Dvasinė tėvystė yra atpažįstama kaip asmeninė dovana žmogui, trokštančiam augti, daryti pažangą, susijusią su krikščioniškojo gyvenimo pažinimu ir dorybių ugdymu. Jau pirmaisiais amžiais pas Dykumos tėvus eidavo žmonės, ieškodami patarimo, kelio ar išminties. Akivaizdu, kad esame skatinami poreikiu atrasti tai, kas dvasiniame kelyje padėtų greičiau eiti. Svarbu suvokti, kad dvasios tėvas nėra asmeninis orakulas, kuris turi nuspėti ateitį, o bendrakeleivis, padedantis mums artintis prie Dievo.

Visų pirma, svarbu suvokti, kad dvasios tėvas nėra asmeninis orakulas, kuris turi nuspėti ateitį. Nelengva pradėti kalbėti apie dvasinę tėvystę po Jėzaus žodžių: „Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje“. Vis dėlto, ta visa mūsų tėvystė kyla iš dar kilnesnės tėvystės - Tėvo, esančio danguje, kuris rūpindamasis savo kūriniais, dalijasi savo malonėmis. Dvasios tėvas yra žmogaus pasimatymo su Dievu mokytojas; jis lydi žmogų iki Tėvo slenksčio ir yra tarpininkas, kuris mato mylinčio tėvo akimis.
Žmogus pamažu per dvasios tėvą patiria beribį Dievo maloningumą, jo gerumą ir atvirumą. Myli ne dvasios tėvas - jame myli dangiškasis Tėvas. Be pasitikėjimo dvasios tėvu ir atvirumo jam dvasinis gyvenimas dažnai tampa neįmanomas. Dvasios tėvas pažadina žmogų Dievui ir stebi, ar asmuo tikrai klusnus Šventajai Dvasiai.
Krikščioniškoje tradicijoje galima išskirti keletą dvasinio vadovavimo modelių:
| Modelis | Pagrindinė funkcija |
|---|---|
| Dykumų tėvas | Dalijimasis patirtimi ir išmintimi |
| Bendruomenės tėvas | Vadovavimas maldos ir bendruomeniškumo dvasia |
| Teologas | Gebėjimas atpažinti Dievo valią per įžvalgą |
Sąmoningai būti krikščioniu reikia pastangos ir apsisprendimo eiti tikėjimo keliu. Norėdami atrasti dvasios tėvą, turime elgtis atsakingai. Kelti reikalavimus dvasios tėvui - normalu, tačiau poreikis turi būti tikras, o ne kylantis iš klišės. Galima naudotis paieškos šaltiniais, tačiau svarbiausia yra atpažinimas - tas žmogus, iki kreipdamasis į kunigą, jau turi būti išgyvenęs ilgą procesą.

Dvasios tėvystė tikrai neprieštarauja dvasinei draugystei. Jėzus sako: „Jus aš draugais vadinu“, bet kartu į Dievą kreipiamės „Tėve mūsų“. Labai svarbus dvasios tėvo atpažinimas pasirenkant ir dvasios vaiko ryžtas keliauti tikėjimo keliu. Dvasios tėvas bei pats palydimasis gali rekomenduoti reguliarumą, tačiau tai nėra gydytojo ir paciento santykis. Tai šeima, kuriai būdingas tik jai tinkantis ritmas.
Galiausiai, svarbu nepamiršti: Dievas taip mus sukūrė, kad Jį pažįstame per kitą asmenį. Dvasinis palydėjimas yra procesas, padedantis atkurti nuodėmės sužeistą mūsų sielos paveikslą. Kiekvienas krikščionis, kaip toji vynmedžio šakelė, turi nuolat maitinti savo sielą syvais, atitekančiais iš dvasinio gyvenimo Kristuje.