Teatras, kaip vaidybos menas, turi gilias ištakas, siekiančias senąsias religines apeigas, kalendorinių švenčių papročius ir liaudies žaidimus. Vaikų žaidimai savo prigimtimi yra lyg teatrinio meno pirminiai modeliai: žaidimas su lėlėmis primena lėlių teatrą, vaidmeniniai žaidimai - dramos teatrą, o žaidimai-rateliai - operos ir baleto pradmenis. Taigi, vaikai žaisdami tarsi pakartoja pasaulio teatro istoriją ir patys kuria savo teatrą.

Nuo senovės Graikijos laikų skiriami trys pagrindiniai dramos žanrai: komedija (linksmas, juokingas, laimingos pabaigos kūrinys), tragedija (liūdnas, nelaimingos pabaigos kūrinys) ir drama (įvairių problemų kėlimo ir sprendimo kūrinys). Iš šių kildinami ir kiti žanrai, pavyzdžiui, pjesė-pasaka - teatrui skirtas pasakiškų, tautosakiškų arba kūrėjų vaizduotės sukurtų motyvų kūrinys. Visų dramos kūrinių pagrindas - konfliktas.
Lietuvių grožinėje vaikų literatūroje gausu kūrybingų veikėjų, kurie vaizduotėje arba savo kasdieniniame gyvenime - tarsi teatro scenoje - išradingai kuria savas dramas. Ryškūs to pavyzdžiai: Mikė iš P. Cvirkos „Vaikų karo“, Irka iš Šatrijos Raganos „Irkos tragedijos“ ar kiti literatūriniai personažai, kurie savo elgesiu dažnai primena dramos herojus.
Mokyklinius spektaklius galima kurti pagal tautosakos, grožinės literatūros prozos ir poezijos kūrinius, originalius scenarijus arba rinktis profesionalių rašytojų dramos kūrinius. Lietuvių vaikų dramaturgijos lobynas yra gana platus ir įvairiapusis.
| Autorius / Šaltinis | Kūrinio pavadinimas / Rinkinys |
|---|---|
| B. Sruoga | „Aitvaras teisėjas“ |
| V. Palčinskaitė | „Skersgatvio palangė“ |
| M. Martinaitis | „Pelenų antelė“ |
| Įvairūs autoriai | „Lietuvių vaikų dramaturgija“ |
| Įvairūs autoriai | „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra“ (II tomas) |
Nors Lietuva dažnai vadinama „lyrikų kraštu“ (tai patvirtina ir tokie projektai kaip „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“, kur pirmajame dešimtuke dominuoja eiliuoti tekstai), dramos žanras užima svarbią vietą ugdymo procese. Knygos, skirtos vaikams ir paaugliams, lavina jų vaizduotę, kūrybiškumą ir skatina meilę literatūrai. Klausydamiesi skaitomų kūrinių ar patys vaidindami, vaikai ne tik mokosi kalbos, bet ir stiprina emocinį intelektą.

Svarbu pabrėžti, kad teatrinis menas lietuvių kultūroje turi ilgą istoriją - nuo pirmojo mėgėjiško dramos vaidinimo 1895 metais Palangoje iki šiuolaikinių profesionalių pastatymų. Tiek klasikinė, tiek šiuolaikinė drama vaikams išlieka gyvybinga priemone ugdyti jaunosios kartos pasaulėjautą bei suteikia puikias galimybes saviraiškai.