Dėkingumas gyvenimui: kaimo šaknys, kūryba ir bendruomenė
Gyvenimas kaime, gamtos apsuptyje, daugeliui tampa ne tik vaikystės prisiminimų, bet ir viso kūrybinio ar asmeninio kelio pamatu. Toks ryšys su gimtuoju kraštu formuoja vertybes, ugdo stiprybę ir nepaliaujamą dėkingumą už patirtis. Šio dėkingumo pavyzdžiais gali tapti įvairių sričių žmonės, kurių šaknys glūdi Lietuvos kaimuose.
Rašytojas Viktoras Brazauskas: Dėkoju likimui, kad gimiau kaime
Prozininkas Viktoras Brazauskas, savo gyvenimą pašventęs kūrybai ir Lietuvos kaimo aprašymui, yra vienas iš tų, kurie su dideliu dėkingumu kalbėjo apie savo kilmę. „Dėkoju likimui, kad gimiau ir užaugau kaime, gamtos prieglobstyje. Gamta palankiausia mano natūrai,“ - yra sakęs rašytojas. Šiuos kraštiečio žodžius perskaitė Sonata Žilinskienė, vedusi jaukų kraštiečio paminėjimą, kurį organizavo Musninkų bibliotekininkė Janė Rolienė ir Vileikiškių bibliotekininkė Aldona Sakavickienė.
Medinėje Musninkų varpinėje, girdėjusioje daug įdomių žmonių istorijų, buvo prisimintas Viktoras Brazauskas. Minėtos 80-osios jo gimimo metinės. Čia susirinko ne tik jo kūrybą skaitantys, tačiau ir tie, kurie gali papasakoti ne vieną nuotykį, nutikusį kartu su „poetu“.
Musninkų A.Petrulio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Audronė Janušauskienė asmeniškai pažinojo Viktorą Brazauską. Jie gyveno kaimynystėje, Taučiulių kaime. Moteris jautriai dalijosi savo prisiminimais. Pasak jos, Viktoro tėvai buvo itin tvarkingi, kiemas pedantiškai sutvarkytas, vaikai visada švarūs ir mandagūs. Audronė prisiminė, kaip jai, paauglei, netikėtai į rankas pateko Viktoro sąsiuvinis su jo pirmosiomis eilėmis.
Ilgametė Viktoro draugė Renata Baradinskaitė pasakojo, kaip rašytojo bute rinkdavosi poetai, rašytojai, dailininkai ir buvo skaitoma bei apžiūrima jų kūryba, diskutuojama. Taučiuliuose taip pat rašytojas daug kūrė. Tačiau kūrė ne namuose, o klojime.
Klasės draugas Leonas Vaicekauskas pasakojo, kad jis metais vyresnis, tačiau dėl lūžusios kojos liko antriems metams. Jis prisiminė, kaip jie kartu užsidirbdavo pinigų - subūrę grupelę važiuodavo po kaimus ir rengdavo pasirodymus. Taip ne kartą yra tekę nuvažiuoti ne vieną kilometrą dviračiais. Leonas džiaugėsi, kad šiais metais sukanka 60 metų, kai Viktoras ir jo klasės draugai baigė Musninkų mokyklą. Net penki jų atvyko prisiminti draugo: Elena, Vlada, Irena, Alina ir Leonas. Tiesa, dar vienas klasės draugas Juozas Vercinkevičius, neatvyko dėl asmeninių priežasčių. Pasakojimus jautriai apipynė Musninkų jaunimo dainos ir muzikavimas. Tai Kęsmina Garbatavičiūtė, Greta Paulauskaitė, Gabrielė Morozovaitė ir Tadas Imbrasas.
Viktoro Brazausko biografija ir kūryba
Viktoras gimė 1941.01.30, Širvintų r., Taučiulių k. Mirė 2005.11.11. Mokėsi Vileikiškių septynmetėje mokykloje. Baigęs Širvintų rajono Musninkų vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, tarnavo sovietinėje armijoje bei kariniame jūrų laivyne. Atlikęs karinę tarnybą, 1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. D irbo M. Nuo 1976 m. Kūrybinį kelią rašytojas Viktoras Brazauskas pradėjo eilėraščiais, kuriuos spausdino rajono laikraštyje, vėliau − „Komjaunimo tiesoje“, „Lietuvos pionieriuje“, „Moksleivyje“. Rašytojas su didele pagarba minėjo pirmuosius savo literatūros mokytojus, poetus Paulių Širvį, Vincą Giedrą.
Biblijos mokslininko interviu: dr. Lawrence'as Mykytiukas
Viktoro Brazausko kūryboje vyrauja kaimo tematika. Viena svarbiausių problemų - kaimiečio išėjimas į miestą ir su tuo susijęs kartų konfliktas. Kūryboje šmėkšteli sovietmečio realijos - melioracija, prievartinis iškeldinimas į gyvenvietę. Jo kūryboje neretos pokario „klasių kovos“ reminiscencijos, dažniausiai pateikiamos vaiko žvilgsniu. Kūryboje tęsiama epinio pasakojimo tradicija. Stilius lakoniškas, mėgstama situaciją apibūdinti ar veikėją charakterizuojanti detalė. Moraliniu angažavimusi Viktoro Brazausko kūryba siejasi su J.Biliūno proza.
Rašytojo Viktoro Brazausko kūriniai:
- 1970 m. išleido apsakymų rinkinį „Vasaros muzikantai“.
- 1976 m. išėjo V.Brazausko knyga „Antrąkart gimę“.
- 1984 m. išleista jo knyga „Nežinomų artistų gyvenimas“.
- 1991 m. išleista knygelė „Kamanių pieva“ (kūriniai vaikams).
Deimantinės vestuvės ir dėkingumas gyvenimui: Zofijos ir Antano Kukulskių istorija
Kaimo aplinka ugdė ne tik kūrėjus, bet ir tvirtas šeimas. Prieš 60 metų lapkričio 9-ąją Šateikių seniūnijos Narvaišių kaime vestuves atšoko Zofija ir Antanas Kukulskiai. Pora šiemet atšventė deimantines vestuves. Anot pačių sukaktuvininkų, jie kukliai su artimaisiais pavakarieniavo.
Lankantis Kukulskių namuose išgirsti Zofijos žodžiai: „Viskas, atrodo, buvo taip neseniai. Vos tik pradėjome eiti į šokius, gyventi, o ir nepajautėme, kaip gyvenimas prabėgo,“ mums leido suprasti, kad jiedu sukūrė tikrai darnią šeimą. Antanas - Narvaišių žemės vaikas: čia gimė, čia augo. Zofija teigė: „Aš - klajoklė. Gimiau Prystovuose Kretingos rajone, gyvenau Pakutuvėnuose. 1959 m. Vienas kitam į akį krito kaime vykusiuose šokiuose. Kaip abu sakė, tai buvo geras susipažinimo būdas.
„Dabar jaunimas susipažįsta per feisbuką. Ir kas iš to? Dveji metai ir nebėra šeimos“, - porino vyras. Tiesa, pasak Zofijos, susitikimas šokiuose nebuvo pirmasis. Jiedu lankė tą pačią mokyklą. „Čia jų žemė nueina prie Minijos. Yra toks didelis akmuo, o mes kitoje pusėje ganydavome karves“, - pasakojo moteris. Domėjomės, kuo vienas kitą patraukė jaunystėje. Antanas kukliai tarstelėjo, jog turbūt vienas kitam buvo pažadėti.
Zofija, apmąstydama savo santuoką, su dėkingumu teigė: „O aš galėčiau sakyti: „Dėkoju tau, gyvenime, kad aš jį sutikau.“ Jis negėrė, nerūkė. Nereikėjo jaudintis, kad vakaras atėjo ir vyro dar nėra namuose. Pas mus tokių dalykų nebuvo.“
Prisimindama jaunystę Zofija neslėpė, kad gyvenimas nebuvo lengvas. Ji buvo vyriausia septynių vaikų šeimoje, tad reikėjo padėti tėvams ne tik prie ūkio darbų, bet ir prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris. Antanas augo keturių vaikų šeimoje. Buvo vienintelis sūnus, tad ir jam teko ūkio darbų ragauti. Kaip pats sakė: „Nuo 17 metų „sėdėjau ant plūgo“, traktorininko padėjėju buvau. Apie atlyginimą niekas neklausė, kiek davė, tiek ir turėk. Dabar jaunimas nori visko šiandien, mums taip nebuvo.“
Susipažinusi pora draugavo porą metų, kol nusprendė kurti šeimą. „Kai pasakome, kad tiek metų jau kartu nugyvenome, visi mano, jog labai jauni susituokėme. Nebuvome tokie jauni. Man jau 21 metai buvo. Juk taip būdavo: aplink pradeda tuoktis, ir jei berniukas pasiūlo, kad tuokimės… O dar jo sesuo draugavo su berniuku“, - prisiminimais dalijosi narvaišiškė. Apie savo vestuves moteris prisiminė: „Iš sodybos su arkliais iki kelio nuvažiavome. Tėvas buvo nusamdęs „Pobedą“. Po visko parvežė mus iki kaimyno. Aplink visur šlapia, visur purvynai. Atvažiavo žmogus su arkliais parvežti nuo kelio. Pradėjo lyti, o aš ir su nuometu, ir su balta suknele buvau. Tėvas paėmė lietpaltį, apgaubė mus, kad nesulytume kaip vištos. O namuose jau buvo susirinkę kaimynai.“ Sutuoktinis pratęsė apie anų laikų vestuves: „Kitą kartą vestuvės ne taip vyko, kaip dabar. Atėjo kaimynas, atsinešė kiaulės pusgalvį išsiviręs, kitas atsinešė kokį pyrago gabalą, sviesto, degtinės savo. Čia kurią dieną suskaičiavome, kad 35 žmonės dalyvavo ir besame gyvi septyni.“ Tą pačią dieną Kukulskiai amžiną meilę Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje prisiekė prieš Dievą.
Sutuoktiniai apsigyveno su Antano tėvais. Yra toks posakis: „Anyta - velnio pramanyta“, bet, kaip teigė Zofija, likimas jai davė gerą anytą. „O gal ir aš bloga nebuvau, likome nesusibarusios.“ Po vestuvių į pasaulį pasibeldė trys Kukulskių dukros: 1964 m. gimė Jūratė, 1966 m. - Rima, 1971 m. - Sandra. Pora gyveno kaip ir dauguma ano laikotarpio žmonių. Zofija augino vaikus, kolūkio fermoje melžė karves. Antanas dirbo traktorininku, paskui - vairuotoju, sezono metu - kombainininku.
Tiesa, jaunai šeimai kuriam laikui teko palikti Antano gimtuosius namus. „Tėvukas dar tebebuvo gyvas, kai prasidėjo melioracija. Aš nenorėjau griauti, bet tėvas sako: „Neduos mums čia ir kelio privažiuoti per pievas.“ Tad persikraustėme į gyvenvietę. Išbuvome joje 12 metų.“ Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kukulskiai nusprendė grįžti ten, kur buvo jų šaknys - į gimtuosius Antano namus. „Parėjome ant plyno lauko. Būtų buvę viskas gerai, bet mums nebedavė pinigų iš taupomosios kasos ir mes labai suvargome. Aš dirbau visus darbus prie statybų - ir ant stogo lipau, ir pamatus pyliau… Tik šulinio nekasiau“, - pasakojo moteris. O sutuoktinis prisiminė, kad 1991 m. birželio 1 d. atvažiavo su kastuvais pamatų kasti. Tiesa, per vieną dieną nebaigė, tad pratęsė kitą. Pirmais metais buvo pastatytas ūkinis pastatas ir išpilti namo pamatai. Iširus kolūkiams Kukulskiai ėmėsi ūkininkauti. Tiesa, ūkis nebuvo stambus - 8 ha nuosavos žemės, kitą žemę reikėjo nuomotis. Laikė ir melžė 5-6 karves. „Neturėjome jokios technikos. Viską reikėjo nusipirkti. Kol viską susiruošėme, pasenome“, - juokavo Antanas. Ūkininkavo sutuoktiniai iki 2011 metų. Visko atsisakiusi pora dar laikė vieną karvutę, bet po kurio laiko ir jos atsisakė.
Pasmalsavome, kuo deimantiniai jaunavedžiai užsiima. „Nebesikeliame taip anksti, kaip jaunystėje. Dabar svarbu atsikelti, užkurti krosnį ir sėsti klausytis mėgstamos laidos. Jaunystėje daug skaičiau knygų ir jam sakiau, kad skaitytų. O dabar mano vyras išmoko knygas skaityti. Ir yra labai gerai - ir vienas skaitome, ir kitas“, - pasakojo Zofija. Antanas taip pat nenuobodžiauja. „Jei turi kaime sodybą, nėra tokios dienos, kad nebūtų darbo. Ypač vasarą, kai žolę reikia dažnai pjauti. Nuo 1994 m. turėjau dar vieną specialybę - ėjau į šermenis Kalvarijos kalnų giedoti.“
Atrodo tikra idilė. Tačiau pora nuleido mus ant žemės, juk nė vienoje šeimoje nėra taip, kad nesusibartum. Bet, kaip teigė Zofija, nekalbadienių jų namuose niekada nebuvo. „Girdėjau, kaip viena šeima sakė, kad nesikalba savaitėmis. Nesuprantu aš to.“ Žinoma, visada knieti sužinoti to ilgo, darnaus bendro gyvenimo receptą. O jis, deimantinės poros akimis, - visai paprastas. „Turi būti žmogus visą laiką užimtas, turėti darbo. Kai būsi užsiėmęs, pykčiams nebebus laiko“, - pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo Antanas. Žmonos patarimas - vienas kitam nusileisti: „Niekada nereikia spirti į vienus vartus.“
Sandra Barzdienė: Kaimo vertybės ir tarnystė bendruomenei
Dėkingumą savo šaknims ir kaimo ugdytoms vertybėms jaučia ir šiuolaikinė visuomenės veikėja Sandra Barzdienė. „Gimiau ir užaugau Okainių kaime, Kėdainių rajone. Esu žmogus, kurį galima vadinti „prie ūkio“, nuo mažų dienų teko talkinti tėvams ūkyje. Mano gyvenimą suformavo dvi labai stiprios moterys: tai mano močiutė, išauginusi 7 dukras, ir mano mama, į gyvenimą išleidusi 3 dukras. Šeimoje esu vyriausia, tad atsakomybių, gyvenant kaime, man daugiausiai ir tekdavo. Močiutė, kaip ir mama visą laiką dirbo Okainių žemės ūkio bendrovėje. Mes, visi vaikai, būdavom įtraukti į visu ūkio darbus.“
Mūsų namuose labai svarbios vertybės buvo pagarba vyresniam žmogui, pagalba kitiems, pilietiškumas. Jau būdama pradinėse klasėse labai domėjausi politika, tikėjau ir tikiu, kad kiekvienas galime sukurti kažką gero ir įdomaus savo kaime, bendruomenėje, mieste, šalyje. 2016 Vytauto Didžiojo universitete baigiau viešojo administravimo programą, šį rugsėjį Politikos ir diplomatijos fakultete studijuosiu Šiuolaikinės Europos politikos magistrantūros studijų programoje. 2017-2019 metais dirbau Kėdainių rajono savivaldybės mero patarėja.
Profesorius L. Donskis ne kartą yra sakęs: „Visų pirma, politika - kompromiso menas ir laukas. Be susitarimo, nuolatinio ir kantraus savęs paties bei savo darbo rezultatų koregavimo aukštesnio lygio politika nesiformuoja.“ Sandra Barzdienė teigia: „Stengiuosi tuo vadovautis, stengiuosi girdėti, klausytis ir sutelkti dėmesį į kitus, į tai, ką žmonės, kolegos ar oponentai sako. Tiesiog noriu išgirsti situacijas iš įvairių požiūrio kampų ir tik tuomet, kai jau įvertinu visus „už“ ir „prieš“, priimti sprendimus. Nebijau pripažinti savo klaidų, tai viena iš mano teigiamų savybių. Tenka matyti nemažai situacijų valstybiniame sektoriuje: problema yra, tačiau kaltų niekada nėra.“
„Atvirai pasakysiu, kad tikrai dvejojau ar esu tinkamas asmuo atstovauti gyventojus Seime, kadangi didžiąją dalį šios rinkiminės apygardos sudaro Raseinių kraštas, tačiau matydama skandalus Raseiniuose, manau, kad esu geras pasirinkimas šio krašto gyventojams. Neturiu pažįstamų dirbančių ar vadovaujančių Jūsų biudžetinėse įstaigose, seniūnijose, rajono taryboje. Esu pasiruošusi susipažinti su Raseinių miesto ir kaimo bendruomenėmis ir padėti spręsti iškilusias problemas. Praėjusią kadenciją dirbau Kėdainių vietos veiklos grupių valdybose, glaudžiai dirbome strategijos rengimo ir įgyvendinimo klausimais. Esu tvirtai įsitikinusi, kad politiko indėlis į bendruomenę neturėtų apsiriboti gražiais žodžiais ir šakočiais, bet atverti realias galimybes veikti.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
