Dirbtinis apvaisinimas: viltis tėvams ir visuomenės diskusijos

Neretai poros susiduria su nevaisingumo iššūkiais, kurie gali tapti didele dvasine žaizda. Tokiais atvejais, kai natūraliai pastoti nepavyksta, pagalbinės reprodukcinės technologijos, ypač dirbtinis apvaisinimas, tampa vilties šaltiniu. Tačiau šis medicinos pasiekimas kelia ne tik džiaugsmą, bet ir plačias diskusijas visuomenėje, apimančias tiek medicininius faktus, tiek etinius bei moralinius aspektus.

Apie dirbtinį apvaisinimą girdime daug nuomonių - vieni jį mato kaip būtina ligos gydymą, kiti - kaip prigimties ribų peržengimą. „Nenormalu yra negydyti ligos. Čia yra labai sunki liga, kaip koks vėžys (psichologiškai). Tai jei sužinotumėte, kad jum vėžys, o yra procedūra, kurios pagalba vėžį užmigdysite,“ - teigiama, pabrėžiant pagalbinio apvaisinimo svarbą nevaisingumo atveju.

Medicininės indikacijos ir procedūros taikymas

Nevaisingumas yra liga, kurią reikia gydyti. Kaip ir sulaužyta koja reikalauja gipso, taip ir nevaisingumas reikalauja medicininės intervencijos. Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė pabrėžia, kad pagalbinio apvaisinimo reikia, jei moterims sutrikęs kiaušintakių praeinamumas arba vyro spermos kokybė yra labai bloga.

Tokios poros sudarytų apie 10-20 proc. visų negalinčių pastoti. Visos kitos gali pastoti natūraliai, tik reikia tam tikro gydymo. Pavyzdžiui, jeigu moteriai sutrikusi ovuliacija arba nustatyti tik nedideli vyro spermos pakitimai, sperma gali būti tiesiogiai patalpinama į gimdą skatinant ovuliaciją. Pagalbinis apvaisinimas naudojamas tik esant tikrai sudėtingoms situacijoms.

Norint pradėti dirbtinio apvaisinimo procedūras, būtina atlikti išsamius tyrimus. Paprastai įvertinama moters ginekologinė būklė, pavyzdžiui, nešamas atsakymas po laparoskopijos apie endometriozę I stadijos, taip pat skydliaukės hormonų lygis, kurie turi didelę įtaką vaisingumui.

Dirbtinio apvaisinimo metodai ir sėkmės rodikliai

Dirbtinis apvaisinimas gali būti taikomas keliais būdais. Vienais atvejais „dirbtinumas“ pasireiškia tuo, kad vyro sperma suleidžiama tiesiai moteriai į gimdą (intrauterininė inseminacija). Kitais atvejais apvaisinimas vyksta mėgintuvėlyje: iš moters organizmo specialia adata surenkamos kiaušialąstės, jos apvaisinamos vyro sperma ir dedamos į inkubatorių, kuriame laikomos iki 3-6 parų.

Kadangi paprastai užsimezga daugiau nei vienas embrionas, dalis jų gali būti užšaldomi ateičiai arba pageidaujant į gimdą gali būti įdėti keli embrionai, taip didinant tikimybę pastoti. Vienas arba du embrionai įdedami į gimdą antrą parą, o kiti auginami toliau. Paprastai iki šešių parų išgyvena tik vienas embrionas, kuris yra įdedamas į gimdą, kad šeima turėtų 50 proc. didesnę tikimybę išsaugoti nėštumą.

Dirbtinio apvaisinimo sėkmės rodikliai yra pakankamai aukšti, palyginti su natūraliais bandymais pastoti. Medikė patikino, kad pastojimo tikimybė po dirbtinio apvaisinimo procedūros - 30-40 proc., priklausomai nuo pacientės amžiaus, nevaisingumo priežasties bei daugelio kitų veiksnių, o natūralioje gamtoje sėkmingi pastojimai sudaro tik 15 proc.

„Tarkime, jei turime 100 sveikų porų, kurios norėtų šį mėnesį pastoti, tai pavyktų tik 15, kitą mėnesį - dar maždaug tokiam pačiam skaičiui ir per pusmetį pastotų 90 proc. moterų. 10 proc. iš jų taip ir nepastotų. Taigi dirbtinis apvaisinimas 3-4 kartus viršija natūralų. Mūsų specialistų nuomone, tai geras rezultatas, tačiau pacientų lūkesčiai yra dideli, jie tikisi 100 proc., todėl, kai iškart nepavyksta, nusivilia“, - svarstė ginekologė G. Bogdanskienė.

Mitai ir tikrovė apie nėštumą po dirbtinio apvaisinimo

Aplink dirbtinį apvaisinimą sklando daugybė mitų, susijusių su nėštumo eiga ir vaiko sveikata. Neretai galima girdėti, kad dirbtinio apvaisinimo pagalba pastojusios moterys nėštumo metu skundžiasi varginančiais pilvo skausmais.

Medikės teigimu, moteriai pastojus nėštumas turėtų vystytis įprastai ir normaliai, nors šiuo atveju ir taikomos didesnės apsaugos priemonės režimo, sporto, buvimo saulėje atžvilgiu. Tačiau taip yra tik todėl, kad buvo sudėtingesnis pastojimas ir dėmesys nėštumui yra padidintas, nes pora šio nėštumo labai ilgai laukė, per visus tuos metus jaučiasi išvargusi ir labai bijo prarasti kūdikį, nors persileidimo dažnis po pagalbinio apvaisinimo procedūrų nėra dažnesnis nei įprastai.

Didžiausia persileidimo rizika - iki 12-tos savaitės, kaip ir įprastinio nėštumo atveju. „Skausmai pilve, jei nebuvo kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo, neturėtų būti susiję su pagalbiniu apvaisinimu. Žinoma, pirmo nėštumo semestro metu gimdai didėjant, jai keliantis iš mažojo dubens, gali būti skausmai dėl raiščių ištempimo. Tačiau tai jau nepriklauso nuo pastojimo būdo. Jei moteris pilve neturėjusi jokių operacijų, neturėtų būti skausmų. Jei nepastojimo priežastis - kiaušintakių užakimas ar sąaugos, tos sąaugos gali temptis, kai gimda auga, ir skaudėti. Tačiau tai vėlgi nepriklauso nuo pastojimo būdo, o nuo anatomijos“, - aiškino G. Bogdanskienė. Pasak jos, jeigu visas nėštumas vystosi normaliai, tokiu būdu apvaisintos moterys paprastai gimdo natūraliai.

Taip pat yra mitų, kad vaikai, pradėti tokiu būdu, gali būti nesveiki. „Mūsų patirtis rodo atvirkščią rezultatą - šie vaikai ir sveikesni, ir imlesni mokslams, ir įvairioms papildomoms veikloms - jie sportuoja, muzikuoja, gerai mokosi. Kita verta, šiems vaikais, jų lavinimui ir skiriamas išskirtinis dėmesys, kadangi jie buvo labai laukiami“, - teigė medikė.

Etiniai ir moraliniai dirbtinio apvaisinimo aspektai

Dirbtinis apvaisinimas kelia daug etinių ir moralinių dilemų, kurios dažnai grindžiamos asmeniniais įsitikinimais ir tikėjimu. Kai kurie žmonės kategoriškai prieštarauja dirbtiniam apvaisinimui dėl religinių ar filosofinių priežasčių.

„Visos prieštarauja, nes sielą iškvieti anksčiau laiko dar nepasiruošusią ateiti į šį pasaulį ir ta siela gali labai kentėti gyvenime ar net anskti jį palikti. O gydymas ir yra gydymas. Išsigydai kūną, sielą ir tada ateina vaikelis jau pasiruošęs. O jeigu neateina, vadinasi, neturi ateiti ir tokia yra lemtis,“ - teigia dalis tikinčiųjų. Kitiems, „asmeniškai labai nemoralu yra, kai dirbtinio apvaisinimo metu pagaminami kokie 5 embrionai, 3 įsodinami, o likę taip ir lieka „įšaldyti“, vėliau matyt praėjus tam tikram laikui sunaikinami.“ Šios nuomonės dažnai susijusios su gyvybės pradžios samprata ir etinėmis embrionų statuso diskusijomis.

Tačiau yra ir tvirtai palaikančiųjų dirbtinį apvaisinimą, kurie vadovaujasi šiuolaikine medicina ir žmogaus teise į laimę. „Manau, kad nuodėmė darai, kai kažkam kenki, o ne kad vaikų nori susilaukti,“ - teigia viena diskusijos dalyvė, pabrėždama, kad pagalba norintiems susilaukti vaikų yra kilnus tikslas. „Jei Dievas yra, tai manau jis norėtų, kad mes visi būtume laimingi. Čia didelė dvasinė žaizda ir jei įmanoma ją užgydyti pasitelkiant medicina, tai aš tik už ir nematau nei vieno prieš.“

Psichologiniai ir finansiniai iššūkiai

Nors dirbtinis apvaisinimas siūlo viltį, jis taip pat kelia didelius psichologinius ir finansinius iššūkius. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovės prof. Rūtos Nadišauskienės manymu, nėštumo metu, nesvarbu, kokiu būdu pastota, labai svarbūs emociniai išgyvenimai. Moterys, kurios ryžtasi dirbtiniam apvaisinimui, labai nori kūdikio ir labai jaudinasi, kad nėštumas nenutrūktų, juolab kad dirbtinis apvaisinimas ir kainuoja labai brangiai.

„Mes esame ne tik fizinis kūnas, bet ir tai, ką mąstome ir jaučiame. Taigi nėštumas po dirbtinio apvaisinimo jau savaime yra ypatingas ir labai sudėtingas emociškai. Todėl mes sakome, kad tai bet kuriuo atveju padidintos rizikos nėštumas," - aiškina profesorė. „Net geriausiose pasaulio klinikose po dirbtinio apvaisinimo tik maždaug ketvirtadalis moterų išnešioja kūdikį. Tai turi suprasti šeimos, kurios ryžtasi mokėti didelius pinigus už šią viltį, ir pasiruošti, kad teks minti tikrais kryžiaus keliais.“

Be to, „daugiavaisio nėštumo atveju dar labiau didėja tiek neišnešiojimo, tiek vaisiaus vystymosi patologijos rizika. Toks nėštumas ir nutrūksta greičiau, ir didesnė priešlaikinio gimdymo bei neišnešioto naujagimio tikimybė.“ Taigi atsiranda labai daug įvairių veiksnių, todėl poros turi suprasti, kad nebus lengva, bet jeigu jau ryžosi, turėtų tikėtis geriausios pabaigos. Profesorė Nadišauskienė pažymi, kad nėštumas taip pat gali būti komplikuotas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepavyko natūraliai pastoti, tačiau ne dėl pačios procedūros, o dėl to, kad moters organizmas jau yra rizikos grupėje. „Pastojus po technologinių dalykų išsaugoti nėštumą iš tiesų sunkiau - čia susideda įvairūs dalykai: emociniai, finansiniai, pasaulėžiūriniai ir pan.“

Nevaisingumo priežastys ir statistika

Nevaisingumo problemos yra plačiai paplitusios ir apima tiek moteris, tiek vyrus.

Nevaisingumo priežasčių pasiskirstymas

Pasak G. Bogdanskienės, „nevaisingų porų, kurios gali turėti vaisingumo problemų, yra maždaug 15-20 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius 10-20 metų tokių porų padaugės iki 30 proc. Tačiau tai nereiškia, kad visoms nevaisingoms poroms reikia pagalbinio apvaisinimo. Manoma, kad maždaug iš vieno milijono gyventojų šios procedūros reikėtų maždaug tūkstančiui per metus.“

Lietuvoje dirbtinis apvaisinimas taikomas jau 20 metų. Tokiu būdu yra gimę keli tūkstančiai vaikų, tačiau jis vis dar neįteisintas įstatymu ir, skirtingai nei daugelyje kitų ES šalių, nekompensuojamas.

Verta paminėti, kad „žuvę mėgintuvėlyje embrionai tokio paties likimo būtų sulaukę ir natūraliomis sąlygomis - gimdoje. Mat natūraliai nutrūksta iki 75 proc. visų nėštumų, tačiau moteris nejaučia persileidimų, nes daugelis jų įvyksta pačioje nėštumo pradžioje, kol moteris nežino pastojusi.“ Tai pabrėžia natūralios atrankos principus ir pačių embrionų gyvybingumo svarbą.

tags: #dirbtinis #apvaisinimas #uz #ir #pries

• Iššūkiai auginant vaikus Jungtinėje Karalystėje
• patarimai renkantis patalynę vaikams
• Saugi aplinka be uodų kūdikiams
• Socialinės globos įstaigų veiklos reglamentavimas
• Svarbi informacija apie gripą besilaukiančioms