Unikalios Gotikinės Madonos Su Kūdikiu Skulptūros Lietuvoje: Istorija ir Ikonografija
Lietuvos kultūros pavelde išskirtinę vietą užima gotikinės skulptūros, kuriose dažnai vaizduojama Dievo Motina su Kūdikiu Jėzumi. Šios skulptūros ne tik liudija gilų religingumą, bet ir atspindi gotikos stiliaus atėjimą bei evoliuciją Lietuvoje. Tarp daugelio vertingų kūrinių ypač išsiskiria Laukžemės bažnyčios Madona, laikoma seniausia gotikine medine skulptūra šalyje, bei Vilniaus pranciškonų bažnyčios „Baltoji Dievo Motina“, pasižyminti unikalia ikonografija.
Laukžemės Madona: Amžių Sluoksniai ir Atgimimas
Ilgiau kaip dešimtmetį truko, kol aukščiausio lygio Lietuvos nacionalinio muziejaus Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus meistrai atkūrė unikalią, 600 metų skaičiuojančią ir, manoma, seniausią Lietuvoje gotikinę 1,03 m aukščio medinę Madonos su Kūdikiu skulptūrą. Ligi tol nuo neatmenamų laikų ji, neišvaizdi, apkarstyta rožančiais ir plastiko gėlėmis, stovėjo Laukžemės Šv. Andriejaus bažnyčios prieangyje. Ši Madona - ne vien kulto reliktas, ji - labiau kultūros reiškinys, susijęs su gotikos atėjimu į Lietuvą.
Marijos su kūdikiu skulptūrą iš Laukžemės bažnyčios tyrinėję specialistai mano, kad ji yra pati seniausia gotikinė Madona Lietuvoje. Spėjama, kad XV amžiaus I pusėje ją išdrožęs nežinomas autorius regėjo dar Lietuvos krikšto priešistorę. Menotyrininkė M. Matušakaitė skulptūrą datavo 1420 m. „Vietiniai žmonės buvo labai pamilę savąją Madoną, ir toji dvasia išliko. Gerai, kad originalą nuo šiol globos muziejus, ir tegul ją pamato kuo daugiau žmonių. Juk ji - Žalgirio mūšio amžininkė," - teigė vietos gyventojai.
Restauravimo Eiga ir Atkurti Spinduliai
Madonos restauravimo darbai, trukę 12 metų, buvo itin sudėtingas ir ilgas procesas, kuris pareikalavo ne tik restauravimo komandos kompetencijos, bet ir didelio kruopštumo. „Amžių tėkmėje, siekiant apsaugoti skulptūrą, ji buvo perdažyta vietomis iki vienuolikos sluoksnių, kuriuos restauratoriai po mikroskopu nuiminėjo milimetrines dažų dalis - sluoksnis po sluoksnio, kol atsivėrė tikrosios spalvos, kaip meistras buvo nudažęs Madoną: apsiaustą - mėlynai, vidurinį draperijų sluoksnį - ochros, nuometą - dramblio kaulo spalvomis." - pasakojo restauratoriai. Šiuos pagrindinius darbus atliko aukščiausios kategorijos Lietuvos nacionalinio muziejaus Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus meistrai:
| Specialistai | Pareigos |
|---|---|
| Ieva Stanionienė | Polichromuoto medžio restauratorė |
| Regina Ulozaitė | Restauravimo technologė |
| Vita Blažiūnienė | Tapybos kūrinių restauravimo ekspertė |
| Mindaugas Būga | Restauratorius skulptorius |
„1997 m. atvykęs dirbti į Laukžemę, Madoną radau apkaišytą plastmasinėmis gėlėmis, apkarstytą rožančiais, kaip, beje, ir kitas bažnyčioje esančias skulptūras. Tokia tada buvo mada," - prisiminė Laukžemės parapijos klebonas Zenonas Degutis. Dabar restauruota Madona nuo šiol rūpinsis Kretingos muziejus. Laukžemės parapijos klebono Zenono Degučio rūpesčiu, Madonos restauratorių komandoje dirbęs skulptorius restauratorius Mindaugas Būga sukūrė šios skulptūros kopiją. Nesant sąlygų atkurtą vertybę saugoti bažnyčioje, jos antrininkė Madona, tokia svarbi krašto žmonėms, tarsi sugrįžo į savo vietą, kad parapijiečiams būtų „gyva“.
Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“
Pasak Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Dalios Činkienės, pernai Savivaldybė pasirūpino, kad būtų pagaminta speciali vitrina, kuri kainavo 2 tūkst. 252 Eur. Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys patikino, kad speciali laikymo sąlygų skulptūrai nebereikia, nes gaubto viduje susidaro natūrali terpė. Muziejus visuomenei surengs viešą skulptūros pristatymą, o po metų ji pradės kelionę po Lietuvą. „Jau rikiuojasi muziejų eilė, kad paskolintume skulptūrą," - teigė R. Žiubrys.
Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi Ikonografija Gotikos Mene
Gotikos mene plačiai paplitęs Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi vaizdavimas yra kupinas teologinės prasmės ir simbolikos. Vienas iš pagrindinių ikonografinių tipų yra hodegètrija, kurioje Dievo Motina vaizduojama iki pusės (rečiau visu ūgiu), ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų, dešiniąja rodanti į jį, kaip amžinojo žmonijos išganymo kelią. Hodegetrijos kompozicija statiška, frontali ir susiformavo Bizantijos sakralinėje dailėje.
Vėlyvųjų viduramžių mene taip pat išplito unikalus Nėščios Dievo Motinos ikonografinis tipas. Jo teologinės prasmės gyvos ir kituose senesniuose ikonografiniuose tipuose, tokiuose kaip bizantiški Platytera, Nikopoia ikonų tipai, romaniškos Išminties sosto skulptūros, atsidarančios Marijos skulptūros su Jėzumi arba visa Švč. Trejybe viduje - Vierge Ouvrante. Visi šie atvaizdai kalba apie Įsikūnijimo slėpinį, Marija pagerbiama kaip THEOTOKOS - Dievo Gimdytoja.
Paaiškinti, kodėl nėščios Dievo Motinos ikonografinis tipas išplito vėlyvaisiais viduramžiais, padeda Bažnyčios istorija ir to meto visuomenės gyvenimo tyrimai. Manoma, kad ankstyvaisiais viduramžiais Įsikūnijimo slėpiniui pašvęsti Dievo Gimdytojos atvaizdai atskleidė Marijos motinystę kaip pasyvų Dievo valios įvykdymą. Vėlyvaisiais Viduramžiais, pranciškonų įtakoje kintant pamaldumo tradicijoms, vis labiau ryškėjo Švč. Mergelės Marijos, kaip Naujosios Ievos - aktyvios išganymo dalyvės ir naujos žmonijos motinos - vaidmuo. Tuo metu gilintasi, kaip per žmogišką Marijos nėštumą pilnai pasireiškė Kristaus žmogystė. Tada ir atsirado Besilaukiančios Marijos tipas, kuris Įsikūnijimo slėpinį atskleidė vizualiai paprastesniu ir natūraliau suvokiamu būdu, kartu išsaugodamas visas teologines prasmes. Tikėjimas Marijos tarpininkavimu išganymo plane stiprino tikėjimą jos pomirtiniu išaukštinimu ir užtarimo galia. Nėščioji Marija vis dažniau pradėta vaizduoti su Dangaus Karalienės atributais arba kaip visų mūsų motina (Mater omnium), po savo apsiaustu globianti visus, prašančius jos pagalbos. Taip pamažu besilaukiančios Dievo Motinos atvaizdai perėjo į naujus ikonografinius tipus ir juose po truputį ištirpo.
Simbolika Dievo Motinos atvaizduose
Dievo Motinos atvaizduose gausu simbolinių detalių. Marija dažnai vaizduojama viena, tačiau viskas nurodo Kito buvimą. Pirmiausia - atversta knyga. Paprastai knyga Marijos rankose suvokiama kaip Šventas Raštas, o kartu su nėščios Marijos figūra ji rodo paslėptą Kristaus buvimą pasaulyje. Už Marijos - angelų laikoma širma, užuomina į Jeruzalės šventyklos uždangą, saugančią Dievo paslaptį. Šis motyvas primena, kad Marija, kaip šventyklos Sandoros skrynia, yra vieta, kurioje apsigyvena Dievas. Marija taip pat yra tabernakulis, kuriame slypi aukojamas Kristaus kūnas. Tai nurodo Pelikano motyvas, pasikartojantis audinio ornamentuose - jis simbolizuoja Kristaus atperkančią auką ir Eucharistijos sakramentą. Šalia pelikano, uždangos raštuose pasikartoja saulės - ateinančio Kristaus - simbolika. Saulė - tarsi laukimo nuoroda, antrinanti laukiančios Marijos figūrai. Be šių ženklų, paveiksle yra pačios Marijos atributai - lelija, simbolizuojanti jos nekaltumą (kaip Įsikūnijimo sąlygą), ir karūna, kalbanti apie išaukštinimą danguje (jos motinystės pasekmę).
Vilniaus Pranciškonų Bažnyčios „Baltoji Dievo Motina“
Pranciškonų bažnyčia sostinės Trakų gatvėje yra vienas seniausių miesto statinių, jo istorija siekia XIV amžių. Nors bažnyčia yra gotikinė, XVIII a. ji įgijo ir baroko formų. 1992 m. joje buvo atidengta stebuklinga laikoma Švč. Mergelės Marijos (Baltosios Dievo Motinos) statula.
Dailėtyrininkė profesorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, savo straipsnyje „Nėščiosios Dievo motinos skulptūra Vilniaus pranciškonų bažnyčioje“ teigia, kad Marijos skulptūra - nėščiųjų ir negimusių vaikų globėja, nedarnių šeimų taikytoja. „Vilniaus pranciškonų Baltosios Mergelės kultas atitinka liaudiškąją pamaldumo tradiciją: ji globoja šeimą konkrečioje buitinėje situacijoje“, - teigia menotyrininkė. Apie stebuklingą skulptūrą kalbama ir Juozos Vaišnoros knygoje „Marijos garbinimas Lietuvoje“. Kaip rašoma paskutiniojo gvardiono Gerardo Domkos laiškuose provinciolui, figūra nuo 1905 m. labiausiai garbinama po Aušros vartų - apie stebuklus ir malones liudija dvi spintelės su votais.
Marija stovi ant Žemės rutulio, jos rankos sudėtos prie krūtinės. Vainikuotą galvą supa 12 auksinių žvaigždžių. Prieš statulą įrengti mažas altorėlis ir klauptai, ant kurių tikintieji prašo malonių. Manoma, kad Marijos skulptūra globoja šeiminių krizių metu - pavyzdžiui, esant vyro neištikimybei, aborto atveju. Pasak pranciškonų bažnyčios klebono, stebuklinga skulptūrą laiko tikintieji, tačiau oficialiai Bažnyčia jos stebuklingumo nepripažino ir neplanuoja dėl to kreiptis į atsakingas institucijas.
„Baltosios Mergelės“ Atsiradimo ir Išsaugojimo Istorija
Egzistuoja dvi skulptūros atsiradimą aiškinančios versijos. Pagal vieną jų, figūrą 1676 m. sukūrė italai skulptoriai Petras Peretti ir Jonas Galli, vykdę darbus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Antroji teigia, kad Dievo motinos figūra - vietinio Vilniaus Jėzuitų mokyklos skulptoriaus kūrinys, sukurtas apie 1750 m. Maždaug po šimtmečio skulptūrai vienuolyno patalpose neliko vietos. 1890 m. Vilniaus miesto generalgubernatorius Kochanovas įsakė skulptūrą sunaikinti.
Tačiau įsakymo vykdytoju buvęs Feliksas Petraškevičius skulptūros nusprendė nenaikinti: nišą, kurioje buvo statulėlė, užkalė lentomis ir užtinkavo. Po daugelio metų sienos ėmė trūkinėti, tinkas nubyrėjo, o per kiaurymes buvo galima įžiūrėti „Baltosios Mergelės“ veidą. Kažkas lentoje išpjovė mažą langelį ir pakabino viršuje lemputę, ir čia vėl ėmė rinktis tikintieji. Marijos skulptūros atsidengimas buvo įvertintas kaip stebuklas. Po kurio laiko atnaujinta skulptūra atsidūrė vienuolyno priemenėje įrengtoje koplyčioje. Bažnyčią grąžinus broliams pranciškonams, 1935 m. figūrą nuspręsta nunešti į bažnyčią ir patalpinti šv. Lauryno koplyčioje. 1949 m. bažnyčia uždaryta ir perduota valstybės archyvui. Nuo to laiko žinių apie skulptūrą nebuvo. Tik po 1992 m., kai archyvas paliko bažnyčios patalpas, Nekaltai prasidėjusios Švenčiausios Mergelės Marijos figūra vėl atidengta.
Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu Paveikslas: Piligrimystės Simbolis
Nors tema yra gotikinė skulptūra, neatsiejama Lietuvos Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi paveldo dalis yra ir garsieji paveikslai, bylojantys apie gilią tikėjimo tradiciją. Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, kabantis bazilikos didžiajame altoriuje, yra vienas iš tokių pavyzdžių. Šis XVII a. 3-4 dešimtmetyje nutapytas ir veikiai išgarsėjęs malonėmis paveikslas yra Hodegetria ikonografinio tipo. Jo prototipas - Marijos Snieginės ikona, esanti Romoje, Didžiojoje Marijos bazilikoje, ir yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija.
Marijos ir Kūdikuio figūras dengia iš gausybės Šiluvoje suaukotų votų 1674 m. žymaus Karaliaučiaus auksakalio Lauryno Hofmano nukaldinti aptaisai. Popiežiui Pijui VI leidus, paveikslas 1786 m. rugsėjo 8 d. Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas 2002-2003 m. buvo nuodugniai tiriamas bei restauruojamas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre.
Šiluva tapo piligrimystės vieta, primenančia mūsų gyvenimo kelionę ir dvasines paieškas, o Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas 1608 metais yra vienas iš pirmųjų Bažnyčios oficialiai pripažintų apsireiškimų Europoje. Šiais Jubiliejaus metais, po Didžiųjų Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų, pradedama Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo piligrimystė po Kauno arkivyskupijos parapijas. Šis paveikslas, nutapytas pagal malonėmis garsėjantį bei Šiluvos bazilikoje gerbiamą Dievo Motinos atvaizdą, parengtas kelionei, kad įkvėptų vilties daugelio žmonių širdims. Vyskupas Saulius Bužauskas paskelbė apie Šiluvoje prasidedančią piligrimystę - pirmoji paveikslą sutiko Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija, o per metus jis keliaus arkivyskupijoje ir bus priimtas septynių dekanatų parapijų bendruomenėse.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
