10 gyvūnų globos įsakymų žmogui
Gyvūnų gerovė yra svarbi visuomenės dalis, o jų globa - tai ne tik moralinė pareiga, bet ir teisinė atsakomybė. Šiame straipsnyje aptariame 10 svarbiausių gyvūnų globos principų, kurie turėtų vadovautis kiekvienas žmogus, ir palyginsime juos su istorine situacija tarpukario Lietuvoje.
Gyvūnų padėtis tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje ūkio gyvūnai buvo labai svarbūs, kadangi ūkininkavimas daugeliui vis dar buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nepaisant to, ūkio gyvūnų padėtis buvo sudėtinga. Žmonėms trūko elementarių gyvūnų priežiūros ir globos žinių, todėl dažniausiai su gyvūnais buvo elgiamasi gan žiauriai. Materialinės naudos siekis dažnai lemdavo ūkio gyvūnų poreikių ignoravimą, ūkininkai pagailėdavo geresnio ar gausesnio pašaro; produktyvumo didinimas kai kuriems augintojams buvo daug reikšmingesnis už gyvulių sveikatą, todėl ją dažnai užmiršdavo ir tinkamai nepasirūpindavo. Labai neigiamai vertintas ūkio gyvūnų nepaklusnumas: už netinkamą elgesį gyvuliai susilaukdavo itin žiaurių drausminimo priemonių. Nevengta ir stipriai gyvūno sveikatą žalojančių ar kančias keliančių būdų: gyvulius ragindavo mušant, spardant, daužant įvairiais daiktais per skaudžiausias vietas. Žinoma, negalima teigti, kad visi ūkiuose dirbantieji taip žiauriai elgėsi su savo laikomais ūkio gyvūnais, tačiau periodinėje spaudoje bei archyviniuose dokumentuose gausu šiurkštaus elgesio pavyzdžių.
XX a. pirmoje pusėje kačių ir šunų situacija buvo kiek kitokia nei dabar: nei šunys, nei katės negaudavo tiek dėmesio, tačiau galima pastebėti, kad kai kurių šeimininkų jie buvo mylimi labiau nei kiti gyvūnai. Visiems gyvūnams tuomet buvo priskiriamos funkcijos, kurias šie turėjo atlikti. Šunys - sargai, o katės - graužikų naikintojos. Gamtininkas Tadas Ivanauskas visas kates laikė kenkėjomis ir nereikalingais gyvūnais, o tokio vertinimo katės susilaukė už savo instinktyvų norą medžioti paukštelius. Lietuvos spauda palaikė žymaus gamtininko nuomonę, straipsniuose katės, medžiojančios paukščius bei naikinančios lizdus, vadintos dykaduonėmis, buvo skatinama tokias kates naikinti kaip neatliekančias savo funkcijų kenkėjas. Taigi, katė privalėjo gaudyti peles ir žiurkes, o tuo neužsiimanti - prilygo tiems patiems parazitams. Toks požiūris stipriausias buvo kaimuose. Tuo tarpu miestuose, ypač labiau pasiturinčių žmonių namuose, šunys ir katės įgaudavo mylimo ir lepinamo augintinio vaidmenį. Miestiečiai nevengė kelti bylas, jei jų mylimas augintinis būdavo sužalojamas ar palaikius beglobiu gyvūnu - nušaunamas. Pasitaikydavo ir gana keistų ir įdomių bylų. Pavyzdžiui, katės šeimininkas buvo paduotas į teismą už tai, kad jo katė suėdė kaimynės kanarėles. Moteris reikalavo sąžiningos bausmės už katės nusikaltimą, jos nuomone, teisingiausia buvo mirties bausmė katei.
Beglobiai gyvūnai: istorinė perspektyva
Tarpukario Lietuvoje beglobiai gyvūnai kėlė daugiau problemų nei šiuo metu. Gyvūnų ženklinimas nėra toks ir naujas būdas kovai su beglobiais gyvūnais. Nuo 1924 m. buvo leidžiama rinkti mokesčius už šunų laikymą, tuo pačiu buvo įvestas privalomas šunų registravimas savivaldybėse. Šunys, neturintys registraciją patvirtinančio antkaklio su įrašais, buvo gaudomi ir po 3 dienų, neatsiradus šeimininkams (o jie atsirasdavo retai), sunaikinami. Visuomenės sąmoningumo ir atsakomybės jausmo stygius nulėmė, jog beglobių gyvūnų nuolat daugėjo. Nepageidaujami gyvūnai dažniausiai būdavo išvežami paklaidinti į miškus ar kur nors toliau nuo gyvenvietės, toks sprendimo būdas problemas tik pagilindavo. Paklaidinti gyvūnai būdavo pasmerkti kęsti badą ir šaltį, ieškodami maisto jie greitai tapdavo užkrečiamų ligų aukomis bei platintojais. Užsikrėtę gyvūnai užklysdavo ir į gyvenvietes, kuriose užkrėsdavo naminius bei ūkio gyvūnus. Klaidžiojantys beglobiai gyvūnai daugiausiai platino pasiutligę, taip pat galėjo pernešti snukio ir nagų ligą, kuria dažniausiai serga galvijai, tačiau retesniais atvejais gali sirgti ir kiti gyvūnai. Pasiutlige sergantys gyvūnai kėlė pavojų ir žmonėms, todėl buvo būtina imtis griežtų priemonių beglobių gyvūnų kontrolei. Ligos paplitimo teritorijose buvo įsakyta visus šunis laikyti pririštus, o kates uždarytas. Kovą su beglobiais gyvūnais apsunkino žmonių abejingumas ir įstatymų nepaisymas; nepririšti šunys dažnai pabėgdavo ir prisidėdavo prie beglobių gyvūnų skaičiaus augimo. Beglobiai šunys keldavo daug rūpesčių miestiečiams, alkani šunys puldinėjo praeivius bei kitus gyvūnus.
Gyvūnų globos organizacijos: istorija ir dabartis
Prieš 80 metų gyvūnų globos organizacijų buvo, bet tikrai mažiau. 1922 m. įsteigta Lietuvos Gyvulių globos draugija (LGGD), kuri daugiausiai ir rūpinosi su gyvūnų globa susijusiais klausimais. Šios draugijos veiklos spektras gana platus, tačiau tai netrukdavo pasiekti gerų rezultatų. LGGD narių iniciatyva buvo rengiami nauji gyvūnų globos įstatymai, organizuojamas visuomenės švietimas, skatinantis užtikrinti geresnes sąlygas gyvūnams, nuolat ieškoma geriausių problemų sprendimo būdų. Gyvūnų prieglaudų steigimo idėja buvo iškelta ir svarstyta draugijos visuotiniuose susirinkimuose, tačiau iki jų steigimo nebuvo prieita. Valstybės įsteigtų gyvūnų prieglaudų, kurios veiktų kaip šiuolaikinės, nebuvo. Galbūt mažiausiai LGGD užsiėmė laukinių gyvūnų globa, kadangi 1920 m. buvo įsteigta Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugija su gamtininku Tadu Ivanausku priešakyje, kuri dėmesį telkė į laukinių gyvūnų globą bei jų problemas. Laukinių gyvūnų situacija XX a. pradžioje buvo itin komplikuota, įsigalėjęs brakonieriavimas tapo rimta ir sunkiai sprendžiama problema, todėl buvo labai svarbu sugrąžinti įstatymų autoritetą. Daugiausiai ši draugija vienijo profesionalius medžiotojus ir žvejus, kurie buvo suinteresuoti medžiojamosios gyvūnijos išsaugojimu.
Šiandien veikia tikrai nemažai organizacijų, užsiimančių gyvūnų globa.
10 gyvūnų globos įsakymų žmogui
Gyvūnų gerovė yra svarbi visuomenės dalis, o jų globa - tai ne tik moralinė pareiga, bet ir teisinė atsakomybė. Šiame straipsnyje aptariame 10 svarbiausių gyvūnų globos principų, kurie turėtų vadovautis kiekvienas žmogus.
1. Užtikrinkite tinkamą mitybą ir vandenį
Kiekvienas gyvūnas turi gauti subalansuotą mitybą, atitinkančią jo amžių, veislę ir sveikatos būklę. Visada turi būti pasiekiamas šviežias ir švarus vanduo.
2. Suteikite saugią ir patogią aplinką
Gyvūnas turi turėti savo saugią vietą poilsiui, kur jis jaustųsi ramiai ir jaukiai. Tai gali būti guolis, voljeras ar speciali namelio erdvė.
3. Užtikrinkite veterinarinę priežiūrą
Reguliarūs apsilankymai pas veterinarą, skiepai ir prevencinės priemonės nuo parazitų yra būtinos norint palaikyti gyvūno sveikatą.
4. Suteikite fizinį krūvį ir psichinę stimuliaciją
Tinkamas fizinis aktyvumas ir žaidimai padeda išlaikyti gyvūną fiziškai stiprų ir protiškai aktyvų. Tai gali būti pasivaikščiojimai, dresūra ar specialūs žaislai.
5. Ugdykite socialinius įgūdžius
Gyvūnai, ypač šunys, turi būti socializuojami nuo mažens, kad išmoktų bendrauti su kitais gyvūnais ir žmonėmis.
6. Sterilizacija ir kastracija
Esant galimybei ir bendram susitarimui tarp šalių, šeimininkas sutinka savarankiškai pristatyti gyvūną sterilizacijos ar kastracijos procedūrai sutartoje veterinarijos klinikoje per sutartą laikotarpį.
7. Atsakomybė už gyvūno elgesį
Šeimininkas yra atsakingas už savo gyvūno elgesį ir turi užtikrinti, kad jis nekeltų pavojaus ar nepatogumų aplinkiniams.
8. Neatidavimas ir nepriėmimas be priežasties
Gyvūnas nėra daiktas, kurį galima tiesiog atiduoti ar priimti. Jei šeimininkas negali tinkamai prižiūrėti gyvūno, jis privalo ieškoti jam naujų, atsakingų šeimininkų.
9. Konfidencialumas ir duomenų apsauga
Šalys įsipareigoja saugoti ir neatskleisti asmens duomenų tretiesiems asmenims be kitos šalies sutikimo, taip pat tvarkyti asmens duomenis Europos Sąjungos teisės aktų bei Lietuvos Respublikos įstatymų pagrindais ir tik tiek, kiek reikalinga sutarties bei taikytinų teisės aktų reikalavimų įgyvendinimui.
10. Gyvūno atėmimo teisė
Šeimininkui nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojimų ir neužtikrinant gyvūno gerovės, organizacija turi teisę gyvūną atsiimti iš šeimininko.
Gyvūnų padėties pokyčiai Lietuvoje
Be abejonės galiu sakyti, kad gyvūnų padėtis Lietuvoje pasikeitė ir tik į gerąją pusę. Jau vien esama beglobių gyvūnų situacija demonstruoja didžiulį teigiamą pokytį. Gyvūnų prieglaudos, globa užsiimančios organizacijos bei gyvūnų mylėtojai šiuo metu labai aktyvūs ir nuolat rūpinasi gyvūnų gerovės užtikrinimu, beglobių gyvūnų kontrolei naudojami modernūs metodai, valkataujantys šunys nebešaudomi tiesiog gatvėse kaip buvo daroma XX a. pirmojoje pusėje. Gerėjančios gyvenimo sąlygos taip pat paveikė ir gyvūnų priežiūros kokybę. Manau, kad didžiausius nuopelnus galima skirti švietimui. XX a. pirmoje pusėje Lietuvos visuomenė dar neturėjo gerų gyvūnų priežiūros įgūdžių, akivaizdžiai stigo elementariausių žinių, kaip užtikrinti gyvūnų gerovę. Tik pradėjus šviesti visuomenę nuo pat mažens, situacija pradėjo keistis. Itin veiksmingi buvo šviečiamojo pobūdžio tekstai spaudoje tiek vaikams, tiek suaugusiems, taip pat daug įtakos turėjo ir specialios programos mokykloms, pavyzdžiui, “Paukščių diena” 1928 m. organizuota Švietimo Ministerijos įsakymu. Periodinėje spaudoje pamokymų ir moralizavimo netrūko ir tai teigiamai veikė visuomenę, buvo formuojama modernios visuomenės vertybių sistema.
Kas yra gyvūnų gerovė
Galbūt jūsų pirmasis rimtas studentiškas darbas - baigiamasis bakalauro darbas tiesiog nuguls liūdnai dulkėti į lentyną, galbūt klystate? Jaunoji istorikė baigiamajame darbe tyrinėjo gyvūnų globą tarpukario Lietuvoje, todėl labai įdomu tyrimo rezultatus palyginti su šių dienų gyvūnų globos ir priežiūros aktualijomis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
