Vilniaus mažasis teatras rengiasi ketvirtajai šio sezono premjerai - kovo 24 dieną pasirodys režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Dostojevskis vaikams“. Šis pastatymas, gimęs režisieriui laimėjus Lietuvos teatro sąjungos jaunojo režisieriaus konkursą ir vėliau įtrauktas į Vilniaus mažojo teatro repertuarą, kviečia žiūrovus į gilų ir jautrų pokalbį.
Spektaklis sukurtas pagal Fiodoro Dostojevskio miniatiūras, kurias sieja amžinos gyvenimiškos temos: atsakomybė mylimam žmogui, riba tarp meilės ir neapykantos, ambicijų ir norų atsižadėjimas vardan kito, garbė, orumas, mirtis. Kadangi šios temos yra amžinos ir amžiaus neturi, spektaklio žiūrėti kviečiama ne tik mokyklinio amžiaus auditorija, bet ir vyresni žiūrovai.

Režisierius Paulius Ignatavičius sako grįžtąs į Vilniaus mažąjį teatrą, kuriame debiutavo savo režisūriniu darbu vaikams „Grybų karas“. Praėjusiais metais jis tapo Lietuvos teatro sąjungos „Jaunojo režisieriaus eksperimento“ konkurso nugalėtoju ir pristatė spektaklio „Dostojevskis vaikams“ eskizą.
Apie idėjos atsiradimą režisierius pasakojo: „Norėjau imti rimtą medžiagą vaikams, nes pas mus pastebima tokia tendencija, kad kalbame vaikams kažkaip „nusaldintai“, ne kaip suaugusiems. Gana gili ir atvira F. Dostojevskio kūrinių medžiaga leidžia be jokių papildomų pramoginių anturažų kalbėti gyvenimiškom, rimtom temom.“ Jis priduria, kad pagalvojo, jog eksperimentas gali būti ne naujų formų paieškos, o rimtos medžiagos pristatymas vaikams. „Pastebiu tendenciją, kad mes į vaiką žiūrime išskirtinai, bet vaikai daug daugiau suvokia, nei mes įsivaizduojame. Todėl nusprendžiau paimti gilią medžiagą ir be pramogų ir žaidimų su vaiku kalbėtis gyvenimiškomis rimtomis temomis.“
P. Ignatavičius mano, jog vaikai suvokia daugiau nei suaugusieji, jie intuityviai jaučia, kas tikra ir kas - ne. „Klaidinga manyti, kad vaikui reikia kažko lengvesnio ir paprastesnio.“ Svarbu paminėti, kad pats F. Dostojevskis, turėjęs du vaikus ir jiems skaitęs savo kūrybą, manė, kad jo literatūra yra pažini ir suprantama vaikams ir kad jiems galima sakyti viską.
Vilniaus mažojo teatro vadovė Greta Cholina sako, kad tai kamerinis spektaklis, orientuotas į žiūrovą, kuris nori įsiklausyti ir rasti atsakymus teatro scenoje. „Jei vaikai ko nors ir nesupras, tai tikrai pajaus širdimi“, - įsitikinusi G. Cholina.
„Mažasis teatras, kur pradėjau savo kūrybinį kelią, man yra lyg namai, kur sugrįžti visada malonu. Šiam kameriniam, intymiam spektakliui reikėjo mažos erdvės - todėl kartu su teatro vadove Greta Cholina sugalvojome žiūrovus pakviesti į sceną.“ Spektaklio metu žiūrovai sėdės Mažojo teatro scenoje ir bus labai arti aktorių ir jų įkūnijamų personažų. „Žaidžiame atvirą vaizduotės teatrą su vaikais, nieko nepateikiame ant lėkštutės, skatiname mąstyti, svajoti“, - sako režisierius P. Ignatavičius.
„Dostojevskio vaikams“ veiksmas vyksta prie ir ant didelio apskrito stalo, ant kurio stovi miniatiūrinio miestuko su cerkve maketas, ir už permatomos širmos (scenografijos autoriai - Paulius Ignatavičius ir Mantvydas Mieliauskas). Iš arti viskas kitaip matosi: namukai tarytum žaislai vaikų žaidimų kambaryje. Stalas, ant kurio žaidžiamos istorijos. Prasidėjus spektakliui, uždanga iki pusės nuleidžiama - tai dar labiau sustiprina buvimo šiapus jausmą.
Paulius Ignatavičius parinko įvairių Fiodoro Dostojevskio romanų epizodus, kur veikia vaikai, ir sudėliojo iš jų neįmantrią, bet gana nuoseklią dramaturgiją. Vaikams prireikia laiko susigaudyti, kad atskiruose epizoduose veikia nebe tie patys veikėjai, tačiau vienas epizodas keičia kitą sklandžiai, pagrįstai.
Spektaklyje vaidins jauni aktoriai Agnė Šataitė, Tadas Gryn, Virginija Kuklytė. Pirmieji du, kaip ir režisierius, yra Vilniaus mažojo teatro įkūrėjo Rimo Tumino mokiniai, o V. Kuklytė - aktorių ansamblio „Degam“ narė.
Jie įkūnija skirtingus personažus iš svarbiausių rusų literatūros klasiko kūrinių vaikams, iš jų trys sukurti iki 1848 metų, o pats rimčiausias apsakymas „Jaunuolis“ parašytas po rusų literatūros klasiką sukrėtusios tremties. Aktoriai - Agnė Šataitė, Virginija Kuklytė ir Tadas Gryn - lengvai bei meistriškai, keisdami tik šukuoseną ar kostiumo detalę, čia pat, žiūrovų akivaizdoje, įsikūnija į vis kitus personažus. Viskas šiame kameriniame spektaklyje atvirai sąlygiška ir kartu - jaudinamai tikra.
„Dostojevskis vaikams“ tai - keturios istorijos ir jos sudėliotos pagal amžiaus tarpsnius: ankstyvoji ir vėlyvoji vaikystė, paauglystė ir branda. Režisieriui norėjosi kalbėti apie sudėtingus dalykus paprastai, o tai yra gana sudėtinga.
Rašytojas Fiodoras Dostojevskis buvo labai jautrus žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms, jis paprastai ir įtaigiai kalba apie draugystę, meilę artimui, šeimą, atsakomybę vienas prieš kitą, aptaria vaikų ir tėvų santykius. „Dažnai vaikai elgiasi ar pasako tokių dalykų, kurie labai skaudina tėvus, bet vaikai apie tai nesusimąsto. Norisi kalbėti vaikams apie tai, jog reikia mylėti, atjausti savo tėvus, ne tik iš jų reikalauti.“ Režisieriui norėjosi priartinti sudėtingą autorių prie vaikų, lakoniškai, paprastai kalbėti apie svarbius dalykus, parodyti, kad F. Dostojevskis gali būti aktualus ne tik suaugusiems.
Spektaklis yra jautrus, gailus, bet ne sentimentalus darbas, kuris akivaizdžiai išsiskiria iš lietuvių spektaklių vaikams konteksto savo tema, intonacija ir raiškos priemonėmis. Nors nelaimių, skriaudų ir pažeminimų Dostojevskio kūriniuose - nors vežimu vežk, spektaklyje apie tai kalbama santūriai ir paprastai. Nusiminimą ir sielvartą čia pat keičia džiugesys, nuostaba. Artimo netektimi, liga ar net mirtimi vaikai negąsdinami, specialiai negraudinami, jie raginami užjausti, klausti, kodėl tai nutiko. Tam labai padeda aktorių atrasta vaidybos maniera - neinfantili ir neteatrališka.
Vaikai pripratę prie lengvo, žaismingo žanro, prie lengvesnių, vėjavaikiškų spektaklių, tačiau šis spektaklis paliečia giliai: „Mane labai paveikė kai kurių motinų reakcijos - jos atpažino savo vaikus ir save, įvyko dialogas, sujudėjo sielos, kai kurios apsiverkė. Tai brangiausia.“

Vilniaus mažasis teatras oficialiai įkurtas 1990 metų kovo 2 d. režisieriaus Rimo Tumino, kompozitoriaus Fausto Latėno ir scenografo Adomo Jacovskio iniciatyva. Visgi jo pradžia laikomas 1988 m. gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas V. Kukulo ir R. Tumino spektaklis „Čia nebus mirties“.
Teatro trupę subūrė teatro įkūrėjas ir ilgametis meno vadovas, vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių Rimas Tuminas (1952-2024), ją ir šiandien sudaro skirtingų kartų jo paties mokiniai, tęsiantys maestro viziją bei palikimą. Po „Dostojevskio vaikams“ pasirodymo, akivaizdu, kad būtent spektakliais vaikams šiam teatrui pavyksta palaikyti ir tęsti, kad ir savaip, Rimo Tumino teatro viziją.
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras yra repertuarinis teatras, kuriame galima išskirti dvi ryškias dramaturgines kryptis - klasikinių kūrinių ir nacionalinių kūrinių. Teatras siekia atrasti pagaulių ir įdomių sprendimų klasikinės formos dramaturgijai, skatina ieškoti savitos teatrinės kalbos. Taip pat - ištikimai ir atidžiai puoselėja nacionalinės dramaturgijos liniją, nevengia modernaus žvilgsnio į klasikinės lietuvių prozos kūrinius, adaptuojant juos teatro scenai. Formuojant teatro repertuarą dėmesys sutelkiamas į vertybes formuojančią literatūrą, kūrinio universalumą, meninę vertę. Teatras sukuria draugišką aplinką jauniesiems teatro menininkams, leidžia eksperimentuoti.
Vilniaus mažasis teatras yra pastatęs keletą svarbių spektaklių vaikams, praturtinančių kultūrinę erdvę ir lavinančių jaunąją auditoriją. Žemiau pateikiami kai kurie iš jų:
| Metai | Pavadinimas | Režisierius | Trukmė |
|---|---|---|---|
| 1992 | „Plėšikas Hocenplocas“ (pagal O. Preussler) | E. Jaras | |
| 1994 | „Troliai mumiai tra-lia-lia“ (pagal T. Jansson) | E. Jaras | |
| 2007 | J. Marcinkevičius „Grybų karas“ | Paulius Ignatavičius | |
| 2009 | „Karalaitė ir princas Krabas“ | A. Sunklodaitė | |
| 2011 | „Mama Katinas“ (pagal L. Sepúlveda) | E. Jaras | |
| 2013 | „Dostojevskis vaikams“ (F. Dostojevskio romanų ir dienoraščio motyvais) | P. Ignatavičius | 45 min |
„DramaTest (Residency)“ - tai 2021 m. kaip atsakas pandemijos ribojimams sumanytas projektas. Nuo 2024 m. jis virto kūrybine rezidencija Vilniaus mažajame teatre, kurioje režisieriai gali plėtoti savo kūrybines idėjas, pasitelkę teatro infrastruktūrą ir kūrybinio bei techninio skyrių darbuotojų pagalbą. Nuo šiol nebus ribojamas dalyvių amžius, o svarbiausi kriterijai - naujos, originalios idėjos ir novatoriškumas.
Galima išskirti tris pagrindinius šio konkurso tikslus. Pirmiausia - praplėsti stipriai klasikinę Vilniaus mažojo teatro dramaturginę liniją, ieškant ir naujų kūrybinių temų, netikėtų rakursų bei didinant auditorijos susidomėjimą teatru ir jo formomis. Kita svarbi kryptis - darbas su tekstu. Projekto vienas iš svarbiausių orientyrų - atidesnis žvilgsnis į dramaturgiją. Taip atsiveria puiki galimybė tekstinei analizei, eksperimentams, pačiam medžiagos potencialo visapusiam patikrinimui. Galiausiai - konkursas atveria galimybes įsitraukti į kūrybinius procesus jauniems menininkams, čia itin vertinamas individualus režisieriaus mąstymas, artimo santykio su medžiaga paieškos. Projektas jau yra tapęs ir puikia terpe vystyti lietuviškąją dramaturgiją, surasti jai savitą teatrinę kalbą.

tags: #dostojevskis #vaikams #mazasis #teatras