Dievo samprata ir amžių išmintis lietuviškose patarlėse

Lietuviškos patarlės ir posakiai - tai tarsi mažos išminties kapsulės, perteikiančios šimtmečių lietuvių patirtį, vertybes ir gyvenimo būdą. Šios frazės pamoko, įkvepia ir kartu atspindi tautos dvasią. Lietuviškos patarlės - tai mūsų protėvių balsas, kalbantis per amžius. Lietuvių kalba, be jokios abejonės, būtų pilka ir skurdi be daugybės tautos išminties perlų - patarlių ir priežodžių, kurie ją puošia. Sakytinės lietuvių tautosakos visuma - patarlės ir priežodžiai - yra tokia gausi ir įvairi, kad, pažvelgus į ją, gali susisukti galva. Atrodo, kad nėra nė vienos gyvenimo pusės, kurios ji neaplenktų.

Lietuvių patarlių kilmė ir istorinis kontekstas

Lietuviškos patarlės formavosi šimtmečiais, todėl puikiai atspindi baltiškąją pasaulėžiūrą ir agrarinę kultūrą. Dauguma lietuviškių posakių gimė iš žemdirbių gyvenimo ir gamtos stebėjimo. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, apie 45% patarlių siejasi su gamta, darbu ir bendruomene. Šios frazės buvo užrašinėjamos dar XVI a., o XIX a. knygnešiai, tokie kaip Jurgis Bielinis, platino patarlių rinkinius, slapta gabendami juos per Nemuną. Užrašytos lietuvių abėcėle, jos išsaugojo tautos tapatybę net spaudos draudimo laikais.

Istorija pasakoja, kaip Bielinis kartą apgavo žandarus, paslėpęs patarlių knygelę po šienu vežime, teigdamas, kad veža „maistą sielai“. Kauno Knygnešių muziejuje saugomi šie rinkiniai liudija, kaip lietuviškos patarlės tapo pasipriešinimo simboliu spaudos draudimo metu (1864-1904 m.). Lietuviškos patarlės tapo savotišku pasipriešinimo simboliu, kuomet buvo uždrausta lietuviška spauda.

Patarlės ir posakiai: reikšmės ir vartojimas kasdieniame gyvenime

Lietuviškos patarlės yra tarsi gyvenimo lietuvių kalbos istorijos pamokos, perteikiamos glaustai ir vaizdingai. 2024 m. „Cultural Identity Journal“ tyrimas rodo, kad 68% lietuvių vartoja patarles kasdienėje kalboje, o tai pabrėžia jų neblėstantį populiarumą. Štai keletas populiariausių patarlių ir posakių, jų reikšmės ir kaip jas galima pritaikyti kasdienėje kalboje:

Patarlės apie darbą, kantrybę ir gyvenimo išmintį

• Ką pasėsi, tą ir pjausi: Veiksmai turi pasekmes. Naudokite, kai norite pabrėžti atsakomybę, pvz., „Jei mokysiesi, ką pasėsi, tą ir pjausi - gausi gerus pažymius.“
• Lašas po lašo ir akmenį pratašo: Kantrybė įveikia sunkumus. Tinka motyvuojant, pvz., „Lašas po lašo, ir projektas bus baigtas.“
• Gera pradžia - pusė darbo: Sėkmingas startas palengvina užduotį. Puikiai tinka planuojant darbus.
• Rytas už vakarą protingesnis: Sprendimus geriau priimti pailsėjus. Naudokite, kai patariate neskubėti. Pavyzdžiui, „Rytas protingesnis už vakarą“ skatina apgalvoti sprendimus.
• Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: Optimizmo pamoka. Tinka paguosti sunkioje situacijoje, pvz., „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ pamoko mus optimizmo.
• Kur avis, ten ir vilna: Kur yra pastangos, ten yra ir rezultatai. Tinka apibūdinti darbštumą.

Patarlės apie socialinius santykius ir prigimtį

• Sava bala geriausiai pažįstama: Namai - saugiausia vieta. Naudokite kalbant apie bendruomenės svarbą.
• Šuo ir kariamas pripranta: Prisitaikymas prie sunkių aplinkybių. Tinka apibūdinti ištvermę, pvz., „Darbe sunku, bet šuo ir kariamas pripranta.“
• Duok kvailiui kelią: Venkite ginčų su neprotingais žmonėmis. Naudokite, kai reikia išlaikyti ramybę.
• Tyli kiaulė gilią šaknį knisa: Tyla reiškia slapukavimą ar slaptus kėslus. Naudokite, kai įtariate ką nors rezgant kažką jums už nugaros.
• Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi: Lojalumas tam, kas tave remia. Tinka kalbant apie ištikimybę.
• Obuolys nuo obels netoli rieda: Vaikai paveldi tėvų bruožus. Naudokite apibūdindami panašumus.
• Vilkas vilku, o kailis tas pats: Išorė gali apgauti, bet esmė išlieka. Tinka apibūdinti apgaulingą elgesį.

Patarlės apie žodžio svarbą ir sveikatą

• Žodis - ne žvirblis, išskrenda - nesugausi: Atsargiai rinkite žodžius. Naudokite kalbant apie žodžių svarbą.
• Sveikata - brangiausias turtas: Sveikata yra svarbiausia. Tinka sveikatos kontekste.

Patarlės ir priežodžiai: skirtumai ir bendrumai

Patarlėms ir priežodžiams būdinga metaforinis reikšmės perkėlimas, hiperbolės, personifikacijos. Patarlė tradiciškai laikomas dažniausiai vaizdingas posakis, turintis perkeltinę reikšmę. Patarlė paprastai būna sakinio apimties, pavyzdžiui, „Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“ arba „Kopūstais nudegęs ir darže pučia“. Jos skirtos pamokyti, pasišaipyti, sudrausti, paguosti ar pasiguosti. Patarlė yra sintaksiškai baigtas sakinys; jų būna ir dvinarių (Lenk medį, kol žalias, mokyk vaiką, kol mažas). Patarlėmis patariama, pamokoma (paskatinama ar sudraudžiama) arba apibendrinama (Kalk geležį, kol karšta; Obuolys nuo obels netoli rieda; Jaunas gali, senas turi mirti).

Priežodžiai - tai frazės, replikos, vaizdingi kai kurių atvejų, situacijų, reagavimų apibūdinimai. Lietuvių priežodžiais išreiškiama konkrečių įvykių, situacijų, asmenų vertinimas (dažniausiai nepalankus), tam tikrais atvejais sakomos replikos. Sintaksiškai priežodis gali būti trumpesnis nei sakinys (Nei į tvorą, nei į mietą; Šaukštai popiet). Priežodžiais laikomi ir tradiciniai palyginimai (Gudrus kaip lapė; Gyvena kaip žirnis prie kelio). Su priežodžiais koreliuoja kai kurie frazeologizmai (Išėjo šunims šėko pjauti; Devintas vanduo nuo kisieliaus). Kriterijus tokį junginį laikyti frazeologizmu ar priežodžiu yra vartojimo pobūdis - sintaksinių ryšių su kontekstu buvimas ar nebuvimas: priežodžiai šiuo atžvilgiu yra autonomiški.

Patarlių ir priežodžių leksika dažniausiai buitinė. Neretai vartojama vadinamoji žemoji leksika, kuri sustiprina jų komiškumo efektą. Lietuvių patarlių turinys dažniausiai homocentrinis, o patarlės formą įgijusių fenologinių pastebėjimų, pvz., Dalgis pievon - lašiniai verkia; Nuo Grabnyčių kreiva vėžė, lietuviai turi nedaug.

Patarlių ir priežodžių buvo kuriama visais laikais. Daugelis jų natūraliai atsirado žmonėms bendraujant, menišku posakiu apibendrinant tikrovišką reiškinį. Tad šiuose kūrinėliuose atsispindi ilgaamžė mūsų tautos patirtis, išmintis ir pasaulėžiūra. Lietuvoje patarles ir priežodžius pradėta rinkti XVII a. viduryje. Pirmasis spausdintas lietuvių smulkiosios tautosakos rinkinys „Lietuvių liaudies priežodžiai“ buvo išleistas 1840 m. Vilniuje. Jį sudarė Liudvikas Adomas Jucevičius.

Patarlės literatūroje ir mene

Lietuviškos patarlės gyvuoja ne tik kasdienėje kalboje, bet ir praturtina literatūrą, suteikdamos kūriniams autentiškumo ir išminties. Nuo senųjų tautosakos ir mitologijos rinkinių iki šiuolaikinių romanų, patarlės ir mįslės padeda perteikti lietuvių pasaulėžiūrą.

Šios knygos - tai langas į lietuvių tautosaką, kur patarlės ir mįslės ne tik moko, bet ir kviečia pajusti kalbos grožį. Pavyzdžiui, Donelaičio „Metuose“ patarlės sustiprina moralinį poemų svorį, o Vaitkunskienės romane jos atgaivina šiuolaikinius dialogus. Patarlių tematika bei skambesys aptinkami ir lietuvių liaudies šokiuose bei dainose.

Patarlės šiuolaikiniame pasaulyje: mitai ir realybė

Mitai apie lietuviškas patarles

• Patarlės yra pasenusios: Netiesa! 2024 m. apklausa rodo, kad net 70% lietuvių vartoja patarles kasdien, ypač kaimo bendruomenėse.
• Jos neturi istorinės vertės: Patarlės kaip tik labai gerai atspindi baltiškąją kultūrą, užrašytą XIX a. rinkiniuose.
• Patarlės skirtos tik vaikams: Netiesa! Jos naudojamos šiuolaikinėje literatūroje, pvz., Kristinos Sabaliauskaitės romanuose.
• Visos patarlės yra vien apie gamtą: Daug patarlių, pvz., „Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“, kalba apie socialinius tarpusavio santykius.
• Patarlės neturi įtakos kalbai: Nosinės raidės ir kirtis patarlėse suteikia kalbai ritmo ir papildomo grožio.

Patarlės išlieka aktualios ir šiuolaikiniame gyvenime - jos skamba kasdieniuose pokalbiuose, pvz., „Gera pradžia - pusė darbo“, planuojant darbus, ar „Sveikata - brangiausias turtas“, rūpinantis savijauta. 2023 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto duomenimis, 60% šiuolaikinių lietuvių knygų naudoja patarles, kad sustiprintų tekstų emocinį poveikį. Patarlės gyvuoja ir šiuolaikiniame mene. Pavyzdžiui, Alantos Vaitkunskienės romane „Lietuviškos pasakos“ (2021) patarlė „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ įpinta į veikėjų dialogus, todėl pabrėžia atsakomybės temą, kai jauna herojė mokosi priimti sprendimus. Ši patarlė sustiprina siužetą, suteikdama jam tautosakinį skambesį ir moralinį svorį. Tokie pavyzdžiai rodo, kaip patarlės praturtina šiuolaikinę kūrybą ir kasdienybę. Patarlė „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“ buvo panaudota 2024 m. Vilniaus knygų mugės šūkyje, pabrėžiant kantrybės ir literatūros svarbą.

Lietuviškos patarlės išlieka gyvos, nes jos universalios ir kalba apie realų gyvenimą - jos šneka apie žmogaus prigimtį, darbą ir santykius, kurie aktualūs bet kuriuo laikmečiu. Mokytojai dažnai skatina vaikus naudoti patarles įvairiuose rašiniuose. Pavyzdžiui, patarlė „Obuolys nuo obels netoli rieda“ dažnai naudojama aptariant šeimos tradicijas, kai vaikai perima tėvų įpročius ar talentus. Šios frazės taip pat įkvepia šiuolaikinius kūrėjus: teatro režisieriai, statydami spektaklius pagal lietuvių tautosaką, naudoja patarles, kad sustiprintų dialogų emocinį svorį. Patarlės taip pat padeda išlaikyti kalbos gyvybingumą. Jų ritmas ir vaizdingumas, kaip antai „Žodis - ne žvirblis, išskrenda - nesugausi“, skatina rinktis žodžius atsakingai, o tai ypač svarbu bendravime ar rašant.

"Duona" Biblijoje ir lietuvių liaudies išmintyje

Biblijoje duona užima ypatingą vietą, simbolizuodama ne tik fizinį maistą, bet ir dvasinį peną.

Jėzus - gyvenimo duona

• „Aš esu gyvenimo duona!“ - sako Jėzus (Jn 6, 35). Šis teiginys pabrėžia, kad Jėzus yra ne tik fizinis maistas, bet ir dvasinis penas, būtinas amžinajam gyvenimui.
• Jis priduria: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos - gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Šie žodžiai atskleidžia Jėzaus, kaip Dievo dovanos, esmę, kuri suteikia amžinąjį gyvenimą tiems, kurie tiki Juo. Šios citatos (Jn 6, 35 ir Jn 6, 51) yra kertiniai akmenys krikščioniškam supratimui apie Jėzaus svarbą.

Stebuklas ir Tikėjimas

Evangelijose aprašomas stebuklas, kai Jėzus pamaitina minią penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis (Jn 6, 9-10), yra galingas ženklas. Šis įvykis ne tik parodo Jėzaus galią, bet ir atskleidžia tikėjimo svarbą. Net ir turint mažai, su tikėjimu galima pasiekti neįtikėtinų dalykų. Šis stebuklas simbolizuoja ne tik Jėzaus galią aprūpinti, bet ir raginimą pasitikėti Dievu net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

Eucharistija: duona kaip Kristaus Kūnas

Katalikų teologijoje Eucharistija yra laikoma pačiu svarbiausiu sakramentu, kuriame duona ir vynas virsta tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. Jėzus sako: "Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Ir duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę" (Jn 6, 51).

Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, tokie kaip šv. Ireniejus Lionietis, šv. Ignotas Antiochietis ir šv. Kirilas Jeruzalietis, tvirtai patvirtino Eucharistijos tikrovę. Jų raštai liudija, kad pirmieji krikščionys tikėjo, jog duona ir vynas Eucharistijos metu iš tiesų tampa Kristaus kūnu ir krauju.

Ieškojimo Motyvacija

Jėzus kviečia žmones būti nuoširdžiais su savimi ir išsiaiškinti, kodėl jie ieško Dievo. Svarbiausia yra motyvacija, kuri skatina ieškoti Dievo. „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Šie žodžiai pabrėžia, kad svarbiausia yra siekti dvasinio, o ne tik materialaus pasotinimo.

Liaudies išmintis: patarlės apie Dievą ir duoną

Lietuvių liaudies patarlės dažnai atspindi religinius motyvus, bet taip pat pasitaiko humoro ir ateistinių minčių. Patarlė „Davė dievas dantis, duos ir duonos“ atspindi gilų tikėjimą ir pasitikėjimą aukštesne jėga, kad Dievas pasirūpins visais žmogaus poreikiais. Šis posakis, persmelktas įvairiuose kontekstuose, pabrėžia, kad Dievas ne tik pasirūpino praeitimi, bet ir pasirūpins ateitimi, ypač kalbant apie pagrindinius gyvybės poreikius, tokius kaip duona. Tačiau, kaip pastebi liaudies išmintis, ne visada galima pasikliauti vien tik dangaus pagalba: „Iš dangaus neišmelsi duonos“ (rus.). Šios patarlės pabrėžia, kad reikia patiems dirbti ir stengtis, norint užsitikrinti pragyvenimą. Taip pat, „Balta duona juodom rankom uždirbama“, pabrėžia, kad net ir geriausi dalykai pasiekiami sunkiu darbu.

Dievo samprata lietuvių patarlėse: nuo tikėjimo iki ateizmo ir filosofinių apmąstymų

Socialinė nelygybė ir Dievas

Kai kurios patarlės atspindi socialinę nelygybę ir abejones Dievo teisingumu: „Ir pas Dievą nėra teisybės“. Patarlės, tokios kaip „Kam Dievas davė, tam ir drėbtelėjo“ ir „Turtingam ir velnias duoda, ir Dievas padeda“, atskleidžia, kad sėkmė dažnai priklauso nuo turimos padėties, o ne nuo Dievo malonės. O skurdžius yra „ir žmonių, ir Dievo užmirštas“. Taip pat „Ką ponas pablūdija [klaidingai daro], nė Dievas nesūdija“ neteisia. „Kas bagotas, tam ir dievas svotas“ (rus.). „Dvasininkas ir dvarininkas - vieno lizdo paukščiai“ (rus.). Šios patarlės kritiškai žvelgia į socialinę nelygybę ir religijos vaidmenį ją pateisinant.

Ateistinės patarlės: kritinis požiūris

Nors liaudies patarlėse apie dievą dažniausiai skamba religiniai motyvai, tačiau šis tautosakos žanras patogus reikštis ir humorui bei ateistinio pobūdžio mintims. Ateistinės patarlės išreiškia kritinį požiūrį į religiją ir Dievą. Jos pabrėžia realistinį pasaulėvaizdį ir protestuoja prieš dvasinę priespaudą. Tokios patarlės kaip „Visko Dievas davė, bet nedavė galvos“ ir „Kur buvai, kai Dievas protą dalijo?“ pašiepia aklą tikėjimą ir skatina mąstyti savarankiškai. Taip pat „Dievo žioplelis“... „ponui Dievui ant garbės į pakalnę nudardės“. „Sudiev, razumėli, ne kiek jo buvo ir tas pražuvo“. „Ką Dievas nori nubausti, to ir protą atima“. Šios patarlės skatina kritinį mąstymą ir abejojimą autoritetais.

Štai keletas laisvamaniškų angliškų patarlių, atspindinčių panašias mintis:

• „Thinking is very far from knowing“ (Manymas yra labai toli nuo žinojimo).
• „Take the things as you find them“ (Suvok dalykus tokius, kokie jie yra).
• „Hope is the dream of a waking man“ (Viltis yra nemiegančio žmogaus sapnas).
• „Trust is mother of deceit“ (Tikėjimas yra apgaulės motina).
• „Look high and fall into the dirt“ (Žiūrėk aukštyn ir krisk į purvą).
• „The earth produces all things, and receives all again“ (Žemė ir pagimdo visus dalykus, ir susigrąžina juos atgal).
• „Dying is as natural as living“ (Mirtis yra tokia pat natūrali kaip ir gyvenimas).
• „Miracles are to those who believe in them“ (Stebuklai yra tik tiems, kurie tiki jais).

Dievo prigimtis ir žmogaus egzistencija

Svarbiausia Dievui priskiriama savybė - kūrybiškumas. Religingas žmogus šią jo savybę įsivaizduoja pagal savo paties kūrybinę veiklą. Tačiau „Iš nieko kuriamas tik niekas“ (Of nothing comes nothing). Kaip su strimagalviu, nevalingu Dievu? Kaip su jo dvilypumu? Jo sąmoningumu, valingumu? Koks Dievas yra? Kaip Dievas bręsta, tobulina save, pranoksta save? Ką Dievui reiškia jo gyvybė? Praaugame savo tėvus. O kaip su Dievu? Ar tai išplečia žmogaus požiūrio grandine papildomai, kad tai būtų žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį? Ar Dievas išgyvena klausimą? o viskas atsakymą? Ar Dievas būtinas ar nebūtinas? Kiekvienam? Kuria prasme galimybės Dievas ir būtinybės Dievas yra tas pats esamybės Dievas?

Žmogaus gyvenimo sunkumai taip pat atsispindi patarlėse, kurios susijusios su Dievo valia: „Uždėjo Dievas kryžių, ir nešk“, „Oi, Dieve, kokia našta: penki vaikai, pati šešta“. Didelė dalis žmonijos skursta visą gyvenimą dėl vadinamosios „socialinės atskirties“ - klasių, kastų, religijų priešiškumo. Aukščiausiasis skurdžiams, deja, nepasiekiamas: „Dievas aukštai, o karalius toli“ (rus.). „Tuščia kišene maldos neina į Dievo ausį“. Tačiau vargšai vis tiek tikisi pagalbos iš dangaus: „Laukia kaip žydai Dievo manos“. Jėzaus nurodymas mokiniams nesirūpinti savo mityba (žr. Mt 6, 25-26 ) ir atitinkama liaudies patarlė „Davė dievas dantis, duos ir duonos“ yra klaidinanti netiesa. Ne tik duoną patiems tenka užsiauginti, bet senatvėje ir dantis susidėti. „Kad Dievas duos, tai ir gulėdamas apsišiksi“. Toks „apsikakojimas“, žinoma, - ne įsivaizduojamo dievo dovana, o objektyvi pačios gyvosios gamtos drama, ypač senatvėje.

Mirties ir gyvenimo ciklas taip pat apmąstomas: „Kas gali būti amžinas?“, „Dukart negyvensim“. Sunku gimti, dar sunkiau mirti. „Gimstame verkdami, gyvename skųsdamiesi ir mirštame nusivylę“ (We are born crying, live complaining and die disappointed). Jau pirmas kūdikio žingsnis nukreiptas ne tik į gyvenimą, bet ir link karsto. „Pirmas įkvėpimas yra mirties pradžia“ (The first breath is the beginning of death). Kadangi žmogus yra kilęs iš Afrikos keturkojų, „Žmogus už žvėrį piktesnis“. Vergovinių laikų žiaurumai uždėjo antspaudą ir Senojo Testamento dievui. „Jis nepagailėjo net savo Sūnaus“ (Rom 8, 32). „Jeigu Dievo sūnus mirė, tai ir mes mirsime“; „Mala ir mala Dievas savo girnom“.

Nuoširdžiai tikintys žmonės daugelį amžių jautėsi tokiais nuolankiais „šuniukais“. Tačiau yra ir pikti šios rūšies padarai. „Viešpaties šunys“ - lot. „Domini canis“ - taip pasivadino vienuoliai dominikonai ne tik nuolankumo, bet ir agresyvumo prasme - jie buvo pagrindinė inkvizicijos jėga. Pagal religinį „mokslą“, žmogus - menkavertė būtybė. „Kai Dievas dangų tvėrė, tai tavim cvekelius vežiojo“. Biblija taip nusako žmogaus silpnumą: „Dulkė esi ir į dulkes sugrįši“ (Pr 3, 19). Tenka maldauti „Viešpatį“ pasigailėjimo. Vis tik po visagalio sparnu jie jaučiasi saugesni - „Po Dievo stogu visiems patogu“. Jėzus įspėja: „Daug pašauktų, bet mažai išrinktų“ (Mt 22, 14). Išvertus šį posakį į mužikišką kalbą, jis skamba gana linksmai: „Ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyt“. Yra ir patarimas pasninkaujantiems: „Nelįsk per daug Dievui į akis“, nes „Nevalgęs, nešikęs - nė Dievui netikęs“, „Jis nei Dievui tinka, nei jo velniui reikia“.

Dievo esmė ir Trejybė

Meilė yra besąlygiška. Dievas mumyse, tai Dievo valia. Dievas mumyse kalbantis Dievą už mūsų, tai gera valia. Dievas už mūsų kalbantis Dievą mumyse, tai išmintis. Visko atvaizdai yra troškimai, troškimų vieningumas yra meilė, tad Dievo esmė yra meilė. Dievas yra trokštantysis, tad glūdi už žmogaus netroškimų. Troškimai išsako Dievo savybes per atvaizdus. Žmogus išeina už savęs į Dievą, renkasi tarp Dievo ir savęs. Yra nulinis asmuo (Dievas), pirmas asmuo (Aš), antras asmuo (Tu), trečias asmuo (Kitas). Nulybės atvaizdai yra Dievo savybės. Vienybės atvaizdais yra Dievo savybės per jo sandarą viską. Jisa yra besąlygiškasis, nešališkasis, nepaneigiamasis. Dievas yra dvasia, jo sandara yra viskas. Visko atvaizdai yra 4 Dievo troškimai: jisai trokšta nieko (savarankiškas), kažko (užtikrintas), betko (ramus) ir visko (mylintis). Tad meilė yra Dievo sandaros atvaizdų vieningumas, kitaip tariant, meilė yra Dievo esmė. Dievas yra šuolis. Buvimas viena - kartu - tai dieviška, tai Dievo būsena.

Dievas reiškiasi tais, kuriems jisai yra jųjų Dievas. Trejybės ratą grindžia Dievo branda. Dievas išeidamas už savęs įsikūnija, visgi tai klaidinantis išsireiškimas, nes Dievas įsikūnija netikslingai. Dievo prielaida yra viskas, visko prielaida yra troškimai, ir troškimų prielaida yra meilė. Dievo prielaidos nusako koks, kaip ir kodėl jisai būtinas. Meilė grindžia kodėl Dievas būtinas, troškimai išreiškia kaip Dievas būtinas, ir viskas nusako koks Dievas būtinas. Šias prielaidas (meilę, troškimus, viską, Dievą) suvokiame kaip asmenis: Kitą (požiūrį į požiūrį į požiūrį), Tave (požiūrį į požiūrį), Mane (požiūrį) ir patį Dievą (jokį požiūrį). Asmenys yra požiūrių santykiai. Požiūris į požiūrį į požiūrį yra požiūris į tarpą, į tai, ko nėra. Tuo tarpu joks požiūris išreiškia tai, kas yra. Dievas yra tiek būtinas, tiek nebūtinas. Santvarkoje, kur nėra prieštaravimo, visgi yra Dievas nes yra gerumas. Dievo įsakymas įrodo, jog Dievas nebūtinas.

Tačiau mes laikomės Dievo įsakymo tiktai vykdydami Dievo valią paklusimu, tikėjimu ar rūpėjimu. Vienų vienumas reiškiasi klausimu - atsiskyrimu - o tas klausimas yra, Ar aš būtinas? Dievo šokis. Vienų vienumo sąvoką galima išreikšti santykinai kaip tiesos tėkmę. Klausimas tai galimos brandos suglaudimas. Atsakymas, išgyvenimas tai įvykusios brandos suglaudimas. Veiksmu šventoji Dvasia jungia Dievo Tėvo veiksmą ir Dievo Sūnaus veiksmą.

Dievas yra prasmingas, neaprėpiamas, tačiau tai išreikšdamas nuliniu veiksmu, išeina už savęs, užtat paneigdamas, išeina už savęs į save. Tuo paneigia, kad jo sandara neturi išorinio konteksto. Dievas yra pastovus, tačiau tai išreikšdamas nuliniu veiksmu, tūno savyje, užtat sutampa su savimi išėjusiam į save, užtat nukrypsta. Dievas yra teisus, akivaizdus. Tuo paneigia, kad jo sandara yra būtina sąvoka. Dievas ramus, trokšta betko. Dievo negerumu išryškėja jo gerumas. Atsiskyrimas išreiškia Dievo buvimą nebuvime. Dievo šlovinimu Dievas reiškiamas, jisai yra kažkieno Dievas. Ir bendrai malda, jos visomis rūšimis, jisai yra kažkieno Dievas. Šlovinimu jisai išreiškiamas visiems. Jis yra mūsų Dievas, tad mums kaip toks reikalingas. Jisai yra Dievas, tad palaikom jo laisvę, kad būtent mes prie jo derėtumėme ir ne atvirkščiai, kad gyventumėme visiškai lanksčiai. Užtat jis mus moko vienas kitą mylėti, puoselėti bendrystę. Dievas tampa mums reikšmingas kai tenka mylėti priešą, kai turime priešus dėl to, kad užstojame silpnesnius.

Tėvas Dievas, Sūnus gerumas, Dvasia gyvenimas - jie papildo ir išplečia Dievo laisvę, Dievo valią. Dievas yra asmuo pirm neasmens. Dievas išeina už savęs į save, į ribotumą. Tad Dievas trejopai ribotas besąlygiškumo, nešališkumo, nepaneigiamumo - Tėvas neišeinantis už savęs yra trijų kampų apibrėžtas, visa santvarka grindžia tris kampus ir jo neišėjimą už savęs. Dvasia tūno prarajoje tarp žinojimo rūmų sąmone išsakančių mokslus ir pasąmone išsakančių asmenybes. Sūnus (žmogus) yra siųstas (Dievui išeinant už savęs) sieti Tėvą ir Dvasią, jisai grįžta į Dievą paklusdamas, tikėdamas, rūpindamasis - vykdydamas Dievo valią. Dievas iškyla vieningumo lygmenyje kaip meilė. Gerumas iškyla kaip tobulumas. Dievas atveria galimybę mums, sąmoningiems, o mums netenkant sąmoningumo, jisai sąmoningėja. Tėvas. Dievas. Sūnus: Mano Dievas. Dvasia: Mūsų Dievas. Tai trejybės ratas.

Pasaulio patarlės apie gyvenimo išmintį

Patarlės ir priežodžiai yra būdingi ne tik lietuvių kultūrai. Daugybė tautų turi savitus posakius, atspindinčius jų istoriją, gyvenimo būdą ir vertybes. Štai keletas pavyzdžių iš kitų kultūrų:

• Slovakų patarlė: Ant greito žirgo tuoktis nejok.
• Suomių patarlės: Geriau vyras varvančia nosimi, bet ne toks, kuris be reikalo juokiasi. Jei nuotaika bloga, ir nepadeda net sauna - kitų priemonių nebėra. Suomija be miško, kaip meška be kailio.
• Tamilų patarlės: Rinkis žmoną ne pagal grožį, o pagal būdą; vesk ne dėl pinigų, o dėl gero vardo. Pasileidusį vyrą tik žmona išgelbės.
• Turkmėnų patarlės: Gera žmona - brangenybė, bloga - bėda. Jei galvoje tamsu, visas pasaulis atrodo juodas. Lengva tapti mokytu, sunkiau - žmogumi.
• Turkų patarlės: Acto pardavėjas šypsodamasis uždirba daugiau, negu medaus pardavėjas būdamas susiraukęs. Bevaikius kamuoja vienas rūpestis, tėvus graužia tūkstančiai širdgėlų. Grožiu keturiasdešimt dienų pasidžiaugsi, o gera širdimi ir keturiasdešimties metų bus mažai. Jei Dievas nori suteikti vargšui laimės, tai pirma ką jis padaro - paklaidina jo asilą, o tada padeda vargšui jį surasti. Jei turi gerus vaikus, ar tau bereikia didesnio turto. Aludė toli - nueisiu pamažu. Grožis iki altoriaus, protas - iki mirties. Nuo piktos bobos senėji, o nuo geros - jaunėji. Šypsosi žmona - nušvinta visa šeima. Apsiniaukia žmona - namie tamsa. Tegu vyras kaip varna, o bobai vis tiek paspirtis.
• Uzbekų patarlės: Gražūs rūbai puošia kūną, geri draugai džiugina sielą. Jei turi pinigų, valgyk plovą, jeigu jų neturi, tai valgyk tik plovą. Nori, kad tave gerbtų - daug nekalbėk, nori būti sveikas - daug nevalgyk. Pažintis - metams, santuoka - visiems laikams.
• Rumunų patarlės: Apie ką svajoja žvirblis? Be abejo apie kukurūzų košę. Duona pati į namus neateina, ją reikia užsidirbti.

tags: #gimsta #dievas #amziu #paskiria #priezodis

• Autentiškas Cezario salotų receptas
• Gimimo metai ir jų įtaka
• vaikų emocijų ir elgesio sutrikimai
• Stilingi drabužėliai naujagimiams
• Dirvožemio gyvybės esmė