Chromosomų anomalijos ir apsigimimai: priežastys, diagnostika ir pasekmės

Genetikos mokslas ir jo praktinis taikymas medicinoje atveria naujas galimybes suprasti daugelio ligų kilmę ir eigą. Genetiniai veiksniai yra svarbūs ne tik įgimtų anomalijų, bet ir daugelio kitų susirgimų, tokių kaip vėžys, širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos ligos, atsiradime. Medicininės genetikos pažanga leidžia tiksliau diagnozuoti, gydyti ir prognozuoti įvairias ligas. Šeimos gydytojas dažnai tampa pirmuoju specialistu, su kuriuo susiduria pacientai, turintys genetinių sutrikimų, ar šeimos, auginančios vaikus su raidos anomalijomis. Jam tenka atsakyti į klausimus apie galimas ligas, jų paveldimumą ir galimybes nustatyti sutrikimus dar iki gimimo.

Žmogaus ląstelėse chromosomos yra griežtai sutvarkytos. Kiekvienas žmogus turi 46 chromosomas - 22 poros autosomų ir dvi lytines chromosomas (XX moterims, XY vyrams). Šis chromosomų rinkinys, dar vadinamas kariotipu, yra būtinas normaliai organizmo raidai. Kai chromosomų skaičius ar jų struktūra pakinta, atsiranda chromosominės ligos, pasireiškiančios įvairiais organų sistemų defektais ir apsigimimais. Tokie pakitimai gali atsirasti dėl netinkamo ląstelių dalijimosi mejozės metu, kai susidaro gametos (spermatozoidai ar kiaušialąstės) su netinkamu chromosomų skaičiumi. Apvaisinus tokią ląstelę, užmezgamas vaisius, turintis chromosominę patologiją. Dauguma šių pakitimų yra nesuderinami su gyvybe, todėl dažnai įvyksta savaiminis persileidimas.

Apie 15-20 % visų nėštumų baigiasi savaiminiu persileidimu, ir maždaug pusė šių atvejų įvyksta dėl chromosomų anomalijų. Zigotos ar embrionų anomalijos dažnai yra nesuderinamos su gyvybe iš karto po apvaisinimo. Manoma, kad apie 30-40 % visų apvaisintų kiaušialąsčių žūva dar iki implantacijos gimdoje, zigotos ar blastocistos stadijoje, dėl sutrikusio vystymosi. Tokius ankstyvus vystymosi sutrikimus gali lemti genominės pusiausvyros sutrikimai, atsiradę dėl chromosomų aberacijų.

Chromosomų anomalijų tipai

Chromosominės ligos, arba chromosomų anomalijos, gali pasireikšti įvairiai:

• Skaičiaus pokyčiai:
• Trisomijos: papildoma chromosoma poroje (pvz., 21 chromosomos trisomija, sukelianti Dauno sindromą).
• Monosomijos: vienos chromosomos trūkumas poroje (pvz., X chromosomos monosomija, sukelianti Ternerio sindromą).
• Poliploidija: kartotinis chromosomų rinkinys (pvz., triploidija, tetraploidija).
• Struktūriniai pokyčiai:
• Delecijos: chromosomos dalies praradimas.
• Duplikacijos: chromosomos dalies padvigubėjimas.
• Inversijos: chromosomos segmentas apverčiamas.
• Translokacijos: chromosomų dalių persikėlimas į kitas chromosomas.
• Žiedinės chromosomos: chromosomos galai susijungia, sudarydami žiedą.

Tokie pokyčiai gali būti perduodami iš tėvų vaikams arba atsirasti kaip naujos mutacijos (de novo). Fenotipiškai normalus individas gali būti subalansuotas chromosomų aberacijos nešiotojas, tačiau susidarius nepalankiai chromosomų kombinacijai gametogenezės metu, gali gimti vaikas, sergantis chromosomine patologija.

Dažniausios chromosominės anomalijos ir sindromai

Nors egzistuoja daugybė chromosominių anomalijų, kai kurios yra labiau paplitusios ir turi specifinius klinikinius požymius:

Dauno sindromas (21 chromosomos trisomija)

Tai labiausiai paplitusi trisomija, diagnozuojama maždaug 1 iš 800 gyvų gimusiųjų. Dauno sindromui būdingi specifiniai veido bruožai, įvairaus laipsnio intelektinė negalia, širdies ydos ir raidos atsilikimas. Apie 95 % atvejų nustatoma paprasta 21 chromosomos trisomija dėl neatsiskyrusių chromosomų mejozės metu.

Edvardso sindromas (18 chromosomos trisomija)

Tai sunkus genetinis sutrikimas, pasireiškiantis augimo atsilikimu, specifinėmis rankų ir pėdų deformacijomis, sunkiomis vidaus organų (širdies, inkstų) ydomis. Dauguma vaisių, kuriems nustatoma 18 chromosomos trisomija, miršta intrauteriniu laikotarpiu arba pirmosiomis gyvenimo dienomis.

Patau sindromas (13 chromosomos trisomija)

Šis sindromas sukelia itin sunkius sklaidos defektus, tokius kaip lūpos ir gomurio skeltumas, mažos akys (mikroftalmija), smegenų ir širdies ydos. Patau sindromas yra viena sunkiausių autosominių trisomijų, dažnai nesuderinama su gyvybe po gimimo.

Lytinių chromosomų aneuploidijos

Šie sutrikimai, nors ir gali sukelti specifinių endokrininių, reprodukcinių ir raidos sutrikimų, dažnai nekelia rimtų sveikatos problemų. Pavyzdžiai:

• Ternerio sindromas (45, X): moterims trūksta vienos X chromosomos.
• Klainfelterio sindromas (47, XXY): vyrams būdinga papildoma X chromosoma.

Mikrodeleciniai sindromai

Šie sindromai, atsirandantys dėl mažų chromosomų segmentų praradimo, pasitaiko dažniau nei manyta. Dažniausiai aptinkami Angelmano, Prader-Willio, „Katės kniaukimo“ sindromai, 22q11.2 (Di Džordžo) ir 1p36 delecijos. Šie sindromai gali būti paveldimi arba atsirasti dėl naujų mutacijų.

Prenatalinė diagnostika ir atrankinės patikros testai

Šiuolaikinė medicina siūlo įvairius metodus, leidžiančius nustatyti chromosomų anomalijas dar iki gimimo. Tai padeda tiek įvertinti riziką, tiek priimti informuotus sprendimus dėl nėštumo.

Kombinuotasis testas

Atliekamas pirmuoju nėštumo trečdaliu (nuo 11 iki 13 savaitės) ir susideda iš dviejų dalių: ultragarsinio tyrimo ir kraujo tyrimo. Ultragarsinio tyrimo metu vertinami vaisiaus matmenys ir specifiniai požymiai, susiję su chromosominėmis anomalijomis, tokie kaip sprando vaiskuma, nosies kaulas, kraujotaka per širdies triburį vožtuvą ir veninį lataką. Kraujo tyrimas leidžia įvertinti specifinių nėštumo hormonų koncentraciją. Kombinuotasis testas apskaičiuoja Dauno, Edvardso, Patau ir kartais Ternerio sindromų riziką.

Trigubas testas

Atliekamas antruoju nėštumo trečdaliu (nuo 15 savaitės). Jo metu atliekamas ultragarsinis tyrimas, vertinami papildomi chromosominių anomalijų požymiai, ir atliekamas kraujo tyrimas, siekiant nustatyti Dauno, Edvardso ir Patau sindromų riziką.

Neinvazinis perinatalinis tyrimas (NIPT)

Tai labai tikslus, artimas diagnostiniams tyrimams patikros metodas, atliekamas viso nėštumo metu, tačiau tikslingiausia jį atlikti pirmojo nėštumo trečdaliu. NIPT tyrimas atliekamas iš kraujo mėginio, kuriame yra vaisiaus DNR fragmentų. Šis tyrimas leidžia įvertinti Dauno, Edvardso, Patau sindromų riziką ir lytinių chromosomų skaičiaus pakitimus. NIPT tyrimas neturi klaidingai neigiamų rezultatų, tačiau gali turėti klaidingai teigiamų rezultatų, kuriuos gali iškreipti viršsvoris, nutukimas ar tam tikri vaisiaus pokyčiai.

Invaziniai diagnostiniai tyrimai

Kai atrankinės patikros testai rodo padidėjusią riziką arba yra kitų indikacijų, gali būti atliekami invaziniai tyrimai:

• Amniocentezė: paimamas vaisiaus vandenų mėginys, kuriame yra vaisiaus ląstelių, leidžiančių atlikti tikslią chromosomų analizę (kariotipavimą).
• Choriono gaurelių biopsija: paimamas choriono gaurelių mėginys, taip pat leidžiantis atlikti chromosomų analizę.

Šie tyrimai yra tiksliausi, tačiau susiję su nedidele persileidimo rizika.

Rizikos veiksnių vertinimas

Lietuvoje vadovaujamasi padidintos rizikos veiksnių metodika. Pagrindinės indikacijos, rodančios didesnę riziką susilaukti naujagimio, turinčio chromosomų patologiją, yra:

• Moters amžius 35 metai ir daugiau gimdymo metu.
• Vaisiaus tėvo amžius 42 metai ir daugiau.
• Nėštumas po pagalbinio apvaisinimo.
• Du ar daugiau persileidimų anamnezėje.
• Moters ar vyro giminėje pastebimas ligų paveldimumas.
• Ankstesnis vaikas, gimęs su chromosomų patologija.
• Anamnezėje gimęs negyvas vaikas.
• Tėvai turi žinomų chromosomų pokyčių.
• Atrankos metu nustatytos rizikos.
• Nenormalus vaisiaus ultragarsinis tyrimas.

Svarbu suprasti, kad atrankinės patikros tyrimai yra tik rizikos įvertinimas, o ne galutinė diagnozė. Jei tyrimų metu nustatoma padidėjusi rizika, būtina kreiptis į perinatologijos centrą detalesniam ištyrimui ir konsultacijai.

Įgimti raidos defektai, deformacijos ir disrupcijos

Be chromosominių anomalijų, apsigimimai gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, sutrikdant normalią vaisiaus raidą:

Įgimti raidos defektai

Tai organo ar kūno dalies morfologinis defektas, atsiradęs dėl vidinių veiksnių sąlygotos raidos anomalijos. Jie skirstomi į didžiuosius (sutrikdo normalias organizmo funkcijas) ir mažiuosius (dažnai kosmetinis defektas). Apie 6-15 % įgimtų raidos defektų sukelia chromosomų aberacijos, 2-10 % - vieno geno mutacijos, 7-10 % - aplinkos veiksnių poveikis, 20-25 % - daugiaveiksnė etiologija, o 40-60 % atvejų priežastis lieka nežinoma.

Deformacijos

Tai anomalūs kūno dalies forma, kontūrai ar pozicija, dažniausiai dėl mechaninių veiksnių poveikio, pvz., intrauterinio suspaudimo. Tai gali lemti veido struktūrų deformacijas, sąnarių judrumo sutrikimus, kreivakaklystę.

Disrupcijos

Tai organo ar kūno srities morfologinis defektas, sukeltas išorinių veiksnių, sutrikdančių normalią raidą. Pavyzdžiai - amniono raiščių susidarymas dėl priešlaikinio vaisiaus vandenų maišelio plyšimo, ar kraujagyslių patologija, sukelianti audinių nekrozę ar atreziją.

Genetiko vaidmuo

Gydytojas genetikas yra specialistas, kuris diagnozuoja, gydo ir konsultuoja pacientus, turinčius genetinių sutrikimų. Jis padeda suprasti ligų priežastis, riziką ir galimybes, kaip išlaikyti kuo geresnę sveikatą. Konsultuojantis gydytojas genetikas gali atsakyti į klausimus apie paveldimumą, ligų tikimybę ir suteikti profesionalią pagalbą.

Jei nerimaujate dėl galimų genetinių sutrikimų Jums ar Jūsų šeimoje, nedvejodami kreipkitės į specialistus. Prieš vizitą pas genetiką rekomenduojama surinkti kuo daugiau informacijos apie šeimos ligų istoriją.

tags: #del #kokiu #chromosomu #pakitimu #ivyksta #apsigimimai

• Augustės Radzevičiūtės vaikystė
• Gilinkitės į Marko Tveno kūrybą
• profesionalios ginekologinės konsultacijos
• Ikimokyklinis ugdymas Švedijoje: svarbiausi aspektai
• Sūnaus gimtadienis: įsimintini sveikinimai ir idėjos