Garsų tarimo ypatumai priešmokyklinio amžiaus vaikams
Pasak natūralumo teorijos, visi gimstame turėdami vienodus fonologinius gebėjimus, tačiau jau nuo pirmųjų gyvenimo metų pradedame taikytis prie gimtosios kalbos, girdimos aplinkoje, ypatybių. Kiekviena kalba turi jai būdingą žodžių struktūrą, kurią vaikai įsisavina, t. y. pereina nuo bendrosios, visiems būdingos, prie specifinės kalbos fonologijos. Natūralumas kalboje reiškia kognityviškai paprastą, lengvai ištariamą ir suvokiamą, todėl dažnai vartojamą kalbos formą.
Fonologinė raida ir kalbos garsų įsisavinimas
Natūralumo teorijos atstovai teigia, kad vaikų kalboje pirmiausia atsiranda universaliausi ir dažniausiai vartojami garsai, jų junginiai ir žodžių struktūros. Įsisavindami kalbą vaikai dažniau klysta vartodami žymėtąsias formas, o mažiau natūralius kalbos elementus dažnai keičia natūralesniais, vaikams įprastesniais ir lengviau ištariamais. Pavyzdžiui, pirmiausia tariami CV struktūros skiemenys, nes ištarti priebalsį ir balsį reikia mažiau pastangų nei ištarti priebalsių samplaiką.
Kiekvienas garsas ar garsų eilė gali būti klasifikuojami atsižvelgiant į jų suvokimo ir tarimo sudėtingumą. Pavyzdžiui, teigiama, kad lengviau suvokti žemutinio pakilimo balsius nei aukštutinio. Dėl balso stygų veiklos sudėtingiau aiškiai ištarti skardžiuosius sprogstamuosius priebalsius nei dusliuosius.
Pagrindiniai fonologiniai procesai
Natūralu, kad mažiems vaikams sunku ištarti kai kuriuos specifinius kalbos garsų junginius, todėl jie dažniausiai paprastinami. Netiksliai vaikų ištartos žodžių formos yra laikomos natūraliu fonologiniu procesu, motyvuotu fiziologijos. Dažniausiai pasitaikantys procesai:
- Garso praleidimas: vienas iš dažniausių žodžių tarimo paprastinimo strategijų, ypač būdingas priebalsių samplaikoms.
- Garsų keitimas: sudėtingos artikuliacijos garsai keičiami lengvesnės artikuliacijos arba labiau įprastais garsais.
- Asimiliacija: žodžiuose esantys panašių artikuliacinių požymių garsai veikia vienas kitą, todėl vienas garsas pritaikomas prie kito.
- Garsų sukeitimas: neretai pasitaiko, kad vaikai žodyje sukeičia garsų vietas.
Kaip vaikui PADĖTI PRADĖTI KALBĖTI
Praktiniai patarimai ugdant garsų tarimą
Siekiant nustatyti, ar vaikas taisyklingai taria gimtosios kalbos garsus, svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, kalbėjimo ir kalbos raidai būdingus dėsningumus. Daugelis 4,6-5,5 metų vaikų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų (š, ž, č, dž, r) ir juos keičia paprastesniais. Susirūpinti ir kreiptis į logopedus vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą.
Garsų tarimo mokymasis vyksta tam tikru nuoseklumu. Būtų lengviau pasiekti norimus rezultatus, jei iš pradžių aptartumėte su vaiku lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Svarbu sugalvoti žaidimų, kuriuose galėtumėte tarti įvairius skiemenis su šiuo garsu, nes beprasmis kartojimas vaikui greitai nusibos.
| Etapas | Veikla |
|---|---|
| 1 etapas | Garso artikuliacijos stebėjimas ir bandymas ištarti garsą |
| 2 etapas | Skiemenų su mokomu garsu mokymasis |
| 3 etapas | Žodžių su mokomu garsu įtvirtinimas |
| 4 etapas | Sakiniai ir pasakojimai su mokomu garsu |
| 5 etapas | Kontrolė vaiko spontaninėje kalboje |
Išmokti tarti naują garsą - nelengva užduotis, todėl nenusiminkite, jei jums nepasisekė taip greitai, kaip jūs norėjote. Būkite kantrūs ir nuoseklūs. Visiems nemalonu, kai juos pertraukia, stabdo ar liepia pakartoti žodžius, todėl kartu su vaiku sugalvokite, kaip jam priminsite naujo garso tarimą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
