Palaiminimo reikšmė ir tradicijos
Palaiminimai ir pašventinimai teikiami žmonėms ir daiktams, kurie glaudžiai susiję su krikščionių gyvenimu, ugdo pamaldumą. Pašventinti, palaiminti - tai dėkoti ir garbinti Dievą, melsti pagalbos. Tai tikinčiųjų pastanga malda apimti visas gyvenimo sritis ir saugotis nuo piktojo įtakos. Palaimintos vietos gali būti namai ir laukai, palaiminti asmenys - ligoniai, seneliai, sužadėtiniai, vaikai; palaiminti daiktai - kryželiai, medalikėliai, automobiliai, žolynai, maistas ir t.t.). Krikščionys supranta, kad palaiminimas yra prašymas dangiškam Tėvui, kad teiktų mums laimės ten, kur esame ir ką veikiame.
Palaiminimas ne magija, pavyzdžiui, palaimintas automobilis neapsaugos mūsų nuo nelaimingų įvykių, jeigu patys nebūsime atsargūs kelyje. Palaiminimai yra regimi neregimos Dievo gailestingumo malonės ženklai, todėl yra tikėjimo ženklai. Tikėjimas čia yra svarbiausias dalykas. Kiekvienas, kuris švenčia palaiminimus, turi pripažinti Dievo galybę ir Šventojoje Dvasioje per Kristų gautą išgelbėjimą. Tikime, kad Dievas laimina dabar ir laimins ateityje, nes žinome, kad Dievas yra vienintelis palaiminimo tiekėjas per kunigus ypatingu būdu dalyvaujančius Kristaus tarnystėje.
Devocionalijos ir sakramentalijos
Devocionalija - tai Bažnyčios iniciatyva gaminami smulkūs religingumą primenantys, dažniausiai pritaikyti nešiotis su savimi ženklai. Sakramentalijos yra daiktinės (Rožinis, škaplieriai, kryželiai, šventinti paveikslai, žvakės ir pan.) ir veiksmo (maldos, šventinimas, žegnojimas(is), šlakstymas(is) šv. vandeniu, ir pan.).
Namų palaiminimo tradicija
Pagal seną, gražią tradiciją parapijos kunigas nuo Advento pradžios lanko ir laimina parapijos teritorijoje gyvenančių parapijiečių namus. Domeikavos parapijoje, tikintiesiems pageidaujant, aplankoma ir palaiminami namai iš anksto sutarus datą ir laiką su parapijos klebonu. Laukiant kunigo namų palaiminimui, ypatingai ruoštis nereikia. Pagal seną tradiciją galima pagrindiniame namų kambaryje turėti krikščionių tikėjimo simbolį - kryželį, uždegti Dievo šviesą simbolizuojančią žvakutę bei pakviesti visus šeimos narius į bendrą maldą.
Maldos už namų palaiminimą
Melskimės. Į Tave, Dieve, visagalis Tėve, nuolankiai kreipiamės dėl šio namo (buto) ir jo gyventojų: namą (butą) Tu, Viešpatie, palaimink ir pripildyk visokių gėrybių, o jame gyvenantiems suteik dangaus dovanų gausą, žemės vaisių apstumą ir maloningai išklausyk jų troškimų. Kunigui tarpininkaujant, palaimink šiuos namus, kaip palaiminai šventųjų patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo namus. Tarp šių sienų tegyvena Tavo šviesieji angelai, saugodami šiuos namus ir jų gyventojus. To prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Dieve, Tavo žodžiu viskas pašventinama, palaimink šį (…), kad kiekvienas, kuris Tavo vardu juo dėkingai naudosis, šaukdamasis Tavo Vardo, gautų iš Tavęs sveikatą ir dvasinę globą. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Istoriniai ir šiuolaikiniai palaiminimo aspektai
Popiežius Pranciškus Kauno Santakoje koncelebracijose sakė homiliją: „Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekuomet nesibaigs. Praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą. <...> Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų, <...> neįsikišo į jūsų istoriją.“ Šventasis Tėvas priminė, kad pakeliui į Jeruzalę Jėzus ne kartą apaštalams sakė, kad „mokinystė apima ir išbandymų, ir skausmo momentus“. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šiandien „valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui.“
Popiežius Pranciškus paragino prašyti Jėzaus, kad „sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje“. Taip pat kvietė būti „išeinančia“ Bažnyčia ir nebijoti „išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“
Per šv. Mišias giedamos ir tikintiesiems gerai žinomos, ir specialiai šioms Mišioms sukurtos giesmės.
Altoriaus scenoje stovi Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo originalas ir Popiežiaus pernai palaimintuoju paskelbto Teofiliaus Matulionio relikvijos. Šalia paveikslo marmurinėje vazoje „pamerkta“ Italijos meistrų pagaminta auksinė rožė. Ji yra atsidavimu Mergelei Marijai garsėjančio Popiežiaus pamaldumo dovana (votas) Lietuvos Globėjai - Trakų Dievo Motinai.
Vyskupas F. Gasparas Cirtautas 1905m. liepos 26 d. pašventino naujosios Šilalės bažnyčios kertinį akmenį statybos pradžioje, o 1919m. birželio 29 d. vyskupas P. Karevičius pašventino baigtą statyti bažnyčią.
Kunigas D. Dundulis(1885-1946). Vainute, pasižymėjęs kaip geras ūkininkas, sudarė sutartį su vyskupu, kad šioje parapijoje jis būtų paliktas iki gyvenimo pabaigos, už tai įsipareigojo sutvarkyti ir numelioruoti visas parapijai priklausias žemes. Savo įsipareigojimą įvykdęs, klebonas įsigijo parapijai vokišką javų kombainą, kuriuo pjaudavo javus ir kuldavo grūdus. Tai buvo vienas pirmųjų javų kombainų XX a.
Vokiečių okupacijos metais Vainuto klebonas D. Dundulis krikštijo žydų vaikus, išrūpindavo jiems fiktyvius dokumentus. Jis padėjo savo seseriai Julijai Juozokienei, kuri savo namuose taip pat slėpė žydus. Kai jo pagalba žydų vaikams buvo atskleista ir dvi mergaitės jo akivaizdoje nušautos, dvasininkas patyrė didelį sukrėtimą ir susirgo, gydėsi, bet ir pasveikęs liko prastos sveikatos. Už žydų slėpimą ir pagalbą jiems dvasininkas buvo suimtas ir tardomas. Jis yra vienas iš 159 Lietuvos kunigų - žydų gelbėtojų.
Kunigas Aleksandras Bialazaravičius gimė 1884 m. gegužės 21 d., Daičiūnų k. Vaškų parapija, Pasvalio raj. Mokėsi Mintaujos (dabar - Jelgava, Latvija) gimnazijoje. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1910 m. birželio 20 d. A. Bialazaravičius buvo įšventintas kunigu. Paskirtas 1910 m. vasarą, jis buvo Kavarsko, Anykščių raj. Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras, talkino klebonui Petrui Legeckui. Kavarske jis įkūrė Lietuvių katalikų blaivybės skyrių, turėjusį savo knygynėlį, organizavo lietuviškus vakarus. Vėliau dirbo Vydžių(dabar Baltarusija),Jūžintų, Jurbarko, Šiluvos, Tytuvėnų, Gargždų parapijose. 1919-1925 m. A. Bialazaravičius buvo Gardamo (Šilutės raj.) Šv. Roko bažnyčios kuratas, Žemaičių Naumiesčio parapijos kunigas filialistas. Gardame radęs sudegusią bažnyčią, jis organizavo naujos bažnyčios statybą - išmūrijo pamatus ir surinko nemažai medžiagos statybai. Gardame jis pastatė Lurdo Švč. Mergelės Marijos statulą.
Lietuvoje valdžioje įsitvirtinus Krikščionių demokratų partijai, kunigams ir tikintiesiems buvo palankios politinės salygos. Vyskupijose kunigai buvo skatinami dalyvauti kuriamose religinėse organizacijose, susirūpinta vaikų ir jaunimo mokymu. 1926 metais mokyklose Lietuvoje buvo įvestas privalomas tikybos pamokos, o nuo 1927 m. privalomas pradinis mokslas.
Vyskupo J. Staugaičio pirmoji vizitacija Tūbinėse užfiksuota 1928 m. birželio 5 d. netrukus po Telšių vyskupijos įsteigimo. Vizito metu vyskupas padėkojo Tūbinių kun. A. Bialazaravičiui už jo nuoširdų darbą Tūbinėse.
Kunigas A. Bialazaravičius buvo naujai kuriamos LKJPS Tūbinių kuopos dvasinis vadovas, o vargonininkas S. Pintveris - jos pirmininkas.
Iškeltas iš Tūbinių nuo 1930 m. iki gyvenimo pabaigos 1936 m., A. Bialazaravičius buvo Pašaltuonio (Jurbarko raj.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas. Jau dirbdamas Pašaltuonyje, kun A. Bialazaravičius sutvarkė parapijos trobesius, pastatė naujų, įtaisė naujus bronzinius varpus, pridėdamas nemažai savo pinigų, įtaisė naujų bažnytinių rūbų.
Kunigas mirė 1936 m. gegužės 28 d. Pašaltuonio k.
Kun. Kanauninkas Pr. Aužbikavičius gimė 1885 m. Burniuose, Kaltinėnų valsčiuje. Baigęs Kauno kunigų seminariją 1910 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Žemaičių Kalvariją. Nuo 1914 m. dirbo tose pačiose pareigose Viduklėje, 1918 m. Vėžaičiuose, nuo 1921 m. paskirtas naujai įkurtos Stalgėnų parapijos klebonu, rūpinosi bažnyčios vargonais ir kitu vidaus inventoriumi. 1931 metais kunigas Stanislovas Aužbikavičius atsikėlė į Tūbines, buvo Tūbinių bažnyčios kuratas, priklausė Tūbinių šaulių būriui.
1950 05 13 kunigas buvo pakviestas tėvo metinėms į Dirgėlų kaimą pas Kostą Katauską. Tuo metu, į Dirgėlų kaimą, pas Kostą Katauską, pasiunčiama Kaltinėnų stribų grupė. Sovietinio MGB agentė buvo išdavusi, kad toje sodyboje įrengtoje slėptuvėje, laikosi partizanas Jonas Kentra -Tigras. Kai Jonas Kentra iš bunkerio išlindo pasišildyti pavasario saulėje, pasaloje buvę stribai jį nušovė. Nušovė ir K. Katauską, o kun. S. Aužbikavičių vertė lysti į slėptuvę išvaryti kitų partizanų. Tačiau jų ten nebuvo. Kunigas buvo smarkiai sumuštas ir suimtas, po ko netrukus mirė.
Kun. kanauninko Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios statytojo Pranciškaus Kūdžio laidotuvės, 1932m. balandžio 23 d.
Klebonas Jurgis Galdikas sudėjo paskutinius taškus ilgoje Tūbinių parapijos kūrimo byloje. Jo išvada dėl Tūbinių parapijos pateikta 1935 m. rugsėjo 29 d. rašte kurijai- "ReikiaSteigti Tūbinių parapiją".
Netrukus po D. Masiulio paskyrimo, 1937 m. gegužės mėn 25 d., Tūbines antrą kartą vizitavo vyskupas J. Staugaitis. Iš vyskupo vizitacijos atgarsių spaudoje galima suprasti, kad kun D. Masiulis jau žinojo apie būsimas savo naujas pareigas, kad greitai taps pirmuoju Tūbinių parapijos klebonu.
Tų pačių 1937 m. rudenį, lapkričio 2 d. Telšių kurija Tūbinių klebonui D. Masiuliui oficialiu laišku pranešė, kad įregistruota nauja Tūbinių parapija. Kad suaktyvinti naujos parapijos gyvenimą, kun. D. Masiulis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu.
Popiežius Pranciškus Fatimoje, 2017 m. Kai Jonas Paulius II Vatikane, Šv. Atsižvelgdamas į Mergelės Marijos apsireiškimus Fatimoje (Portugalija) 1917 metais ir tų apsireiškimų perduotą žinią, popiežius nurodė, kad įvairių tautų vyskupai savo katedrose tą pačią valandą su juo visą pasaulį paaukotų Nekalčiausiai Marijos Širdžiai.
Popiežius šv. Jonas Paulius II visą pasaulį aukoja Nekalčiausiai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai. 1984 m. kovo 25 d.
Lietuva - žinoma, ne išimtis. Vyskupijų katedrose ir kitose bažnyčiose panašiu laiku, kaip ir Vatikane ir Fatimoje, bus aukojamos šv. Mišios.
Kunigas Arūnas su tuo absoliučiai sutinka. Ir paaiškina, kad čia susiduriame su vertimų painiava. Pavyzdžiui, iki šiandien neturime tobulo lietuviško termino, kuris išreikštų ypatingą pagarbą Marijai, jos gerbimą - todėl susiformavo teologiškai netikslus pasakymas „garbinti Mariją“. „Mes neturim tokio tikslaus termino. Tiek italai, tiek lenkai ar anglai šituo atveju vartoja žodį „konsekruoti“. Tai reiškia - pašvęsti, pašventinti kartu su Marija, atiduoti su šventumu. Savaime suprantama, kad mūsų tikslas visada yra Jėzus Kristus, ir tas kristocentrizmas, nors pirmajame Bažnyčios tūkstantmetyje buvo daug stipresnis negu dabar, vis tiek yra išlikęs ir niekur nedingęs. Tas paaukojimo aktas ir popiežiaus laiškas vartoja ir kitą žodį, „dedikacija“, kuris man atrodo irgi nelabai tinkamas. O „konsekracija“ (pašventinimas) geriausiai išreikštų tai, ką norima padaryti. Ne pačiai Marijai Ukrainą ir Rusiją atiduoti, nes Marija nieko nepasilieka sau, ji viską atiduoda savo Sūnui. Kaip ji pasakė, kad yra Viešpaties tarnaitė, taip ir toliau ji tokia lieka. Taigi, per jos rankas atiduodam save - o šiuo atveju Rusiją ir Ukrainą - į Jėzaus rankas.
Bažnyčia neužsiima magija. Ir tikrai nebus taip, kad kitą minutę po šiandienos paaukojimo, Dievui spragtelint pirštais, rusai Ukrainoje mes ginklus ir pasiduos. Nebus taip, kad mes nieko neveiksim, o Viešpats viską nudirbs. Tad ką mums konkrečiai daryti, kad išsipildytų Marijos pranašystė, jog galų gale Jos Nekalčiausioji Širdis laimės prieš blogį? Kun. A. Kesilis: „Aš manau, kad mes čia nieko ypatingai naujo nesugalvosime, išskyrus maldą. Ypač rožinio maldą, kuri visą laiką buvo pabrėžiama Marijos apsireiškimuose - ir pripažintuose Bažnyčios, ir nepripažintuose. Ištikimybė rožinio maldoje ar kitoms maldos formoms, jeigu jos jums mielesnės, tikrai yra labai svarbi. Žinoma, žmogiškuoju ribotumu labai apsunkinam savo maldos gyvenimą, nes greit išsiblaškom, pradedam galvoti apie kitokius dalykus, ir t. t. Tą Viešpats puikiai supranta. Bet turime dar aktyviau įjungti savo tikėjimo pulsavimą.
Motina ir vaikas - tai glaudus ryšys. Skulptūra „Mama!..“ yra labai jautri, kadangi ji buvo pastatyta siekiant atminti visus vaikus, kurie yra dingę be žinios. Jos iniciatoriai ir pagrindiniai fondatoriai yra Dingusių žmonių šeimos paramos centras. Kadangi vaikų dingimas vis dar labai opi ir didelė problema pasaulyje bei visoje Lietuvoje, šia skulptūra norima parodyti, kad kiekvieno visuomenės atstovo pareiga yra skirti laiko vaikams, tuo pačiu pranešti apie įtartinus atvejus, niekada nebūti abejingais ir padėti vaikams gyventi gražiame pasaulyje. Per metus Europoje be žinios dingsta apie 250 tūkst., Lietuvoje - apie 2 tūkst. vaikų.
Palyginkite, kaip pasikeitė pirtinimosi tradicijos per šimtmetį
1962 m. balandžio 18 d. Kauno arkikatedroje vysk. Petro Maželio rankų uždėjimui gavau kunigystės šventimus ir pradėjau tarnystę Bažnyčioje. Savo primicijų paveikslėlyje įrašiau vieną savo maldavimą: „Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“ Viešpats su kaupu išpildė aną prašymą, leisdamas per penkiasdešimt metų tarnauti Dievo tautai.
Tėviškės sodyba. Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, visas jų gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią. Abu tėvai - Motiejus ir Anelė Tumosaitė buvo kilę iš Krikštonių kaimo, Lazdijų rajono; susituokę kurį laiką gyveno Krikštonyse ir tik prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse. Gyveno ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, tame pačiame kambaryje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys. Per šalčius vietos atsirasdavo dar kelioms avelėms su ėriukais. Vaikams gyvulėliai nemaišė, greičiau buvo pramoga. Po moline krosnimi viešpatavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį. Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos.
Tėvelis, kaip ir dauguma ano meto vyrų, kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, bet pamaldumu nepasižymėjo. Vaiko atmintis užfiksavo tik tėvelio darbštumą. Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose. Žiemą tėvelis keldavosi labai anksti ir eidavo į kluoną spragilais kulti javų. Man, mažiausiam, nei arti, nei spragilais kulti javų neteko. Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavau, buvo ganyti karves ir avis. Mielai jį būčiau iškeitęs į bet kokį kitą.
Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys. Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų. Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį. Kitas pokario prisiminimas - po Kūčių vakarienės ruošiamės miegoti, ir vėl kažkas beldžiasi į duris. Vėl pilnas kambarys ginkluotų vyrų, tik šįkart stribų, kurie reikalauja kinkyti arklius ir kažkur juos vežti. Tėvelis bando atsikalbėti, girdi, reikės sūnų anksti rytą pavėžėti į mokyklą. Juk šalta, sniegas, o į mokyklą aštuoni kilometrai. Stribai atsako, kad sūnus be reikalo Kūčių sugrįžo į namus, todėl nieko neatsitiks, jei pėsčias nukulniuos į Seirijų mokyklą. Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę. Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška. Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mes, mokiniai, jo nepamilome, todėl, ganydamas karves, traukdavau partizanų dainas. Partizanai buvo savi ir mes buvome jų pusėje - laisvos Lietuvos pusėje. Tačiau laisvė atrodė tokia tolima, tiesiog nepasiekiama; reali buvo tik kruvina prievarta.
Prisimenu pirmąjį tardymą. Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę ją pamačiau. Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją.
Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Be to, dar ir tretininkė. Gal dėl to visoms tretininkėms jaučiu pagarbą, nes man jos primena motiną. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, pradėjau lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja. Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turėsiu eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravau: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Žinoma, tuo visus pralinksminau. Po dviejų savaičių mokymo priėjau išpažinties, nes tikriausiai visi matė, kad priimti Komuniją dar esu per mažas.
Kitą vasarą katekizmo mokė į mūsų parapiją atvykęs klierikas. Jis ne tik gerai išmokė katekizmo, bet ir baigdamas pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą - pakaitomis su kunigu kalbamos psalmės žodžius - ir pažadėjo: jei išmoksiu, tuomet galėsiu patarnauti Mišioms. Per savaitę išmokau gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyriau. Patarnaudamas Mišioms priėmiau ir Pirmąją Komuniją. Miglotai supratau, kaip tame mažame baltame duonos paplotėlyje gyvena pats Dievas. Suvokiau tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus. Mažam patarnautojui kur kas artimesnis buvo net keturis skambučius turintis Mišių varpelis. Pradžioje sunkumų sudarydavo Mišių knygos perkėlimas. Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos. Tikriausiai tėvai mąstė, kad, būdamas arti altoriaus, žinau daugiau už kitus vaikus. O aš gerai buvau įsisąmoninęs tik tiek, kad išpažintį reikia atlikti sąžiningai ir kad po jos galiu tik vieną kartą priimti Komuniją. Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją.
Šis patarnavimas man buvo brangus daugeliu atžvilgiu. Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų. Pačiu svarbiausiu užmokesčiu man buvo klebono knygos, kurias godžiai skaičiau ir kurios mano ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką. Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga. Didžiausią įspūdį yra padariusios šv. Kalėdos ir Didžioji savaitė. Kažkas labai brangaus liko vaiko širdelėje. Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai. Kai pas davatkėlę Ievutę sutikau nuo čekistų besislapstantį salezietį kun. Antaną, paraginusį mane kasdien priimti šv. Komuniją, patarnavimas Mišiose įgavo visiškai kitą spalvą. Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjau būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu.
Kai nuvažiavau į Kunigų seminariją, ten neradau nieko svetimo, tiesiog patekau į visiškai savą aplinką. Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad, mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami. Bėdų atėjo tik vėliau. Mokantis Seirijų vidurinėje mokykloje, dauguma jos mokinių, eidami į mokyklą, kasdien užsukdavo į bažnyčią pasimelsti, ir niekas už tai mūsų nei gyrė, nei peikė. Klasėje buvo tik keletas komjaunuolių, kurie jautėsi labai nedrąsiai, ir mums buvo tiesiog jų gaila. Su panašia užuojauta rugsėjo pirmąją žvelgėme į kiekvieną naują mokytoją, kuri ar kuris ateidavo į klasę prisisegę komjaunimo ženkliuką. Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo. Prisimenu vieną gerą mokytoją, kuris jaudindamasis klasėje aiškino, kaip beždžionė tapo žmogumi. Visi matėme, kad šis pasakojimas jam labai sunkus ir kad jis, tikriausiai, netiki tuo, ką pasakoja. Mokydamiesi vyresnėse klasėse, ne kartą per darvinizmo pamokas diskutuodavome su mokytoja apie žmogaus kilmę. Turėjau gerą draugą Povilą, kuris irgi skaitė religinę literatūrą, todėl pasikeisdami per pamokas užduodavome nepatogių klausimų. Kartą mokytoja aiškino, kaip išlipusioms iš medžių beždžionėms pamažu nunykusi nenaudojama uodega, o mes ir klausiame: „Kodėl karvėms nenunyksta uodega, juk jos po medžius nesikarsto? Vyrui uodega taip pat praverstų - vasarą šienaudamas muses nusivaikytų.“ Po tokių klausimų nuotaika klasėje paprastai būdavo linksma, tik darvinizmo mokytoja nepajėgdavo nuslėpti susierzinimo. Darvinizmo pamokos ir ateistinė literatūra, kurią taip pat godžiai skaičiau, skatino ieškoti atsakymų, todėl jų ieškojau ne kur kitur, o klebono bibliotekoje. Niekuomet nelankiau šokių ir tai dariau sąmoningai, nes labai anksti pradėjau galvoti apie kunigystę. Knygos, noras kuo daugiau apie viską žinoti, pagaliau domėjimasis religiniais ir pasaulėžiūriniais klausimais nulėmė tai, kad geriausi draugai būdavo tie, su kuriais galėdavau pasidalyti skaitytomis mintimis. Atsiskyrėlis nebuvau ir tikriausiai negalėčiau būti. Tiesa, visada labai gerai jaučiausi skaitydamas knygas, užsiimdamas fotografija, technika, sportu, ieškodamas atsakymų į mane dominančius klausimus, ir tuomet galėdavau būti vienas. Daug žmonių šalia manęs pradėjo atsirasti tik kunigystės metais. Sugrįžęs iš kariuomenės brolis Jonas padovanojo man du fotoaparatus Fotokor ir Zenit; vienas tinkamas fotografuoti ant fotoplokštelių, kitas patogesnis, bet nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo. Klebono bibliotekoje radau lietuvišką fotografijos vadovėlį, todėl godžiai rijau fotografijos pradmenis. Kiek vėliau nusipirkau geresnę knygą, bet rusų kalba, todėl ne viską suprasdavau. Daugiausia teko pasukti galvą, kuo galima būtų pakeisti elektrą, kad iš fotojuostos galėčiau padidinti reikiamo dydžio fotografijas. Palėpėje iš ruberoido susimeistravau fotolaboratoriją ir į pietų pusę per langą iškišau fanerinę dėžę su fotodidintuvu. Dienos šviesa turėjo pavaduoti elektrą. Eksperimentas pavyko, ir nuo to meto nepatogų Fotokorą su plokštelėmis numečiau šalin. Jaučiausi beveik didvyris - pats fotografuoju ir pats darau norimo dydžio fotografijas.
Po Kovo 11-osios mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja Rimšienė papasakojo, kaip kartą mokytojų kambaryje buvo aptariamas mano elgesys. Kažkam kilo įtarimas, kad galiu stoti į Kunigų seminariją. Buvo nutarta įpareigoti klasės draugus komjaunuolius išmokyti mane šokti. Klausydamas šio pasakojimo prisiminiau, kaip vienas klasiokas, su kuriuo lankydavau gimnastikos treniruotes, kelis kartus siūlėsi pamokyti mane šokių. Kažkam ruseno viltis, kad pradėjęs lankytis jaunimo vakarėliuose nustosiu galvoti apie Kunigų seminariją. Vidurinės mokyklos laikotarpis atmintyje išliko labai šviesus. Tolerantiški ir geri mokytojai, geri draugai ir draugės, kurių dauguma buvo doros lietuviško kaimo mergaitės. Vieną kitą net įsimylėdavau, bet tai ir liko mano mažomis jaunystės paslaptimis. Jau aštuntoje klasėje pradėjau rimtai mąstyti apie kunigystę. Mane žavėjo saleziečių įkūrėjas šv. kun. Jonas Boskas - labai norėjau būti į jį panašus. 1955 m. vasarą, kai jau buvau nuvežęs dokumentus į seminariją, eidamas per Seirijų miestelį, sutikau mokyklos direktorių Mindaugą Unguraitį, kuris, kiek jį pažinojau, Dievo savo gyvenime nebuvo suradęs. Pasisveikinome, jis paklausė, kur bandau stoti. „Nuvežiau dokumentus į Kunigų seminariją“, - atsakiau. Mano kartos vaikams knyga buvo beveik vienintelis langas, pro kurį smalsios paauglio akys galėjo žvelgti į pasaulį. Apvaizda padovanojo man du žmones, kurie sudarė beveik idealias sąlygas skaityti. Vienas iš jų buvo broliukas pranciškonas Pranas Taučikas, kuris prieš karą dirbo Kretingos pranciškonų spaustuvėje, o sovietams išvaikius vienuolynus sugrįžo į tėviškę ir gyveno netoli mano namų. Savo namuose jis turėjo kelias dideles dėžes įvairiausių religinių, nuotykių ir kitokio turinio knygų. Kartą pakvietė mane apsilankyti ir pasiūlė, gal norėčiau ką nors paskaityti. Mane domino nuotykiai, o broliukas vis bandydavo įpiršti kokią nors religinę knygą, ir tai jam pavykdavo. Dar didesnė Apvaizdos dovana buvo klebono kun. Jono Reitelaičio biblioteka. Krikštonių bažnyčioje, kurią pats suprojektavo ir pastatė, po vargonais buvo aukštas kambarys, nuo grindų iki aukštų lubų prikrautas įvairiausių knygų vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Klebonas man, Mišių patarnautojui, leido raustis jo bibliotekoje. Pradžioje mane domino vaikams skirta Kregždutė, Žvaigždutė, Šaltinėlis, o vėliau įnikau į Sakalo, Spaudos fondo ir Šv. Kazimiero draugijos leidyklų knygas. Turbūt panašiai kaip nūdienos vaikams įdomu naršyti internete, man buvo labai įdomu daryti tvarką klebono knygose. Bibliotekoje buvo kopėčios, jos pasitarnaudavo, kai norėdavau pasiekti aukščiausias lentynas. Ta diena, kai klebonas duodavo raktą ir aš gerą valandą naršydavau po knygas, man būdavo šventė. Klebonas nekontroliavo, ką pasirinkdavau skaityti. Pradžioje labiausiai patiko apysakos, romanai, kaip antai „Ben Huras“, Pietario „Algimantas“, o vėliau pradėjau skaityti ir religinę literatūrą. Perskaičiau Senojo Testamento Penkiaknygę, Teisėjų ir Karalių knygas. Tarp dvasinio turinio knygų aptikau nedidelę knygelę „Gera išpažintis atidaro dangų“, kurioje tarp daugelio gerų patarimų, kaip atlikti išpažintį, perskaičiau pasiūlymą vieną kartą atlikti viso gyvenimo išpažintį. Tuomet turėjau tik trylikametų, bet nutariau, kad reikia padaryti, kaip buvo patarta. Kelias dienas, ganydamas karves, ant dviejų lapų susirašiau viską, ką prisiminiau, ir nuėjęs patarnauti Mišioms paprašiau, kad klebonas išklausytų mano ilgos išpažinties. Dievas už tai gausiai atlygino. Tą vasarą labai gyvai jaučiau Dievo artumą, ir tai nulėmė visa, ką ateityje rinkausi ir dariau. Tai buvo realus Šventosios Dvasios dvelktelėjimas, kuriam jau negalėjau nepaklusti. Perskaitytos knygos išmokė melstis ne tik lūpomis, bet ir mąstomosios maldos. Tuo laiku neturėjau kunigo - dvasios vadovo, nes klebonas tik išklausydavo mano išpažinčių ir paskirdavo nesunkią atgailą. Tačiau Dievas daug ką man davė per knygas. Vienoje iš jų radau pasakojimą, kad, be lūpų maldos, dar yra ir mąstomoji malda ir kaip ją reikia atlikti. Taip ganydamas karves pradėjau medituoti. Perskaitydavau iš „Filiotėjos“ ar kitos dvasinio turinio knygos skyrelį, tuomet apmąstydavau ir užbaigdavau, kaip buvo patarta, sukalbėdamas „Tėve mūsų“. Vyresnėse klasėse smalsumas paskatino mane skaityti ateistinę literatūrą. Pradžioje nesuvokiau pavojaus. Tuo metu buvo leidžiamos ekskunigo Jono Ragausko parašytos knygos ir brošiūros. Skaitant iškildavo daugybė abejonių, į kurias neturėjau atsakymų. Nedrįsau klausti klebono, nes jis, kaip istorikas, skaitydavo kažkokius rankraščius lenkų ar gudų kalba ir kažką vis rašydavo. Niekuomet nemačiau jo nerašius. Tenai suradau „Apsigynimo ginklą nuo tikėjimo priešų“, kun. Benedikto Andruškos SJ „Dievo buvimą“, Petro Malakauskio „Teodicėją“ ir kitų labai reikalingų knygų. Ne viską supratau, ką tenai rašė, bet atsirado užsidegimas ieškoti atsakymų.
tags: #dingusiu #vaiku #statula #mama #pasventinimas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
