Erdvės sumažinimas kūdikiui: kodėl tai svarbu ir kaip sukurti saugią aplinką?

Ar kada susimąstėte, kaip vaikas supranta, ar bananas didesnis už braškę? Mums tai taip savaime suprantama, kad tik juokiamės, kai mažylis bando visą bananą įdėti į piniginę. Taip yra todėl, kad kūdikio vizualinis erdvės suvokimas neatsiranda savaime, jis vystosi tyrinėjant ir mėginant. Kūdikis, gimęs iš jaukios ir apribotos gimdos erdvės, pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais patenka į naują, didelę ir kartais bauginančią aplinką. Saugumo ir jaukumo pojūtis yra esminis jo vystymuisi, todėl erdvės sumažinimas gali tapti raktu į ramesnį miegą ir sėkmingesnę adaptaciją. Tėvų įsitraukimas į žaidimus ir tinkamų ugdančių žaislų pasirinkimas labai svarbūs, kad šis įgūdis susiformuotų. O kaip mums, tėvams, įsitraukti? Gal visų pirma žinant, kaip vizualinis erdvės suvokimas formuojasi.

Kūdikio vizualinio erdvės suvokimo raida

Dar negimusio vaikelio akių vokai nėra pilnai atsiskyrę, rainelė nesusitraukia ir neišsiplečia, tinklainės kraujagyslės nesubrendusios, regos nervo pluoštai ir kitos sistemos dalys dar vystosi, tad savaime suprantama, kad laukiantis svarbiau, kaip jaučiatės ir kokiais garsais supate būsimą kūdikį. Gimstant kūdikio rainelės dar negali pilnai išsiplėsti. Jo lęšiukas labai stipriai išlinkęs, tinklainė ne visai išsivysčiusi. Naujagimis yra šiek tiek toliaregis ir, mediciniškai kalbant, turi tam tikrą astigmatizmo laipsnį. Jis negali fiksuoti vaizdo, labai ribotai skiria spalvas, jo regai trūksta aštrumo, o regos laukas - gana mažas.

Regos vystymosi etapai:

• Nuo gimimo iki trijų mėnesių: jis iš esmės gali vienu metu matyti tik vieną objektą. Iki trečiojo mėnesio smegenų žievė, kontroliuojanti akių ir galvos judesius, išlavėja, todėl kūdikis atranda gebėjimą nukreipti dėmesį kitur. Nervinės jungtys ir stuburo smegenų sistema pradeda daryti įtaką kūdikio sprendimams, kur žiūrėti. Didžiąją laiko dalį akių judesiai jau koordinuoti. Jį ima dominti ir juodai balti, ir spalvoti (geltoni bei raudoni) daiktai. Kūdikis jau gali žvilgterėti į mažesnius, 2,5 cm. dydžio, daiktus.
• Iki penkto - šešto mėnesio: kūdikis išmoksta apžiūrinėti daiktus, kuriuos turi rankose. Nors akių judesiai dar kartais nekoordinuoti, jie sklandesni. Kūdikis akimis tyrinėja aplinką ir gali lengvai nukreipti žvilgsnį nuo artimesnių objektų link tolimesnių. Jis gali tyrinėti daiktus, kurie yra 1 metro atstumu. Iki šio laiko paprastai kūdikiai jau koordinuoja akių-rankų veiksmus.
• Tarp šešto ir devinto mėnesio: labai greitai gerėja rega - ji beveik subręsta.
• Tarp devinto mėnesio ir pirmojo gimtadienio: vaikas gali netoliese pastebėti mažą, 2-3 mm objektą. Jis stebi veidus ir mėgina kartoti jų išraiškas. Ieško paslėptų daiktų, pamatęs, kad vyko jų slėpimas. Iš savo regos siunčiamų signalų jis sužino apie naujus žmones, daiktus, aplinkos pasikeitimus. Atskiria pažįstamus ir nepažįstamus žmones.
• Iki antrojo gimtadienio: pilnai subręsta optinis nervas. Visi vizualiniai gebėjimai veikia sklandžiai ir koordinuotai, rega normali.
• Tarp 2 ir 5 metų: vaiko smegenys ima apdoroti vaizdą beveik taip, kaip suaugusiojo. Tačiau ir toliau vystosi smegenų mechanizmai, padedantys analizuoti sudėtingus vaizdinius, specifinius objektus ir veidus. Nors pagrindai suprasti socialinį pasaulį jau yra, dar reikia vystyti gebėjimą numatyti kitų tikslus ir ketinimus.
• Iki 5-7 metų: pagrindinių pojūčių apdorojimui skirtų smegenų žievės plotų funkcijos jau išsivysčiusios.

Taigi, nuo naujagimio iki pradinuko turime bent devynis žingsnius, kuriuos žengia augdamas vizualinis erdvės suvokimas. Kiekviename galime ne tik palaikyti, bet ir paskatinti savo vaiką, parinkdami jam žaidimų, užduočių ir veiklų. Ieškokite knygose pasislėpusių herojų, baiginėkite pradėtas piešti figūras, sujunkite taškus, žaiskite atminties ir pojūčių žaidimus, konstruokite, atpažinkite daiktus liesdami. Tikrai rasite šimtus veiklų. Ypač jei atsiminsite du svarbiausius principus: ribokite laiką, kurį vaikas leidžia prie ekrano, ir ugdykite žaismingai.

Objekto pastovumo suvokimas ir erdvė

Augdamas kūdikis įgyja įgūdžių, žinių, pradeda suvokti, kaip veikia jį supantis pasaulis. Vienas iš svarbesnių pažintinių gebėjimų, kurį kūdikis išsiugdys pirmaisiais gyvenimo metais - tai objekto pastovumo suvokimas. Pirmaisiais mėnesiais kūdikiai dar neturi pakankamai pažintinių gebėjimų ir negali suprasti, jog tai, ko jie nemato, vis dar egzistuoja. Galbūt jau pastebėjote, kad pametęs žaislą, kūdikis labai nuliūsta, išsigąsta, bet net nebando jo ieškoti ir žaisliuko dingimą suvokia kaip baigtinį procesą. Svarbu žinoti, kad kūdikiai nesugeba įvertinti ne tik daiktų, bet ir žmonių bei kitų gyvų padarų pastovumo.

Objekto pastovumo reiškinį kūdikis pradės suvokti sulaukęs maždaug 7-8 mėnesių. Maždaug tuo pačiu metu (t. y. apie 8 mėn.) jam gali prasidėti atsiskyrimo nerimas. Jei pasitrauksite iš kūdikio akiračio, išeisite iš patalpos, kūdikis gali pradėti nerimauti ir verkti. Maždaug 10 mėn. sulaukęs kūdikis jau turėtų visiškai suprasti objekto pastovumą. Pavyzdžiui, jei paslėpsite žaislą po pledu, kūdikis žinos, kad reikia traukti pledą ar lįsti po juo ir ieškoti žaislo.

Žaidimai, skatinantys objekto pastovumo suvokimą:

• Slėpynės. Puikiai tinka standartinis žaidimas „Ku-kū“: užsidenkite veidą delnais arba mažu rankšluosčiu ir staiga veidą atsidenkite. Kūdikiams tokie žaidimai labai patinka ir dažniausiai juos prajuokina. Taip pat kaskart atsidengdami veidą galite keisti veido mimikas: bus dar smagiau. Galite į ranką paimti mėgstamą kūdikio žaislą.
• Knygelės. Įsigykite knygelių, kur paveikslėliai yra paslėpti: reikia atversti ir užversti langelius.
• Žaislai. Įsigykite specialių lavinamųjų žaislų, lavinančių objekto pastovumo suvokimą. Pavyzdžiui, labai tinka žaidimai, kur į ertmes reikia įmesti kamuoliuką, jis ridenasi, kurį laiką kūdikis jo nemato, po to kamuoliukas išrieda. Galima į dėžutę su stalčiuku įdėti mažą žaisliuką, stalčiuką uždaryti ir mokyti kūdikį žaislą išsiimti.
• Mokymasis pabūti vienam. Mokykite kūdikį trumpam pasilikti vieną (tik prieš tai įsitikinkite, kad aplinka jam - visiškai saugi). Eidami į kitą patalpą ir būdami joje, kalbinkite kūdikį. Ilgainiui jis supras, kad esate namuose, niekur nedingote, o jūs ramiai galėsite nueiti ir į tualetą, greitai padžiauti skalbinius ir t.t.

Saugios ir jaukios miego aplinkos kūrimas - erdvės sumažinimas

Kūdikio miegas - koks jis? 8-9 mėnėsius kūdikis augo mamos pilve ir gimus, jis patenka į naują aplinką, išgyvena atsiskyrimo nerimą, pratinasi prie naujos aplinkos, pamažu susipažįsta su ja. Miego metu naujagimio nervų sistema apdoroja visą naują, kasdien išgyvenamą patirtį, informaciją, emocijas. Jo metu jis muistosi, kartais šypteli, kartais krūpteli. Taip yra dėl to, kad kūdikio miegą sudaro dvi skirtingos fazės - aktyvus miegas (negilus) ir gilus miegas (ramus). Būtent aktyvaus miego metu ir yra sakoma „miega neramiai“. Tai yra visiškai normalu, šioje miego fazėje naujagimis praleidžia apie 50-80 procentų viso savo miego laiko. Tai įspūdžių apdorojimo metas, kurio metu kūdikis lengvai gali prabusti. Vos jam sujudėjus, nereikia jo iškart kalbinti, dažnai palikus truputį ramiai, jis gali tiesiog toliau miegoti. Gilaus miego metu kūdikis yra visiškai ramus. Tuo metu jis iš tiesų ilsisi, atsistato tiek emociškai, tiek fiziškai. Pailsėjęs naujagimis yra laimingesnis, energingiau vėl pažindinasi su nauja, jį supančia aplinka. Kūdikiai patys nesugeba formuoti savo miego ir pabudimo modelių, ypač miego metu. Tačiau jūs galite padėti suteikdami tinkamą aplinką, kad jie jaustųsi patogiai, jaukiai ir saugiai.

Pateikiame keletą praktinių patarimų, kurie gali Jums padėti sukurti jaukią miego aplinką ir sumažinti erdvę:

1. Kūdikio vystymas

Dėl šio metodo yra daug diskusijų ir teorijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų, visgi protingas vystymas tikrai gali padėti. Nors tai yra senas metodas, besitęsiantis nuo mūsų močiučių laikų, tačiau pavadinti senamadišku nedrįstame. Nėštumo metu kūdikis įpranta prie mažos erdvės, kurioje jo judesių laisvė buvo apribota. Suvystytas naujagimis jaučia saugumą, lengviau nurimsta, todėl greičiau užmiega, pailgėja jo ramaus miego fazė. Taip pat suvystytas kūdikis neturi galimybės apsidraskyti veiduko savo rankytėmis miego metu, jį lengviau pažindyti. DĖMESIO: Daugelyje neigiamų diskusijų ir teorijų galima matyti ir išgirsti, kad suvystyto kūdikio didėja rizika jo sveikatai, kaip antai padidina netaisyklingo klubo sąnarių augimo ir vystymosi riziką. Taip pat didėja SIDS rizika - staigios kūdikio mirties sindromas. Neneigiame to. Tereikia teisingai vystyti ir suvystytą kūdikį guldyti ant nugaros. Jeigu nemokate teisingai suvystyti, sprendimai tikrai yra! Šiais laikais kūdikių parduotuvėse galima įsigyti specialų vystyklų, kur jau viskas apgalvota ir dizainai padaryti taip, kad vystymas būtų lengvas ir nekeltų streso. Taip pat galima išbandyti ir šį metodą išmainyti į specialius miegmaišiukus (juos galima naudoti ilgiau, rankytės yra laisvos). Amžius iki kada kūdikis gali būti vystomas yra skirtingas. Kad išlaikyti saugumą - nustokite tai daryti, kai kūdikis jau pradeda vartytis.

2. Kūdikio miego erdvės sumažinimas

Tiems, kam nepatinka vystymo mintis dėl vaikučio judesių suvaržymo, verta išmėginti kitą būdą saugiai miego aplinkai. Kaip ir prieš tai minėta, naujagimis didelėje erdvėje jaučiasi nesaugus, todėl neretas mažylis lengviau nurimsta, kai jo miego erdvė yra ribota. Nuo senų laikų mamos tą erdvę lovelėje bandydavo sumažinti pridėjus švelnių antklodėlių, pagalvėlių ir taip sudarydavo jaukią gūžtelę. Ar tai saugu? Kaip ir vystymas - saugu tol, kol naujagimis nesivarto. Taip pat šiais laikais yra įvairių nedidelių lopšelių: pintų, pakabinamų, prisistumiamų prie tėvų lovos. Paskutiniojo atveju kūdikis miega visada šalia, tačiau turi savo erdvę, o tai labai patogu. Dar vienas išmanus būdas, turintis ne vieną privalumą - kūdikio miego lizdelis. Jis atstoja visas anksčiau mamų naudotas antklodes ir pagalves lovelės erdvei sumažinti, yra kokoniuko formos, minkštais kraštais. Net ir nevystytas naujagimis jaučiasi saugus lyg mamos pilve, jame šilta, jauku, todėl geriau miega. Ypatingai patogu, nes jis nešiojamas ir galima su juo guldyti mažylį lovytėje, tėvų lovoje šalia, ant sofos ar net į vežimėlį, kuris didesnio lopšio. Paprastai jį rekomenduojama miegui naudoti taip pat iki kol vaikutis pradeda vartytis. Tačiau jam nemiegant, o tik gulint ir ilsintis, suaugusiajam būnant šalia, lizdelyje kuo puikiausiai gali būdrauti, netiesiant jokių papildomų pledukų ar kitų patiesaliukų. Ypatingai ši priemonė pasiteisina gimusiems anksčiau numatyto laiko mažyliams.

3. Raminantys garsai

Kūdikį raminti ir padėti jam užmigti labai tinka įvairūs jį raminantys garsai. Turbūt pats gražiausias ir tikrai nieko nekainuojantis būdas - mamos lopšinės. Mažylis dar būdamas įsčiose nuolatos girdėjo mamos balsą, kuris jam yra pats maloniausias ir labiausiai pažįstamas, todėl turi šis brangiausias žmogus pasaulyje balsą, klausą ar ne - visiškai nesvarbu! Tiesa ta, kad net nebūtina mokėti specialių lopšinių (žinoma, jeigu pasimokytumėte ir jų, tai būtų dar nuostabiau), pakanka dainuoti ar net niūniuoti ramiu balsu, pasikartojančiomis intonacijomis. Galima net ir sugalvoti bet kokią melodiją ir savo žodžius, gal net kartoti vis tas pačias frazes - vaikams patinka pasikartojimai. Svarbiausia - dėmesys, meilė, kuris ramina ir sukuria švelnumo pilną atmosferą. Jeigu šis būdas padės nuraminti vos tik gimusį mažylį, vėliau taip pat labai puikiai pasitarnaus, nes su lopšine kartu vaikutis žinos, kad tai yra ženklas miegoti. Dar vienas garsais paremtas būdas - tai „baltasis triukšmas“. Iki gimimo kūdikiai buvo apsupti įvairių duslių ir prislopintų garsų, todėl juos atkūrus, mažyliui sukuriamas panašus jausmas ir dėl to ramina. Atrodytų labai keista, kad kūdikį ramina įjungto siurblio garsas, gartraukio ar iš čiaupo tekantis vanduo, tačiau tai vieni iš garsų, kurie gali padėti užmigti vaikučiui. Nurimkite, šiandien dienai tikrai nereikia nei siurblio laikyti įjungto, nei vandenį pačiam leisti! Yra išmanių būdų, kuriuos galima išmėginti. Tai gali būti specialiai tam pagaminti žaisliukai-migdukai, taip pat daugybė mobiliųjų telefonų programėlių, kur tiek mokamai, tiek nemokamai galima parsisiųsti ir patikrinti. Žinoma, nevertėtų persistengti su „baltuoju triukšmu“, kad jis nevirstų tiesiog triukšmu ir nepakenktų kūdikiui. Nedėti telefonų ar planšetinių kompiuterių į lovytę!

Erdvės valdymas vaiko savarankiškumui ugdyti

Daug teko girdėti apie tuos “sunkiuosius dvejus ar trejus”, bet niekas nesakė, kad tai gali prasidėti sulaukus vos vienerių. Prieš pasitinkant 1-ąjį gimtadienį, vaikai išgyvena etapą, kurį raidos psichologai vadina “vystomosi nusvylimu”, kada beįvaldant naują įgūdį patiriami stiprūs jausmai dėl ištinkančių nesėkmių to mokantis. Šiame etape ypatingai svarbu tinkamai valdyti vaiko erdvę ir joje vykstančius procesus, skatinant savarankiškumą ir saugumą.

Vaiko emocijų priėmimas ir aplinkos pritaikymas

Kaip tinkamai priimti vaiko emocijas per verksmo ir pykčio priepuolį? Jeigu poreikiai yra patenkinti, paprastai tokioje situacijoje tėvai ima vaiką raminti kokiu nors būdu atitraukdami dėmesį. Verksmas apkabinus vaiką vyksta keliais etapais. Iš pradžių, vaikai gali protestuoti ir priešintis artumui. Palengva priima tai, kad yra laikomi, ir galiausiai atsipalaiduoja ar net užsnūsta glėbyje. Pripažinti, įvardinti ir atspindėti sunkius vaiko jausmus, kad jis žinotų, jog klausotės jo ir jį suprantate. Anksčiau net nesusimąstydavau, kad savo žodžiais “nieko tokio” ar “viskas gerai” sumenkindavau jos jausmus, taip pat bandydavau atkreipti dėmesį parodydama į kažką kito, duodama kokį nors užkandį, sūpuodama. Man iki šiol reikia daug valios pastangų susilaikant nuo šių veiksmų, bet pradėjus išbūti šias akimirkas apsikabinus, kai ji susižeidžia ar verkia iš pykčio, pastebėjau kaip mūsų dienos tapo gerokai ramesnės. Pats verkimo epizodas dabar yra daug stipresnis, nes jis nėra slopinamas.

Apmąstau ar galėčiau kaip nors pakeisti aplinką ar savo veiksmus, kad jie nebebūtų pykčio priepuolio dirgiklis. Apmąstau ar galėčiau kaip nors įtraukti vaiką, kad jis turėtų galimybę bendradarbiauti ar kokią nors dalį atlikti savarankiškai, o ne priešintis panašioje situacijoje kitą kartą. Jeigu įvykusi situacija buvo riba, kurios peržengti vaikui leisti negaliu, pergalvoju ar kitą kartą galėčiau aiškiau tai iškomunikuoti, ypač jeigu situacija nutiko pirmą kartą. Pavyzdžiui, nuspręsti, kad kitą kartą ėmus mėtyti maistą, iškart perspėsiu, kad mėtomas maistas reiškia, jog ji jau pavalgė, ir į komentarą nesureagavus, maistą išnešiu, sutvarkysiu valgymo vietą ir vaiką iškelsiu. Jeigu iškėlus iš kėdutės ji ims pykti ar verkti, apkabinsiu, paaiškinsiu kodėl iškėliau dar kartą bei pasakysiu, kad pabandysime pavalgyti dar kartą vėliau, kai ji jau bus tam pasiruošusi.

Savarankiškumo ugdymas pasitelkiant aplinkos sprendimus

Maždaug 12 mėnesį labai suintensyvėjo nepasitenkinimas viskuo, kas vykdavo ne pagal vaiko norus. Pavyzdžiui, vaikas imdavo verkti ir spardytis kiekvieną kartą prieikus pakeisti sauskelnes, isteriškai verkdavo uždarius duris kur jis norėdavo patekti arba nešant nuprausti užpakaliuką, priešindavosi dantų ar veido valymui. Visas tas nepasitenkinimas ėmė kauptis ir vis labiau varginti. Tačiau aplinkos pakeitimai ir įtraukimas gali padėti įveikti šį etapą.

Bokštelis Savarankiškumo Ugdymui

Pagalbinius boštelius dažnai galima rasti montessori metodikos įkvėptuose namuose, kur yra kuriama aplinka, skatinanti vaikų savarankiškumą. Sulaukus 12 mėnesių ir didžiųjų vaiko emocijų, šis bokštelis tapo išsigelbėjimu ir motyvacija bendradarbiauti, o ne priešintis. Pavyzdžiui, vaikas pats bokštelį nustumia į vonią ir atgal į kambarį, su pagalba į jį lipa, ant jo be jokių dramų valosi dantukus (tuo pat metu žaidžia su vandeniu kriauklėje), keičiasi sauskelnes ir rengiasi ant jo stovint ar žaidžia su vandeniu ant jo virtuvėje kol aplink tvarkausi. Naudojant bokštelį patiems mažiausiems, nors ir labai praverčia, tačiau svarbu neatsitraukti nei akimirkai ir imtis papildomų saugumo priemonių (galima uždėti laikinas papildomas lenteles), nes tokio amžiaus vaikas gali lengvai iškristi.

Vaiko įtraukimas į kasdienę rutiną

Maždaug 55 savaičių (12-13 mėnesių) vaikai pagaliau įgauna naują pasaulio suvokimą, kad egzistuoja įvykių seka, kuri tarpusavyje yra susijusi ir padarius tam tikrą veiksmą, nutinka tam tikras rezultatas. Tuomet labai aiškiai pajuntame, kad vaikas jau įvaldė šį suvokimą ir galime nuolatos jį įtraukinėti į kasdienę rutiną. Pavyzdžiui, vaikas pats uždega ir užgesina šviesą vonioje, padeda užtraukti užuolaidas einant miegoti, uždaro duris, indaplovę ar šaldytuvą, padeda dantų šepetuką į vietą, užlipa į bokštelį su pagalba keistis sauskelnes ar valytis dantis, padeda sudėti žaislus, ką nors panešti, užsega savo batukus einant į lauką ir absoliučiai kaifuoja kiekvieną kartą, kai jis gali kuo nors įsitraukti.

Savarankiškumą skatinanti aplinka

Su laiku stengiamasi sukurti kuo daugiau galimybių vaiko aplinkoje, kad jis įgautų pasitikėjimo priimti sprendimus savarankiškai arba išreikšti savo norus pats. Visus žaislus ir knygeles laikau jam pasiekiamose lentynose, kur bet kada jis gali ateiti ir pasiimti tai, ko jam norisi arba man atėjus parodyti su kuo norėtų pažaisti kartu. Todėl turime periodus kada vaikas gali žaisti visiškai savarankiškai karts nuo karto ateidamas iki manęs. Vaikui valgant, visuomet laikau jam pasiekiamą (arba bent jau matomą) vandenį ir skirtingų maisto pasirinkimų (2-4 produktus), kad pats galėtų nuspręsti ko nori. Kartais tai, ko nori, jis pasiima pats, o kartais tiesiog parodo man pirštuku.

Sauskelnių keitimas stovint

Maždaug 11 mėnesį galima pradėti vietoj sauskelnių su lipdukais naudoti sauskelnes-kelnaites ir keistis sauskelnes jau stovint, o nebe gulint. Tai labai padeda spręsti vaiko nepasitenkinimą ir po to net ir karts nuo karto paguldyta keisti sauskelnes, vaikas jau nebe taip priešindavosi. Prireikia šiek tiek laiko, kol įvaldomas toks sauskelnių keitimas, bet vaikui jis patinka žymiai labiau, o tuo pat metu jis gali dar ir knygutę pavartyti ar kažką kito malonaus jam paveikti.

Mokymas pavyzdžiu

Kasdienėje rutinoje yra dalykų, kurių negalima padaryti kažkaip kitaip, o juos padaryti vis tiek reikia ir tada labiausiai praverčia mokymas savo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, pavalgius, servetėle demonstratyviai nusivalau rankas ir veidą, kartais leidžiu mane valyti vaikui ir tik tada valau jį. Kartais dar padeda sugalvoti kokį nors juokingą garsą, skirtą tik tai rutinos daliai, tuomet vaikas yra motyvuotas tai daryti vien tam, kad išgirstų tą garsą. Valantis dantis, jeigu matome, kad vaikui šiandien to nesinori, pasiūlome dantis pavalyti man ir tada pavalome jam.

Aiškių ribų nubrėžimas ir natūralių nesėkmių leidimas

Šalia tinkamos aplinkos kūrimo ir prisitaikymo prie vaiko, ne ką mažiau svarbu yra nubrėžti ir aiškias ribas, todėl jau dabar turime keletą namų taisyklių, kurios praverčia, pavyzdžiui, susijusių su valgymu. Valgome tik maitinimo kėdutėje ir ji skirta tik tam (jokių žaislų). Jeigu mėto maistą arba gertuvę, paaiškinu vieną kartą, kad jie yra skirti valgymui, o jeigu nesureaguoja, iškeliu iš kėdutės ir pasakau, kad pabandysime dar kartą vėliau, kai jau bus pasiruošusi valgyti. Leidimas patirti natūralias nesėkmes taip pat yra svarbi ugdymo dalis. Man, kaip mamai, kiekvieną kartą save reikia iš visų jėgų tvardyti, kad nebėgčiau vaiko gelbėti vos suklupus.

tags: #erdves #sumazinimas #kudikiui

• Receptai keksiukams vaikams
• kaip poezija padeda kurti tvirtesnį ryšį su vaiku
• Nuoširdūs ir taisyklingi vokiški sveikinimai
• Santariškių darželis sostinėje
• Ikimokyklinių įstaigų vaidmuo lyčių tapatumo ugdyme