Kristijono Donelaičio „Metai“: žvilgsnis į vaikų pasaulį XVIII amžiuje

Kristijonas Donelaitis - XVIII a. Mažosios Lietuvos poetas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Jo poema „Metai“ - tai vienas svarbiausių lietuvių literatūros klasikos kūrinių, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Didaktinė poema puikiai atskleidžia XVIII a. vidurio Rytų Prūsijos gyvenimą, suskirstytą į keturis metų laikus: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“.

Nors „Metuose“ kalbama apie žmones, gyvenusius prieš daugiau nei 200 metų, kūrinys nepraranda aktualumo. Kyla klausimas, kaip šiame pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje vaizduojami vaikai. „Metuose“ vaikai nėra pagrindiniai veikėjai, jie tėra šalutiniai, tačiau semantinėje plotmėje - gana reikšmingi. Visas keturias poemos dalis jungia tai, kad vaikai vaizduojami kaip neatskiriama kaimo bendruomenės ir šeimos dalis.

Vaikystės atspindžiai poemos puslapiuose

„Pavasario linksmybėse“ apie vaikus ir vaikystės amžiaus tarpsnį pasisako Pričkus. Jis supranta, kad vaikystei būdingas nuotykių, kvailiojimo potroškis. Šiame fragmente Donelaitis Pričkaus lūpomis pažeria daugiausia informacijos apie vaikų subkultūrą XVIII a. lietuvininkų kaime: vaikai žaidžia, jiems linksma „glūpai“ elgtis, lakstyti po purvus. Pričkus filosofiškai apibendrina: bėga laikas, viskas keičiasi, ir mylimi žaislai tampa nebereikalingi. Įdomu, kad žodis „lėlė“ šiame epizode vartojamas dvejopa reikšme - kaip žaislas ir kaip kūdikis.

Kitas svarbus aspektas yra piemenavimo tema. Krizas per šienapjūtę pasakoja savo nelengvos vaikystės istoriją, kaip po tėvo mirties jam teko dirbti, slūžyti ir kiaules varinėti. Tačiau Krizas taip kalbėdamas nori ne vien apie savo vaikystę ir gabumus papasakoti, bet ir, remdamasis savo pavyzdžiu, paryškinti kitų nedorumą.

Vaikų vieta bendruomenėje ir šeimoje

Lentelėje pateikiame trumpą vaikų vaizdavimo „Metuose“ analizę pagal poemos dalis:

Svarbu pabrėžti socialinę atskirtį: nors būrų vaikai dažnai vaizduojami skurde, poetas išmintingai kalba ir apie prigimtinį abiejų grupių vaikų panašumą. Visi jie vienodai „papą žinda“ ir į „patalą meža“. Be to, „Metai“ kaip modernus šviečiamasis tekstas ypač ryškiai iškyla Lauro samprotavimuose apie išsilavinimo, mokyklos reikšmę. Vaikai be mokslo, anot veikėjų, gali užaugti „kaip drimeliai“.

Taigi, įdėmiai pasižiūrėję matome, kad pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje Donelaitis nenutapė ryškaus atskiro vaiko paveikslo, vaikai patys nekalba, nepasisako, bet jie - neabejotinai svarbi kolektyvinio veikėjo - Vyžlaukio valsčiaus bendruomenės - dalis. Dažniausiai vaiko dienos vaizduojamos filosofiškai ir poetiškai - kaip žmogaus gyvenimo pradžia, prasiskleidžiantis pumpuras.

tags: #donelaicio #metai #vaikai

• Žmogaus chorioninis gonadotropinas
• Apie Violetos Palčinskaitės „Vaikų kambarį“
• Kaip tinkamai naudoti vaikiškus ir ortopedinius šalmus
• Suprasti antikorupciją vaikystėje
• Vaikų kosulio gydymas Hedelix sirupu