Algimantas Baltakis: Gimęs pačiu laiku
Artėjant poeto, kritiko, redaktoriaus, vertėjo Algimanto Baltakio 95-osioms gimimo metinėms, kviečiame pasinerti į jo gyvenimo ir kūrybos pasaulį. A. Baltakis, priskiriamas vadinamajai 1930-ųjų kartai, savo gyvenimo ir kūrybos kelią apibrėžė kaip „gimusį pačiu laiku“.
A. Baltakis vadintas „Kauno bernioku“, nors kilęs iš Leliūnų kaimo (Utenos r.). Sovietmečiu, norėdamas nuslėpti kai kuriuos biografijos faktus, prisistatinėjo esąs iš Strazdiškio. Vėliau niekad nebandė nuslėpti savo kilmės ir 2002 m. išleido knygą „Mes iš Leliūnų parapijos“. Tamsiosios A. Baltakio biografijos dėmės - į Vakarus pasitraukę mamos broliai bei tėvas vargonininkas, vadintas „liaudies priešu“ ir keletą kartų kalintas. Su gausia septynių vaikų šeima, vejamas skurdo, jis ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kol atsidūrė Kaune. Čia būsimasis poetas pradėjo mokytis dar tarpukariu veikusioje berniukų gimnazijoje. Iš pradžių dėl kaimiškos tarties, kitokios aprangos sulaukė ir patyčių, bet kumštį turėjo kietą ir už save pakovoti mokėjo, tad netrukus patyčios liovėsi. Su naujais draugais A. Baltakis jau ėjo šunybių krėsti. Lygiai kaip literatūra, jį žavėjo chemija, bet galiausiai, nors mokyklą baigė aukso medaliu, nutarė, kad kūryba ir literatūra jam artimesnės.
Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti jau studijų metais žurnale „Pergalė“. Sunkiai besiverčiančios šeimos vaikas vis ieškojo galimybių užsidirbti - pirmuoju darbu vadino 1942 m. geležinkelio stotyje vokiečių karininkų lagaminų vežiojimą vežimėliu. Vėliau šiek tiek bendradarbiavo radijuje, bet niekas nenorėjo įdarbinti jaunuolio su „kreiva“ biografija. Už pirmąjį „literatūrinį postą“ A. Baltakis jautėsi dėkingas lietuvių literatūros katedros vedėjai M. Lukšienei, jį nukreipusiai pas naujai besikuriančios „Tarybinės moters“ redaktorę I. Povilavičiūtę. Šiame moterims skirtame žurnale pradirbo ketverius metus. Dar nebaigęs mokslų vedė, tad jaunystė prabėgo skubant gyventi. Visą gyvenimą liko su viena moterimi - Sigita Baltakiene, kuriai yra paskyręs ne vieną eilėraštį. Sykį, kai neturėjo pinigų dovanai, padovanojo eilėraštį ir ramino: „neliūdėk, parduosim eilėraštį, išeis tau taip reikalinga naujų kojinių pora“. Pora užaugino du vaikus.
A. Baltakis mėgo pirmauti, niekur nenorėjo likti prastesnis už kitus: nei darbuose, nei moksluose, tad jaunos dienos buvo kupinos veiklos. Vėliau E. Mieželaitis pasiūlė pereiti į „Pergalę“ (Rašytojų sąjungos kasmėnesinis žurnalas, dab. „Metai“). Ten praleido beveik visą gyvenimą - su poros metų pertrauka pradirbo nuo 1956 iki 1990 m., vėliau liko redakcinės kolegijos nariu. Labai džiaugėsi, kai Sąjūdžio aušroje, 1988 m., atsirado galimybė žurnale išspausdinti A. Nors gimė sudėtingu laiku, visi trys draugai poetai buvo kaltinami kolaboravimu su sovietų valdžia. A. Baltakis ramiai atsakė į tokius kaltinimus: jūs galite dabar viską vertinti iš perspektyvos, svarstyti, ką buvo galima padaryti ir ko - ne. O mes buvome tie, per kurių nugaras važiavo tankai, kurie, norėdami išgyventi, turėjo prisitaikyti.
Visgi A. Baltakio atsiminimų knyga vadinasi kaip ir viena iš daugelio jo sukurtų dainų - „Gimiau pačiu laiku“. Ilgametės draugystės netemdė konkurencija. Iš A. Maldonio, kurį meiliai vadino „Alfa“, išmoko žvejybos paslapčių, iš Justino - nuosaikumo, ramesnio požiūrio. A. Baltakį turbūt galima vadinti atviriausiu iš trijulės. Jis davė ne vieną interviu, daug ką iš savo gyvenimo atskleidė, o ko nepasakė žurnalistams, sudėjo į eilėraščius. Kol J. Marcinkevičius rinkosi patriotines temas, A. Ne veltui tiek jo sukurtų eilėraščių dainuojami iki šiol, tas dainas žino ir vyresni, ir jaunesni - „Iškirsk visą girią“, „Kaip tave man išsaugot“ ir paties autoriaus švelniai „sklerotikų himnu“ praminta Hiperbolės atliekama „Aš viską viską pamiršau“.
Kaip svarbus literatūros lauko asmuo, A. Baltakis buvo vienas pirmųjų „Poezijos pavasario“ organizatorių, 1966 m. tapo laureatu. Iš viso išleista daugiau nei 30 jo poezijos knygų, o paskutiniąją „Skrynelė dvigubu dugnu“ parengė būdamas 91-erių. A. Baltakis Poezijos pavasaryje. Palemonas, 1978 m.
A. Baltakis už savo kūrybą ne kartą buvo įvertintas ir nepriklausomoje Lietuvoje. Turbūt labiausiai jį džiugino iš Prezidento rankų gautas Riterio kryžius. A. V. Miliūnas ir A. Baltakis pamaryje. Nida, 1983 m.
1960 m. A. Baltakis rašė: „Paskutinį sykį rašiau prieš penketą metų. Rodos, viskas klojosi gerai. Bet aš važiuoju žemyn. Geriausi mano metai buvo 1955-1957, kai rašiau „Velnio tiltą“. Vėliau - atskiros salelės lėkštybės jūroje. Kur priežastis? Rašyt dabar, atrodo, moku kur kas geriau negu 1955-1956 m. Bet aš pamažėle tampu amatininku. Tai, kad man dabar lengviau rašyti (kada rašau!), yra įtartinas dalykas. Susikūriau tam tikrą savo stilių ir nebejaučiu to, ką kiekvienas tikras menininkas turi jausti, arba jaučiu tai nepakankamai, būtent - nebejaučiu medžiagos pasipriešinimo, kada susikerta visados egzistuojantis prieštaravimas tarp turinio ir formos. Surambėjai, mielas Algiuk, taukai pradėjo augti ne tik ant pilvo, bet ir ant dūšios! Išpuikai, pigiai užsitarnauta garbė tau galvą apsuko! Viską nori per daug jau lengvai padaryti. Per daug gudrus pasidarei! Tie sėdėjimai kavinėse, pokalbiai apie meną, netikri ginčai - amžinai apie tą patį, girtas tvaikas, kavutė, liūliuojanti spalvinga aplinka, tie visi profesoriai, rašytojai, artistai, dailininkai, kurie, tiesa, gudrūs, šaunūs, tačiau irgi iš to paties vagono, važiuojančio žemyn: daug talento ir maža tikro darbo, tikro galvojimo. Su kuo aš paskutiniais metais dažniausiai bendravau? Ogi su šiais ką tik įvardytais šaunuoliais, su žmonėmis, tokiais pat kaip ir aš. Su kitokio sukirpimo žmonėmis, kurie turi mažiau pretenzijų, o daugiau dirba, - nemokėjau rasti bendros kalbos. Ir kaip mes, tokie „šaunuoliai“, į juos žiūrėdavome, kaip didžiuodavomės prieš juos tuo, kad gyvename „pilnakraujį gyvenimą“.
1966 m. gegužės 28 d. įvyko respublikinių premijų komiteto posėdis. Man ypač nemalonu buvo ten sėdėti, nes šiemet ir mano kandidatūra iškelta. Šiai premijai aš pristatytas jau antrą kartą. Pirmą sykį - 1958 m. - už „Velnio tiltą“. Tada gavau šnypštalą. Negi galėjau rungtis su Putinu ir I. Simonaityte! Šį sykį šansai didesni, tačiau ypatingų vilčių nededu. Komitetas - tikras senių areopagas. Balsuoja dauguma - net neskaitę - ir prieš, ir už. Rietenos, intrigos ir pan. Jeigu ir gaučiau tą premiją, džiaugčiausi ne garbe, nes tame komitete jokios teisybės nėra, o tuo, kad galėčiau šiek tiek pataisyti savo finansinę būklę. Neseniai vėl turėjau paimti iš Literatūros fondo paskolą. O premijos - antra knygos laida. Čia jau dvigubai gerai.
1966 m. rytą - pokalbis su Eduardu. Teisingiau, jo monologas. [...] Iš pokalbių su pačiais jaunaisiais rašytojais (o ir kitų profesijų žmonėmis, tarkim, techniškuoju jaunimu) susidariau nuomonę, kad iš tikrųjų jaunimas nėra abejingas tam, kas vyksta mūsų šalyje ir už jos ribų. Pagaliau ir jaunimas jaunimui nelygus. Ir tarp jaunų žmonių, kaip ir tarp pagyvenusiųjų, yra savi ortodoksai ir savi nihilistai. Bet pagrindinė jaunimo dalis - simpatiška. Šiandieninis jaunimas daugeliu atžvilgių netgi geresnis nei, tarkim, mano studijų laikais. Jaunimas tapo atviresnis, drąsesnis, jis savaip stengiasi kovoti su bet kokiu melu, neteisybe, mažiau vartoja skambių frazių (kurias mes, reikia pripažinti, gerokai sukompromitavome - ir tai mūsų didžiausias nusikaltimas jaunimui). Vakare buvo užėjęs J. Miltinis - gerokai įmaukęs. Griša jį vedėsi pas save (drauge gėrė), bet, kaip jau ne kartą, savo svečią atvedė pas mane. Na, šį sykį ant Grišos negaliu pykti, nes man buvo įdomu susipažinti su šiuo tikrai talentingu žmogum. Jisai net ir pakaušęs buvo įdomus ir subtilus. Jo teatras tikrai vienas geriausių mūsų teatrų. Visiškai nedvejodamas pernai balsavau, suteikiant jam respublikinę premiją. Buvo ir humoristinių scenų. Pvz., Griša ėmė ir pabučiavo jam ranką. Po kiek laiko Miltinis jau pats atkišo Grišai ranką. Tas pabučiavo vėl. Po kiek laiko Miltinis vėl pakartojo savo gestą. Griša suprato, kad iš jo šaipomasi ir nebenorėjo bučiuoti. Tada Miltinis paklausė: „Ar žinai, neišmanėli, kas yra ritmas? Bučiuok greičiau ranką!“ Griša vis dar nenorėjo paklusti. Tada Miltinis paaiškino: „Jei vieną sykį pabučiuosi ranką - jokio ritmo nebus. Ir iš dviejų pabučiavimų ritmo negausi. Ot jeigu pabučiuosi bent tris, o dar geriau - penkis kartus - šioks toks ritmas bus. Paskui Miltinis manęs paprašė padovanoti jam „Požemines upes“. Kai knygą jam įteikiau, Griša komentavo: „Matai, Juozai, ne veltui užėjom pas Baltakį, gavai knygą.“ - „Durniau, - atsiliepė Miltinis, - pas mus Paryžiuje sakytų taip: Miltinis padarė Baltakiui malonumą, sudarydamas jam galimybę padovanoti savo knygą geram režisieriui... Paskui Miltinis pareiškė norįs susitikti su geriausiais mūsų poetais, sakysim, su Mieželaičiu, Justinu, Alfa. Jisai mus supažindinsiąs su dabartine prancūzų poezija, kurios nemažai turįs. Jo sąlygos tokios: gera kava, prancūziškas konjakas, angliškos ar amerikoniškos cigaretės ir jokių moterų. Pažadėjo bilietus į J.
1976 m. Prasidėjo septyniasdešimt šeštieji, į kuriuos dedu tiek vilčių. Deja, kol kas dar neišsipildė mano didžiausia svajonė - atsidėti tik rašymui. Nors mūsų suvažiavimas (sausio 14-15 d.) ir pasibaigė, bet aš vis dar sėdžiu „Pergalėj“. Tikiuosi, laikinai. Alfa (Maldonis) dabar pirmininkas. Šis postas buvo siūlytas Justui, bet jis griežtai atsisakė. Aš jį visiškai suprantu, nors mudu su Alfa dėjom visas pastangas, kad Justiną įkalbėtume. Alfai tenka nelengvas uždavinys, nes mūsų Rašytojų sąjungoj susikaupė tikrai negerų dalykų. Suremontavus sąjungos rūmus, laukia dar sudėtingesnis remontas - „suremontuoti“ pačią jos dvasią. Man labai nepatogu, kad būtent dabar turiu palikti savo geriausią bičiulį, bet kitaip pasielgti negaliu. Beje, vasario 6 d. sukaks 20 metų, kai dirbu „Pergalėj“. Jei dar pridėsime ketvertą metų „Tarybinėj motery“, susidaro beveik ketvirtis amžiaus. Pačius geriausius ir darbingiausius metus praleidau besitrindamas redakcijoj. O jei dar pridėsime įvairų visuomeninį darbą (partinės organizacijos sekretorius, poetų sekcijos pirmininkas, valdybos prezidiumo narys ir t. t.), bus galima suprasti, kiek vis dėlto atidaviau vadinamajam „bendram reikalui“.
1978 m. Prabėgo pusmetis, o aš nė sykį neprisėdau prie dienoraščio. 1978-ieji mūsų šeimai prasidėjo nelaimėmis. Sausio vidury Sigitą ištiko miokardo infarktas, išgulėjo mėnesį klinikinėje ligoninėje, dar mėnesį - Druskininkų ligoninėje, reabilitaciniame skyriuje. Dar ir ligi šiol turi nedarbingumo pažymą... Taip jau nelemtai sutapo, kad tuo metu ir su manim dėjosi negeri dalykai. Iš pradžių, tos nelaimės išvakarėse, kiauliškai gėriau, netgi pas Banaitį buvau kelioms dienoms nuvežtas. Nuo kovo 1 d. vėl grįžau į „Pergalę“. Pinigai baigėsi, ir dabar, kai Sigitą užklupo liga, privalėjau užtikrinti bent materialinį minimumą. Grįžau laikinai, metams - pakeičiau nemokamų atostogų išėjusį A. Bernotą. Darbas įprastas, greit įėjau į vagą. O gėrimui uždėjau kryžių. Nė lašelio alkoholio. Irgi nesunkiai tai padariau, turiu praktikos... Dabar mūsų didžiausias džiaugsmas ir rūpestis - Ieva, mūsų anūkėlė. Jai jau penki mėnesiai. „Pergalės“ 6 nr. Justinui neseniai buvo suteiktas liaudies poeto vardas. Mes, jo artimiausi draugai, tuo labai džiaugiamės. Jis šio vardo seniai vertas. Beje, jo sveikata nekokia, gyvena „su širdimi“. Bet pastaruoju metu jis vėl lyg ir linksmesnis, atsigavęs, vakar pas jį su Alfa lošėm tūkstantį, mūsų tradicinį lošimą. Ne tiek lošėm, kiek kalbėjomės. Ta proga ir apie Zimaną šnektelėjom. Tas senas lapė „pasižymėjo“ ir suteikiant Justui vardą. Vienintelis per posėdį CK pasisakė prieš, nors paskui balsavo už.
1991 m. Vakar su Alfonsu aplankėm Miežį. Vargšelis, po Stasės mirties labai vienišas, visų užmirštas. Pasikalbėjom apie politinę situaciją, kuri nieko dora mums nežada. Eduardas prisiminė savo jaunystę, susidorojimą su juo komjaunimo CK, vėlesnius laikus. Eduardas atrodo liūdnai - vaikšto svirduliuodamas lyg girtas, sakė, neseniai jam buvo sutrikusi kepenų veikla, dabar pasigydęs. Reikės jį dažniau aplankyti, nes matėm, kaip nuoširdžiai jis džiaugėsi mūsų vizitu. Naujas jo bruožas: jau moka ir kitų klausytis, anksčiau mėgo pats kalbėti (kas to nemėgsta!).
1992 m. Savaitę praleidom Nidoje. Labai brangiai kainavo ir kelialapiai, ir kelionė. Ne mūsų kišenei. Gal tai mūsų paskutinis pasimatymas su Nida? Ji jau ne mums, inteligentams, priklauso, o „bananų pardavinėtojams“. Nidoje, aišku, buvo puiku. Parašiau apie 15 eilėraščių. Bet, matyt, reikia užmiršti tai, kas buvo, o galvoti apie tai, kas bus. Valdas Kukulas „Lietuvos ryte“ (Nr. 161-162) išspausdino mane sudominusią studijėlę „Bohemos vartai“. Straipsnio tema man gana artima. Valdas įdomiai „teoretizuoja“, tačiau lietuviškosios bohemos konkreti istorija liko beveik nepaliesta. Sakysim, man ligi šiol didelė mįslė, gal ne mįslė, o problema, kad pirmaisiais pokario metais egzistavo tokia stipri „raudonųjų“ inteligentų bohema: Eduardo Mieželaičio, Vlado Grybo, Jono Marcinkevičiaus, Antano Jonyno, Antano Pakalnio, Kosto Kubilinsko, Vlado Mozūriūno ir, suprantama, Pauliaus Širvio žvėriško gėrimo fenomenas. Atėjus „švelnesniems“ laikams, Chruščiovo atšilimui, lyg ir atgimė naujomis sąlygomis senoji, dar Smetonos laikais susiformavusi gan simpatiška bohema, kurios ryškiausius atstovus pažinojau - tai skulptoriai Bronius Pundzius ir Juozas Mikėnas, grafikai Mečislovas Bulakas ir Telesforas Kulikauskas, kompozitorius Balys Dvarionas, teatro žmonės - Stepas Jukna (ir jo žmona), Juozas Miltinis. Rašytojai: jau minėtas Jonas Marcinkevičius ir Liūnė Janušytė. Tam tikra prasme ir Antanas Miškinis, prof. Tada susidarė ir toji bohema, kuriai priklausiau ir aš. Jos atstovai pirmiausia buvo Stasys Krasauskas ir Vytautas Kalinauskas. Apie šiuos dailininkus, puikius bohemos „organizatorius“, būrėsi ir kitų menų atstovai. Prie mūsų kažkaip pritapo ir kai kurie vyresnės kartos žmonės, pvz., Augustinas Savickas. Taip pat būtų galima paminėti dar Vaclovą Daunorą, tuo metu aktyviai bendravusį su buteliuku, Kostą Bogdaną, Benjaminą Gorbulskį, Algimantą Bražinską. Tam tikroms bohemos kartoms galima priskirti ir J. Aputį, R. Granauską, J. Strielkūną, H. A. Čigriejų ir kt. Vėliau - Antano Jonyno (jaunesniojo) ir jo bendraminčių smarkiai pagerianti karta, visų pirma Vyt. Ir jau pačių jauniausių menininkų bohema (kurią menkai pažįstu, nes su ja neteko taurelės kilnoti).
1996 m. ...Šiandien sekėsi žaisti šachmatais su Vyt. Sirijos Gira: po ilgokos pertraukos vienu tašku ėmiau pirmauti aš. Mikas (Vytautas Mikuličius) mus su Roma Brogiene pakvietė į „Neringą“, kadaise man tokią mielą, pavakarieniauti. Porą valandų pasėdėjom, aptarėm kurso „reikalus“.
1996 m. Šiandien „Respublikos“ prieduose pasirodė du mano eilėraščiai su komentarais. Prie eilėraščių - mano nuotrauka, kur aš prasižiojęs kažką aiškinu. Laikraštyje įdėtas dar sukaktuvių baliaus aprašas ir dar viena nuotrauka su tokiu prierašu: „O abu sakė, kad prisiekę blaivininkai... Šaipausi iš savęs: aš daug ką darau pačiu netinkamiausiu metu. Kai buvo verčiama Kazimiera Prunskienė iš ministrės pirmininkės kėdės, jai dedikavau toje pačioje „Respublikoje“ paskelbtą eilėraštį „Pabaisko šmėkla“. Savaime aišku, jos „vertėjams“ tas eilėraštis negalėjo patikti. Dabar, kai LDDP gėdingai prakišo rinkimus į Seimą, fotografuojuosi su tos partijos vedliu, nors aš jam tą vakarą pasakiau ir nelabai malonių dalykų... Vis dar rašau eilėraščius, juos šlifuoju. Mašinėle esu perrašęs 98 eilėraščius. Taigi galiu sakyti, kad turiu knygą. Kadangi manęs niekas neveja, galiu toliau dirbti. O dirbti velniškai norisi. Keista, po ilgokos pertraukos ir vėl stinga laiko. Nors žinau, kad nelabai gera, kai tampi per daug produktyvus.
1996 m. Visą rytą rašiau sveikinimus - kalėdinius ir naujametinius. Berašant paskambino Monika Mironaitė. Sakė girdėjusi per radiją mano „puikius eilėraščius“ (skaitė aktorius R. Abukevičius). Kadangi prieš daugelį metų, teatre aptariant „Tiltą“, Monika labai kritiškai atsiliepė apie mano „veikalą“ (jis iš tikrųjų teatrui mažai tiko), toks pamaloninimas, be abejo, man brangus. Gal reikės ir Monikai Mironaitei parašyti atviruką, padėkoti už telefono skambutį, kuris man tikrai svarbus. Beje, apie tą Monikos kritišką pastabą yra užsiminęs (neminėdamas savo pavardės) ir Vytautas Kubilius.
1997 m. Visą dieną rašiau kalbelę, kurią reikės sakyti prie Eduardo kapo. Niekad nemaniau, kad šitaip sunkiai ieškosiu tinkamų žodžių atsisveikinti su artimu bičiuliu. Rodos, neblogai pažįstu ir patį poetą, ir jo kūrybą, esu ne sykį apie ją rašęs. Pats nesuprantu, kodėl Eduardas iš visų mano bendraamžių labiausiai mylėjo mane. Su juo šiltai draugavome iki pat jo paskutinio atodūsio. Būtent man vakar rytą paskambino Aurimas ir pranešė, kad prieš valandą mirė jo tėvelis... Gerą pusvalandį žliumbiau kaip boba. Kažką atsakinėjau į „Lietuvos ryto“ korespondentės klausimus apie velionį. Sigita išryškino fotografijų juostą, kur jos daryta turbūt paskutinė gyvo Eduardo nuotrauka - su manim ir G. [...] Po to, kai palydėjau į Anapilį Antaną Miškinį, Viktorą Miliūną, Albiną Žukauską, Eugenijų Matuzevičių, Vytautą Sirijos Girą, o dabar palydėsiu ir Eduardą, man nebeliks nė vieno artimo žmogaus iš vyresniųjų kartos. Tik kelios rašytojų našlės, kurios retkarčiais man paskambina...
Poetas Algimantas Baltakis (Vilnius, 2006 m.).
Algimantas Baltakis. Gimiau pačiu laiku. Iš dienoraščių 1960-1997 m. V.: Tyto alba, 2008. Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2020 m. Nr. „Nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama...“ - sako devyniasdešimtmetį švenčiantis poetas ir ilgametis žurnalo „Pergalė“ redaktorius ALGIMANTAS BALTAKIS. Šiandien mes vis dar mokomės apie tai kalbėti, priimti to meto žmonių pasirinkimus ir jų vaidmenį tuometinėje santvarkoje. Įvardyti baimės ir lojalumo, rizikos pasakyti daugiau kainą. Suprasti, kokią vietą kultūroje užima sovietmečio kūryba. Galiausiai, sąžiningai pažvelgti į savo pačių praeitį.
Algimantai, Jūsų gimtadienis yra vasario 15-ąją - Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. Visko buvo. Pamenu, Vilniuje, Čiurlionio gatvės studentų bendrabutyje su bičiuliais švenčiau savo dvidešimtmetį. Kaip tuomet buvome pratę, užtraukėme dainą. Netrukus prisistatė bendrabučio komendantas ir ėmė mus tildyti priekaudamas, kad švenčiame netinkamu laiku. Jam parodžiau savo dokumentą, kuriame juodu ant balto parašyta mano gimimo diena. O jis mums - „ar negalėjote švęsti išvakarėse“! Vėliau švęsdami namuose užsidangstydavome langus. Tildydavome per garsiai kalbančius, nes aplink nestigo budrių akių ir ausų. Taip jau yra nutikę, kad gana daug eilėraščių esu parašęs vasario 16 dieną. Vienas jų - „Sanskritas“: „Guodžias Lietuva: pasauli, / Palaikyk mane dar saujoj. / Aš tokia maža, pasauli, / Net nejusi, kad laikai / Gintaro lašelį sūdrų.“ Kad nekiltų nereikalingų asociacijų, datą po tokiais eilėraščiais paankstindavau užrašydamas savo gimtadienio dieną.
Esate vyriausias Lietuvos poetas, galintis paliudyti praėjusios epochos istoriją - nevienalytę, dramatišką, prieštaringą. Jūsų paties gyvenimas apjungia tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo siaubą, pokarį, sovietmetį ir šių dienų nepriklausomą Lietuvą. Mėnesiu už mane vyresnė yra Aldona Puišytė, tad esu antras pagal amžių… (Juokiasi) Mudviejų gimimo metai - 1930-ieji - jubiliejiniai, visa Lietuva tada šventė Vytauto Didžiojo 500-ąsias metines. Mūsų klasėje - beveik visi Vytautai, tik aš vienas toks - Algimantas. Mano karta buvo paskutinė, kuri mokėsi dar nepriklausomoje Lietuvoje. Mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija bei tikyba, mes buvome ruošiami Pirmajai komunijai. Tos vaikystės patirtys paliko žymę visam gyvenimui. Bet viską sujaukė karas. Skaudžiausiai jį pajutome 1944-ųjų vasarą atsidūrę Žemaitijoje. Ne savo noru patekome į patį karo verpetą… Teko pasikliauti instinktais - kaip prasimaitinti ir išlikti gyviems. O paskui pamatėme, kad kieno galia, to ir valia… Baisiausia, kai tokius dalykus pradedi priimti kaip normalius. Atsimenu šalia krentančius ir sprogstančius sviedinius, ant galvos byrančią žemę, „katiušų“ muziką ir lavonų kvapą. Atsimenu mažėjančią savo klasę, į pamokas nebeateinančius draugus. Atsimenu Kauno vaikėzų gaujas ir nuolatines muštynes, kuriose ir pačiam ne kartą teko dalyvauti. Atsimenu žydų žudynes Lietūkio garaže - nors stebėjau tai trumpai, nes pro šalį einanti mokytoja sudraudė ir liepė bėgti namo. Atsimenu, kaip vokiečiai pagavo rusų partizaną ir viešai Ąžuolyne jį pakorė - ėjome žiūrėti, nes buvo įdomu tai pamatyti. Po tokių baisybių net mažyčiai palengvėjimai atrodė labai reikšmingi. Žiūrėk, iš pradžių žmones iš Sibiro ėmė grįžti. Atrodytų, o kas čia tokio - neteisingai pasodino ir anksčiau laiko paleido… Bet žmonėms tai prilygo stebuklui. Paskui cenzūros gniaužtai kiek atsileido - vėl lengviau. Niekas nesodino vien dėl to, kad tave kažkas įskundė. Aišku, tokie kaip Antanas Terleckas darė savo darbus puikiai suprasdami, kad pagauti sės, ir buvo sodinami. Tačiau už niekus jau nesodino. Arba cenzūra praplėsdavo galimų leisti autorių sąrašą - kokia tai buvo laimė vėl skaityti Maironį ar emigracijos poetų kūrybą, beje, paprastai jau mirusių. Mes vertinome paprastus dalykus - ramią kasdienybę, šeimą, vaikus, galimybę dirbti. Galiausiai, patį gyvenimą.
Špitolėje vienas namo galas buvo skirtas vargonininko šeimai, o kitas - zakristijonui, mano seneliui Antanui Zarankai, beje, šviesiam žmogui, buvusiam daraktoriui, pirmajam Leliūnų lietuviškos mokyklos mokytojui. Špitolėje buvo dar ir parapijos salė, kur vyko įvairūs renginiai, vaidinimai, koncertai, eilėraščių skaitymai. Koncertuodavo tėvo vadovaujamas bažnytinis choras. O aš galėdavau bėgioti po visą špitolę - visur savi. Mama mane vesdavosi į bažnyčią ir bardavosi, kam vis atsisukinėju norėdamas pasižiūrėti, kaip vargonais groja tėtis. Vėliau sužinojau, kad tie vargonai yra labai aukštos kokybės, pagaminti Karaliaučiuje. Jais yra groję kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Karosas, po tėčio - vargonininkas ir chorvedys Pranas Sližys. Ankstyvieji mano metai prabėgo labai arti bažnyčios. Ir vėliau dar ilgai likau uolus katalikas. Net savo maldaknygę iš anų dienų esu išsaugojęs.
Špitolėje buvo gimęs ir man itin brangus žmogus - vos penkeriais metais už mane vyresnis dėdė Pranas. Jį gimdydama mirė mano senelė, todėl vyriausioji Zarankų dukra Zosė, būsima mano mama Zofija Baltakienė, turėjo palikti gimnaziją ir padėti auginti brolį. Besisukiodama špitolėje, įsižiūrėjo vargonininką Jurgį Baltakį ir 1928 metais už jo ištekėjo. Taigi, jeigu ne Pranas, ir aš gal nebūčiau atsiradęs. Mes augome kaip tikri broliai, be jo, vyresnio, - nė žingsnio. Ne šiaip sau poemą „Ariadnės siūlas“, parašytą 1972-1973 metais, dedikavau „Pranukui - brangiausiam vaikystės žmogui“.
Ne sunku įsivaizduoti, kaip jaučiausi po tėčio suėmimo, iš šurmulingos aplinkos patekęs į tykų Strazdiškio kaimelį, kuriame buvo tik trys gryčios ir… nė vieno vaiko. Čia ne kartą teko lankytis ir anksčiau, kai su tėčiu atvykdavome pasižiūrėti, kaip sekasi tvarkytis dėdei Rapolui, kuris dirbo ir mūsų žemę. Bet svečiuotis - viena, o gyventi - kita. Neužmiršau pirmos nakties, praleistos šioje senoje, aprūkusioje, kadaise dūminėje gryčioje. Bet netrukus nusiraminau, man ėmė patikti Strazdiškis ir gražios jo apylinkės. Ilgainiui atsirado ir draugų iš gretimų kaimų. Balteniškiuose tuo metu gyveno dėdė Rapolas, kuris buvo vedęs našlę Tylienę, turėjusią tris vaikus. Su jais leidau daug laiko. Gyvendamas Strazdiškyje suradau ir antrą man labai artimą žmogų - dėdę Rapolą, kuriam esu paskyręs ne vieną posmą. Jis dirbo mūsų žemę ir tėvui vargoninkaujant, ir mamai likus vienai, ir, galiausiai, mums išvykus gyventi į Kauną. Be jo Strazdiškyje būtume tikrai pražuvę. Beje, Strazdiškyje gimė dar du vaikai - mano brolis ir sesuo. Tuo metu kalėjimas buvo kiek kitoks nei šiandien. Tėtį išleisdavo į namus ūkio darbų nudirbti, derlių nuimti. Tačiau ir apsigyvenę Strazdiškyje mes nenutraukėme ryšių su Leliūnais. Sekmadieniais mama mudu su seserimi vesdavosi į taip mielą Leliūnų bažnyčią. Paaugęs ir pats nulėkdavau ten; ne kartą esu nakvojęs špitolėje, kur dėdė Pranas po senelio mirties 1935-aisiais tapo zakristijonu. Įsivaizduokite - dešimties metų zakristijonas! Kartais padėdavau jam įsiūbuoti bažnyčios varpą. 1937-aisiais dar spėjau pasimokyti Leliūnų mokykloje. Į ją kartu vaikščiojome su mūsų seniūno Broniaus Tylos dukra Birute - aš iš Strazdiškio, ji - iš Balteniškių. Įdomus sutapimas: 1949 metais kartu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos.
Vaikystėje išties mane lydėjo, Jūsų tiksliai įvardytas, nuolatinis praradimo jausmas. Sunku buvo skirtis su Leliūnais, kai kėlėmės į Strazdiškį. Į Kauną, pamenu, vėlyvą 1937-ųjų metų rudenį važiavome autobusu. Apsistojome pas Narbučius - mamos pusseserės šeimą - Putvinskio gatvėje, kur jie sargavo. Mes apsigyvenome didžiulio namo rūsyje. Tame name buvo prestižiniai butai, viename jų gyveno tuometinis švietimo ministras Juozas Tonkūnas, šalia - keliautojas Matas Šalčius. Čia aš pradėjau lankyti Jablonskio mokyklą, į ją keldavausi Žaliakalnio funikulieriumi, kuriame vėliau daugelį metų dirbo mano mama. Netrukus prasidėjo nuolatinis kraustymasis iš vieno buto į kitą ir mokyklų keitimas. Pastovumo atsirado abiem tėvams pradėjus dirbti autobusų stotyje - tėčiui konduktoriumi, o mamai - kasininke. Kadangi mūsų šeima buvo gausi - prieš pat karą gimė penktas, karo metais - šeštas, o tuoj po karo - septintas vaikas, beje, visi trys berniukai, man, vyriausiajam, nuolatos tekdavo prasimanyti pinigų. Vokietmečiu įsitaisiau vežimėlį ir su juo geležinkelio stotyje laukdavau, ar nereikės kam pavėžėti bagažo. Dažniausiai tai būdavo vokiečių karininkai. Prie stoties su vežimėliais budėjau ne aš vienas, konkurencija buvo gan didelė, ne kartą teko į darbą paleisti ir kumščius… (Juokiasi) Tada ir pirmą cigaretę surūkiau. Vėliau iš kepyklos į kavines nešiojau šviežias bandeles, dirbau vulkanizacijos dirbtuvėse, auginau triušius, paišydavau lenteles su užrašu „Uždaryta“, „Atidaryta“ ir siūlydavau kavinių bei parduotuvėlių savininkams. Uždarbiavau iš pradžių armonika, vėliau akordeonu grodamas vestuvėse ir kitose šeimos šventėse.
Muzika man visą gyvenimą yra labai svarbi. Turiu nuotrauką, kur aš, dvimetis, Leliūnuose „skambinu“ pianinu. Muzikalus buvo ne tik tėvelis, bet ir kiti šeimos nariai - mamos sesuo Stasė puikiai grojo gitara, gerą balsą turėjo dėdė Pranas. Strazdiškyje daug liaudies dainų mokėjo senoji mūsų kaimynė Rozalija Strazdienė, labai mane mylėjusi. Minėjote ir pats grojęs. Tėvas labai norėjo, kad išmokčiau groti pianinu, todėl Kaune surado man lenkę mokytoją. Bet ta, pamačiusi didžiulius mano nykščius, pasakė, kad esu netinkamas pianinui… (Juokiasi) Taip buvau išbrokuotas, tad man liko tik armonika ir akordeonas. Jais mokiausi groti savarankiškai. Po karo, besimokant paskutinėse Kauno ketvirtosios berniukų gimnazijos klasėse, su draugais subūrėme estradinį orkestrėlį, kurį pavadinome „Kometa“. Tai buvo gan simboliškas pavadinimas, nes jis porai metų blykstelėjo ir pranyko… (Juokiasi) Kadangi po ilgus metus trukusių persikėlimų iš vieno buto į kitą mūsų šeima galiausiai apsigyveno didžiuliame šimto dešimties kvadratų bute, kuriame buvo ir pianinas, repeticijos vykdavo pas mus. Vienas šio kolektyvo pradininkų buvo mano klasiokas Adolfas Medonis, beje, vienintelis iš mūsų pažinojęs gaidas. Be jo, dar buvo muzikantas, grojantis mušamaisiais, vienas pakaitomis tai saksofonu, tai klarnetu ir du akordeonistai. O grojome tuomet populiarias melodijas, kurias vadinome džiazu. Medonis per radiją išgirsdavo kokį kūrinį, įsimindavo, o repeticijose mums daugiau mažiau pasakydavo, ką groti. Taip, surepetavę programą, šeštadieniais ir sekmadieniais uždarbiaudavome šokiuose. Kadangi oficialiai moderni muzika nebuvo toleruojama, grojome ir valsą bei garsesnius šlagerius, todėl turėjome visai neblogą pasisekimą. Mano akordeonas buvo labai prastas, tai koncertams nuomodavausi puikų instrumentą iš aukščiau gyvenančio kaimyno. Man tai kainuodavo trečdalį honoraro.
Dabar sakoma, kad žmogus savo gyvenimą pasirenka pats. Galbūt. Bet lengva apie tai kalbėti, kai prie kaktos nėra pristatyto ginklo, niekas nedaužo galvos ir negąsdina lėta ir skausminga mirtimi. Aš tokių išbandymų nepatyriau, užteko to, ką mačiau. Tačiau šiandien mes greiti pasmerkti tuos, kurių pasirinkimas neatitinka herojiško dabarties pasakojimo. Išdavystė išties yra baisus dalykas.
Studijuodamas Vilniuje dainavau P. Sližio vadovaujamame Vilniaus universiteto chore, su kuriuo respublikos konkursuose nuolatos laimėdavome pirmąsias vietas. Man tai taip patiko, kad net ir po universiteto baigimo lankiau repeticijas. Šiais laikais gal net sunku įsivaizduoti, bet mes keturiese - aš, Justinas, dailininkas Stasys Krasauskas, beje, savo laiku dainavęs operoje, važiuodavome pas Alfonsą Maldonį į jo sodybą Linmarkyje pasidainuoti. Iš visos širdies. Žinoma, ir pagerdavome, bet daina buvo pirmoje vietoje. Ten įspūdingas kraštovaizdis - lomos su ežerais, dėl ko galėdavai girdėti net penkis aidus. O, kaip mes tuomet traukdavome „Aš išdainavau visas daineles…“ Net lenktyniaudavome, kuris daugiau dainų moka. Tačiau ir senatvėje muzika man yra gyvybiškai svarbi - net pragmatine prasme: iš jos iki šiol šį tą prisiduriu prie pensijos. Autorių teisių agentūra yra užregistravusi šimtas aštuoniasdešimt devynias dainas, sukurtas pagal mano žodžius, todėl kas ketvirtį už jas gaunu honorarą. Juokauju, kad viešajame gyvenime dabar dalyvauju nedalyvaudamas - už mane dirba mano dainos. Bet mažai kas žino, kas yra dainų tekstų autorius ar kompozitorius, nes jų vardai retai skelbiami. Visi žino atlikėjus, mat jie yra geriausiai matomi. Neseniai televizija rodė programą „Gražiausios lietuvių poetų dainos“. Ten skambėjo šešios ar septynios dainos pagal Just. Marcinkevičiaus žodžius, ir ne mažiau - pagal mano.
Viskas prasidėjo nuo „Ugnelės“. 1957 metais pasirodė antrasis mano poezijos rinkinys „Velnio tiltas“, kurį iki šiol laikau viena kertinių savo knygų. Tuomet tą knygą nusipirko konservatorijos antrojo kurso studentas Algimantas Bražinskas. Jam patiko „Ugnelės“ tekstas, todėl jis parašė jam muziką ir dainą pasiūlė paskutinio kurso studentui Virgilijui Noreikai, kuris tuomet jau dainavo operoje. Netrukus konservatorijoje vyko dainos konkursas, kuriame „Ugnelė“ laimėjo pirmąją vietą. Tuomet kompozitoriai griebė skaityti mano „Velnio tiltą“. Kiek man žinoma, iš šios knygos keliolika eilėraščių yra tapę dainomis. Yra trys keliai, kaip tekstas virsta daina. Kompozitoriai dažniausiai paima mano tekstą ir pagal jį sukuria muziką. Kartais jie pagal save kai ką pakoreguoja, bet aš į tai nesikišu. Pavyzdžiui, grupė „Vairas“ dainuoja: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku.“ Bet mano tekste po žodžiais „pačiu laiku“ yra sukonkretinimas - „viduržiemy“. Tai galima suprasti ir kaip abejonę - „pačiu laiku - viduržiemy“. Tačiau muzikantai tai išėmė ir paliko abstrakciją „pačiu laiku“, nes taip geriau skamba. Kompozitorius Robertas Stanionis pagal mano eilėraščius yra nemažai dainų sukūręs. Štai ką jis yra rašęs: „Natomis užrašinėjau dainų melodijas, kurpiau tekstus, kol atradau poeziją. Godžiai skaičiau viską ir atsirinkdavau tai, kas tinka dainoms. Algimanto Baltakio poeziją galima „išdainuoti“ visą. Gal todėl šis poetas ir tapo mano auksinių šlagerių bendraautoriumi.“ R. Antrasis kelias - kuriant tekstą specialiai dainai. Vienas tokių pavyzdžių - „Ilgesio daina“, kurią rašiau A. Bražinskui. Trečias kelias labiausiai tinka kalbant apie kompozitorių Algimantą Raudonikį. Jis pirmiau sukuria melodiją, o poetui tenka derintis prie muzikos. Kadangi gyvenome šalimais, užeidavau pas jį. Kompozitorius pianinu man pagrodavo melodiją, o aš bandydavau suprasti, kas joje slypi. Jei turi klausą, tuomet ir muzikoje gali girdėti eiliavimo struktūrą. Taip atsirado nemažai eilėraščių, parašytų A. Raudonikiui ir A. Bražinskui. Norėčiau sugrįžti į gerokai ankstesnius metus. Čia grynas atsitiktinumas. Dėl visko kalta mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Jovita Čenienė. Tiesą sakant, man labiau patiko chemija, turėjome puikią mokytoją Vitonytę. Jos įkvėpti gal pusė klasiokų pasirinko Kaune studijuoti chemijos technologiją. Ir aš norėjau ten pasukti. Bet vieną dien...
Algimantas Baltakis. Akimirkos: Eilėraščiai. 1967 m.
Algimantas Baltakis. Akimirkos: Eilėraščiai. 1968 m.
Algimantas Baltakis. Akimirkos: Eilėraščiai. 1969 m.
Arvydas Valionis. Báltų poetų skaitymai (Poezijos pavasaris 2014)
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
