Vaikų depresija: išsami apžvalga

Daug ir nuolat kalbama apie depresiją, tačiau retai susimąstoma, kad depresija gali sirgti ir vaikai. Atrodytų ko gi liūdėti? Juk vaikystė nuolat asocijuojama su vėjavaikiškumu, žaismingumu, lengvumo ir nerūpestingumo jausmais. Deja, taip nutinka ne visada, tuomet kalbame apie depresiją vaikų bei paauglių tarpe. Vaikų depresija yra psichikos sveikatos problema, kuri turi įtakos vaikų mąstymui, nuotaikai ir elgesiui.

Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad vaikai depresija neserga. Bet ar tai - tiesa? Tiksliausias atsakymas į šį klausimą - toks: suaugusiųjų depresija serga suaugusieji, o vaikų depresija - vaikai. Nors abi šios ligos formos yra panašios, visgi jos turi ir tam tikrų skirtumų. Paauglių ir suaugusiųjų depresijos raiška yra panaši.

Depresiją patiriantys vaikai dažnai neigiamai vertina save, savo situaciją ir ateitį. Net ir visai jaunas vaikas gali rodyti depresiškumo, apatiškumo ir bejėgiškumo bruožų, kurie dažnai pasitaiko po sunkių trauminių patirčių, tokių kaip įvairių rūšių smurtas, skyrybos, katastrofos.

Depresijos paplitimas ir pasekmės

Depresija - rimta sveikatos būklė, kuri negydoma padidina būsimų, užsitęsusių ir sunkesnių ateities depresijos epizodų riziką bei gali kelti rimtą savižudybės pavojų ir lemti sumažėjusį pasitenkinimą gyvenimu. Tarp 15-19 m. paauglių savižudybės yra tarp dažniausių mirties priežasčių. Ankstyvas depresijos atpažinimas ir gydymas gali pakeisti gyvenimą ir išgelbėti gyvybę.

Vaikų depresija ir psichikos sveikatos sutrikimai yra rimta visuomenės problema, nes vaikai yra pažeidžiamiausia visuomenės dalis, kuri sudaro 18 proc. visų gyventojų. Daugelis psichikos sutrikimų, diagnozuojamų suaugusiems, prasideda dar vaikystėje. Pasauliniai tyrimai rodo, kad depresija serga apie 1 proc. ikimokyklinio, apie 2 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir apie 5-8 proc. paauglių.

Neatpažinta ir negydoma vaikų depresija ilgainiui gali prisidėti ir prie kraujagyslių, onkologinių ir kitų lėtinių ligų vystymąsi. Jei depresija tęsiasi ilgą laiką be gydymo, vaikai gali atsilikti mokykloje, prarasti pasitikėjimą savimi ir užsisklęsti.

Vaikų depresijos atpažinimas: simptomai ir išraiškos ypatumai

Tačiau neretai vaikų depresija yra sunkiau atpažįstama arba neteisingai identifikuojama tiek artimųjų, tiek gydytojų. Patirtis rodo, kad dažnai vaikų depresija yra praleidžiama pro akis, kadangi vaiko patiriama būsena „nurašoma“ elgesio sunkumams, tinginystei arba paauglystei. Nepasigilinama į vaiko gyvenimo patirtis, kurios neretai būna traumuojančios ir stipriai sukrečiančios.

Vaikų depresija nuo suaugusiųjų neretai skiriasi savo išraiška. Kai kurie vaikai gali nekalbėti apie savo jausmus, bejėgiškumą, neviltį ir neatrodyti liūdni, o, priešingai, nuolat kelti bėdų savo agresyviu, probleminiu elgesiu, kuris iš pirmo įspūdžio gali atrodyti kaip maištas, tinginystė. Tuomet vaikui uždedama būtent problemų kėlėjo etiketė. Svarbu atsiminti, kad probleminis elgesys - pagalbos šauksmas.

Greita ir sąlyginai lengva apkaltinti vaiką, kad sugadino jums nuotaiką, tingi arba nesistengia, tačiau pasigilinus į situaciją dažnai atsiskleidžia kitos spalvos. Šie simptomai gali padėti atpažinti, ar jūsų vaikas susiduria su depresiškumu ar depresija, tačiau, kad būtų diagnozuota depresija, reikalinga vaikų psichiatro ir psichologo išvada.

Depresiją galima įtarti, jei jūsų vaikas skundžiasi:

• liūdesiu ar slogia nuotaika (bent 2 savaites);
• patiria elgesio problemas mokykloje;
• dingusiu susidomėjimu dalykais, kurie visad patikdavo;
• tapo neryžtingas, trūksta pasitikėjimo savimi;
• mažiau bendrauja su draugais ir šeima;
• patiria tuštumos jausmą, negali jausti emocijų;
• turi minčių apie savižudybę arba savęs žalojimą;
• iš tikrųjų žaloja save, pvz., rizikingai elgiasi, įvairios priklausomybės, pjaustosi, perdozuoja ir t.t.

Taip pat, vertėtų susirūpinti jei:

• sutriko miegas (nemiega arba miega daugiau nei įprastai);
• kyla dėmesio koncentracijos problemų;
• žemas energijos lygis arba bendras nuovargis;
• pakito apetitas (valgo žymiai daugiau arba mažiau nei įprastai);
• pastebimi svorio pokyčiai;
• pastebimi kiti fiziniai simptomai.

Dažnas vaikų depresijos požymis - nusiskundimai dėl sveikatos, pavyzdžiui, sako, kad skauda pilvą, pradinių klasių vaikai - kad skauda galvą. Depresijos požymis yra ir nepritapimas mokykloje, vaikas gali būti nusiteikęs, kad, kiek besimokytų, vis tiek gaus dvejetą. Vaikui gali būti sunku perpasakoti perskaityto teksto turinio, jis nesupranta teksto. Taip pat gali sutrikti koncentracija ir dėmesys, jie pamiršta namie sąsiuvinius, knygas. Gali išsivystyti mokyklos fobija, vaikas gali sakyti, kad į mokyklą eiti nereikia. Mažų vaikų depresiją galime pastebėti iš staiga pasikeitusių tamsių piešinių, pavojingų veiklų ar elgesio, kurios dažnai nurašomos nelaimingiems atsitikimams.

Kai kurie vaikai, kurie turi problemų dėl nerimo ir depresijos, taip pat turi fizinių simptomų, tokių kaip galvos ir skrandžio skausmai, kurie neturi fiziologinio pagrindo. Depresijos simptomus gali imituoti ir nediagnozuota anemija, hipotirozė ar vitamino D trūkumas, todėl prieš diagnozuojant depresiją svarbu atmesti šias ligas.

Liūdesys ir apatija gali būti laikini. Tai dar nereiškia, kad vaikas serga depresija. Svarbu suprasti, kad tiek vaikams, tiek suaugusiems visiškai normalu išgyvenus sunkų gyvenimo įvykį jaustis prislėgtu ir reikėti laiko prisitaikyti. Sunerimti verta, kai nuotaikos ir elgesio pokyčiai užsitęsia ir trukdo normaliam vaiko vystymuisi ir socialiniam gyvenimui. Taip pat, labai svarbu nesumaišyti gedulo su depresija, kadangi gedulas yra natūrali netekties išgyvenimo stadija, kurio nevadiname tikrąja depresija. Tačiau užsitęsęs gedulas, lydimas kitų ilgalaikių pakitimų, gali pereiti į tikrąją depresiją, tad svarbu stebėti situaciją ir gedulo procesą.

Šalia simptomų analizės dar svarbesnis yra pojūtis esant šalia. Kartais nutinka, kad net matydamas žmogaus šypseną viduje pajunti gilią skausmo prarają, beprasmybės jausmą, ar tiesiog staiga užėjusį stiprų liūdesį, kuris nėra tavo. Tai įvyksta ne tik psichologo kabinete, bet ir namuose. Svarbu pasitikėti šiuo jausmu, jis gali padėti atpažinti depresijos sutrikimą ne tik vaikuose, bet ir suaugusiuose. Tikėtina, kad intuityviai pajutote būtent tai, ką Jūsų vaikas jaučia giliai viduje, tačiau nemoka išreikšti žodžiais.

Maži vaikai irgi gali išgyventi depresiją, tik mes ją matome visai kitaip. Tai siejama su tuo, kad tokio amžiaus vaikams - pradinukams, mažesniems - sunku įvardyti emocijas, kaip jie jaučiasi. Metams bėgant tie įgūdžiai gerėja, jeigu yra tinkama aplinka.

Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai

Nėra vienos priežasties depresijai atsirasti, ją dažnai sukelia įvairių dalykų derinys. Depresija susergama, kai nebeveikia gynybos, padedančios išbūti ir ištoleruoti patirtą siaubą, kurį įžodinti ir išreikšti nebepavyksta. Viena dažnesnių vaikų depresijos priežasčių - biologiniai, genetiniai faktoriai.

Kitas ne mažiau svarbus veiksnys - santykiai šeimoje. Kaip jie vystosi? Ar tėvai rodo pakankamai šiltų jausmų? O gal, priešingai - išreiškia daug kritikos? Jei šeimoje kyla daug konfliktų, vaikui formuojasi savikritiškas savęs vertinimas, savo asmenybės menkinimas, nepasitikėjimas savimi. Žinoma, savikritiškas vaiko požiūris į save ir tam tikras savęs žemas vertinimas turi įtakos ir bendraamžių požiūriui: jie ima vengti tokio vaiko, kreivai į jį žiūrėti, nebendrauti. Tokia klasiokų ir artimos aplinkos vaikų reakcija grįžta grandininiu aspektu: dar labiau sustiprina paties vaiko jausmą, kad „su manimi kažkas yra labai blogai“, „aš nevertas būti su kitais vaikais“.

Dažnai yra galvojama, kad prie vaikų depresijos priveda problemos mokykloje ir bendraamžių patyčios. Bet, anot klinikinės psichologės Ingridos Černiauskienės, mokykla ir patyčios retai būna vienintelės depresiją sukėlusios priežastys. Kartais depresiją sukelia sunkus įvykis, pavyzdžiui, tėvų išsiskyrimas, netektis ar problemos mokykloje. Tačiau vaikai, taip pat, gali susirgti depresija be akivaizdžios priežasties.

Kalbant apie depresiją, yra išskiriami du tipai: endogeninė ir egzogeninė. Endogeninė - daugiau įgimti dalykai, egzogeninė - kai veikia išoriniai stresoriai: pavyzdžiui, šeimoje vyksta konfliktai, mokykloje - konfliktai su bendraamžiais. Paprastai depresija siejama su sunkesniais išgyvenimais. Pavyzdžiui, jūsų vaikas gali turėti polinkį į depresiją ir taip būti patyręs sunkių gyvenimo įvykių.

Vaikų depresijos riziką didinantys faktoriai:

• šeimyniniai sunkumai, skyrybos, nuolatiniai barniai;
• patyčios;
• fizinė, emocinė ar seksualinė prievarta/smurtas;
• kiti psichologiniai/fiziniai sutrikimai, pvz., negalia, ADHD, autizmo spektro sutrikimas ir kt.;
• jausmų skirstymas į blogus/gerus, nesaugi aplinka jausti ir reikšti jausmus;
• genetinis polinkis į depresiją, kitus nuotaikų ar psichikos sutrikimus (atvejai šeimos istorijoje).

Pagalba vaikui: veiksmai ir iššūkiai

Visgi jei jau kurį laiką įtariate, kad jūsų vaikas serga šia liga ir padėtis nesikeičia, apatija nuolat lydi vaiką, verta pasitarti su specialistu. Nebūtina iš karto vesti jį į tiesioginę konsultaciją - pirmam pokalbiui tiks ir pasitarimas su gydytoju telefonu. Svarbiausia - nebijoti. Žiūrėti į šį procesą drąsiau. Juk tik taip galėsite padėti savo vaikui.

Susidūrus su šiuo sutrikimu labai svarbu yra laiku kreiptis pagalbos tiek į vaikų psichiatrą, tiek į psichologą/psichoterapeutą. Uždelstas pagalbos suteikimas apsunkina gijimą ir padidina tikimybę depresija sirgti ilgiau ir sunkiau. Ankstyvas depresijos atpažinimas ir gydymas gali pakeisti gyvenimą ir išgelbėti gyvybę.

Kai jau reikia kreiptis pagalbos, priklauso nuo to, ar, tarkime, paauglio ir jį supančių žmonių gyvenimo kokybė kenčia nuo to, kad jis, pavyzdžiui, maištauja, ar ne. Jeigu kenčia, blogėja mokslai, santykiai, sveikata, tada reikėtų sunerimti ir pirmiausia ieškoti specialisto pagalbos įsivertinti, kas su žmogumi vyksta - ar tai depresija, ar kiti sunkumai, ir tada atitinkamai ieškoti tos profesionalios pagalbos.

Pagalba namuose ir artimųjų vaidmuo

Kartu su profesionalia pagalba galite savo vaikui padėti ir namuose. Vienas iš svarbiausių dalykų būtų užtikrinti aiškią ir sveiką dienos rutiną, į kurią įeina kokybiškas miegas, maistas, judesys/sportas. Svarbu, kad būtų aiškios valandos, kada einama miegoti, valgoma, žaidžiama, mokomąsi. Be šių dalių bet kokia pagalba nėra tokia efektyvi ir veiksminga.

Taip pat, labai svarbu kalbėtis su vaiku apie jausmus, skatinti juos reikšti kad ir kokie jie būtų, - galima piešti, rašyti laiškus, lipdyti, plukdyti laivelius su įvairiausiomis žinutėmis ir kt. Svarbu pasižiūrėti į tai kūrybiškai ir būti šalia, leidžiant vaikui būti tokiu koks jis yra šią akimirką, nespaudžiant keistis. Padėti susigražinti ryšį su aplinka gali padėti ir judesys, dėmesingo įsisąmoninimo, jogos pratimai, masažai, kvėpavimas, buvimas gamtoje. Svarbu skirti vaikui daug teigiamo dėmesio, ypač užsiėmimų, kuriuose galite praleisti laiką kartu šeimoje kalbėdami ir klausydami apie jo rūpesčius ir jausmus. Skatinkite savo vaiką užsiimti veikla, kuri jam paprastai patinka.

Paaugliai, skirtingai nei vaikai, dažnai bijo atsiverti ir kalbėti apie neretai su depresija ateinančiomis suicidinėmis mintimis, apie savižalos elgesį. Vaikui prabilus apie mintis nusižudyti, žalotis ar kitaip sau pakenkti svarbu sureaguoti rimtai, tačiau kiek įmanoma ramiau, bei valdyti savo emocijas sudėliojant veiksmų planą ir užtikrinant vaiko saugumą.

Ema, sirgusi depresija vaikystėje, ragina panašiai besijaučiančius vaikus ar paauglius nebijoti ieškoti pagalbos - paskambinti į Vaikų liniją, pasikalbėti su psichologu mokykloje ar už jos ribų, užklasinėse veiklose surasti suaugusių žmonių, kurie būtų atviri suteikti pagalbą. Ji teigia: „Aišku, kad depresija nėra mirties nuosprendis. Dažniausiai bangomis ateina ir galima išgyti, galima stengtis sau padėti. Ir net jeigu vienu momentu bus tikrai labai sunku ir jausis visiška duobė, tai yra laikina ir ateis geresnės dienos. Tada galėsi džiaugtis, gyventi gyvenimą, daryti dalykus ir norėti daryti dalykus.“

Tėvų ir mokytojų atsakomybė

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys teigia - vaikai lygiai taip pat, kaip ir suaugę, išgyvena depresiją. Tik į tai neretai tiesiog nekreipiama dėmesio, o tam tikros vaiko emocinės išraiškos palaikomos paprastais kaprizais. Pasak psichologo, dažnu atveju tėvai augdami patys nėra sulaukę psichologinės paramos iš savo tėvų - jie meilę parodydavo tik duodami pavalgyti ir apsirengti. Toks bendravimas su vaiku gali būti nepakankamas.

Šiai minčiai pritaria ir vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys. Jo nuomone, tėvai yra linkę didesnį dėmesį kreipti į fizinius, lengviau apčiuopiamus dalykus, o vaikų emocinė savijauta dažniausiai lieka nuošalyje. L. Slušnys sako: „Kai reikia vesti vaiką dantų taisyti, tai visi veda labai greitai. (...) Kai reikia tvarkyti sielą, tai yra paskutinėje vietoje.“ Jis pabrėžia: „Jeigu pažeidimas trunka 5 metus ir mes nieko nedarėme, tiek pat metų reikės tam, kad tą pažeidimą panaikintume, nes smegenys išmoksta su tuo gyventi. Smegenyse turėsime pakeisti tam tikrus ryšius.“ Anot psichiatro, nesvarbu kada, kažką pradėti daryti yra būtina.

Mokytojo Audriaus Jurgelevičiaus darbo praktikoje yra tekę susidurti ne su vienu mokiniu, kurio emocinė būsena jam kėlė nerimą. Jis prisimena situaciją, kai vienas penktokas jam pasirodė neįprastai piktas. Kitas atvejis, įstrigęs A. Jurgelevičiui, - viena mergaitė, kurią apibūdina kaip protingą, bet užsidariusią ir nelabai bendraujančią, po pamokos paklausė mokytojo, ar jie negalėtų apsikabinti. A. Jurgelevičius pasakoja iš pradžių sutrikęs, tačiau mergaitę apsikabino, o ši tik padėkojo ir išėjo.

Vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys aiškina, kad šiuo metu iš mokytojų, kurie pastebi tam tikrus mokinių psichikos sutrikimus, tikimasi, jog šie ir užsiims terapija. Tačiau, anot jo: „Vaikas, mokytojas ir visa pagalbos sistema turi būti kaip šveicariškas laikrodis. Ir, pripažįstu, Lietuvoje [tai] neveikia. Visi pradeda sakyti, aha, tai tu pastebėjai, tai dabar su tuo ir dirbk. (...) Kai mes kalbame apie vaiką, kai mes kalbame apie jo depresiją ir mokytojas tą pastebi, mokytojas irgi turi būti toje grandyje saugus, kad jis gali kreiptis ir pasakyti: žiūrėkite, aš matau, aš jaučiu arba netgi kalbėjau, aš nežinau, kaip su tuo tvarkytis, bet aš matau, kad tam vaikui reikia pagalbos.“

Klinikinis psichologas A. Mockus priduria: „Mokytojams ir depresijos prevencija, ir alkoholio prevencija, ir narkotikų prevencija - viskas sukrauta ant jų pečių. Ir tada išeina kartais viskas tik popieriuose. (...) Techniškai, formaliai kaip ir vyksta visokios prevencijos, bet tikrai yra sudėtinga viską įgyvendinti, integruoti. [Yra] toks nuoširdus požiūris, kur tikrai norisi kažką pakeisti, ir yra formalus. (...) Be abejo, yra tokių mokytojų, kurie ir prieinami, ir mokiniai juos myli, ir su jais kalbasi, vos ne kaip su psichologais. (...) Bet tai yra to mokytojo sąskaita, niekas už tai nemoka. Ta emocinė kaina, kurią sumoka, yra, sakyčiau, jo toks pasirinkimas ir tai nėra sistema.“ Psichiatras L. Slušnys priduria, jog neturėdami stipraus užnugario, mokytojai, net ir pastebėję tam tikrą nerimą keliantį mokinių elgesį, nieko nedarys, net nepaklaus vaiko, kaip jis jaučiasi, nes sulaukęs atviro atsakymo nežinos, kaip elgtis.

Vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys pabrėžia: „Visiems suaugusiesiems sakau, kad ne vaiko problema tai yra - tai mūsų, suaugusiųjų, problema. Ir suaugusieji (...) turi suprasti, turi suvokti tos bėdos gylį, padėti vaikui iš to bristi - neignoruoti, ne dar kažkaip sieną statyti, bet būtinai bet kokiomis pastangomis ieškoti pagalbos, ieškoti galimybių padėti vaikui.“

Pagalbos sistemos iššūkiai ir stigma

Mergaitė Ema, kuri sirgo depresija, teigia, kad jai pačiai buvo sudėtinga kreiptis pagalbos: „Tuo metu, nežinau, gal ir dabar, jeigu tu esi nepilnametis ir nueini į psichikos sveikatos centrą, tave vienai konsultacijai priima, bet toliau turi ateiti su tėvais, jie turi tave užregistruoti. (...) Mano mamai pačiai buvo sudėtinga ir ji truputėlį priešinosi tam, nes gal manė, kad jos vaikai tai negali sirgti depresija, negali čia niekas girdėti ir žinoti, nes jeigu sužinos, vadinasi, gal čia jos kaltė.“

Nuo skaičių, kiek žmonių su kokiais sutrikimais susiduria, klausimas - ką jie iš esmės rodo, ar atspindi realybę Lietuvoje? Ir taip, ir ne. Šie skaičiai atspindi realybę žmonių, kurie kreipėsi pagalbos, bet neatspindi, koks yra paplitimas, o jis yra dar didesnis. Nes žmonės nesikreipia, nežino, kad gali kreiptis, nemano, kad jų sunkumai yra tokio lygio, jog reikėtų kreiptis. Tam daromi epidemiologiniai tyrimai, kai atsitiktine tvarka žmonės apklausiami, tiriami. Tie tyrimai parodo tikslesnį vaizdą, kiek ir kokių sunkumų patiria gyventojai. Bet, aišku, tie tyrimai yra labai brangūs ir ne taip lengva juos atlikti. Taigi skaičiai gali būti didesni. Žmonės nežino, kur kreiptis, ar vis dėlto bijo? Nes stigmos tikrai vyrauja.

Anksčiau žmonės bijodavo kreiptis į psichiatrą dėl įrašo, kuris jam neva gali pakenkti ateityje ieškant darbo ar vykdant tam tikrą veiklą. Situacija gerėja. Stebimas pokytis vyresnių žmonių požiūrio į palankesnį psichologinei pagalbai, mažiau nežinojimo, daugiau supratimo, kad tai gali nutikti bet kuriam, kuris susiduria su stresu, sunkumais, trauminiais patyrimais. Tačiau tuo pačiu būtų neteisinga sakyti, kad stigmos visiškai išnyko. Jos išlieka, dažniausiai dėl informacijos trūkumo ir dėl to, kad žmonės nenori būti stigmatizuojami.

tags: #diplominis #darbas #vaiku #depresija

• ikimokyklinio ugdymo metodinės rekomendacijos
• ką daryti, kai vaikas nustoja kalbėti
• Patarimai rašant apie įvykį mokykloje
• kaip surengti įsimintiną kūdikio lyties atskleidimo vakarėlį
• Kaip planuoti krikštynų šventę