Empatijos ugdymas vaikams: kelias į jautrią ir atsakingą asmenybę
Empatija yra įdomi savybė - daug žmonių nori būti empatiškais, tačiau tik nedaugelis žmonių iš tiesų yra empatiški arba sutinka empatiškų žmonių. Panašu, kad mūsų kultūra kiek pervertina individualizmą ir gyvenimo džiaugsmus, tad empatija mums yra labai reikalinga.
Kas yra empatija ir kodėl ji svarbi?
Daugybė žmonių painioja simpatiją ir empatiją, tačiau tai dvi skirtingos vertybės. Empatija - tai gebėjimas atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas, įsijautimas į jų savijautą, situaciją. Empatija neapsiriboja gebėjimu suprasti kito žmogaus jausmus. Nusikaltėliai dažnai pasinaudoja kitais žmonėmis, prieš tai sudarydami įspūdį, kad juos supranta, taip įgydami jų pasitikėjimą.
Empatija reiškia daugiau. Ši savybė ne tik leidžia atpažinti, kaip kitas žmogus jaučiasi, tačiau taip pat - vertinti ir gerbti jo ar jos jausmus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mato, kad jo draugas verkia, pažintinė empatija leidžia suprasti, kad kitas vaikas yra liūdnas ir jį reikia paguosti, o emocinė empatija skatina vaiką verkiančiajam padėti (McDonald Messingeris, 2011).
Empatija svarbi ugdant vaiko socialumą, gerus santykius su aplinkiniais. Darželyje, mokykloje vaikai turi išmokti prisitaikyti tiek prie grupės vaikų, tiek prie naujų suaugusiųjų.
Tėvų vaidmuo empatijos ugdyme
Vaikų emocinis ugdymas yra esminė dalis jų asmenybės vystymosi procese. Tėvai šioje kelionėje atlieka svarbiausią vaidmenį - būtent jie yra pagrindiniai vaiko emocinių įgūdžių mokytojai. Kai kurie vaikai iš prigimties yra apdovanoti širdies gerumu. Visgi dažniau vaikams reikia matyti, kad empatiškai elgiasi suaugę žmonės aplink. Tai prasideda nuo tėvų santykio su savo vaikais.
Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius, ypač tėvus. Jei norite, kad jūsų vaikai išmoktų valdyti savo emocijas, svarbu rodyti gerą pavyzdį. Parodykite, kaip jūs pats tvarkotės su savo jausmais, kaip reaguojate į stresines situacijas ar konfliktus.
Emocinių poreikių patenkinimas ir atviras kalbėjimas apie jausmus
Rūpinkimės emociniais poreikiais. Kai vaikų emociniai poreikiai yra patenkinami, atsitinka du labai geri dalykai. Vaikai išmoksta atsiliepti į kitų žmonių emocinius poreikius ir šiais poreikiais pasirūpinti. Jie taip pat gauna dovaną iš kito žmogaus, tad ateityje jausis pakankamai saugiai patys dovanoti empatišką elgesį kitiems, kai iškyla poreikis. Jie žinos, jog pradžioje jie turi ir gauti, kiti jais taip pat turi rūpintis.
Kalbėkime su vaikais apie emocinius poreikius. Daugybei suaugusiųjų nėra lengva kalbėti apie savo emocinius poreikius ar apie kitus dalykus, susijusius su emocijomis. Kartais jie visą gyvenimą vengia pokalbių apie emocijas. Tai yra žmonės, kurie nežino, kaip padėti kitam geriau pasijausti, ir nepatogiai jaučiasi bet kokioje situacijoje, kai yra reikalinga reaguoti emocijomis. Puiki mintis - kalbėti su vaikais apie emocijas ir kaip kiti žmonės jas patiria. Įvardykite vaiko jausmą (pvz. pavydas, pyktis ar meilė) ir pamokykite, jog patirti jausmus yra normalu. Kalbėkite su jais, kaip pozityviai susitvarkyti su emocijomis, ir pateikite pavyzdžių, parodykite situacijų, kaip kiti žmonės patiria emocijas.
Praktiniai empatijos ugdymo metodai
Emocijų atpažinimas ir įvardijimas
Pirmas žingsnis emociniame ugdyme - tai gebėjimas atpažinti ir įvardinti emocijas. Dažnai mažiems vaikams sunku suprasti, ką jie jaučia, ir dar sunkiau tą išreikšti žodžiais. Tėvai gali padėti, mokydami vaikus atpažinti ir įvardyti jų jausmus. Kai vaikas patiria emocijas (liūdesį, pyktį, džiaugsmą), padėkite jam suprasti, kas tai yra. Mokome vaikus atpažinti ir įvardinti emocijas (džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, pasibjaurėjimas, nuostaba, jaudulys, susirūpinimas, gėda,...).
Savo kalboje nuolat vartokite emocijų pavadinimus, šeimoje įpraskite, kad į klausimą „Kaip jautiesi?“ reikėtų atsakyti ne „Gerai“ ar „Blogai“, nes tai yra savijautos vertinimas, o „Linksmas“, „Piktas“ ir pan. - jaučiamos emocijos įvardinimas. Štai keletas konkrečių užduočių ir žaidimų:
- Pasiruoškite emocijų korteles: su paveikslėliais iš žurnalų, šeimos nuotraukų, savo piešiniais. Iš pradžių korteles tiesiog vartykite ir įvardinkite emociją, vėliau žaiskite: įvardinkite jausmą ir klauskite vaiko, kuris tai paveikslėlis, ar atvirkščiai.
- Atminties žaidimas: Turint vienodas kortelių poras galima žaisti atminties žaidimą, kai užverstų kortelių eilėje ieškome dviejų vienodų.
- Jausmų žodynas: Galima vesti jausmų žodyną (piešinių ar žodžių) ir jį nuolat pildyti.
- Emocijos filme ar knygoje: Žiūrėdami filmą, vartydami knygelę, žiūrėdami nuotraukas klauskite vaiko, kaip veikėjas jaučiasi ir iš ko galime tai suprasti (veidas, kūnas, elgesys, kalba,...).
- „Jausmų veidrodis“: Su vaiku veidrodyje atkartokite įvairias emocijas ir jas įvardinkite.
- Vaidinimas: Vaidinkite įvairias situacijas, emocijas, tinkamą elgesį.
- Protrūkio metu: Vaiko emocijų protrūkio metu įvardinkite kaip jis jaučiasi ir taikykite pavyzdžius iš ankstesnių žaidimų.
Gyvenimiškų situacijų panaudojimas ir moralės kompaso ugdymas
Gyvenimiškos situacijos padės mokyti empatijos. Kai mokote vaiką, nėra geresnio pavyzdžio nei tikras pavyzdys iš gyvenimo. Ieškokite situacijų, kurios veikia žmonių emocijas, ir parodykite, papasakokite vaikui apie jas - ką jos reiškia įtrauktiems į jas žmonėms, ką jie jaučia. Prie ankstesnių užduočių ir žaidimų pridėkite pokalbius apie tai, dėl ko knygos, filmo ar paveikslėlio veikėjas arba pats vaikas taip jaučiasi ir koks jo ir kitų veikėjų elgesys toje situacijoje būtų tinkamas, kada vaikas pats taip pat jautėsi ir ką darė.
Mokydami vaikus skirtumo tarp gėrio ir blogio, duosite jiems stiprią moralinę kryptį, ir jie lengviau rinksis gerus sprendimus. Kai reikia priimti sprendimą, paaiškinkite jiems, kaip mūsų sprendimai paveiks kitus žmones. Kalbėkite su jais, kaip blogio darymas skaudina ir žaloja kitus. Gerai yra kalbėti su jais apie mažus dalykus, pvz. kai vadiname sesę negražiu vardu, kaip tai skaudina mergaitę, ir kaip vėliau, atėjus draugams, dėl šios priežasties jie nebenori su tavimi žaisti.
Empatiški vaikai duoda, o ne ima. Mokydami vaikus elgtis empatiškai, Jūs suteikiate jiems gebėjimą duoti. Pasaulyje, kur mes neretai žvalgomės savo interesų ir poreikių, mokantys dovanoti žmonės sutinkami labai retai. Tačiau būtent jie yra labiausiai patenkinti gyvenimu, gyvena jį prasmingai, ir džiaugiasi itin gerais tarpusavio santykiais.
Vaidmenų žaidimų galia
Žaiskite. Mažesni vaikai ypatingai mėgsta apsimesti kitais žmonėmis. Šiuos smagius momentus taip pat galite panaudoti empatijos mokymui. Leiskite vaikams vaidinti įvairius vaidmenis. Tai gali būti knygos ar TV personažai, arba net žmogus, kurį pažįstate, jei jam/jai paskutiniu metu teko išgyventi stiprius jausmus. Suuvaidinkite istoriją drauge, paprašykite vaikų sustoti ir pagalvoti, kaip jų veikėjas galėtų jaustis šiuo metu. Tai leis jiems sutelkti dėmesį ties į kitų žmonių emocijas konkrečioje situacijoje. Jūs galite paprašyti jų išrinkti veiduką iš pavaizduotų variantų lape.
Moksliniai tyrimai patvirtina vaidmenų žaidimų naudą
Vaidmenų žaidimai suaktyvina smegenų veiklą bei ugdo empatiją, rodo Jungtinėje Karalystėje, Velse esančio Kardifo universiteto Žmogaus raidos mokslo centro mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai. Smegenys, žaidžiant su lėlėmis, veikia panašiai kaip bendraujant su kitais žmonėmis. Trijų vaikų mama, aktorė, edukuotoja Kristina Savickytė ir praktikoje stebi, kad vaidmenų žaidimai padeda auginti empatijos ir socialinių įgūdžių raumenis.
Tyrimo metu Kardifo universiteto Žmogaus raidos mokslo centro vyresniosios dėstytojos dr. Sarah Gerson komanda, pasitelkusi neurografines technologijas, 18 mėnesių stebėjo ketverių-aštuonerių metų vaikų smegenų veiklą jiems žaidžiant su „Barbie“ lėlėmis. Analizuojant rezultatus pastebėta, kad net kai mergaitės ir berniukai su lėlėmis žaidžia vieni, suaktyvėja jų smegenų dalis, susijusi su socialinės informacijos apdorojimu.
Dr. S.Gerson teigia: „Kai vaikas žaidžia su lėlėmis, jis mokosi bendravimo. Net ir žaisdamas vienas, įsivaizduodamas įvairias problemas, vaikas gali pagalvoti, kaip tam tikroje sukurtoje situacijoje galėtų jaustis draugas. Be to, vaidmenų žaidimai padeda įsijausti į įvairias scenas, kurti situacijas, kurios gali atrodyti paprastos, tačiau suteikia galimybių vaikui lavinti socialinius ir emocinius įgūdžius. Įvairios lėlės turi daug įvairių personažų, skirtingų profesijų, lėlių su negalia ar sergančiųjų skirtingomis ligomis. Tai padeda vaikams susitapatinti, suprasti skirtingus poreikius ir charakterius bei kurti naujus scenarijus.“
Lietuvos kontekstas: nuo lavinamųjų prie vaidmenų žaidimų
Nors išsamių tyrimų apie tai, kaip keitėsi Lietuvos vaikų žaislai ir žaidimai, nėra, pastebima bendra pasaulinė tendencija, tikina Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos mokslininkė dr. Milda Brėdikytė. Tyrimai atskleidžia, kad šiuolaikiniai vaikai vis mažiau žaidžia vaidmenų žaidimus, tačiau jie svarbūs formuojant bendruosius gebėjimus: kūrybiškumą, motyvaciją, vaizduotę, valią, savireguliacija, empatiją.
Dr. M.Brėdikytė pasakoja: „Lietuvoje tėvai vaikams dažniau renka lavinamuosius žaidimus, nesvarbu, kokio amžiaus yra jų sūnus ar dukra. Vis dėlto mokslininkai ragina nepamiršti, kad dauguma tokių žaidimų ugdo specializuotus įgūdžius ir apriboja vaikų galimybes tyrinėti, pažinti, suprasti pasaulį, perprasti žmonių tarpusavio santykių taisykles bei išmokti jas taikyti patiems. Ikimokyklinio amžiaus vaikai daugiausiai mokosi stebėdami, klausydamiesi, mėgdžiodami žmones ir viską patys išbandydami bendrai kuriamų žaidimų metu. Vaidmenų ir režisūriniai žaidimai tik iš šalies atrodo nesudėtingi, bet iš tiesų jie iš vaikų pareikalauja labai didelių pastangų, ypatingai, kai žaidžia du ir daugiau vaikų. Vaikai turi sukurti žaidimą tarsi „iš nieko“, susitarti dėl žaidimo temos, priemonių, vaidmenų, derinti veiksmus tarpusavyje, drauge plėtoti įvykius.“
Žaidimas pagal vaiko taisykles: laisvė kurti
Trijų vaikų mama, aktorė, edukuotoja Kristina Savickytė tikina, kad vaidmenų žaidimai jai artimi ne tik dėl profesijos, bet ir naudos vaikams. Mat jie padeda auginti empatijos ir socialinių įgūdžių raumenis. Todėl, anot aktorės, būtina atliepti vaiko norą žaisti drauge, tačiau nekontroliuoti jo sukurtų scenarijų.
K.Savickytė ragina: „Laikausi nuomonės, kad tėvai neturi diktuoti vaikams, ką žaisti, ir, tuo labiau reguliuoti, kokius žaislus turėti, o kokių - ne (išskyrus ekrano laiko ir amžiaus cenzo ribojimus). Kai tėvai žaidžia su vaiku, nereikėtų nuolat siūlyti, kaip patobulinti žaidimą. Pravarčiau žaisti pagal vaiko sukurtas taisykles. Leiskime vaikams būti situacijos šeimininkais ir žaidimo dirigentais. Mano vaikai turėjo ir madingų savo laikui žaislų, ir tokių, kurie leidžia daugiau įsivaizduoti ir kurti. Man patinka, kai žaislas tampa ne tik žaidimo įrankiu, bet neša ir žinutę apie skirtingus mūsų visuomenės narius, pavyzdžiui, neįgaliojo vėžimėlyje esančios lėlės, lėlės su kojos protezu, sergančios alopecija ar baltme padeda inicijuoti temas pokalbiui šeimoje. Vertinu progas kalbėtis su vaikais, ypač apie tai, ką sukuria paprasta kasdienė patirtis. Tai būdas perduoti vertybes, akcentuoti šeimai svarbiausius dalykus ir taip parodyti vaikui, kad visomis temomis kalbėtis yra saugu.“
Dešimt patarimų, kaip ugdyti vaikų empatiją
Apibendrinant ir išplėčiant aptartas strategijas, štai dešimt patarimų, padėsiančių ugdyti empatiją:
- Skatinkite laisvą žaidimą su lėlėmis ir įsiklausykite: Siūlykite įvairias lėles ir įsiklausykite į vaikų žaidimą, kad suprastumėte jų pomėgius, rūpesčius ir nemėgstamus dalykus.
- Kalbėkite apie jausmus: Klauskite savo vaikų, kaip jie jaučiasi, kalbėkite apie emocijas ir leiskite jiems parodyti savąsias.
- Išplėskite horizontus: Siūlykite savo vaikams įvairias lėles su skirtingomis odos spalvomis, lytimis ar negaliais.
- Padarykite jausmų korteles: Padarykite korteles su pagrindinėmis emocijomis, tokiomis kaip laimė, liūdesys, baimė, meilė, pavydas ir kitomis, ir paverskite tai žaidimu: kiekvienas šeimos narys išsitraukia kortelę ir ją atvaizduoja naudodamas tik savo veidą ir kūną, be jokių garsų ar žodžių.
- Naudokite dviejų malonių veiksmų taisyklę: Bent du kartus per dieną pasakykite arba padarykite kažką malonaus, kalbėkite apie tai, kaip atrodo gerumas.
- Skatinkite vaiko rūpestį kitais: Ieškokite galimybių, kaip vaikas galėtų parodyti rūpestį, pavyzdžiui, pašerti šeimos augintinį, atnešti sausainių kaimynui, surinkti drabužius, žaislus ir atiduoti skurdžiau besiverčiantiems.
- Girkite ir prašykite įtraukdami daiktavardžius: Klausimas „Ar būsi pagalbininkas?“ kur kas paveikesnis nei klausimas „Ar padėsi?“.
- Pildykite gerumo dėžutę: Paraginkite vaikus stebėti malonius veiksmus, kuriuos atlieka kiti, juos užrašyti ar nupiešti veiksmą ant lapelio, jį įmesti į gerumo dėžutę. Vėliau kartu su šeima perskaitykite gerumo atradimus ir pasidžiaukite jais.
- Žaiskite gerumo ir empatijos žaidimus: Žaisdami su lėlėmis užduokite vaikui klausimus, kurie padės suprasti, kas vyksta jūsų vaiko galvoje: „Kas lėlę džiugina?“, „Kaip būtų galima pralinksminti lėlės draugą?“, „Kaip manai, kodėl lėlei skauda?“.
- Naudokite lėles empatijai ugdyti: Paraginkite savo vaikus paguosti ir nuraminti savo lėles. Kuo daugiau vaikai praktikuos gerumą, tuo didesnė tikimybė, kad jie supras jo vertę.
Svarbūs aspektai emociniame ugdyme
Emocijų valdymas
Svarbu ne tik suprasti emocijas, bet ir išmokti jas valdyti. Vaikai kartais gali patirti stiprias emocijas, kurias sunku suvaldyti. Gebėjimas suprasti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas padeda vaikams ne tik kurti sveikus santykius su kitais, bet ir geriau prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo iššūkių.
Emocijų neigimas ir užslopinimas - rizikingas elgesys
Kartais tėvai gali netyčia skatinti vaikų emocijų slopinimą, sakydami frazes kaip „nebūk liūdnas“, „nereikia bijoti“ ar „neverta pykti“. Tokios frazės siunčia signalą, kad tam tikrų jausmų reikia vengti ar juos ignoruoti. Tai gali paskatinti vaiką slopinti emocijas, o tai vėliau gali sukelti emocinių problemų. Vietoj to skatinkite vaiką jausti visas emocijas, net jeigu jos nepatogios.
Kantrybė ir palaikymas
Vaikų emocinis ugdymas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Tėvams reikės daug kantrybės, kad padėtų vaikams įsisavinti emocijų valdymo įgūdžius. Svarbu nuolat palaikyti vaikus, rodyti supratimą ir padėti jiems mokytis iš savo patirčių. Skirkite laiko vaikų emocijų aptarimui. Klausykitės jų nuomonės ir išgyvenimų be vertinimo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
