Vaikų nuotraukų dalijimasis internete: pavojai ir atsakomybė
Dalijimasis vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose - įprasta šiuolaikinio gyvenimo dalis, tačiau tėvai dažnai nesusimąsto, kad internete jos lieka amžinai ir gali kelti realių pavojų. Švenčių akimirkos, juokingi atostogų vaizdeliai, pirmieji vaiko žingsneliai - net šis, iš pažiūros nekaltas turinys, gali būti panaudotas netinkamai arba tapti patyčių šaltiniu.
„Jūs parodote savo vaiką visam pasauliui, ir kartais tokiose situacijose, kuriose vaikas atrodo pažeidžiamas: gali būti vaikas nuogas, sergantis, verkiantis. Mes tikrai matom labai daug tokių pavyzdžių internete, ir tėvai galbūt nesusimąsto, kad čia yra amžina, ir kad tą medžiagą gali pasiimti bet kas ir ją naudoti kaip tik jie išmano“, - teigia „Nord Security“ informacijos saugos vadovė Sigita Jurkynaitė.
Tomas Sakro, „Insane video agency“ dirbtinio intelekto specialistas, atkreipia dėmesį, kad vaikai patys turėtų spręsti, ką nori viešinti, o tėvai - įsivaizduoti, kaip vaikas jaustųsi užaugęs, matydamas tokias savo nuotraukas internete. „Tėvai turėtų pagalvoti, kaip vaikas jausis, jeigu jis užaugęs matys, kad yra skelbtos jo nuotraukos, kurių galbūt neturėtų būti. Leiskime pačiam vaikui užaugti ir nuspręsti, kurie vaizdai su juo bus viešinami. Tegul tėvai patys pastato save į tokią situaciją - ar jie norėtų, kad jų nuotraukos iš vaikystės būtų kažkur paskelbtos?“, - tėvus susimąstyti skatina T. Sakro.
Ką slepia nekaltos vaikų nuotraukos internete
„Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė įspėja, kad senos vaikų nuotraukos gali tapti elektroninių patyčių šaltiniu ir sukelti tiek psichologines, tiek socialines pasekmes. „Klasiokai paima tą seniai seniai įkeltą nuotrauką ir paplatina ją, galbūt ten vaikui nepatinka jo išvaizda, nebepatinka tas atvaizdas, kuris buvo anksčiau, ir tai gali sukelti ne vien asmeniškai psichologiškai sunkius jausmus, bet ir pasekmes grupėje. Prasideda sudėtingesni santykiai klasėje, patyčios, tai tikrai gali turėti tiek individualių pasekmių, tiek ir socialinių pasekmių reputacijai“, - pasakoja E. Tamulionytė.
Ekspertai rekomenduoja socialiniuose tinkluose naudoti privatumo nustatymus, reguliariai valyti senus archyvus ir dalintis informacija atsakingai, pagalvojant apie vaiko saugumą bei gerovę. „Visur galima savo paskyras uždaryti, padaryti, kad galėtų prieiti tik draugai, išsivalyti sąrašus draugų, kuriuos esam pridėję, nors galbūt jų ir nepažįstam. Tiesiog truputėlį tą savo skaitmeninį kiemą prasišluoti, susitvarkyti, apsivalyti, ir jeigu įmanoma, kuo daugiau tų nuotraukų ir video ištrinti, jeigu jie jau yra seni ir manot, kad tai gali kompromituoti jus ar jūsų vaiką“, - pataria „Nord Security“ informacijos saugos vadovė Sigita Jurkynaitė.
Ką reikia žinoti prieš bendrinant savo vaikų nuotraukas internete
Vaikai internete - lengvas taikinys viliotojams
Kasmet šimtai milijonų vaikų visame pasaulyje nukenčia nuo internetinių viliotojų. Tai - viena jautriausių ir svarbiausių temų, apie kurias tėvai ir mokytojai vis dar kalba nedrąsiai. Iš pirmo žvilgsnio viskas prasideda nekaltai - nauja pažintis socialiniame tinkle, malonūs žodžiai ar draugiškas pakvietimas į draugų sąrašą.
„Žmogus bando perprasti to konkretaus vaiko pomėgius, gyvenimo būdą, problemas. Jis siūlo atlygį, nupirkti žaidimą, nupirkti žaidimo pinigėlius, tokiu būdu gaunamos pirmos nuotraukos“, - pasakoja Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas Sigitas Šemis.
Pasak pareigūno, vienas pavojingiausių tokio bendravimo etapų - momentas, kai vaikas pasiduoda emociniam spaudimui ir išsiunčia pirmą intymią nuotrauką. „Prasideda prašymai, pradžioje nusiimk megztinį ir nusifotografuok, nekaltai, po to intymią vietą jau nusifotografuok, ir kai tik atsiranda pirmoji intymios vietos nuotrauka - prasideda šantažas, vaikas išsiuntęs tokią nuotrauką išsigąsta ir bijo kažkam apie tai prisipažinti, bijo pasėkmių, bijo, kad jis kaltas, nors jis turėtų žinoti, kad kaltas tikrai ne jis pats“, - pabrėžia S. Šemis.
Pareigūnas skatina visus, susidūrusius su seksualiniu priekabiavimu ir viliojimu internete, nebijoti apie tai informuoti atsakingas institucijas ir taip užkirsti kelią skriaudikams. „Tėvai turėtų visapusiškai psichologiškai palaikyti vaiką, užfiksuoti visą susirašinėjimą ir jokiu būdu nieko netrinti, o atiduoti mums, policijai. Vaikui turime sakyti, kad jeigu jau taip įvyko, ateik, pasakyk, ir mes toliau atiduosime tai policijai. Vaikas turi žinoti, kad mes šitoje situacijoje esame jo pagalbininkai, ir kad jis tikrai nekaltas, jis tiesiog tapo tų negerų žmonių auka. Mes, pradėję tyrimus ir suradę tą žmogų ar žmones, kurie tai daro, apsaugosime ir kitus vaikus“, - sako Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas Sigitas Šemis.
Apie šias patirtis atvirai kalba ir patys paaugliai, dalyvavę laidos rubrikoje „Paaugliai dalijasi“: „Man buvo aštuoni metai, turėjau „Instagram“ paskyrą, kėliau ten selfius, eglutes, nieko neįprasto, ir tiesiog kažkoks nepažįstamas vyras iš niekur nieko man ten atsiuntė lytinį organą“, - pasakoja viena iš pašnekovių. Kitas jaunuolis prisipažįsta, kad dėl patirto priekabiavimo nesikreipė į tėvus, nes bijojo tėvų reakcijos: „Kai būna prastas ryšys su tėvais, tada paaugliai net nenori pasakoti apie tokius dalykus, nes galbūt tėvai net sugėdins, sakys, ką tu ten socialinėse medijose tokio kėlei, kad priviliojai. Mes su mama labai mažai kalbame apie tokius išgyvenimus, neturime artimo ryšio“, - dalinasi vaikinas.
Tomas Sakro, „Insane video agency“ dirbtinio intelekto specialistas įspėja, kad šiuolaikinės technologijos vis labiau didina internetinio priekabiavimo problemą. Lengvai prieinami dirbtinio intelekto įrankiai leidžia kurti realistiškas netikras tapatybes, suklastotas nuotraukas ir net pokalbius. „Bet kas gali apsimesti paaugliu arba vaiku, sugeneruodamas kažkokį vaizdą ar sukurdamas bendraamžį, kuris užsiima tokiais pačiais dalykais, mėgsta panašius žaidimus. Jie bando rasti bendrų interesų ir taip priartėti prie potencialaus susitikimo, išviliojimo ar kažko kito“, - sako T. Sakro.
Tėvus ir mokytojus edukuotis internetinio saugumo klausimais skatina ir „Nord Security“ informacijos saugos vadovė Sigita Jurkynaitė: „Dirbtinio intelekto prieinamumas yra didžiulis, grėsmė yra labai didelė ir ji didėja mums bekalbant, tad tėvai turi visų pirma patys edukuotis apie šią grėsmę, kodėl tai vyksta ir kaip tai vyksta, nes tai gali būti panaudota ir prieš juos“, - teigia pašnekovė.
Intymių nuotraukų platinimas ir jo pasekmės
Šiais laikais intymių nuotraukų dalijimasis virtualiame pasaulyje itin populiarus - dažnai tam naudojamos susirašinėjimo programėlės, kurias galime rasti daugelio paauglių telefonuose bei kompiuteriuose. Eglė Tamulionytė, „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė pasakoja, kad į „Vaikų liniją“ dažnai kreipiasi paaugliai, išsiuntę intymias nuotraukas draugystės metu ir pradėję abejoti šiuo pasirinkimu. „Kreipiasi, nes santykyje buvo išsiųstos nuotraukos, bet galbūt santykis pakrypo kažkaip kitaip ir atsirado baimė, kad dabar pasidalins tomis nuotraukomis. Be abejo taip pat kreipiasi tada, kai nuotraukos kažkur nuteka ir ateina pasekmės. Nebūtinai kiekvienu atveju taip nutiks, kad nuotraukos bus paviešintos, bet sextingas žinoma atveria tokius pavojus“, - teigia E. Tamulionytė.
Tuomet Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas Sigitas Šemis primena, kad sextingo pasekmės gali būti kur kas rimtesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Nuogo kūno, intymios kūno vietos nuotraukos ar vaizdo įrašo siuntimas bet kokia internetine erdve yra nusikalstama veika, nesvarbu, ar tai tavo draugas, ar tai išgalvotas asmuo. Baudžiamojo įstatymo 309 straipsnis numato baudą, laisvės apribojimą, arba griežčiausią laisvės atėmimą iki ketverių metų - tam pakanka laikyti, platinti, gaminti, disponuoti pornografinio turinio dalykais, tad vien tokių dalykų laikymas savo kompiuteryje ar telefone užtraukia baudžiamąją atsakomybę“, - įspėja pareigūnas.
„Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė pabrėžia, kad moralizavimas čia nepadės - svarbiausia atvirumas ir pasitikėjimas. „Vien tik gąsdinimas pasekmėmis gali turėti nelabai gerą rezultatą, nes jeigu vaikas galiausiai padaro tai, ko mes nenorime, kad darytų, tikėtina, kad tuomet nebeateis pas mus prašyti pagalbos. Labai svarbu stengtis pokalbį išlaikyti kuo atviresnį, leisti vaikui pačiam pamodeliuoti tas situacijas“, -primena pašnekovė.
Sigita Jurkynaitė, „Nord Security“ informacijos saugos vadovė, ragina griauti populiarų mitą, kad yra programėlių, kuriose gautų nuotraukų neįmanoma išsaugoti ilgam laikui. Viena tokių - „Snapchat“ - itin pamėgta ir plačiai naudojama paauglių tarpe. Programėlė turi funkcija, kuri siųstą vaizdą parodo tik kelias sekundes - po to jo peržiūrėti nebegalima. Nepaisant to, nuotraukos, siųstos tokiu būdu, vistiek gali būti išsaugomos. „Nėra tokio dalyko, kaip išnykstančios nuotraukos. Išsiųsta nuotrauka gal ir nebus išsaugota programėlėje, bet žmogus gali pasidaryti jos kopiją su kitu telefonu ar paprasčiausiai padaryti ekrano nuotrauką. Šitą mitą reikia griauti, nes tai duoda labai daug drąsos, kad galima daryti bet ką, nes už sekundės tai dings, bet reikia suprasti, kad tas vaizdas išliks amžinai“, - įspėja S. Jurkynaitė.
Tuo tarpu Tomas Sakro, „Insane video agency“ dirbtinio intelekto specialistas, siūlo paprastą, bet veiksmingą būdą išvengti nemalonių situacijų internete: „Siųskime, ką norime, bet pirma pagalvokime, ar būtų malonu, jeigu tą vaizdą pamatytų visa mokykla, visas miestas, o gal dar daugiau žmonių. Jeigu tau tai tinka, tada tikriausiai viskas tvarkoje, bet jeigu tau tai sukelia diskomfortą vien pagalvojus, tai galbūt paspauskim stabdį“, - pataria specialistas.
Internetinės patyčios: vienas įrašas - tūkstančiai akių
Paskutinėje laidos dalyje pašnekovai aptaria ir internetinės patyčias bei jų keliamą žalą. Patyčios internete gali įsiplieksti akimirksniu ir pasiekti daug didesnę auditoriją, taip sukeliant skaudžias pasekmes aukai. „Kai tai vyksta internetu, tas, kuris bando užgaulioti, jaučiasi nepakaltinamas, nes jis jaučia nuotolio širmą, kad jis gali bet ką parašyti ir likti nenubaustas“, - sako Tomas Sakro, „Insane video agency“ dirbtinio intelekto specialistas. Jo teigimu, technologijos leidžia slėptis už fiktyvių paskyrų, todėl užgaulūs žodžiai ar memai plinta greičiau nei realiame gyvenime.
Anot Sigitos Jurkynaitės, vienas įrašas ar nuotrauka gali žaibiškai išpopuliarėti ne tik pažįstamų rate, bet ir visame internete. „Tai - geografiškai neapribotas patyčių darytojų ratas, nes tai nebėra tik tavo kiemas ar mokykla, tai gali būti visas pasaulis“, - pabrėžia Sigita Jurkynaitė, „Nord Security“ informacijos saugos vadovė.
Ekspertai sutaria: patyčios neegzistuotų be stebėtojų. Net ir vienas padrąsinantis žodis, komentaras ar pagalbos gestas gali pakeisti aukos situaciją. „Stebėtojai labai daug gali pakeisti patyčiose, nes iš principo tai yra reiškinys, kuris be stebėtojų nevyksta. Tai nėra asmeninė konfliktinė situacija, patyčiose veiksmai yra daromi specialiai tam, kad kiti asmenys juos matytų, ir jeigu tie, kurie žino apie patyčių situaciją jos nestabdo, tai jie sukuria didelį jėgų netolygumą, kai vienas vaikas yra nuteikiamas prieš visus“, - teigia E. Tamulionytė.
Tėvų ir mokytojų vaidmuo čia itin svarbus. Jie turi ne tik aiškinti vaikams, kaip blokuoti ar pranešti apie netinkamą turinį, bet ir patys reaguoti atsakingai. „Visko internete nesustabdysim, bet tikrai reikia kiek įmanoma apsisaugoti iš anksto, o kai jau kažkas vyksta, reikia nesivelti į kažkokias diskusijas ir nepasiduoti tai emocijai, o tiesiog užfiksuoti, susirinkti įkalčius, įrodymus ir perduoti juos institucijoms“, - primena Sigita Jurkynaitė, „Nord Security“ informacijos saugos vadovė.
Teisiniai aspektai ir BDAR
Katerina Jarmolovičienė, Skaitmeninės etikos centro ekspertė, aiškina, kad pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR), vaiko nuotraukų ir informacijos apie jo ugdymo įstaigą dalinimąsi reglamentuoja šis reglamentas. Mokslo metų pradžios nuotraukų viešinimas socialiniuose tinkluose gali būti laikomas asmens duomenų tvarkymu buitinei veiklai. Tačiau, kai nuotraukos pasiekia tūkstančius sekėjų, o ypač jei tėvai turi komercinius santykius su mokykla ar ją reklamuoja, kyla klausimas, ar tai vis dar gali būti laikoma asmenine veikla. Jei ne, tuomet asmuo, besidalinantis tokia informacija, tampa duomenų valdytoju ir turi laikytis BDAR reikalavimų, įskaitant teisinių pagrindų duomenų tvarkymui turėjimą.
Kitas svarbus teisinis aspektas yra tas, kad duomenų subjekto teisės pagal BDAR galioja visiems, nepriklausomai nuo amžiaus. Vaikai taip pat turi teisę kreiptis į duomenų apsaugos priežiūros institucijas dėl savo teisių užtikrinimo ar net bylinėtis dėl patirtos žalos. Europoje jau buvo atvejų*, kai suaugę vaikai reikalavo pašalinti jų vaikystės nuotraukas, kurias be jų sutikimo socialiniuose tinkluose viešino tėvai ar seneliai, pažeidžiant BDAR nuostatas. Tai rodo, kad kartais tėvų sprendimai gali pažeisti vaikų teises ir atskleidžia svarbius kultūrinius pokyčius, kai vis daugiau dėmesio skiriama sutikimo ir asmeninių ribų svarbai.
Pagal BDAR, kai kurie duomenys laikomi jautriais (specialiųjų kategorijų duomenimis), pavyzdžiui, sveikatos duomenys. Jei vaiko nuotraukose matomi, pvz., tam tikros sveikatos būklės ar negalios požymiai, tokių duomenų tvarkymui reikalinga ypatinga apsauga. Taip pat atsargiai reikia elgtis su duomenimis, kurie nėra laikomi jautriais, bet gali padėti lengviau nustatyti vaiko tapatybę. Pavyzdžiui, tai gali būti vardas, pavardė, gimimo data, mokyklos pavadinimas ar adresas, namų adresas ar kiti kontaktiniai duomenys, geografinė vieta (pvz., nuotraukos su vietos žymėjimais), vaizdo ar net balso įrašai. Pagal tokią informaciją, ypač kai ji nuolat atnaujinama, gali būti įmanoma identifikuoti konkretų vaiką.
Yra įvairių informacijos dalinimosi kanalų: pokalbių programėlės, socialiniai tinklai, uždaros paskyros ir grupės. Šių kanalų paslaugų tiekėjai privalo aiškiai nurodyti, kaip tvarkomi asmens duomenys. O tėvai, savo ruožtu, turėtų ne tik patys susipažinti su platformų sąlygomis, bet ir mokyti vaikus atkreipti dėmesį į svarbiausius sąlygų punktus, pavyzdžiui, kokie duomenys renkami, kam jie gali būti perduodami ir kokius ribojimus galima nustatyti. Turėkime mintyje, kad pasidalijus asmenine informacija socialiniuose tinkluose negalime turėti 100 proc. garantijos dėl jos saugumo.
„Sharenting“: kai tėvų ketinimai ir realybė skiriasi
Guoda Sakalauskienė, asmeninio prekės ženklo konsultantė, įmonės „Promefile“ įkūrėja ir vadovė, konferencijose kalbanti apie vaiko atvaizdo demonstravimo internete pasekmes, pasakoja apie Jungtinėje Karalystėje atliktą ir šiais metais publikuotą tyrimą, kuris atskleidė vadinamąjį „privatumo paradoksą“ - situaciją, kai tėvų ketinimai apsaugoti vaikų privatumą nesutampa su jų realiu elgesiu internete. Analizuojant influencerių atsakymus ir publikuotą turinį, paaiškėjo, kad visi tyrime dalyvavę turinio kūrėjai dalijosi savo vaikų atvaizdais - nuo 43 proc. iki net 99 proc. jų įrašų. Dar daugiau - net 70 proc. atvaizduose buvo aiškiai matomas vaiko veidas, o 38 proc. atskleidė asmeninės informacijos, tokios kaip vaikų vardai, amžius ar net buvimo vieta. Maždaug 10 proc. įrašų vaikai buvo pavaizduoti potencialiai gėdingose situacijose, o 11 proc turinio buvo intymaus pobūdžio - dalintasi vaikų emocijomis, ligomis ar pykčio priepuoliais.
„Ar toks dalijimasis vaikų gyvenimo detalėmis yra apgalvota strategija, kai komerciniai interesai viršesni nei privatumas, ar tai tiesiog natūralus „dalijimasis kasdienybe“ su aplinkiniais - vieningos nuomonės čia nėra. Įdomu, kaip ateityje jausis žmogus, kuris dar nesulaukęs 13-os metų jau turi daugiau nei 1300 nuotraukų archyvą, kurio didžioji dalis paskelbta be jo sutikimo, ką rodo šie tyrimai. Tyrime, paskelbtame žurnale „The Journal of Pediatrics“, įspėjama, kad be vaiko sutikimo paliktas skaitmeninis pėdsakas gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko savigarbai, saugumui ir galimybėms ateityje“, - sako G. Sakalauskienė.
„Jau antroje ar trečioje klasėje vaikai puikiai supranta socialinių tinklų esmę ir neretai turi aiškintis savo draugams, ką jų tėvai „papostino“. Apie 10-11 metų jie jau pradeda save „googlinti“, o kai kuriems tai būna šokas - suvokus, kiek daug informacijos apie juos yra viešojoje erdvėje. Tai yra momentas, kai verta atsisėsti kartu su vaiku, peržiūrėti tėvų socialinės medijos paskyras ir pašalinti tai, kas vaikui atrodo nepriimtina“, - pataria G. Sakalauskienė.
Pašnekovė akcentuoja, kad kiekvienas sprendžiame kaip norime auginti ir auklėti savo vaikus, kokią vaikystę jiems siūlome, bet jei esame tie tėvai, kurie dalyvaujame „sharenting“ procese, svarbu naudoti filtrus skelbiamam turiniui, tartis su vaiku ir nuolat įvertinti, ar skelbiami įrašai atitinka ilgalaikius tikslus bei vaiko interesus. G. Sakalauskienė paaiškina, kad pats „sharenting“ - tai reiškinys, kai artimieji, dažniausiai tėvai, socialinėje medijoje dalijasi savo vaikų duomenimis: nuotraukomis, istorijomis, pasiekimais ar kitais asmeniniais momentais. Vis garsiau diskutuojama apie šio reiškinio daugiasluoksniškumą - vaiko teisę į saugumą, privatumą ir savo internetinę tapatybę, kuri susiduria su tėvų noru dalintis vaiko pasiekimais internetinėje erdvėje.
Mūsų, kaip tėvų, pavyzdys taip pat yra svarbus, nes taip, kaip mes elgiamės internete, taip elgsis ir mūsų vaikai. Jie mokosi saugoti savo privatumą, reputaciją ir saugumą skaitmeninėje erdvėje stebėdami mus.
Tėvų ir vaikų santykiai skaitmeniniame amžiuje
„Tyrimai teigia, kad 40 proc paauglių nepatinka tai, ką tėvai apie juos skelbia socialiniuose tinkluose. Tai nenuostabu, nes šis internetinis archyvas atspindi tėvų įspūdžius apie vaikus, o ne pačių vaikų suvokimą apie save. Esame pirmoji tėvų karta, aktyviai dalyvaujanti „sharenting“ procese, o mūsų vaikai - pirmoji karta, kuri turės išsamų internetinį archyvą, dažnai sukurtą be jų pačių sutikimo. Šiandien paaugliai naršo draugų tėvų socialinių tinklų paskyras, ieškodami „keistų“ bendraamžių fotografijų, istorijų ar dialogų, kurie gali tapti tarpusavio patyčių objektu. Socialinės medijos dėka mūsų vaikai šiandien auga su didesne auditorija nei augome mes, todėl kyla klausimas: ar tikrai tėvų paskyros turėtų dar labiau apsunkinti vaikų gyvenimą?“ - klausia pašnekovė.
Jos nuomone, dar per mažai kalbame apie „sharenting“ poveikį tėvų ir vaikų santykiams, kaip tai veikia vaikų elgseną, savivertę ir asmeninį vystymąsi, kokį ilgalaikį pėdsaką tai palieka jų ateičiai, kur nukeliauja vaikų nuotraukos ir tapatybės informacija, kaip viešai prieinama informacija gali būti panaudota bloga linkinčių žmonių. „Svarbu suvokti, kad socialinės medijos algoritmui nepatinka mūsų vaikai, jam patinka žmonių įsitraukimas, kurį sukelia šis turinys. Kai kuriuose tyrimuose apskaičiuota, kad iki 2030 m. beveik du trečdaliai jaunosios kartos tapatybės sukčiavimo atvejų bus susiję „shareting“ efektu, kaip jau minėjau, daugiau pasekmių matysime ateityje“, - neabejoja G. Sakalauskienė.
Pašnekovė sako šiandien pernelyg dažnai girdinti iš tėvų, kad „jie žino, jog jų vaikai gerai jaučiasi, kai tėvai dalijasi jų duomenimis“, bet jos nuomone, dar turime palaukti, kol užaugusi influencerių tėvų įtakoje gyvenusi karta galės pati pasakyti, ką apie tai mano, kaip jaučiasi. „Dirbdama asmeninio prekės ženklo srityje pastebiu, kad šis reiškinys tampa vis aktualesnis - vis daugiau atliekama mokslinių tyrimų, analizuojančių, kokį poveikį daro tėvų sprendimas aktyviai dalintis vaikų gyvenimo akimirkomis, vis dažniau pasirodo ir vaikų, augusių influencerių šeimose, liudijimai apie savo patirtis bei daugėja patarimų, kaip tą daryti saugiau“, - sako ji ir pateikia kelis pavyzdžius. Vienas paauglys, užaugęs influencerių šeimoje, išsakė: „Prašau jūsų būti šios vaikų kartos balsu, nes iš pirmų lūpų žinau, ką reiškia neturėti pasirinkimo, kai skaitmeninis pėdsakas, kurio nesukūrei, lydi tave visą likusį gyvenimą“. Kita istorija iš JAV - S. Franke, augusi šeimoje, kur gyvenimas buvo transliuojamas „YouTube“ kanale, šiais metais išleido knygą apie traumuojančius savo vaikystės išgyvenimus.
Vaiko atvaizdo viešinimas ir teisinė atsakomybė
Klausimą, kaip teisiniai reglamentai apibrėžia vaikų bei paauglių privatumo apsaugą socialiniuose tinkluose, „AVOCAD“ vyresnysis teisininkas Mantas Baigys atsako, kad nepilnamečių vaikų duomenys socialiniuose tinkluose turi būti tvarkomi BDAR’e nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pavyzdžiui, mokymosi įstaigai norint viešinti nuotraukas iš mokykloje ar kitoje vietoje vykstančių renginių, turi gauti nors vieno iš tėvų / globėjų sutikimą. Jeigu tėvai socialiniuose tinkluose randa savo vaiko nuotraukas (pvz. iš renginio), turi pilną teisę kreiptis į socialinį tinklą ir prašyti tokias nuotraukas pašalinti. „Štai 2020 m. Nyderlandų teismas įpareigojo močiutę pašalinti savo anūkų nuotraukas iš socialinių tinklų. Taip pat skyrė 50 eurų baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną. Ieškinys buvo pareikštas tėvų, kurie įrodinėjo, jog anūko nuotraukos buvo viešinamos be tėvų sutikimo“, - kitokį pavyzdį pamini teisininkas.
Paklausus, kokia yra tėvų atsakomybė, jei jie savo vaiką „išnaudoja“ viešindami jo atvaizdus, ypatingai tuomet, kai jie maži ir negali patys nuspręsti, M. Baigys akcentuoja, kad kiekvienu atveju tėvai turi vertinti ar vaiko atvaizdo viešinimas nepažeis vaiko interesų, pavyzdžiui, reklamuojant įvairius produktus socialiniuose tinkluose „Jeigu vaikas gali išreikšti savo nuomonę, tai į ją būtina atsižvelgti - jeigu vaikas nesutinka su nuotraukos viešinimu - tėvai ir neturėtų viešinti tokių nuotraukų. Jeigu vaiko atvaizdo viešinimas nebus suderinamas su vaiko interesais - gali būti konstatuojamas ir piktnaudžiavimas tėvų valdžia ir iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Bendra taisyklė - tėvai turi įvertinti kokias galimas neigiamas pasekmes nuotraukos talpinimas socialiniuose tinkluose gali sukelti ateityje, pavyzdžiui, kad iš nepilnamečio vaiko gali tyčiotis jos draugai ir kitos pasekmės“, - pabrėžia teisininkas.
Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė, dr. Eglė Butkevičienė sakė, kad dažniausiai tėvai tai daro norėdami pasidžiaugti viena ar kita proga, tačiau neįvertina, kokią didelę riziką tai atneša: „Kai tėvai dalijasi savo vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose, jie dažnai tai daro turėdami geriausius ketinimus - norėdami atšvęsti svarbius įvykius, pavyzdžiui, gimtadienį ar darželio šventę, pasidalyti šeimos gyvenimo akimirkomis arba išsaugoti prisiminimus. Tačiau tuo pačiu tai kelia ir didelę riziką. Vaikų viešasis įvaizdis susiformuoja dar prieš jiems patiems nusprendžiant, kuo jie norėtų pasidalyti. Taip pat kyla ir saugumo rizika. Nuotraukos, kuriose yra atpažįstamų vietovių ar asmeninių duomenų, gali atskleisti, kur vaikas gyvena, mokosi ar leidžia laiką. Tokią informaciją nepažįstami asmenys gali naudoti persekiodami ar netgi tapatybės vagystės tikslais. Be to, iš pažiūros nekaltos nuotraukos gali atsidurti ir netinkamose interneto svetainėse. Taigi, dalijimasis vaikų nuotraukomis sukuria skaitmeninį pėdsaką, kuris gali lydėti vaiką iki pilnametystės ir vėliau gyvenime sukelti gėdos jausmą ar pakenkti reputacijai.“
Jai pritarė ir įmonės „Telia“ įvairovės ir įtraukties ekspertė Julija Markeliūnė, taip pat atkreipdama dėmesį į skaitmeninį pėdsaką, kurį įvardija kaip vieną didžiausių rizikų: „Šiuolaikinėje visuomenėje įprasta dalytis džiaugsmingomis akimirkomis, todėl dažnai nepagalvojame apie kitos pusės riziką - ilgalaikį informacijos prieinamumą. Net viena nuotrauka ar trumpas vaizdo įrašas, kuriame girdimas vaiko balsas, šiais dirbtinio intelekto laikais gali būti panaudotas įvairiais būdais.“ J. Markeliūnė pridūrė, kad kita tėvų ar globėjų daroma klaida yra manyti, jog užtušuodami vaiko veidą nuotraukoje ar uždėdami saulytės iškarpą ant jo jie apsaugo vaiko privatumą: „Vis dėlto tai irgi nėra iki galo tiesa, nes net ir tokiu atveju aplink esanti informacija, pavyzdžiui, namų ar mokyklos interjeras, žaislai, aplinkiniai žmonės ar geografiniai ženklai, gali tapti metaduomenimis, leidžiančiais atpažinti vaiką ar jo aplinką.“
Įvairovės ir įtraukties ekspertės teigimu, pasiekti nepageidaujamą auditoriją ar būti panaudota žalingais tikslais vaiko nuotrauka gali būti net tada, kai ji yra greitai pašalinama arba keliama į trumpalaikę platformą, pavyzdžiui, „Instagram“ istoriją: „Niekada nežinome, kas ir kokiu tikslu gali padaryti jos ekrano kopiją.“
Psichologinis poveikis ir vaikų savijauta
Be išorinių pavojų, tokių kaip persekiojimas, tapatybės vagystė, nuotraukos patekimas į nepageidaujamas svetaines ir kitų, pašnekovių teigimu, dalijimasis vaikų nuotraukomis jiems gali turėti ir psichologinį poveikį. „Vaikai gali jaustis blogai dėl to, kaip jie yra vaizduojami nuotraukose, ir laikui bėgant tai gali pakenkti jų savigarbai ar pasitikėjimui tarp tėvų ir vaikų. Augdami su kuriamu internetiniu tapatumu, vaikai gali jausti neatitikimą tarp to, kaip jie save mato, ir to, kaip jie yra matomi internete. Taip vaikai praranda savo įvaizdžio formavimo kontrolę ir tai gali turėti neigiamų psichologinių pasekmių, sukelti vaikams stresą ar nerimą. Kai kuriose situacijose vaikų nuotraukų dalijimasis gali pakenkti net ir šeimos reputacijai ar tapti vaikų diskriminacijos ar patyčių priežastimi“, - sakė dr. E. Butkevičienė.
Kalbėdama apie vaikų psichinę sveikatą, „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė sakė, kad vaikai, o ypač paaugliai, į savo nuotraukas socialiniuose tinkluose gali reaguoti itin jautriai: „Šiuo gyvenimo laikotarpiu jiems labai svarbu, kaip juos mato kiti - tai susiję su tapatybės formavimusi ir noru turėti kontrolę savo įvaizdžiui. Jie taip pat siekia daugiau savarankiškumo, autonomijos. Tad nuotraukos, viešinamos be sutikimo, tikrai gali sukelti stiprias emocijas: gėdą, pyktį, išprovokuoti konfliktą su tėvais, pakenkti pasitikėjimui santykiuose. Tačiau konfliktas - ne vienintelis pavojus. Vaikas gali net nežinoti, kad jo nuotrauka jau yra internete, arba dar nesuvokti, kokie gali būti padariniai. Deja, net ir nekaltai atrodanti nuotrauka, o ypač, jei jų yra daug ir geros kokybės, gali būti panaudota piktavalių - apgaulėms, patyčioms, pornografijos kūrimui. Tokie dalykai gali nutikti ir po daugelio metų, o jų padariniai - ilgalaikiai.“
Rekomendacijos tėvams
Paklausta, ar yra būdų, kaip būtų galima dalytis vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose, kad nebūtų pažeistas jų privatumo ir saugumas, J. Markeliūnė teigė, jog visiškai saugaus būdo dalytis vaikų nuotraukomis internete (viešai) praktiškai nėra. Todėl, pasak jos, būtina skatinti tėvų ir globėjų sąmoningumą. „Būdami tėvai savo vaikams visada norime tik gero, norime, kad jie augtų savarankiškos asmenybės, patys priimtų sprendimus. Tad leiskime vaikams patiems nuspręsti, kada jie jau nori būti internete, sulaukime tokio jų amžiaus, kai savo nuotraukų kėlimas yra „legalus“ ir sąmoningas vaikų pasirinkimas. Juk ne šiaip sau egzistuoja amžiaus cenzas socialiniams tinklams. Sulaukime tokio jų amžiaus, kai savo nuotraukų kėlimas yra „legalus“ ir sąmoningas vaikų pasirinkimas. Bet, jei vis tiek norisi tomis nuotraukomis dalytis, rekomenduočiau laikytis tokių atsargumo priemonių: dalytis nuotraukomis tik su artimaisiais per uždaras platformas, o ne viešai socialiniuose tinkluose; vengti dalytis nuotraukomis, kurios atskleidžia jautrią informaciją, pavyzdžiui, vaiko buvimo vietą ar asmeninius duomenis.“
„Nepergąsdinti, kad internetas - pilnas pavojų, bet ir neneigti realių grėsmių. Rekomenduočiau skatinti žmones prisiimti atsakomybę susipažįstant su skaitmeninio pasaulio taisyklėmis ir patiems gilinti savo žinias: Pirmiausia - susipažinti, kaip nuotraukos keliauja serveriais, kur gali likti, kokias metaduomenų galimybes turi dirbtinis intelektas ir kaip informacija gali būti panaudota. Antra - įsivertinti rizikas. Nėra viskas tik juoda arba balta, egzistuoja skirtingos situacijos ir tam tikrais atvejais pasirinkimas dalytis vaikų nuotraukomis gali būti suvokiamas kaip pasvertų rizikų prisiėmimas. Pavyzdžiui, kai kurie nuomonės formuotojai, aktyviai įtraukiantys vaikus į savo socialinius tinklus, aptaria tai su jais, susitaria taisykles ir įveda saugumo protokolus. Tai gali apimti, pavyzdžiui, specialius saugos žodius ar instrukcijas, kaip elgtis, jei su vaikais bandytų susisiekti piktavaliai, apsimesdami tėvais. Idealiu atveju galėtume skirti daugiau dėmesio šioms temoms, rengti daugiau konferencijų ar seminarų apie tėvystės iššūkius skaitmeniniame pasaulyje. Iš tiesų tai yra labai plati ir aktuali sritis, kuri savo aktualumu tik augs.“
„Kaip apsidairome eidami per gatvę, stabtelkime ir prieš dalydamiesi informacija socialiniuose tinkluose. Gal galime kelti mažiau asmenines nuotraukas? Tokias, kurios išreiškia mūsų emociją, leidžia pasidžiaugti, bet neatskleidžia jautrių asmeninių duomenų? Kaip apsidairome eidami per gatvę, stabtelkime ir prieš dalydamiesi informacija socialiniuose tinkluose. Kitas dalykas - požiūris į vaiką. Kalbėkimės su visokio amžiaus vaikais apie tai, kas su jais susiję. Paklauskime sutikimo, net, jei vaikai dar maži, - taip padėsime jiems pasijausti svarbiems ir ugdytis savivertę. Ir visada atsiminkime, kad atvaizdai internete gali gyventi ilgiau nei vaikystė“, - sakė E. Tamulionytė.
„Vaikai dažnai net nežino, kad tėvai dalijasi jų nuotraukomis arba yra tokio amžiaus, kad negali sutikti ar nesutikti. O, kai nuotrauka patenka į internetą, ją galima lengvai kopijuoti, keisti ar platinti be tėvų kontrolės.“ Pasiteiravus, kaip mano, kas už tai turėtų būti atsakingas - ar tik tėvai, o galbūt ir valstybė ar socialinių tinklų platformos, dr. E. Butkevičienė sakė, kad, jos manymu, pagrindinė atsakomybė tenka tėvams, kurie priima sprendimą, kur ir kaip viešinti vaiko nuotraukas: „Dažnai jie tai daro nesusimąstydami apie neigiamas pasekmes ar grėsmes. O galbūt net ir nežino, kokios grėsmės egzistuoja. Todėl labai svarbu suteikti tinkamą informaciją apie vaikų nuotraukų viešinimo socialiniuose tinkluose grėsmes, diskutuoti apie tai viešai, kad tėvai, priimdami sprendimą viešinti nuotraukas, tai suprastų ir jų sprendimas būtų sąmoningas ir apgalvotas.“
Labai svarbu suteikti tinkamą informaciją apie vaikų nuotraukų viešinimo socialiniuose tinkluose grėsmes. Tokiam sąmoningumo skatinimui, pasak profesorės, galėtų padėti informacijos apie galimas grėsmes viešinimas: „Pavyzdžiui, socialinių medijų platformose teikiant griežtesnius privatumo nustatymus ar įspėjimus - tarkime, prieš publikuojant nuotrauką, galėtų būti klausiama: „Ar tikrai norite tai paskelbti viešai?“, mokyklose ir vaikų darželiuose organizuojant vaikų ir tėvų švietimą apie saugų elgesį skaitmeninėje erdvėje arba vykdant viešas skaitmeninio saugumo temos kampanijas savivaldybių ar nacionaliniu mastu. Kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo labiau tikėtina, kad visi suprasime pasekmes ir priimsime „informuotus“ sprendimus.“
tags: #delfi #vaiku #nuotraukos
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
