos Valstijose jau yra pripažįstama, kad jaunuoliai, išėję iš globos namų, yra itin pažeidžiama grupė. Šiai grupei būdingas žemesnis išsilavinimas, kas lydi ateityje prastesnes darbo perspektyvas, taip pat dažnesnis skurdas, įsitraukimas į kriminalinę veiklą, benamystė, ankstyva tėvystė. Net jų vaikams gresia didesnė psichikos ligų tikimybė, sunkumai mokantis bei tikimybė patekti į globos namus. Tad, įvertinus šias rizikas, amžius, kuomet jaunuoliai palieka globą, buvo pakeistas į 21-uosius metus tam, kad jie būtų geriau paruošti savarankiškam gyvenimui. Atsižvelgiant į jaunuolių amžių ir potencialą tolesniam asmenybės augimui ir vystymuisi, išplėsta parama pereinant į suaugusio gyvenimą galėtų padidinti tikimybę, kad daugiau jaunuolių gyvens produktyvų suaugusiojo gyvenimą. Tam yra svarbi ankstyva pagalba.
Palydimoji globa: pagalba pereinant į savarankišką gyvenimą
Palydimoji globa yra viena iš priemonių, galinčių suteikti reikiamą palydėjimą jaunuoliui, ką tik palikusiam globos namus. Tai yra globos forma, kai teikiama ilgalaikė kompleksinė pagalba jaunuoliams, kurie išeina iš globos namų, globėjų šeimos ar šeimynos ir pradeda savarankišką gyvenimą. Pagrindinis palydimosios globos tikslas yra padėti jaunuoliui išmokti būtinų įgūdžių, padėsiančių jam tvarkytis su kasdieninėmis gyvenimo užduotimis.
Priežastys, kodėl jaunuoliai jaučiasi nepasiruošę gyventi savarankiškai, yra dėl netinkamo paruošimo globos namuose. Iki paauglystės jaunuoliai praktiškai nėra ruošiami savarankiškam gyvenimui. Tik maždaug nuo 14 metų atsiranda galimybė patiems gamintis maistą, kartais pirktis maisto produktus, skalbti rūbus, prisižiūrėti save. Atėjus išėjimo laikui, darbuotojai gana fragmentiškai užsiima jaunuolio palydėjimu po globos. Tai daugiau apima dokumentų sutvarkymą ir suradimą, kur toliau gyventi - dažniausiai tai būna mokyklos bendrabutis. Tačiau ruošiant tiek savarankiškam gyvenimui, tiek pačiam išėjimui, daugiau dėmesio skiriama praktiškoms užduotims. Globos namuose dažniausiai viskas būna padaroma už jį. Jeigu sugedo skalbimo mašina, nupirks naują.
Palydimosios globos pavyzdžiai Kaune
Šiuo metu Kaune yra dvi organizacijos, kurios teikia palydimosios globos paslaugas: VŠĮ „Acto Catholica Patria" veikiantis savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip" ir „Mauros namai". Šiuos tris jaunuolius (Aleksandrą, Vaidą, Laurą) vienija tai, kad, palikę globos namus, jie kreipėsi į "A.C. Patria" centrą "Kitaip". Jo tikslas - padėti jaunuoliams, palikusiems globos namus, žengti likusius žingsnius visiškai savarankiško gyvenimo link.
VŠĮ „Acto Catholica Patria" savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip"
- Jaunuoliai gali gyventi lydimajame būste iki 1 metų.
- Gali gyventi merginos ir vaikinai.
- Jaunuoliai mokosi finansų planavimo, problemų sprendimo ir konfliktų, socialinių įgūdžių kasdienėse veiklose, intensyviose individualiose konsultacijose (kas 2 savaites) ir kas savaitiniuose grupiniuose užsiėmimuose.
- Būstas skirtas mažiau savarankiškiems, tačiau gana motyvuotiems jaunuoliams, kuriems reikia intensyvesnės priežiūros įsisavinant supratimus.
- Gyvenantys centro "Kitaip" lydimajame būste yra įsipareigoję kas mėnesį mokėti 10 proc. komunalinių mokesčių sumos. Taip pat kiekvieną mėnesį reikalaujama susidaryti detalų išlaidų planą ir jo laikytis. "Mūsų tikslas - išmokyti jaunuolius planuoti išlaidas."
- Čia jaunuoliai taip pat įgyja ir buitinių įgūdžių. Visiška laisvė jiems nėra suteikiama - būste galioja taisyklės, kurių privalu laikytis.
- Centro "Kitaip" darbuotojai teigia: "Mums pavyksta išugdyti trūkstamus jaunuolių įgūdžius, nes labai daug dirbame individualiai."
„Mauros namai"
- Šiuose namuose gyvena tik merginos.
- Merginos gali gyventi iki tol, kol pabaigs mokslus ir bus pasiruošusios gyventi atskirai.
- „Mauros namuose" merginos taip pat gauna individualias konsultacijas, vyksta finansų planavimo mokymai.
Mokslininkai siekia išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia asmenų, esančių sudėtingoje situacijoje, sugebėjimą tapti sėkmingais. Egzistuoja įvairūs šaltiniai, kurie padeda jaunuoliams atsilaikyti atsiradus problemoms: asmeniniai įgūdžiai ir savybės, turimi artimi santykiai su asmenimis, kurie juos palaiko, įsitraukimas į bendruomeninę veiklą (įvairūs klubai, bažnyčia). Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos faktorius tam, kad būtų formuojama efektyvi socialinė politika.
Tyrimo metu buvo apklausta 12 žmonių, susijusių su palydimaja globa (5 darbuotojai, 3 iš jų dirba „A.C. Patria" ir 2 „Mauros name", bei 7 jaunuoliai, iš kurių 3 gyvenantys ar gyvenę „A.C. Patria" lydimajame būste, bei 4 merginos, gyvenančios „Mauros name"). Tyrime dalyvavę jaunuoliai buvo gana savarankiški. Tačiau nereikia atmesti ir faktoriaus, kad jie buvo motyvuoti. Patys ėmėsi iniciatyvos ir buvo linkę priimti palydimosios globos paslaugą. Tačiau pripažįsta, kad augant globos sistemoje, daug palaikymo jaunuoliai nesulaukia, trūksta tikėjimo jų gebėjimais, palaikymo ir skatinimo judėti pirmyn.
Valstybės vaidmuo ir iššūkiai
Vertinant valstybės įtaką formuojant palydimąją globą, matoma, kad tik perėjimo prie bendruomeninių paslaugų plane yra įvardyti planai, siekiant suteikti apsaugotą būstą jaunuoliams, paliekantiems globos sistemą. Tačiau L. Sasnauskienė pabrėžia: „Labai svarbus ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmuo peržiūrint globos finansavimo metodiką, nes išskirtinai pačios sunkiausios negalės žmonių pagalbai atliepti reikalingi dideli žmogiškieji ištekliai, neretu atveju 1:1 žmogaus pagalba visą parą, tinkamai pritaikyta aplinka bei žinių turintys darbuotojai. Tad ir finansavimo ribos turėtų būti labiau diferencijuotos atliepiant individualius negalės poreikius.“
Mažas finansavimas yra ne tik kliūtis patiems darbuotojams plėsti savo veiklą bei suteikti paslaugą didesnei daliai asmenų. Jaunuolių gaunama pašalpa 152 EUR yra labai maža žinant tai, kad 18 metų jaunuolis, geriausiu atveju, būna įgijęs tik vidurinį išsilavinimą. Išgyventi su tokia suma, ypač neplanavus savo pinigų, sudėtinga.
Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria jaunuoliai, yra būsto problema. Jaunuoliai, palikę globos namus, ne visada turi, kur gyventi. Norint gauti socialinį būstą, reikia „stoti" į socialinių butų eilę, kuri yra labai ilga. Paprastai iki 24 m. nesulaukiama. O suteikiama 3000 eurų vienkartinė įsikūrimo pašalpa ne visada išleidžiama efektyviai, nes jaunuoliai nespėja susirasti savo pastovios gyvenamosios vietos, kad galėtų įsikurti. Neretai dėl patiklumo jie būna apgauti ir pinigus išgrynina su „draugų" pagalba, jiems atiduodami dalį pinigų.
Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima teigti, kad trūksta iniciatyvos bei paramos iš valstybės formuojant palydimąją globą, kuria Kaune užsiima tik nevyriausybinės organizacijos. Taip pat nerimą kelia tai, kad globos namuose pradeda kurtis savarankiškumo būstai, kuriuose jaunuoliai gali gyventi nuo šešiolikos. Darbuotojai ten negyvena, tik kartais užsuka, tad jaunuoliai daro, ką nori, ir išeina, kada nori. Nors šiandien gali atrodyti, jog sukurti bendruomenines paslaugas žmonėms, turintiems 24/7 pagalbos poreikį, yra neįmanoma, pažangios šalys šį kelią jau nuėjo. Pavyzdžiui, lankantis Suomijoje, Kroatijoje tapo akivaizdu, kad ir žmonėms su labai sunkia negalia gali būti užtikrintas gyvenimas bendruomenėje - čia veikiantys apsaugoto ir grupinio gyvenimo modeliai apima ne tik būstą, bet ir nuolatinę, visą parą teikiamą pagalbą, socialinių ryšių palaikymą bei aiškiai suplanuotas paslaugas pagal individualius poreikius.
tags: #globos #namu #aukletiniu #neparuosia #savarankiskam #gyvenimui
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
