„TIKIU... ŠVENTŲJŲ BENDRAVIMĄ“ - kalbame Apaštalų tikybos išpažinime, mūsų katalikiškajame „Credo“. Tuo norime pasakyti, kad išpažįstame Dievo meilėje egzistuojant paslaptingą ryšį tarp mūsų ir tų, kuriuos Bažnyčia paskelbia Šventaisiais - neabejotinai jau pasiekusiais Tėvo namus, Kristaus pažadėtą nesibaigiančios Laimės pilnatvę ir iš ten galinčiais bei norinčiais mus čia, žemėje, savo draugyste lydėti.

Tačiau šventųjų bendravimo tiesoje galime įžvelgti ir kitą aspektą. Amžinosios Meilės valia bendravimas tarp mūsų, šios žemės tako bendrakeleivių, turi būti Šventųjų bendravimas. Apaštalas Paulius Naujajame Testamente savo laiškų adresatus, pirmųjų amžių krikščionis, pakartotinai ir pabrėžtinai vadina šventaisiais. Teisę į kilnųjį vardą suteikia ne mūsų nuopelnai, o Išganytojo kryžiaus galia. Tai Dievo meilės jėgos remiamas ir Nukryžiuotos Aukos skausmu rėkiantis įpareigojimas mums: „...būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48).
Iš tiesų šventumas, kaip jį supranta šv. Paulius, nėra vien altorių garbės vainikas. Tai ir ėjimas, vaiko klupimas bei kėlimasis, laikantis Tėvo rankos, tai ir ugdančios Kūrėjo dovanos mumyse, bet tai ir mūsų pačių nuoširdus atsinaujinimo troškimas. Dievo Išminties valia būdami pašaukti bendrystei, Jo vaikų šeimai, šiame kelyje esame Kristaus pavyzdžiu ir žodžiu kviečiami vieni kitus paremti. Tai pagrindinė mūsų, žemiškojo, šventųjų bendravimo prasmė.
Čia visi gyvenimo aspektai: meilė, skausmas, išbandymai, blogio išpuoliai - viskas, atrodytų, kaip ir netikinčiųjų buityje. Ir... viskas - šiek tiek kitaip. Bet ar įmanoma prigimties netvarkos iš vidaus drumsčiamą, piktos valios iš šalies ardomą, pilkos kasdienybės rutinos smaugiamą mūsų egzistenciją paversti šventųjų bendravimu? Išsaugoti nuo tamsos ir absurdo gaivalų užviešpatavimo, kad „visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu“, taptų būsimos tyros Dangaus bendrystės preliudija?
Kad šis pažadas irgi nėra vien religinė poezija, o gyvenimo praktika patvirtinamas reikalas, rodo ne vien „keisti“ praeities šventųjų, bet ir net labai šiuolaikiški Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ir Kalkutos Motinos Teresės pavyzdžiai. Kad ir koks ciniškas, koks atžarus jų darbus ir jų asmenybes išugdžiusiam tikėjimui būtų nūdienos pasaulis, - o negali jais nesižavėti.
| Asmenybė | Pavyzdžio esmė |
|---|---|
| Šv. Jonas Paulius II | Dvasinis autoritetas ir pasaulinė taika |
| Motina Teresė | Gailestingoji meilė vargstantiems |
| Kun. Juozas Zdebskis | Drąsus tikėjimo liudijimas ir dvasinė tėvystė |

Didžioji kun. J. Zdebskio gyvenimo pavyzdžio vertė gal ir yra būtent tai, jog Dievas pasirinko savo įrankiu vieną iš mūsų - silpnų, klystančių - kad būtų tikroviškesnis pavyzdys, kaip reikia pasitikėti ne savimi, o Dievo visagalybe ir besąlygiškai atsiduoti Švč. Mergelės motiniškai globai, kaip reikia tikra ir veiklia meile mylėti visus be išimties. Tai pagrindinis principas, kurio laikėsi pats ir kurio mokė meilės ištroškusias, idealo pasiilgusias širdis.