Ignas Šeinius: Naujovių Vėjas, Vaduojantis Literatūros Daržą
Literatūros pasaulyje, kaip ir darže, kartais reikalingas naujovių vėjas, kuris padėtų išsivaduoti nuo sustabarėjusių formų ir atneštų šviežio oro. Igno Jurkūno Šeiniaus (1889-1959) asmenybė - unikalus dvikultūris reiškinys XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Švedijos literatūros pasaulyje. Jo meninio žodžio paieškos, literatūrinis proveržis Lietuvoje ir branda Švedijoje, - bene vienintelė svari išimtis lietuvių ir švedų kultūriniame gyvenime. Šeiniaus išgyventa dviejų kultūrų patirtis buvo nauja ir savo ankstyvąja išraiškos forma, padedanti permąstyti nusistovėjusius kanonus. Skandinavijos kraštai lietuvių literatūrai, išskyrus Igną Šeinių ir Jurgį Savickį, tebebuvo tolimoji šiaurė, tačiau Šeinius tapo ryškiu šios terpės atstovu.
Impresionistinė Pasaulėjauta ir Proveržis Literatūroje
Igno Šeiniaus kūrybinės biografijos pradžia, intensyvi raida ir kokybinis apogėjus sutapo su dėsningomis meninio žodžio permainomis Lietuvoje. Lietuvių literatūroje, XIX amžiaus bėgsme išgyvenusioje romantizmo ir pozityvizmo siūbavimus, nuo amžių sandūros vis aiškiau brėžėsi modernėjančios meninės savimonės ženklai. Tai Šeiniui kiek vėliau taps įsisąmoninta kūrybos premisa.
Ekspansyvus Šeiniaus proveržis lietuvių literatūroje, jo plačiašakis talentas, pastangos išmėginti vis naujus kalbėjimo būdus šiandieną galėtų stebinti. Per ketverius metus (1910-1914) jis sukūrė bene visą savo lietuviškosios kūrybos „aukso fondą“, kurio net gyvenimo brandos kūriniais nebepavyks pranokti. Romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914) ir „Vasaros vaišės“ (1914), lyrinės prozos rinkinys „Nakties žiburiai“ (1914), apysaka „Mėnesiena“ (1915) į lietuvių literatūrą atvedė ir naujos dvasinės sanklodos herojų, ir kitokį nei tradicijoje įprasta kalbėjimo būdą.
Racionali suvoktis čia menininkui nėra svarbi; kur kas svarbesnė - intuicija, jausmas, mirganti nuotaika. Autentiška pasaulio pajauta - štai tikrasis kūrybos postūmis. Jausminis potyris, prieštaringai išgyvenama meilė sudaro Šeiniaus kūrinių siužetinį brėžinį, tačiau vaizduojami įvykiai - tarsi punktyras, prasmę kuria gelminis atspindys - autentiška psichikos reakcija. Čia svajonės, sapnai, vizijos, atsiminimai tampa tikruoju gyvenimo matymu, o vidinė žmogaus būsena - vieninteliu meno vertu išgyvenimu.
Sklaidus pasaulio vaizdas ir jo psichinis vaizdinys tarsi natūraliai diktavo kitokį, nei lietuvių epikoje įprasta, pasakojimo būdą. Šeinius prabilo dar negirdėta kalbėjimo intonacija, impulsyviu pasakojimo tempu: spontaniškais sakiniais, paklūstančiais ne minties logikai, bet jausminiam intonavimui. Meninio žodžio patirtyje tai vadiname impresionistine pasaulėjauta ir raiška. Šeinius, penkių dešimtmečių dvikalbės kūrybos kelyje išbandęs žanrų įvairovę ir nevienalytę raiškos stilistiką, niekada nepamiršo impresinės. Impresionisto, lietuvių epikos modernintojo vardas monumentaliai nukaltas lietuvių literatūros istorijos puslapiuose.
Dvikultūris Rašytojo Kelias Švedijoje
Tad Šeiniaus, švediškai prabilusio lietuvių impresionisto, asmuo ir kūryba tebekelia klausimą: ar įmanoma autentiška dviejų kultūrų sampyna vieno kūrėjo asmenyje? Igno Šeiniaus keturių dešimtmečių palikimą Švedijoje (1917-1959) sudaro šešios švedų kalba išleistos įvairių žanrų knygos ir antra tiek nepublikuotų kūrinių - spaudai parengtų mašinraščių, daugiau kaip aštuoniasdešimt publicistinių straipsnių periodikoje. Tokio aruodo pakako, kad Šeiniaus vardas būtų įrašytas ir į švedų literatūros istoriją.
Rašytojo likimo išties užtektų dviem: Ignui Jurkūnui Šeiniui, prozos modernintojui XX a. pradžios lietuvių literatūroje; ir Ignui Jurkunui Scheyniui, nuosaikioje švedų literatūros tradicijoje švediškai prabilusiam baltiškajam balsui. Tiesa, lietuviams jis - impresionizmo kūrėjas - klasikas. Svetur tituluojamas kukliau, tačiau - ne paraščių figūra; minėtas ir tebeminimas, nes kitados yra drumstęs vėsų švedų pragmatizmą keistomis, psichologiškai niuansuotomis įžvalgomis, netikėtu potekstės aktualumu, vidinio regėjimo poetika. Šie savistabos ir saviraiškos būdai nebuvo įprasti švedų meninio žodžio tradicijai.
Literatūrinė ir Diplomatine Veikla
Igno Šeiniaus kūrinius, rašytus švedų kalba, chronologiškai galima skirstyti į du laikotarpius: ankstyvąjį, trukusį 1917-1927 m., ir vėlyvąjį, 1940-1959 m. Tarp jų įsispraudusį laiką pasiglemžė visuomeniniai reikalai, tarnybinės pareigos Lietuvoje ir Švedijoje. Grožinės kūrybos kelią įvairino gausi Šeiniaus publicistika, pasklidusi lietuvių ir švedų periodikoje.
Šeiniaus uoli, racionali organizacinė veikla, matyt, lėmė vėlesnę diplomato karjerą. Dirbusį 1919-1922 m. vedėju Stokholmo, vėliau Kopenhagos spaudos biure, pirmuoju sekretoriumi Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje, pasiuntiniu Helsinkyje tarnavusį Šeinių Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1923 m. skyrė valstybės pasiuntiniu Skandinavijos kraštams, reziduojant Stokholme. Ne per iškilnu sakyti, kad klojo pamatus Lietuvos diplomatijos tradicijai Skandinavijoje, grūmėsi tarptautinėje politikos arenoje už jaunos valstybės teises.
Nuo 1927-1959 metų rašymą derindamas su pragyvenimą garantuojančia veikla, visuomenine politiko praktika, darbu Švedijos kooperacijos sąjungos archyve, žurnalistika Švedijoje ir Lietuvoje, jis subrandino švedų kalba išreikštą savitą meninio žodžio pasaulį. Tarp jo svarbiausių švediškosios kūrybos darbų yra istorinės publicistikos knyga „Den rodą floden“ („Raudonasis tvanas“, 1940), istorinis romanas „I vantan pa undret“ („Stebuklo belaukiant“, 1942), kelionių apybraiža „Den rodą resan“ („Raudonoji kelionė“, 1943) ir daugelis kitų. Šie kūriniai, kartu su jo diplomatijos ir visuomenine veikla, atspindi platų ir gilų Šeiniaus indėlį į Lietuvos ir Švedijos kultūrinį gyvenimą, leidžiantį jį vadinti tikru kultūros „vaduotoju“ nuo inercijos ir pasenusių idėjų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
