Kraujo netekimas gimdymo metu: norma ir komplikacijos
Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kurio metu jos organizme vyksta daugybė fiziologinių pokyčių, siekiant užtikrinti optimalias sąlygas vaisiui vystytis. Viena iš svarbių organizmo sistemų, kuri pasikeičia nėštumo laikotarpiu, yra krešėjimo (hemostazės) sistema. Nors daugelis moterų apie tai dažnai nesusimąsto, krešėjimo pokyčiai turi didelę reikšmę nėštumo eigai, gimdymui ir pogimdyminiam laikotarpiui. Šių pokyčių supratimas gali padėti geriau įvertinti tam tikrų kraujo tyrimų rezultatus, laiku pastebėti galimus sutrikimus ir užkirsti kelią sunkioms komplikacijoms.
Nėštumo metu moters organizmas patiria daugybę fiziologinių pokyčių, hormonų pusiausvyros pakitimų. Vienas iš pagrindinių tokių pokyčių tikslų - užtikrinti vaisiaus gyvybingumą ir sumažinti riziką, susijusią su kraujo netekimu gimdymo metu. Nėštumo metu padidėja daugelio krešėjime dalyvaujančių baltymų, taip vadinamų krešėjimo faktorių, koncentracija (pavyzdžiui, fibrinogeno, VII, VIII, X faktorių), sumažėja natūralių krešėjimą slopinančių baltymų, tokių kaip baltymo S, antitrombino kiekis. Taip pat labiau yra slopinama fibrinolizė (krešulių tirpinimo procesas), todėl kraujas tampa linkęs labiau sudaryti krešulius. Šie pokyčiai nėra patologija - tai fiziologinė nėščiųjų adaptacija. Padidintas polinkis kraujui krešėti, pirmiausia, yra apsauga gimdymo metu. Didėjantis krešėjimo pajėgumas padeda sumažinti pogimdyminio kraujavimo (hemoragijos) riziką.
Tačiau egzistuoja ir padidinto krešumo rizika - polinkis į trombozę. Hiperkoaguliacinė nėščiųjų būsena nuo 4 iki 50 kartų padidina veninės tromboembolijos (VTE) riziką. Nėščiosios, palyginti su nenėščiomis moterimis, turi didesnę giliųjų venų trombozės (GVT) ir plaučių embolijos (PE) riziką. Kartais krešėjimo pokyčiai gali sąveikauti su kitomis ligomis, pavyzdžiui, preeklampsija, antifosfolipidiniu sindromu ar placentos nepakankamumu.
Kraujo netekimas gimdymo metu: kiek yra norma?
Jei gimdymas vyksta sklandžiai, moteris viso gimdymo metu netenka vidutiniškai apie 250-500 ml kraujo. Tačiau būna situacijų, kai prasideda gausus kraujavimas, dažniausiai iškart po vaikelio gimimo. Tokiais atvejais moteris gali netekti gerokai daugiau kraujo, kartais net prireikia kraujo perpylimo. Tačiau tai jau laikoma komplikacija, o ne norma.
Mokslinės literatūros duomenimis, pogimdyminio kraujavimo rizika gali būti nuo 3 iki 5 proc. Kai gimdoma natūraliais gimdymo takais, moteris vidutiniškai netenka iki pusės litro kraujo. Atliekant cezario pjūvio operaciją, gimdyvė dažniausiai netenka iki 1 litro kraujo. Gausus kraujavimas yra, kai netenkama daugiau nei 1 litro ar iki 1,5 litro kraujo. Svarbu žinoti, jog nėštumo metu moters kūne kraujo kiekis padidėja apie 30 proc. Taip organizmas apsisaugo, jei po gimdymo būtų prarasta daugiau kraujo nei vidutiniškai. Grėsmė gimdyvės gyvybei atsiranda tada, kai ji netenka daugiau nei 30 proc. cirkuliuojančio kraujo.
Gimdymo eiga ir kraujo netekimas
Pirmasis gimdymo periodas prasideda reguliariais gimdos susitraukimais ir baigiasi pilnu gimdos kaklelio atsivėrimu (~10 cm). Šio periodo metu gimdyvė įprastai pradeda jausti stiprėjantį, buką, maudžiantį skausmą sąrėmių metu. Sąrėmiai - tai gimdos raumens susitraukimai. Jeigu gimdymas vyksta natūraliai ir nėra skatinamas vaistais, nuo reguliarių sąrėmių pradžios iki placentos užgimimo vidutiniškai trunka apie pusę paros ar ilgiau.
Antrojo gimdymo laikotarpio pradžia - pilnas gimdos kaklelio atsivėrimas. Esant pilnam gimdos kaklelio atsivėrimui, gimdyvė pajunta norą tuštintis (nes vaisiaus pirmeigė dalis - galvytė - pradeda spausti tiesiąją žarną). Prasideda stangos - tai nevalingi, tačiau tam tikra dalimi valdomi judesiai, kurie padeda išstumti kūdikį. Stangos gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.
Placentinis laikotarpis prasideda po naujagimio gimimo ir trunka vidutiniškai 10-15 minučių, kol atsiskiria ir pasišalina placenta. Užgimusi placenta apžiūrima, įvertinamas jos vientisumas. Siekiant sumažinti kraujavimo riziką ir baiminantis galimo trečiojo gimdymo etapo užsitęsimo, per pirmąsias 3 minutes nuo naujagimio gimimo (o dažnai jam dar tebegimstant) moteriai suleidžiama oksitocino. Šio gimdymo etapu dažniausiai yra perkerpama naujagimį su placenta jungianti virkštelė. Virkštelę įprastai rekomenduojama perkirpti, kuomet ji nustoja pulsuoti, nes tai sumažina naujagimio mažakraujystės riziką.
Kardiotokograma (KTG) ir kraujo krešėjimo sistemos tyrimai
Rašant kardiotokogramą (KTG) gimdymo metu yra stebimas vaisiaus širdies ritmas ir gimdymo veiklos progresavimas. Atvykus į gimdyklą, gimdyvei ant pilvuko yra uždedami du davikliai: vienas, registruojantis vaisiaus širdies ritmą, dedamas ten, kur yra vaisiaus širdis (priklausomai nuo vaisiaus padėties gimdoje), kitas, registruojantis sąrėmių dažnį ir stiprumą, dedamas ant gimdos dugno.
Nėštumo metu gali būti atliekami įvairūs kraujo krešėjimo sistemos tyrimai. Kai kurie jų skiriami įprasta tvarka reguliaraus apsilankymo pas nėštumą prižiūrintį gydytoją metu, kiti skiriami, jei atsiranda įtarimų dėl galimų sutrikimų. Tarp tokių tyrimų yra bendras hematologinis tyrimas (apimantis trombocitų skaičiaus nustatymą), protrombino laikas (PL) ir tarptautinis normalizuotas santykis (TNS, angl. INR), aktyvinto dalinio tromboplastino laikas (ADTL), fibrinogeno, D-dimerų, antitrombino, baltymo C ir baltymo S tyrimai. Taip pat gali būti skiriami specifiniai tyrimai trombofilijai nustatyti.
Interpretuojant laboratorinius kraujo tyrimų rezultatus, svarbu atsižvelgti į fiziologinius pokyčius nėštumo metu. Nėščiųjų kraujo tyrimų normos (pamatiniai biologinių verčių intervalai) dažnai skiriasi nuo nenėščių suaugusių moterų normų. Pavyzdžiui, normalus fibrinogeno lygis nėščiosioms yra gerokai didesnis (>4 g/l), nei įprasta normali riba (2-4 g/l), o D-dimerų nenėščių moterų iki 50 m. normos gali viršyti nėščiųjų normas.
Dažniausiai pasitaikantys mitai ir tiesos apie gimdymą
Pirmą kartą gimdančiųjų gimdos kaklelis iš pradžių trumpėja, o tada veriasi. TIESA. Būtent taip dažniausiai ir vyksta pirmą kartą gimdančioms moterims. Nėštumo pabaigoje gimdos kaklelis būna ilgas (apie 3,5 cm). Prasidėjus sąrėmiams, jis pirmiausia turi sutrumpėti (išsilyginti), o tik tada pradeda vertis. Tuo tarpu pakartotinai gimdančioms moterims kaklelis dažnai trumpėja ir veriasi vienu metu, todėl jų gimdymas paprastai būna greitesnis.
Nutekėjus vaisiaus vandenims, reikia pagimdyti per 12 valandų. MITAS. Nėra griežtos taisyklės, kad po vandenų nutekėjimo būtina pagimdyti per 12 valandų. Paprastai, nutekėjus vandenims (jei jie skaidrūs ir vaisiaus būklė gera), rekomenduojama laukti reguliarių sąrėmių pradžios apie 12-24 valandas. Jei per šį laiką gimdymo veikla neprasideda, dažniausiai siūlomas gimdymo sužadinimas (indukcija). Svarbu suprasti, kad net ir nutekėjus vandenims, vaisius gimdoje nesijaučia blogai - reikalingas medžiagas jis gauna per virkštelę. Tačiau prakiuręs vandenmaišis padidina infekcijos patekimo į gimdą riziką (pvz., iš makšties, kuri nėra sterili), todėl ilgai laukti neleidžiama.
Jei buvo atlikta Cezario pjūvio operacija, kiti gimdymai visada bus tik operacijos būdu. MITAS. Anksčiau atlikta Cezario pjūvio operacija nereiškia, kad visi kiti gimdymai taip pat turės būti operaciniai. Net jei pirmoji operacija buvo atlikta dėl tam tikrų priežasčių (pvz., vaisiaus sėdmeninės pirmeigos), kitą kartą dažniausiai yra bandoma gimdyti natūraliais takais (tai vadinama gimdymu po Cezario pjūvio operacijos arba VBAC). Sprendimas dėl gimdymo būdo po Cezario pjūvio priimamas individualiai, įvertinus ankstesnės operacijos priežastis, pjūvio tipą, rando būklę, dabartinio nėštumo eigą ir kitus veiksnius. Kuo daugiau randų gimdoje, tuo rizikingesnis tampa natūralus gimdymas dėl gimdos plyšimo rizikos. Dažniausiai po dviejų iš eilės Cezario pjūvio operacijų gydytojai atidžiai svarsto, ar saugu leisti gimdyti natūraliai.
Lietuvoje sužadinama apie 20 proc. gimdymų. TIESA. Tokia yra statistika, nors ji gali kisti. Gimdymo sužadinimas (indukcija) nėra atliekamas be reikalo - kartais tai yra medicininė būtinybė, pavyzdžiui, kai gimdymo veikla neprasideda savaime pernešiojus nėštumą, kai reikia užbaigti gimdymą dėl blogėjančios mamos ar vaisiaus būklės ir kitais atvejais.
Didesnė plyšimo tikimybė, jei yra grybelinė infekcija (pienligė). TIESA. Negydyta grybelinė infekcija (kandidozė, arba pienligė) gali pažeisti makšties ir tarpvietės audinius, jie tampa mažiau elastingi, labiau pažeidžiami. Dėl to gimdymo metu padidėja įtrūkimų ar plyšimų rizika. Todėl svarbu nėštumo metu gydyti visas infekcijas.
Į ligoninę/gimdymo namus geriausia vykti, kai sąrėmiai reguliarūs, intensyvūs ir stiprėjantys. TIESA. Nereikėtų skubėti į ligoninę vos pajutus pirmuosius sąrėmius. Jie gali būti paruošiamieji, nereguliarūs ir po kurio laiko nurimti. Rekomenduojama stebėti sąrėmių dažnumą, trukmę ir intensyvumą. Į gimdymo namus reikėtų vykti tada, kai sąrėmiai tampa reguliarūs (kartojasi kas maždaug 5-7 minutes pirmą kartą gimdančioms arba kas 10 minučių pakartotinai gimdančioms), ilgėjantys (kiekvienas sąrėmis trunka vis ilgiau, pvz., apie 40-60 sekundžių) ir stiprėjantys (skausmas tampa vis intensyvesnis). Žinoma, jei nuteka vaisiaus vandenys, pasirodo kraujo ar kyla kitų neaiškumų - į ligoninę reikia vykti nedelsiant.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
