Vaikų gyvenimas ir integracija Skandinavijos šalyse: lietuvių patirtys
Nors pastaraisiais metais pastebimas lietuvių grįžimas į tėvynę, nemaža dalis šeimų vis dar renkasi geresnio gyvenimo paieškas Skandinavijos šalyse. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip sekasi lietuvių vaikams integruotis Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje, su kokiomis problemomis jie ir jų tėvai susiduria, kokios yra socialinės garantijos ir kaip išlaikoma lietuviška tapatybė.
Emigracijos priežastys ir Skandinavijos patrauklumas
Aukštas pragyvenimo lygis, patrauklus darbo užmokestis ir gera socialinė apsauga ilgą laiką viliojo lietuvius geresnio gyvenimo ieškoti Šiaurės šalyse. Po 2020 m. įvykusio „Brexit“, buvo prognozuojama, kad lietuviai geresnio gyvenimo paieškas pratęs būtent Skandinavijos šalyse, tačiau migracijos ekspertų nuomone, situacija pasikeitė ne užsienyje, o Lietuvoje. Anot Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) vykdomo projekto „Renkuosi Lietuvą” vadovės Editos Urbanovič, lietuviai sveria pragyvenimo kaštus.
Daugiausiai lietuvių išvyko įsibėgėjant 2008 m. krizei. Jei pažvelgtume atgal, tuomet atotrūkis tarp darbo užmokesčio ir to, ką gali sau leisti gyvenant Norvegijoje ir Lietuvoje buvo išties didelis. Norvegija tarp lietuvių yra populiarus pasirinkimas sezoniniams darbams. Didelė dalis atvykusių, nemokėdami norvegų kalbos, dirba statybų, transporto, pramonės srityse. Atvykę jie supranta, kad norint daugiau užsidirbti gali tekti dirbti ilgas darbo valandas. „Mūsų pradžia Norvegijoje pradžioje buvo sunki, gyvenome prasčiau nei Lietuvoje. Tuo metu kiekviena krona buvo brangi ir turėjome taupyti“ - patirtimi dalinasi 13 metų Norvegijoje praleidęs Tomas Jurgeliūnas.
Akcentuojant aukštus atlyginimus Skandinavijoje dažnai pamirštama atsižvelgti į kitus aspektus, tokius kaip nuomos, draudimo, transporto ar kitos gyvenimui būtinų paslaugų kainos. Pavyzdžiui, Norvegijoje, skirtingai nei Lietuvoje, tenka mokėti ir kaskart apsilankius pas gydytoją. Dėl aukštų paslaugų kainų Norvegijoje daugelis lietuvių atvykę atostogų į gimtinę, ne tik aplanko savo artimuosius, bet ir čia varsto gydytojų, kosmetologų, kirpėjų ir kitų specialistų duris. Pastaruoju metu gerokai padidėjo maisto kainos, prekių krepšelis per metus Norvegijoje išaugo apie 20 proc.: „Keturių asmenų šeimai vien maistui išleidžiame vidutiniškai 2000 EUR per mėnesį.”- apie kainų kylimą Norvegijoje kalba T. Panašios kainos vyrauja ir Danijoje, ne kartą pelniusioje laimingiausios šalies titulą.
Vaikų integracija ir socialinės garantijos
Lietuviai, auginantys vaikus Švedijoje, Norvegijoje ar Danijoje, dažnai užduoda tą patį klausimą - ar mes gauname tokias pačias vaiko išmokas kaip vietiniai? Trumpas atsakymas paprastas: taip, lietuviai gauna tokias pačias išmokas kaip ir tos šalies piliečiai, jei teisėtai gyvena, dirba ir yra įtraukti į socialinio draudimo sistemą.
Švedijoje vaiko išmoka vadinama barnbidrag. Šiuo metu išmoka siekia apie 1 250 Švedijos kronų per mėnesį už vieną vaiką. Svarbiausia - išmoka nepriklauso nuo pajamų. Jei šeima registruota Švedijoje, turi asmens kodą (personnummer) ir yra apdrausta šalies socialinio draudimo sistemoje, išmoka skiriama automatiškai.
Norvegijoje vaiko išmoka (barnetrygd) mokama iki vaikui sukanka 18 metų. Šiuo metu išmoka siekia apie 2 000 Norvegijos kronų per mėnesį už vaiką. Lietuviai, dirbantys Norvegijoje ir mokantys mokesčius, turi tokias pačias teises kaip ir vietiniai gyventojai.
Danijoje sistema kiek sudėtingesnė. Išmoka (børne- og ungeydelse) mokama už vaikus iki 18 metų, tačiau jos dydis priklauso nuo vaiko amžiaus. Be to, Danijoje svarbus gyvenimo ir darbo stažas šalyje. Naujai atvykę asmenys gali iš pradžių gauti dalinę išmoką, kol sukaupia tam tikrą socialinio draudimo laikotarpį.
Skandinavijoje nominalios sumos dažnai yra didesnės, ypač Norvegijoje. Tačiau svarbu nepamiršti ir gyvenimo kainų skirtumo. Tokiais atvejais sprendžiama, kuri šalis yra „pagrindinė mokėtoja“. Skandinavijos šalys socialines garantijas taiko pagal gyvenimo ir darbo statusą, o ne pagal pilietybę. Vis dėlto verta reguliariai pasitikrinti informaciją oficialiose institucijose - Švedijoje tai Försäkringskassan, Norvegijoje - NAV, Danijoje - Udbetaling Danmark.
Gyvenimas Skandinavijoje dažnai vertinamas dėl stiprios socialinės apsaugos sistemos.
Tapatybės išlaikymas ir bendruomenės vaidmuo
„Taip, tikrai Skandinavijos šalys yra nuostabios, čia graži gamta, pozityvūs žmonės, puikios sąlygos dirbti ir socialinis saugumas. Bet tai nėra ir niekada nebus mūsų šalys, čia visada būsime svetimi, o gimtinės, artimųjų bei draugų ilgesys kankins nuolatos. Nors Švedijoje imigrantams sudaromos visos galimybės lengviau įsilieti į visuomenės gyvenimą, tik asmeninės vertybės ir požiūris į savo tapatybės išlaikymą lemia integravimosi sėkmę. Dauguma Švedijos lietuvių save suvokia emigrantais, gyvenančiais kitoje šalyje, tačiau palaikančiais ryšius su gimtais namais. Dalyvavimas Švedijos lietuvių bendruomeniniame gyvenime, susitikimai su atvykusiais iš Lietuvos svečiais, Lietuvai svarbių švenčių minėjimai prisideda prie čia gyvenančių lietuvių siekio išlaikyti savąją lietuviškąją tapatybę.
Savo emigracijos istorija pasidalinusi Daiva Rauktytė pasakoja: „Švedijoje nuo pirmųjų dienų stengiausi mokytis kalbos, ieškoti draugų tarp vietinių. Stebino tai, kad atvykę lietuviai gyvena savo burbule: bendrauja tik tarpusavyje, reikalui esant ieško lietuvių medikų, lietuviškų prekių ir pan. Norėjau integruotis, susiradau naujų draugų, tačiau greitai supratau, kad Švedija visgi netaps namais. Situaciją labai sunkino ir švediška biurokratija. Grįžusi kartais ilgiuosi to skandinaviško paprastumo - jie nesipuikuoja daiktais, uždarbiu. Tačiau Lietuvoje jaučiuosi namie - čia, skirtingai nei užsienyje, galiu bet kada pasikviesti draugę taurei vyno ir apie viską pasikalbėti.“
Lietuvių vaikų vardai Norvegijoje
Registrų centro duomenimis, per pastaruosius tris dešimtmečius Norvegijoje gimė daugiau nei 8,1 tūkst. Lietuvos piliečių. 1991-2007 m. Norvegijoje gimė kiek daugiau nei 90, bet nuo 21 a. pirmo dešimtmečio antros pusės Lietuvos piliečių skaičius išaugo - jų daugiausiai gimė 2014-2017 m., kasmet po 800-900 vaikų, vėliau skaičius mažėjo.
Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje ar kitose emigracijos šalyse, gimusių vaikų vardai kilmės, sandaros ir formos požiūriu yra panašūs. Dalis vardų kartojasi, yra retų asmenvardžių, pasitaiko vaikų, pavadintų dviem ar daugiau asmenvardžių. Vaiką užregistravus keliais vardais, paskutinio asmenvardžio vietoje kartais įrašoma pavardė. 1991-2020 m. Norvegijoje gimė 3963 mergaitės ir 4173 berniukai, kurie atitinkamai pavadinti 920 ir 823 skirtingais vardais ar nesikartojančiais jų deriniais. Didžiąją dalį Norvegijoje gimusių Lietuvos piliečių vardyno sudarė vienanariai vardai, pavyzdžiui, Emilija, Lėja, Lukas, Matas.
Daugelis Norvegijoje gimusių Lietuvos piliečių turi lietuvių kalbai įprastus vardus, iš kurių berniukų vardyne dažnesni specifinių lietuvių kalbos raidžių ą, ė, ū, š, ž, č, dž neturintys vardai, nors tokie vardai nereti ir mergaičių vardyne, pavyzdžiui, Aras, Deimantas, Domantas, Eimantas, Joris, Mantas, Tauras, Vakaris, Ugnius, Goda, Guoda, Liepa, Milda. Kitiems Norvegijoje gimusiems Lietuvos piliečiams tėvai išrinko savos kilmės vardus, turinčius specifinių lietuvių kalbos raidžių, pavyzdžiui, Ąžuolas, Džiugas, Šarūnas, Vėjas, Aistė, Auksė, Austėja, Luknė, Mėta, Miglė, Rugilė, Rusnė, Saulė, Smiltė, Ugnė, Viltė, Vakarė.
Tėvai vaikams dažniausiai renka lietuvių kalbai įprastus vardus, kurie sutampa su vardais, vartojamais norvegų, kitų skandinavų, taip pat anglų, romanų ir kitose bei Lietuvos tautinių mažumų lenkų, rusų kalbose. Taigi vaikams duodamos kompromisinės - skolintos ar lietuvių kalboje susidariusios skolintų vardų - formos, turinčios įprastas lietuvių kalbos galūnes, kurios ir yra pagrindinis lietuviškumo rodiklis. Trečdalis aptartų mergaičių vardų nesiskiria nuo kitose šalyse duodamų asmenvardžių, jie rodo sėkmingai suderintas skirtingų kalbų vardų madas. Nors Lietuvos piliečiai gimsta Norvegijoje, bet anglakalbio vardyno įtaka yra stipresnė nei Šiaurės šalių kalbų - iš jų perimti šiose kalbose susidarę vardai nėra dažni.
Gyvenimo realijos ir iššūkiai
„Mano pradžia Norvegijoje, Bergeno mieste, buvo kupina iššūkių. Nemokėjau kalbos, o anglų kalba beveik niekas nekalba. Mėginau įsidarbinti, bet veltui - visi prašo bent minimalių norvegų kalbos žinių. Pradėjau vakarais lankyti kalbos kursus, dienomis negalėjau, nes turėjau prižiūrėti vaikus. Vietos darželyje pirmaisiais metais negavome. Čia gan didelė bėda darželių atžvilgiu. Į darželį vaikai registruojami tik vieną kartą per metus, vasario 1 d. - kovo 1 d. Ir tai, jei vaiką užregistravai į darželį, dar neaišku, ar tu jį gausi, o gal gausi darželį, kuris yra 15-20 km nuo namų... Čia tavo teisė rinktis, imti šitą vietą ar ne. Jei ne - dar metus lauksi.
Vyriausias sūnus buvo beveik septynerių, kai atvykome į Norvegiją. Pirmiausia paskambinome į mokyklą, kuri buvo arčiausiai mūsų namų, jie pasakė, kad mes turime kreiptis į „kommuna“ (liet. savivaldybė). Nuėjus ten mums pasakė, kad mūsų sūnus privalo eiti į „Mottak skole“ (liet. imigrantų mokyklą). Ji buvo nutolusi 15 km nuo mūsų namų. Iš pradžių sūnų į mokyklą vežiodavau pati, vėliau jis važinėjosi autobusu. Bet būtent ta „Mottak skole“, manau, ir sugadino mūsų sūnų. Ten nebuvo jokių taisyklių, vaikai darydavo, ką norėdavo. Mokiniai ten buvo suskirstyti į klases pagal amžių. Mano sūnaus klasėje mokėsi vaikai iš įvairiausių vietų - Pakistano, Afrikos, Rumunijos... Vaikai mokykloje dažniausiai kalbėdavo savo kalba... Jokios sūnaus pažangos norvegų k. atžvilgiu nemačiau. Tad savo dabartinės mokyklos direktorės dėka po 8 mėn. mano sūnus perėjo į normalią norvegų mokyklą, kuri buvo vos už 4 km nuo mūsų namų. Žinoma, jam iš pradžių buvo labai sunku, nes „Mottak skole“ jis galima sakyti nieko nesimokė, tik tai, ką aš papildomai ruošdavau su juo namuose. Dar Lietuvoje buvau nusipirkusi daug įvairiausių mokymo priemonių, pratybų ir pan. Norvegijoje leidžiant vaiką į mokyklą nieko nereikia. Mokykla viską duoda - knygas, pratybų sąsiuvinius, pieštukus, trintukus...Vienas dalykas, kurį turėjome nupirkti, tai kuprinė.
Norvegijoje vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo šešerių. Mūsų sūnus tais metais, kai atvykome, pradėjo lankyti iš karto antrą klasę. Normalioje norvegų mokykloje sūnus susirado daug draugų, pradėjo lankyti sporto mokyklą, gavo papildomų norvegų k. pamokų. Žinoma, mokymosi sistema yra daug žemesnio lygio nei Lietuvoje, bet negalima sakyti, kad jie nieko nesimoko. Šiandien mano sūnus jau baiginėja ketvirtą klasę, jaunėlis - pirmą. Norvegijoje skiriamas labai didelis dėmesys vaikams. Sporto mokykloje treneriais dirba patys tėvai. Algų niekas jiems nemoka. Jie treniruoja vaikus savanoriškai. Per metus už vaiką mokame 300 kronų simbolinį mokestį būtent „Idrettskole“ (liet. sporto mokyklai).
Vaikai į mokyklą eina vieni. Pamokos jiems prasideda 9 val. ir tik 9 val. jie įleidžiami į mokyklą. Iki 9 val. visi vaikai turi būti lauke, nepaisant to, koks yra oras. Nuskambėjus skambučiui visi vaikai sustoja į eilutę ir po vieną eina į mokyklą, prieš tai pasisveikindami su savo mokytoju - paduodami jam ranką. Avalynę visi mokinukai turi pasikeisti, mokykloje nešiojamos šlepetės arba basutės. Visų pertraukų metu vaikai turi būti lauke. Tai privaloma, nesvarbu, kokios yra oro sąlygos. Tad rudenį, žiemą, pavasarį mūsų vaikai neišlenda iš guminių batų ir rūbų nuo lietaus. Mums tai jau įprasta - Norvegijoje be galo daug lietaus, tas lietus kitoks nei Lietuvoje. Čia kai lyja, tai lyja savaitėmis, mėnesiais be sustojimo... Bet mes jau pripratome. Vaikai taip pat laimingi žaidžia lietuje, dalyvauja futbolo varžybose ir pan. Čia tai natūralu. Norvegų vaikai labai daug būna lauke.
Valstybiniame darželyje grupėje 28 vaikai nuo 4 iki 6 m. Darželis yra didelis, vaikai suskirstyti pagal amžių į grupes: 0 - 2 m., 2 - 4 m., 4 - 6 m. Personalo mūsų grupėje ne tiek ir daug - 28 vaikai ir gal 3-4 auklėtojos. Vaikai taip pat labai daug laiko praleidžia lauke. Šis darželis dirba nuo 6.30 iki 17 val., privatusis dirbo nuo 7 iki 16.30 val. Maistas panašus, tik tiek, kad privačiame darželyje vaikai 1-2 k. per savaitę gaudavo šilto maisto ir daug daug daržovių ir vaisių. Valstybiniame darželyje vaikai praktiškai negauna šilto maisto, tik sumuštinius, retai kada duodami vaisiai ar daržovės. Iš pradžių buvo tikrai keista, kad čia niekas neguldo vaikų pietų miego, niekas neduoda šiltų košių...
Su vaikais susiduriama ir su biurokratija: „Kada dokumentas ir taisyklės tampa svarbesnės už žmogų, jo gerovę, savijautą ir panašiai. Kai atvažiavau gimdyti ketvirto vaikelio į ligoninę, buvo likęs vos pusvalis iki vaiko gimimo, bet vis tiek turėjau atsakyti į klausimus, pasirašyti, pildyti kažką...nebuvo laiko susikaupti vaikelio gimimui. Tokie dalykai gniuždo. Kartu norisi daryti kažką, kad tai pasikeistų. Nes juk popierius visada gali palaukti. O žmogaus poreikis kartais yra aštrus, skubus.“
Grįžimas į Lietuvą
Nors emigracija į Skandinaviją išlieka aktuali, vis daugiau lietuvių apsisprendžia grįžti į tėvynę. Per pastaruosius trejus metus į Lietuvą grįžo 58,868 lietuviai, t. y. net 17 tūkst. daugiau, nei išvyko. Migracijos ekspertų nuomone, situacija pasikeitė ne užsienyje, o Lietuvoje. Užsienio reikalų ministerijos kasmet atliekamos diasporos apklausos rodo, kad potencialas dar nėra išsemtas - net 72 proc. apklaustųjų norėtų grįžti.
„Mąstyti apie grįžimą pradėjo mano vyras, aš tik sekiau paskui jį. Mums iš esmės buvo gera ten gyventi, mes buvome susikūrę kokybišką gyvenimą, kuriame ne tik darbai mėgstami, bet ir žmonės, laisvalaikis ir pan. Tačiau artimieji buvo likę Lietuvoje, o keliavimas mums pas juos arba jiems pas mus per tuos penketą metų ganėtinai įgriso. Kelionės kainuoja ne tik pinigų ir energijos, bet ir daug laiko, derinimo su darbais, atostogų ėmimo ir pan.
Prieš grįždami mudu su vyru padarėme tokį labai paprastą dalyką - susirašėme ant lapo pliusus ir minusus tiek grįžimo atveju, tiek gyvenimo emigracijoje. Įvertinome darbines mūsų abiejų situacijas, taip pat vaikų mokslų, darželių galimybes, ir, žinoma, emocinį atspalvį, artimųjų faktorius bei klimatą. Ir reemigravimas gavo vos pora pliusų daugiau… Todėl ir grįžome. Tiesa, mano sąlyga buvo, kad gyvensime kaime. Vyrui ši mano mintis labai patiko, todėl pradėjome ieškoti tinkamos vietos gyventi. Vaikai nori būti su tėvais, jiems turbūt nelabai svarbu, kur būti laimingiems. Priešiškumo iš vaikų nebuvo jokio. Vienas jų nė nežinojo, KAIP kitaip bus gyventi Lietuvoje, dukra jau buvo pasirinkusi studijas Anglijoje, o Jovaras labai norėjo grįžti. Tikriausiai mažiausiai norėjau grįžti aš pati, nes mano naujai įkurtos įmonės veikla buvo tik beįgaunanti pagreitį, buvau įdėjusi nemažai darbo, jau susikūrusi klientų ratą ir tik pradėjusi skinti poros metų triūso vaisius.
Man atrodo, mūsų sugrįžimu džiaugėmės ne tik mes patys, bet ir mūsų abiejų giminės ir artimieji. Kas dėl draugų...iš tiesų, per penkerius metus santykiai gerokai nukentėjo. Kažkokie ryšiai, aišku, liko, bet grįžę sukūrėme daug naujų ryšių, o senieji liko labiau praeityje. Tėvams tai reiškė matyti, kaip auga anūkai, dalyvauti mūsų gyvenime, ir kad mes dalyvautume jų gyvenime, taigi, santykių intensyvumas iš esmės pasikeitė. Vaikams, kaip sakiau, yra gerai bet kur, kur gerai jų tėvams, tai manau, kad mūsų vaikai auga laimingi. Praktiškai nelabai yra ko pasigesti, mums nieko netrūksta, Lietuvoje irgi galima gyventi gerai, gražiai, prasmingai, turiningai.
Lietuvoje jau ketveri metai. Šokiruoti manęs niekas nebešokiruoja, esu labai reikli tam, kokia informacija mane pasiekia, o kokios aš nenoriu ir nepriimu. Mes beveik 10 metų gyvename be televizijos, o vien tai labai išvalo mūsų namus, protus ir širdis nuo pertekliaus, tiek informacijos apskritai, tiek reklamos. Be to, tai dovanoja daugybę laiko, kurį patys pasiskirstome pagal mūsų šeimos prioritetus. Net nežinau, kas galėtų dabar mane suerzinti. Tiesiog neįsileidžiu minčių, kurios erzina. Kitų žmonių poelgiai, kurie dėl kokių nors priežasčių man nepatinka? Neerzina, priimu juos kaip pamokas. Kartais susiduriu su biurokratija, štai tas turbūt erzina iš tiesų.
Niekada nesigailėjau grįžusi iš emigracijos, kaip ir niekada nesigailėjau pabuvusi emigrante. Po to, kai grįžome, Bergene buvau tris kartus. Pirmą kartą vykau, kai sėkmingai įgyvendinau dar vieną kultūrinį mainų projektą, ir iš Stakliškių gimnazijos nuvežiau, berods, 12 paauglių (15-16 m.) savaitei į kūrybinę stovyklą, kur kita dalis dalyvių buvo norvegai. Tikiu, kad projektas paliko daugybę įspūdžių lietuviams vaikams. Man tai buvo dar viena didelė pedagoginė ir kūrybinė patirtis.
Antrą kartą vykau 5 savaitėms, kai studijavau VU magistrantūroje. Kadangi rašiau mokslinį darbą apie tai, kaip lietuviai, gyvendami Norvegijoje, mokosi norvegų kalbos, tai medžiagą tyrimams turėjau susirinkti iš ten gyvenančių lietuvių. Sėkmingai parašiau paraišką mobilumo stipendijai gauti ir galėjau pasirinkti universitetą Norvegijoje, su kuriuo bendradarbiaudama norėjau atlikti tyrimą. Žinoma, pasirinkau Bergeną. Tos penkios savaitės atskirai nuo namų turbūt ilgiausias mano laikas, praleistas vienumoje (išskyrus tai, kad tuo metu laukiausi Jonuko).
Trečią kartą dviese su vyru jau buvome aplankyti draugų ir kopti į kalnus. 2017 m. per pasaulio dviračių čempionatą. Dar viena įspūdžių kupina kelionė. Bergenas - nuostabus miestas. Norvegija tikrai yra šalis, kurioje gera gyventi, dirbti, kurti. Bet ji tikrai ne vienintelė tokia pasaulio žemėlapyje.
Šiuo metu esu namuose dirbanti mokytoja. Dėstau norvegų kalbą nuotoliniu būdu ten gyvenantiems lietuviams. Savo įmonės ten neuždariau, bet pakeičiau jos pobūdį, kad galėčiau gauti pajamų, o kartu susikūriau darbo vietą kaime, nes šiuo metu gauti kokį nors darbą netoliese nėra beveik jokių šansų. Nuo vasario pradėsiu dėstyti ir VU, užsienio kalbų institute, vieną kartą per savaitę keliausiu į Vilnių. Šalia to, kaip visada, kuriu. Rašau tinklaraštį (gyvenimaskaime.com), rašau straipsnius žurnalui „Sodo spalvos“, kuriu rankų darbo lėles ir kitokius žaisliukus. Kartais rengiu parodas (netrukus mano naujai sukurtos lėlytės vėl pasirodys žmonėms Jiezno miestelio kultūros ir laisvalaikio centre), kartais vedu laisval...
tags: #emigrantu #lietuviu #vaikai #skandinavijos #salyse
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
