Volfgango Amadėjaus Mocarto opera „Figaro vedybos“: istorija, aktualumas ir atšauktas spalio 10 d. spektaklis
ATNAUJINTA 2025.10.23
Informuojame, kad Spektaklis pagal W. A. Mocart'o operą „Figaro vedybos“, planuotas spalio 10 dieną, yra atšauktas. Pirkę bilietus kasose arba pagal išankstinę sąskaitą prašome užpildyti pinigų grąžinimo formą. Pinigai bus pervesti iki 2025 metų lapkričio 6 d. Organizatoriai atsiprašo už nepatogumus.
Gilinimasis į žmogaus prigimties esmę, jo troškimus, trūkumus ir socialinius santykius yra viena ilgalaikio operos „Figaro vedybos“ populiarumo priežasčių. Nors veiksmas vyksta XVIII amžiuje, nagrinėjamos temos išlieka aktualios ir šiandien. Piktnaudžiavimas valdžia, meilės ir santuokos derinio sudėtingumas, troškimas kilti socialinėje hierarchijoje, įtampa tarp skirtingų socialinių klasių yra visuotinės žmogiškosios patirtys, kurios ir šiandien tebėra įprastos ir reiškiasi įvairiomis formomis.
Trečią šimtmetį sėkmingai pasaulio scenose gyvuojanti opera „Figaro vedybos“ liudija, kad tai opera apie mus. Apie žmones, gyvenančius tarp sistemos ir laisvės, tarp prisitaikymo ir vidinio pasipriešinimo. Apie tuos, kurie moka juoktis net tada, kai juokui prieštarauja viskas. Apie pasaulį, kuriame komedija tampa veidrodžiu.
Operos „Figaro vedybos“ ištakos ir muzikinė revoliucija
Komiška opera (buffa) „Figaro vedybos“ (it. Le nozze di Figaro) premjera įvyko 1786 m. gegužės 1 d. Vienos „Burgtheater“ teatre. Libretą sukūrė garsus dramaturgas Lorenzo da Ponte, remdamasis Pierre Beaumarchais pjesės „Beprotiška diena arba Figaro vedybos“ motyvais, pastaroji tuo metu buvo laikoma itin drąsia: kritikuojama aristokratija ir išaukštinamas paprastas žmogus.
Publika buvo sužavėta, plojo garsiai ir ilgai. Tačiau kompozitoriaus nedraugų pastangomis Vienoje ji buvo parodyta tik devynis kartus. Vėliau Prahoje 1786 m. Pasquale Bondini trupės atlikta operos „Figaro vedybos“ premjera sulaukė stulbinančios sėkmės: Praha buvo apsėsta, operos melodijas dainavo gatvėse, grojo smuklėse. Tada ir prasidėjo nepertraukiamas genialios operos gyvenimas. Ji statyta visur, kur tik buvo operos teatras, o pagrindines partijas dainavo beveik visi iškiliausi XVIII-XX amžių dainininkai.
Nė viena kompozitoriaus opera iki „Figaro vedybų“ neprilygo jai savo muzikine kalba - čia girdime ištobulintus ansamblius, kuriuose dainuojantys keli personažai ne tik kuria bendrą skambesį, jie reiškia skirtingas emocijas ir plėtoja siužetą pirmyn, ko nebuvo anksčiau. „Figaro vedybos“ tapo operos žanro revoliucija: pirmą kartą muzikoje prabilo gyvenimiški personažai, atsiskleidė jų dvasinės būsenos ir psichologija. Figaro vedybos buvo operos žanro revoliucija, ir ne vien dėl siužeto vingių. Pirmą kartą istorijoje muzika kalbėjo tikrų gyvenimiškų personažų lūpomis, atskleidė jų dvasines būsenas, jų psichologiją.
Pasak Wagnerio, Figaro vedybos - išlaisvinta opera buffa, pavirtusi muzikine komedija. Commedia per musica, beje, taip ir pavadintas da Pontės libretas. Nė viena opera, sukurta iki Figaro vedybų, neprilygsta pastarajai savo muzikine kalba - čia regime ištobulintus ansamblius, naujoviškas, žavingas melodijas, naujomis spalvomis pražydusį turtingą orkestrą. Vienuolika operos veikėjų sudaro unikalią charakterių galeriją; išlaikydami skirtingas socialines pozicijas, jie yra ir labai skirtingi žmonės. Anot N. Hytnerio: „Grafo Almavivos dvaras operoje yra tarsi mikrokosmosas, tikslus visos to meto visuomenės pjūvis.“
Esminė operos Figaro vedybos ašis yra visagalė meilė, besiskleidžianti pačiais įvairiausiais atspalviais: tai Grafo geismas ir seksualinių nuotykių troškimas, Kerubino įsimylėjimas į pačią Meilę, nostalgiškos Grafienės pastangos susigrąžinti išblėsusius jausmus, Figarą apsėdęs aštrus pavydas, nekantrus Siuzanos laukimas... Rašydamas šią operą Mozartas galėjo gilintis į savo realistinę, tačiau atlaidžią filosofiją apie vyrų ir moterų santykius, jų meilę, pavydą, ambicijas, įsiūčius, troškimus, silpnybes. Tai maištinga komedija apie socialinę ir seksualinę įtampą, kuri džiaugsmingai dingsta finale. Taip, šis kūrinys - apie gyvenimo džiaugsmus 18 a.
Atšaukto spektaklio vizija: šiuolaikinė „Figaro vedybų“ interpretacija
Šiuolaikiniai ir modernūs operos „Figaro vedybų“ pastatymai rodo sąmoningas pastangas užpildyti atotrūkį tarp XVIII amžiaus ir šiuolaikinės auditorijos. Režisieriai ir atlikėjai interpretuoja operą įvairiais būdais, siekdami pabrėžti jos aktualumą - veiksmas perkeliamas į dabartinius laikus. Tokių šiuolaikinių interpretacijų tikslas - priartinti operą šiuolaikinei auditorijai, pabrėžti konkrečias aktualias problemas ir pasiūlyti naują požiūrį į klasikinį kūrinį.
Drąsi režisūrinė koncepcija Lotynų Amerikos narkotikų kartelio aplinkoje
Atšaukto pastatymo išskirtinumas - drąsi režisūrinė koncepcija. Miuziklų ir operečių režisierė Viktorija Streiča ėmėsi operos žanro ir siekė perkelti Mozarto komišką operą į šiuolaikinę Lotynų Amerikos narkotikų kartelio aplinką - vizualiai ryškią ir dramaturgiškai įtaigią erdvę, kurioje valdžios hierarchija, pavaldumas ir slapta grėsmė formuoja kiekvieno personažo gyvenimą.
Pasak režisierės, tokia forma leistų žiūrovui įžvelgti šiuolaikines galios struktūras, pavaldumo mechanizmus, korupcijos bei emocinio spaudimo subtilybes, suteikdama klasikinei operai naują, aštresnį kontekstą: „Ši istorija - ne apie vestuves ar meilės intrigą, o apie tai, kas turi teisę spręsti, o kas privalo taikstytis, apie visuomenę, kurioje laisvė tampa privilegija, o priklausomybė - norma. Tai spektaklis, priversiantis ne tik juoktis, bet ir susimąstyti“.
INTERVIU | Seras Tomas Allenas FIGARO VESTUVĖS – Karališkasis muzikos koledžas
Sąsaja su šiandienos aktualijomis ir personažų interpretacijos
Pristatydama savo požiūrį į operos režisūrinę interpretaciją V. Streiča pabrėžė pagrindinių siužeto linijų sąsajas su šiandiena ir dabartinėmis aktualijomis:
- Grafas Almaviva (dainuos Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius) šiame kontekste - ne komiškas aristokratas, o atpažįstamas šiuolaikinės, nekontroliuojamos galios simbolis. Tai žmogus, kurio statusą lemia ne kilmė, o įvaizdis, ryšiai ir dominavimas - mes jį matome žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, verslo viršūnėse, jis gali būti bet kuris iš tų, kurie turi pakankamai pinigų ir įtakos, kad darytų ką nori, be jokios atsakomybės.
- Siuzana (dainuos Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė) - ne tarnaitė, o moteris, puikiai išmananti sistemą, kurioje tenka išgyventi: kalba užuominomis, šypsosi iš mandagumo ir veikia greitai, kai tenka apsaugoti save.
- Figaras (dainuos Andrius Apšega, Regimantas Gabšys) - šiuolaikinio statistinio žmogaus portretas, kuris tikisi, kad sąmojis, logika ir teisingumas vis dar veikia, tačiau realybėje priklauso nuo tų, kurie diktuoja sąlygas. Jo kova - tylus bandymas išsaugoti orumą ir meilę pasaulyje, kuriame tai nebėra savaime suprantama.
- Grafienė Rozina (dainuos Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Ieva Juozapaitytė) - moteris, kuri pradeda praregėti. Jos susivienijimas su Siuzana - tai lūžio taškas, kai moterų pasaulis ima priešintis ne jėga, o pasitelkusios išmintį ir strategiją.
Kitas spalvingų operos personažų partijas spektaklyje turėjo atlikti Karolina Činikaitė-Stankevičienė, Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Gitana Pečkytė, Živilė Lamauskienė, Raminta Vaicekauskaitė, Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas, Paulius Kaminskas, Ramūnas Urbietis, Jorė Bartaškaitė, Ieva Vaivadaitė, Vygantas Bemovas, Žanas Voronovas, Kęstutis Alčauskis ir Povilas Padleckis.
Muzika - emocinis kompasas ir dirigento Markus Huberio meistriškumas
Šis spektaklis - komedija, bet ji kalbėtų apie rimtus dalykus. Personažai ryškūs, emocijos - kraštutinės, situacijos - įkaitusios, bet viskuo siekiama tikslo: išryškinti neteisybę, ją atpažinti, įvardinti ir išardyti. Mozarto muzika šiame spektaklyje - emocinis kompasas. Ji ironizuoja, sarkastiškai šypsosi, bet ir leidžia išgirsti skausmą.
„Esu aistringas dirigentas, tikintis transformuojančia muzikos galia, jungiančia tradicijas su naujovėmis, įkvepiančia klausytojus visame pasaulyje ir darančia klasikinę muziką prieinamą, įtrauką ir kupiną džiaugsmo“, - teigė Tiuringijos filharmonijos vyriausiasis dirigentas Markus Huberis, kurio batutos mostą atpažįsta net 150 simfoninių orkestrų kolektyvų visame pasaulyje.
Muzikos studijas baigęs Miuncheno ir Vienos universitetuose, M. Huberis dirigento karjerą pradėjo 1996 m., kaip repetuojantis dirigentas Detmoldo valstybiniame teatre. Po metų jis perėmė tokias pat pareigas ir tapo antruoju choro vadovu Chemnico operos teatre, o 1999 m. tapo vyriausiuoju „Collegium Instrumentale Chemnitz“ dirigentu. 2002-2007 m. dirbo Bulgarijos kamerinio orkestro pagrindiniu kviestiniu dirigentu. 2003 m. M. Huberis tapo Leipcigo simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu, 2008-2019 m. dirbo Pforcheimo teatro generaliniu muzikos direktoriumi. Nuo 2019 m. M. Huberis yra Tiuringijos Gotos-Aizenacho filharmonijos vyriausiasis dirigentas, o nuo 2020 m. kviečiamas diriguoti ir Kaune, koncertuoja su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Dirigentas savo sukaupta patirtimi puikiai pasitarnautų interpretuojant operą „Figaro vedybos“ ir Kauno scenoje retai skambančią Mozarto muziką.
Scenografija ir kostiumai: sodrus koloritas lietuvių kalba
Klasikinės stilistikos krypčiai save labiau priskiriantis scenografas Artūras Šimonis atskleidė, kad scenovaizdyje dominuos vienspalvė, smėlio, judančios kopos motyvo erdvė, paviršiai, raštai ir architektūriniai fragmentai subtiliai referuos į Lotynų Amerikos vizualinę kultūrą, kurdami aplinką, kuri ne tik papildytų, bet ir ritmiškai formuostų veiksmą. Ji padėtų atsiskleisti spalvingiems veikėjų charakteriams, kurie atsispindėtų ryškiaspalviuose kostiumų sprendimuose.
Kostiumus operai kurianti dailininkė Kotryna Daujotaitė atviravo, kad pagrindinę - Centrinės Amerikos - koncepciją padiktavo režisierė: stilizuotas tautinis kostiumas, įvairūs šio regiono atspalviai ir siluetai, sodrus koloritas. „Meksika - tai aistra, gyvastis. Su režisiere kalbėjome apie meksikietiškos telenovelės stilistiką - šiek tiek šaržuotą, kai visko yra daugiau nei reikia. Jei gėlė plaukuose - tai ne viena, o šešios. Jei blizgučiai - tai ne pavieniai, o gausūs. Tai sąmoningas pertekliaus efektas, kuris kuria nuotaiką ir spektaklio ritmą“, - kalbėjo kostiumų dailininkė.
K. Daujotaitė prisipažino, kad šis darbas buvo jai labai asmeniškas: „Iš prigimties esu pastelinis žmogus, mėgstu pustonius - tarsi kavą su pienu. Todėl pasinerti į ryškias, man pačiai nebūdingas spalvas buvo ir iššūkis, ir džiaugsmas. Su šiuo spektakliu spalvos pražydo mano kūryboje ir gyvenime. Gera keistis ir tuo mėgautis.“
Kūrybinę komandą taip pat sudarė: operos dirigentas - Jonas Janulevičius, šviesos dailininkė - Monika Šerstabojevaitė, vaizdo projekcijų autorius - Titas Jurjonas, scenos judesiu rūpinasi choreografas Dainius Bervingis, chorą ruošia Rasa Vaitkevičiūtė. Operoje dainuotų teatro solistai, choro artistai. Operos statytojai nusprendė kūrinio partitūrą saikingai patrumpinti ir šmaikščią istoriją dainuoti lietuvių kalba, kad žiūrovai pajaustų betarpišką teksto, muzikos ir vaizdo sąsają.
Kita „Figaro vedybų“ interpretacija: Naujosios Operos Ansamblis gruodžio 19 d.
Nors spalio 10 d. spektaklis yra atšauktas, kviečiame atkreipti dėmesį į kitą operos „Figaro vedybos“ interpretaciją. Gruodžio 19 d. 19 val. Didžiojoje salėje Naujosios Operos Ansamblis kviečia į „FIGARO VEDYBAS“ - 2-jų veiksmų spektaklį pagal W.A. Mozart’o operą (italų kalba su lietuviškais subtitrais). Tai Figaro vedybų istorija, atgimstanti kartu su P. Bomaršė situacijų komedijos tekstais.
Kviečiame jus į išradingą kelionę per legendinę Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) operą „Figaro vedybos", kurioje iš arti pajusite visą komedijos, muzikos ir aistros sūkurį. Netikėtumų, aštrių dialogų ir širdį užvaldančios muzikos kupina komiška istorija „Figaro vedybos” - tai meilės trikampiai, juoką keliantys nesusipratimai ir amžina tiesa: ten, kur yra aistra, visada atsiras vietos intrigai.
Ar esate buvę vestuvėse, kuriose - daugiau intrigų nei torto sluoksnių? Kur meilė susipina su apgaule, o juokas - su drama? Čia Figaro ir Susanna ruošiasi savo didžiajai šventei, bet... Kelias į altorių ne toks jau tiesus! Grafas mėgina užmegzti slaptą romaną su gražiąja nuotaka, Grafienė siekia atgauti vyro meilę, o pats Figaro priverstas suktis iš keblių intrigų. Meilės trikampiai, paslaptys ir nuolatinės klastos - visa tai virsta šmaikščia, gyvybinga ir amžinai aktualia istorija. Ir nors tai - vestuvės, bet dar ne tikros, juokas ir netikėtumai garantuoti!
Scenoje skambės Naujosios Operos ansamblis, o jūs išgirsite gražiausią V. A. Mocarto muziką, patirsite operą kitaip - su originaliais Pjero Bomaršė (Pierre Beaumarchais) tekstais, kurie atskleidžia dar daugiau šmaikštumo ir žavesio.
Šiame pastatyme solistų vaidmenis atliks:
- Figaro - Jonas Sakalauskas
- Susanna - Emilija Finagėjevaitė
- Grafas - Mindaugas Miškinis
- Grafienė - Monika Kucinska
- Kerubino - Gabrielė Lileikaitė-Pavilionė
Dirigentas - Vytautas Lukočius. Trukmė - 2 val.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
