Egiptiečių mitai ir pasakos vaikams: durys į faraonų žemę

Pastebėjote, kaip jūsų vaikas gali klausytis tos pačios pasakos dešimtą kartą ir vis tiek žiūrėti į jus išplėstomis akimis? Arba kaip prašo dar kartą papasakoti apie drakonus, fėjas ar senovės herojus? Tai nėra atsitiktinumas. Vaikai natūraliai traukiami į fantastines istorijas, nes jų protas dar nėra suvaržytas suaugusiųjų logikos. Jiems visiškai normalu, kad medis gali kalbėti, kad pelė gali tapti princese, o paprastas berniukas - nugalėti milžiną. Be to, pasakos ir legendos suteikia vaikams saugią erdvę išgyventi įvairias emocijas. Per herojų nuotykius jie gali patirti ir baimę, ir džiaugsmą, ir liūdesį, bet žinodami, kad tai tik istorija.

Kai skaitote vaikui pasakas ar pasakojate legendas, vyksta daug daugiau nei tik malonus laikas kartu. Kalba ir žodynas plečiasi natūraliai. Vaizduotė ir kūrybiškumas klesti. Emocinis intelektas stiprėja. Moralinės vertybės formuojasi natūraliai. Kol lietuviškos pasakos yra mūsų šaknys, pasaulio mitologija - tai langai į kitas kultūras. Tarp gausybės įdomių pasakojimų, ypač išsiskiria senovės egiptiečių mitai ir pasakos, atveriančios duris į tūkstantmetę faraonų istoriją ir paslaptingą dievų pasaulį.

Senovės Egipto mitologijos pasaulis

Pirmieji dievų ir deivių Egipte įrodymai yra iš ankstyvojo dinastinio laikotarpio (3100-2668 m. Pr. M. E.) ir išaugo iš religinių įsitikinimų. Senovės egiptiečiai garbino daug dievų ir deivių. Jų religija buvo politeistinė, jie turėjo daugiau nei 2000 dievų. Kai kurie iš jų atrodė kaip žmonės, tačiau daugelis jų buvo žmonės ir gyvūnai, pavyzdžiui, paukščiai, katės, avinai ir krokodilai.

Egiptiečių dievai buvo zoomorfinio pavidalo, t. y. jie vaizduojami žmogaus kūnu ir gyvūno galva (pvz., Anubis buvo vaizduojamas su šakalo galva, dangaus deivė Hator - su karvės galva ir t. t.). Senovės egiptiečiai tūkstančius metų garbino gyvūnus. Gyvūnai simbolizavo ypatingas galias Egipto mitologijoje. Katės buvo labiausiai garbinamos. Egipto povandeninio pasaulio grožybės geriausiai atskleidžiamos Hurgados, Šarm aš Šeicho, Marsa Alamo, Dahabas kurortuose. Šunys buvo ypatingi dėl savo sugebėjimo medžioti ir apsaugoti. Vabalai skarabėjai taip pat buvo gerbiami.

Egiptiečiai tikėjo, kad katės yra stebuklingos būtybės ir kad jos neša sėkmę. Katės buvo aprengtos puikiais brangakmeniais ir maitinosi geriausiu maistu, o mirusios - mumifikuotos; kaip gedulo ženklą, savininkai nusiskusdavo antakius ir apraudodavo katę, kol antakiai ataugdavo. Katės buvo taip vertinamos, kad jei kas tyčia ar netyčia užmušė katę, jos buvo nuteistos mirties bausme.

Gyvenimas po mirties

Senovės egiptiečiai tikėjo nusikalstamu pasauliu ar keliu į žvaigždes, vadinamus Duatu, amžiną gyvenimą ir sielos atgimimą. Duatą pavyko pasiekti tik keliaujant per mirusiųjų kapą. Tie, kurie galėjo tai sau leisti, būtų mumifikuoti, kad apsaugotų savo dvasią. Patekęs į pomirtinį pasaulį, mirusysis praėjo per Teisingumo salę ir pasiskelbė esąs kaltas ar nekaltas mirusiųjų ir požemių dievui Oziriui. Šakalas, vadovaujamas dievo Anubio, pagal savo tiesos plunksną pasvertų mirusiojo širdį Ma'at skalėje. Jei širdis subalansuotų plunksną, jų siela galėtų prisijungti prie dievų Nendrių lauke ir atgimti.

Egiptiečių dievų ir deivių panteonas

Kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį. Žemiau pateikiami pagrindiniai Egipto dievai ir deivės, kurie turėjo svarbų vaidmenį Egipto tikėjimuose ir kasdieniniame gyvenime.

Be šių pagrindinių dievybių, egiptiečių panteonas buvo gausus kitų, ne mažiau svarbių dievų. Štai keletas jų:

• Amsetas (Horo sūnus): laidotuvių dievas, saugojęs mirusiojo kepenis, vaizduojamas su paviano galva.
• Amunetė: moteriškoji Amono antrininkė, oro sudievinimas, vadinama kūrimo motina.
• Anhuras: karo, karių ir medžiotojų dievas, karališkų karių personifikacija, identifikuojamas su dievu Šu.
• Anuketė: Nilo deivė, garbinama Elefantinos saloje, siejama su derlingų Nilo krantų šlovinimu.
• Apopas: šviesos ir tvarkos saugotojo, saulės dievo Ra, antipodas ir priešininkas, bandęs sutrukdyti Ra kelionę.
• Atonas: saulės disko personifikacija, faraono Amenchotepo IV paskelbtas vieninteliu dievu.
• Atumas: archajiškas Saulės dievas, reiškiantis tobulumą ir pilnatvę, vaizduojantis besileidžiančią ir naktinę Saulę.
• Besas: dievybė, savo bjaurumu atbaidanti piktąsias jėgas, apsauganti žmogų ir jo būstą, vaizduotas nykštuku.
• Hapis: iš dangiškojo vandenyno ištekančio Nilo dievas, gerovės ir gausumo simbolis, vaizduojamas apkūniu vyru su dideliu pilvu ir moters krūtimis.
• Chepris: saulės dievas, tapatintas su skarabėju, simbolizuojančiu atgimimą ir saulės kilimą.
• Chnumas: vaisingumo ir puodininkystės dievas, manoma, kad iš pasaulinio okeano Nuno atsiradęs ir puodų žiedimo ratu sukūręs visą pasaulį.
• Chonsas: mėnulio, vaisingumo, laiko ir skaičiavimo dievas, likimo lėmėjas, vaizduojamas vaiku su vanago galva.
• Gebas: žemės dievas, fizinio pasaulio archetipinis pagrindas, mitinis žąsinas, kurio patelė padeda kosminį Saulės kiaušinį.
• Hator: dangaus deivė, meilės, džiaugsmo ir svaigulio deivė, linksmybės, muzikos ir šokio globėja, Paukščių tako personifikacija.

Pasakojimas vaikams: kelionė į faraonų žemę

Vasarą keturiems pusbroliams - dvyniams Carlosui ir Luisui, jų pusseserei Silvijai ir Karolinai - buvo laukiamiausias metų laikas. Kaip ir kasmet, jie grįžo į senelio sodybą kaime, kur dienos bėgo maudantis ežere, klaidžiojant po mišką ir ieškant nesibaigiančių nuotykių. Senelis turėjo aiškias taisykles, bet svarbiausia taisyklė, kurios jokiu būdu nebuvo galima laužyti - niekada neiti į senąjį sandėliuką. Kiekvieną vakarą jie matydavo senelį įsliūkinantį į sandėliuką su įrankiais ir žibintuvėliu. Jis ten užsibūdavo iki pat vėlumos, o išeidamas visada kruopščiai užrakindavo duris.

Vieną rytą senelis pranešė, kad turi išvažiuoti į miestą ir negrįš iki kitos dienos. Vos tik seneliui išvažiavus, Carlos pastebėjo kai ką neįprasto. Sandėliuko raktas kabojo virtuvėje, ant kabliuko, visiems gerai matomoje vietoje. Širdims daužantis iš jaudulio, jie įžengė į sandėliuką. Oras viduje buvo tvankus ir dulkėtas. Tačiau pačiame viduryje kažkas blizgėjo: tai buvo senoviniai, bet kruopščiai restauruoti dviračiai.

Nusprendę nebelaukti, vaikai susidėjo užkandžius į kuprines ir išmynė dviračiais miško takeliu. Leidžiantis nuo stataus kalno, gaivus oras kedeno jiems plaukus. Staiga vėjas aplink juos ėmė suktis pašėlusiu greičiu. Lapai, šakos ir dulkės pakilo į orą, suformuodami sūkurį, kuris juos visiškai apgaubė. Viskas tapo neryšku, ir šššššt - akimirksniu jie dingo iš miško.

Priešais juos, didingai kildamos į dangų, stūksojo statomos piramidės. Ore aidėjo varinių kūjų dūžiai į akmenį. Dešimtys vyrų tempė milžiniškus luitus kepinant negailestingai saulei, kuri dažė smėlį auksine spalva. Oras kvepėjo karštomis dulkėmis ir prakaitu. Pasislėpę už didelių akmenų, jie pastebėjo savo amžiaus mergaitę, vardu Nefret, kuri žvelgė į juos išplėstomis akimis, įsitempusi, pasiruošusi bet kurią akimirką sprukti. Po susipažinimo, Luis pasiūlė pasidalinti maistu, ir Nefret susižavėjusi priėmė vaišes.

Nefret papasakojo, kad milžiniška statoma piramidė skirta faraonui Chufu (kurį vaikai žinojo kaip Cheopsą). „Piramidės yra faraono namai, kai jis palieka šį pasaulį, - paaiškino ji. - Jo siela, palikusi mirtingą kūną, turi turėti ypatingą vietą kelionei į anapusinį pasaulį. Todėl viduje mes paliekame viską, ko jam gali prireikti: maisto, drabužių, papuošalų...“ Ji taip pat paaiškino, kad faraonas, nors ir nėra toks dievas kaip Ra ar Ozyris, yra ryšys tarp dievų ir žmonių. Ji pabrėžė, kad tie, kuriuos jie laikė vergais, iš tiesų buvo faraono darbininkai, gyvenantys netoliese esančiuose kaimuose ir dirbantys pamainomis, už darbą gaunantys maisto, drabužių ir medicininę priežiūrą.

Atėjus nakčiai, pusbroliai susigūžė tarp uolų. Nuovargis slėgė pečius, bet baimė neleido užmigti. O kas, jei jie amžiams įstrigo kitame laike? Nefret spėjo atsisveikinti ir įspraudė Silviai į delną mažytį lazurito skarabėją. Pusbroliai užsėdo ant dviračių, susirado stačiausią kopos šlaitą ir pasileido žemyn. Tas pats sūkurys vėl juos apsupo, ir staiga... Vyyyypt! Negaišdami nė akimirkos, jie parmynė atgal į sodybą. Grįžęs senelis pamatė purvinus dviračius, patikrino krepšelį ir ištraukė mažąjį lazurito skarabėją. Su gudria šypsena jis įdėjo amuletą prie kitų daiktų, uždarė dėžutę ir grįžo į namus pakabinti rakto į vietą. Kas žino, galbūt jo anūkai šią vasarą patirs dar ne vieną nuotykį.

Kaip sudominti vaikus Egipto mitologija?

Egipto mitologija yra svarbi mokiniams, nes šie mitai padeda paaiškinti tikėjimus, vertybes ir vienos iš seniausių civilizacijų kultūrą. Padidinkite mokinių susidomėjimą pridėdami kūrybingų, interaktyvių veiklų į savo Egipto mitologijos modulį. Padalinkite mokinius į komandas ir rengite diskusiją apie tokias temas kaip, pavyzdžiui, kuris Egipto dievas yra galingiausias arba kaip mitologija formavo senovės visuomenę.

Pradėkite pamoką trumpomis, koncentruotomis rašymo veiklomis, susijusiomis su mitais, pavyzdžiui, įsivaizduoti Egipto dievo dieną arba perrašyti mitą iš kitos perspektyvos. Padėkite mokiniams išdėstyti svarbiausius mitologinius įvykius, sukurdami siužeto planus. Nustatykite paieškos žaidimą klasėje ar mokykloje, kur mokiniai ieško užuominų, susijusių su dievais, deivėmis ir mitologiniais simboliais. Bandykite kurti pasakojimų lentą, lyginti dievus ir deives, tyrinėti gyvūnų simboliką arba vaidinti Egipto pomirtinio gyvenimo kelionę. Šios įtraukiančios veiklos padeda mokiniams greitai suprasti pagrindines sąvokas.

Vienas dalykas - perskaityti pasaką iš knygos, visai kitas - ją papasakoti taip, kad vaikas negalėtų atitraukti akių. Naudokite skirtingus balsus kiekvienam personažui. Įtraukite vaikus į pasakojimą. Keiskite pasakojimo tempą. Naudokite gestus ir veido išraiškas. Sukurkite ritualą. Daugelis šiuolaikinių pasakų iš tikrųjų remiasi senaisiais mitais ir pasakomis. „Haris Poteris” pilnas mitologinių būtybių ir motyvų. „Frozen” turi skandinaviškos mitologijos elementų. Tačiau svarbu, kad vaikai pažintų ir originalius šaltinius. Kodėl? Nes tradicinės pasakos ir mitai yra gilesnės, daugiasluoksnės. Jose yra išminties, kuri kaupėsi šimtmečius.

Mitologija gali tapti ne tik klausymosi, bet ir aktyvaus veikimo dalimi. Organizuokite mitologinių būtybių medžioklę gamtoje. Pasigaminkite mitologijos teminius pietus. Kurkite kostiumus ir personažus. Nupieškite mitologijos žemėlapį. Rengdami šeimos pasakų vakarus, pasakos ir mitologija gali būti ne tik pramoga, bet ir pagalbininkas sprendžiant realias vaiko problemas. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo tamsos, papasakokite apie drąsų herojų, kuris įveikė savo baimes. Jei sunku draugauti darželyje, istorija apie ištikimą draugystę gali padėti. Svarbu ne tik pasakoti, bet ir kalbėtis.

Kitų kultūrų mitologija vaikams

Kuo egiptiečių mitologija skiriasi nuo graikų ir skandinavų mitologijos? Egipto mitologija dažnai sukasi apie gyvenimo ir atgimimo ciklus, gyvūnų dievybes ir pomirtinį gyvenimą. Graikų mitologija akcentuoja žmogiškus dievus ir herojų užduotis, o Skandinavų mitologija vaizduoja gamtos ir likimo dievus. Visos moko svarbių temų, bet jų pasakojimai ir simboliai skiriasi.

Graikų mitologija yra viena populiariausių tarp vaikų. Kas gi nėra girdėjęs apie Zeusą, Herą ar Poseidoną? Šios istorijos pilnos nuotykių, drąsos ir kartais net humoro. Skandinavų mitologija su Toru, Odinu ir Lokiu taip pat žavi vaikus, ypač po populiarių filmų. „Poetinė eda“ - tai XIII a. Islandijoje sukurtas rankraštis, kuriame seniausiose giesmėse apdainuoti skandinavų dievai ir didvyriai. Mitinėse giesmėse apstu spalvingų personažų - galingų dievų, išmintingų nykštukų, milžinų trolių, karingųjų mergelių valkirijų ir šiurpių apokaliptinių žvėrių, grėsmingai laukiančių paskutinės lemiamos kovos su dievais. Azijos mitologija atvers visai kitokį pasaulį - drakonai čia nėra pikti, o išmintingi ir geri, gyvūnai turi ypatingas galias, o gamta yra šventa.

Lietuviškos pasakos ir legendos - tai tikras lobis, kurį verta perduoti savo vaikams. Mūsų protėviai per pasakas mokė vaikus gerbti gamtą, būti darbščiais, klausyti tėvų. Lietuviškose pasakose dažnai sutinkame gyvūnus, kurie kalba ir padeda žmonėms, medžius, kurie turi sielas, ir upeles, kuriose gyvena vandens dvasios. Autorės Libertas Klimka ir Irena Daukšaitė knygoje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“ kviečia jaunuosius skaitytojus domėtis turtinga mūsų tautos praeitimi, legendomis, sakmėmis, dainomis ir papročiais. O lietuvių rašytoja Kotryna Zylė jauniesiems skaitovams užduos mįslę - ar kada pagalvojote, kur pradingo senosios lietuvių mitinės būtybės - Perkūnas, Gabija ir laumės? O gal jos vis dar tebegyvena tarp mūsų? Vaikams skirta rašytojos K. Zylės enciklopedija „Didžioji būtybių knyga“ - tai gausiai iliustruotas žinynas, kuriame mitologinės būtybės yra pavaizduotos šiuolaikinėje aplinkoje. Šmaikščioje, dailiais piešiniais išpuoštoje knygoje autorė pristato net 25 lietuvių mitines būtybes, jų gerąsias ir blogąsias savybes, nuotykius, išdaigas ir dabartines slėptuvių vietas.

Arabų pasakos - tikra stebuklų karalystė: skaitytojas mato užburtus laivus, deimantų slėnius, puikiausius rūmus dykumoje, į gyvulius paverstus žmones, visas ligas gydančius obuolius ir daugybę kitų negirdėtų neregėtų daiktų. Čia žmogus, patekęs į didžiausią pavojų, netikėtai susilaukia pagalbos, per vieną valandą nukeliauja į tolimas šalis ir vėl grįžta, vargšas tampa didžturčiu. Haruno al Rašido laikais gyveno Bagdade jaunas auksakalys Asimas. Didžiojo kalifo Haruno al Rašido laikais Bagdado gatvėmis vaikščiojo vienakis elgeta, vardu Adžibas, kuris paklaustas pasakojo savo istoriją apie tai, kaip jis yra karaliaus sūnus ir karalius.

tags: #egiptieciu #pasakos #vaikams

• Kaip sukurti profesionalią kandidato biografiją
• Dantukų fėjos dovanos
• Direktoriaus veikla Ukmergės globos centre
• dalyvavimas respublikiniame projekte „Advento vainikas“
• šilti batukai jūsų mažyliui